Maži atlyginimai tikrai nėra pagrindinė gydytojų emigracijos priežastis

Genovaitė ŠNUROVA

mackeviciute5Iš pradžių stebėjausi, o dabar jau priimu kaip normą tai, jog pastaruoju metu domėdamasi uteniškiais, išsibarsčiusiais po pasaulį ar įsikūrusiais Lietuvoje, vis aptinku gydytojų arba gydytojų rezidentų. Tai, žinoma, gerai. Blogiau tik tai, kad jie dirba ne Utenos ligoninėje ar kurioje nors kitoje gydymo ar reabilitacijos įstaigoje, bet dažniausiai didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Šiokia tokia išimtis – Rimantė Mackevičiūtė, dirbanti Vilniuje, bet „puse pėdos“ ir Utenoje.
    Rimantė mielai sutiko pasikalbėti apie tai, kaip šiais laikais gyvena jauni gydytojai, kaip vertina visą medicinos sistemą ir t. t.


Gerbiama Rimante, pirmiausia – tradicinis klausimas. Papasakokite apie tą laikotarpį, kai dar gyvenote Utenoje.
Utenoje gimiau ir gyvenau iki tol, kol baigiau „Saulės“ gimnaziją. Šiame puikiame mieste, žinoma, ne tik mokiausi, bet ir sportavau: žaidžiau tenisą, krepšinį, futbolą, lankiau karatė treniruotes, keramikos būrelį. Jei dar likdavo šiek tiek laisvalaikio, jį leisdavau gamtoje su tėvais. Dažniausiai prie ežerų, nes turiu dvi silpnybes – žvejybą ir grybavimą. Iki šiol manau, kad laikas, praleistas gamtoje, – pats puikiausias laisvalaikio praleidimo būdas. Toli nuo miesto triukšmo ir šurmulio taip pailsi, taip atsipalaiduoji, kad atgal nesinori grįžti...
Kokios aplinkybės nulėmė, kad pasirinkote mediciną?
Tai kad lyg ir nebuvo kažkokių konkrečių aplinkybių. Aš nuo pat mažens buvau įsitikinusi, kad būsiu būtent gydytoja. Galbūt daug kam toks mano pasirinkimas atrodė netikėtas, kadangi nei mano šeimoje, nei giminėje nėra ir niekada nebuvo nė vieno gydytojo. Kaip jau sakiau, aš tiesiog žinojau, kad noriu būti gydytoja, ir kryptingai to siekiau. Žinoma, šiam mano apsisprendimui visada pritarė tėvai. Jie ir drąsino, ir skatino, ir visokeriopai palaikė.
O apskritai už viską, ką savo gyvenime pasiekiau ir, tikiuosi, dar pasieksiu, esu dėkinga savo tėveliams Zitai ir Rimantui Mackevičiams, broliui Rimantui, šiuo metu gyvenančiam ir dirbančiam Lietuvos ambasadoje Vašingtone (JAV). Tik jie visada buvo šalia, visada išklausė, visada padėjo ir iki šiol padeda. Neapsakomai gera grįžti namo pas tėvus. Ypač iš tolimų kelionių.

Tęsinį skaitykite 2018 01 31 „Utenyje“