Genovaitė ŠNUROVA

SergejusVargu ar yra žmonių, kuriems neprireikė medikų pagalbos, patys ar jų artimieji niekada negulėjo ligoninėje, kurie nekeikė ilgų eilių, norėdami patekti pas kurį nors specialistą, nepyko dėl to, kad gydytojai į atėjusį pacientą vos žvilgteli, nes didžiąją skirto laiko dalį jie priversti tapti rašytojais, pildančiais mūsų ligų istorijas, visokiausias statistikos lenteles ir dar bala žino ką.
Apie tai, kokia padėtis yra VšĮ Utenos ligoninėje, kokių specialistų stygius labiausiai jaučiamas, ar ligoninė sulaukia jaunų specialistų, ir kitais klausimais kalbėjomės su VšĮ Utenos ligoninės direktoriaus pavaduotoju medicinos reikalams Sergejumi NAUMKINU.


Pirmiausia, pakalbėkime apie tai, ar daug pas jus dirbančių gydytojų emigravo.
Nedaug, tik du. Vienas iš jų – traumatologas, kuris buvo išvažiavęs, bet po kurio laiko grįžo. Mūsų ligoninė nemaža, kasmet mes įdiegiame kažką naujo, nestovime vietoje, stengiamės plėsti gydytojų darbo galimybes, vaistų pasirinkimo įvairovę, diagnostiką, galbūt todėl ir gydytojai, tai suprasdami, nesidairo į užsienio valstybes.
Kiek iš viso Utenos ligoninėje dirba gydytojų?
Apie šimtą, jei skaičiuotume su budinčiaisiais.
Ar daug gydytojų dirbti į Uteną atvažiuoja iš kitų miestų?
Tas skaičius nėra labai didelis, bet atvažinėjančių yra. Ir net iš Santariškių. Dažniau tai antraeilininkai, kurie atvyksta ir konsultuoti, ir dirbti. Uteniškiai jau gal įsiminė LOR (ausų, gerklės, nosies) daktarą – jauną, energingą specialistą. Ačiū savivaldybei, padėjusiai įsigyti naują gerą įrangą gerklės susirgimams diagnozuoti. Tai irgi pagerina pacientų aptarnavimo kokybę: viskas atliekama greičiau, tiksliau.
Girdėjau kalbant, kad tie patys (jau garbaus amžiaus)vaikų gydytojai, dabar gydantys vaikus, „užaugino“ ir jų tėvus, o gal net ir senelius. Ar tikrai nėra kam juos pakeisti?
Ne tik vaikų, bet ir visų ligoninės gydytojų amžius ganėtinai brandus.

Tęsinį skaitykite 2018 03 24 „Utenyje“