Genovaitė ŠNUROVA

NeringaKas suskaičiuos, kiek kalbėtojų iš televizijos ekrano tikino, kad neįgaliųjų integracija į visuomenę vykdoma labai sklandžiai, jog daroma viskas, kad neįgalieji nesijaustų atstumti, vieniši, kad jų problemos būtų sprendžiamos vos ne akimirksniu. Kalbos kalbomis, o realybė, deja, visiškai kitokia. Šimtus kartų tuo įsitikinau, o dar kartą – prieš keletą dienų.
Uteniškę Neringą Bražėnienę prie neįgaliojo vežimėlio prikaustė sunki liga – išsėtinė sklerozė. Dauguma gal slėptų tikrąjį ligos pavadinimą, o Neringa nė nemano to daryti – yra taip, kaip yra.
Ilgokai su ja kalbėjomės. Be pykčio, be nuoskaudų, be kaltinimų – juk nepakeisi to, kas įvyko. Be to, kam gi slėpti tai, kas akivaizdu.

Pandusai. Kas tai?
Dar tada, kai Neringa dirbo Dauniškio gimnazijoje mokytoja, bet jau liga buvo prasidėjusi, kartą paklausė mokinių, ar jie žino, kam mieste reikalingi pandusai (nuovažos, nuožulnos). Atsakymai labai nuvylė. Vieni prisipažino jų visiškai nepastebėję, kiti tvirtino, jog taip padaryta tam, kad prekes iš prekybos centro iki automobilio būtų patogiau nusivežti, dar kitų nuomone, jie reikalingi kad į patalpą, šalia kurios jie įrengti, būtų galima patekti su riedučiais, riedlente, riedžiais arba tiesiog nučiuožti...

Tęsinį skaitykite 2018 09 19 „Utenyje“