Vytautas Kazela

Labai dažnai apie žmogų susidarome nuomonę ir laikomės jos įsikibę visą gyvenimą. Bet kartais viena mažytė smulkmena apverčia viską aukštyn kojom.

MintauckisValdas Mintaučkis – pagal išsilavinimą technikas mechanikas. Dirbo „Utenos trikotaže“, Šiaulių „Verpste“, įvairiose statybinėse organizacijose. 1991 metų pradžioje gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu. V. Mintaučkis perėjo į savanorišką krašto apsaugos tarnybą. Prisiekė Lietuvai.
Kariška laikysena – ne tarnybos padarinys. Greičiausiai tai įgimta savybė. Visada tiesus ir pasitempęs ir visada, kiek prisimenu, su fotoaparatu rankose.
„Dar sovietiniais laikais „sutryniau“ du „Zenit“ markės fotoaparatus. Pridariau kalnus nuotraukų. Nieko ten nebuvo ypatingo – dažniausiai šeimos, giminės šventės, augančių vaikų nuotraukos. Dabar ir tų nuotraukų nebeturiu – išsivežiojo vaikai. Liko viena kita ir kalnas negatyvų. Būdavo, kur tik einu – fotoaparatas ant kaklo kabo. Dabar jau ne visada... Pradėjau atsirinkinėti temas, siužetus. Tačiau fotografavimo aistra išliko iki šių dienų. Rytoj jau turėsiu gerą, profesionalų fotoaparatą, nes tai, ką dabar turiu, manęs jau nebetenkina. Turėjau porą pokalbių su Klemensu Kupriūnu. Jis mane išmokė kompozicijos paslapčių, išmokė apkarpyti kadrą, kad išryškintum tai, kas svarbiausia. Apie fotografavimą pasiskaitinėju ir internete. Dabar ten visko pilna. Man labai patinka fotografuoti iš toli, kada žmogus nemato, kad yra fotografuojamas. Tada jis nepozuoja, yra natūralus“, – sakė V. Mintaučkis.

Tęsinį skaitykite 2018 01 27 „Utenyje“