Genovaitė ŠNUROVA

Kaskart, kai tik prireikia nusipirkti kompensuojamųjų vaistų, imu pavydėti tiems, kuriems jų dar nereikia ir kurie į vaistinę užsuka tik vaistų nuo slogos ar pleistro nuospaudoms užklijuoti. Laimingi žmonės, kol sveiki.
Apie kompensuojamųjų vaistų įsigijimo problemas (nesvarbu, ar turint kompensuojamųjų vaistų pasą, ar vaistai išrašyti vadinamuoju elektroniniu receptu) kartą jau esu užsiminusi, bet, manau, kad apie tai jau nebe tik užsiminti reikia, o kelti nemenką triukšmą. Kodėl? Tuoj paaiškinsiu.
Tarkime, kompensuojamųjų vaistų turi užtekti iki kovo 8 dienos. Logiškai mąstant, kovo 7 dieną (jei gydytojas pratęsė to vaisto vartojimą) jau turėtum ateiti į vaistinę ir nusipirkti tą vaistą. Juk kitą rytą tau jau reikia išgerti eilinę dozę. Manote, kad taip ir bus? Nieko panašaus, nei kovo 7-ąją, nei kovo 8-ąją, nei kovo 9-ąją to vaisto niekas neparduos. Vaistininkė paaiškins, kad kažkas ten jos kompiuteryje užbrėžta raudonai ir ji parduoti vaistų negalinti. Žinoma, pridurs, kad ateitumėte po poros dienų.
O kaip ištverti be vaistų tas porą dienų? Vienos vaistininkės tik trukteli pečiais, o kitos pataria nusipirkti už visą kainą po vieną lapelį visų reikiamų vaistų ir ramiai sulaukti pardavimo dienos. Gerai, jei kompensuojamasis vaistinis preparatas tik vienas ir nebrangus. O jei, tarkime, penki? Taip, kaip mano atveju? Už visų penkių vaistų „lapelius“ esu mokėjusi apie 50 eurų. Vienas buvo ypač brangus – 20 eurų. Vaistininkams nesvarbu, kad iki to momento, kai galėsiu nusipirkti kompensuojamuosius vaistus, teliko 2–3 dienos, „lapelių“ jos nekarpo, reikia pirkti visą.

Tęsinį skaitykite 2019 03 27