Rasa MILERYTĖ

ambrazeviciu1Paulius Ambrazevičius – vienas žinomiausių šalies komikų, su „Humoro klubu“ prisidėjęs prie dabartinės humoro kultūros Lietuvoje formavimo. P. Ambrazevičiaus biografiją puošia daugybė kitų veiklų, tarp jų – užsienio literatūros vertimai, protmūšių klausimų kūrimas. „Utenio“ skaitytojams jis gali būti žinomas kaip buvęs televizijos žaidimo „Kas ir kodėl?“ vedėjas. Žinomas vyras dažnai pasisako visuomenei aktualiomis temomis, drąsiai įvardija įvairių sričių negeroves, išsako savo vertybines nuostatas, stengiasi keisti žmonių požiūrį į vadinamąsias tabu temas, pavyzdžiui, neseniai facebook paskyroje pasidalijo nuotrauka, kurioje dėvi skirtingų spalvų kojines, kviesdamas nediskriminuoti turinčiųjų Dauno sindromą. „Į žmogų visada žiūrėkit kaip į žmogų ir viskas bus gerai“, – rašė jis po nuotrauka. Balandžio 5 d. P. Ambrazevičius su „Humoro klubu“ lankysis Utenoje, surengs pasirodymą Kūrybinių industrijų centre „Taurapilis“.
Šis pokalbis – ne tik apie humorą, bet ir apie kitus rimtus dalykus.

Daugybę metų lietuviškas humoras tilpo į kasmetinį festivalį „Juokis“, transliuojamą per televiziją balandžio 1-osios proga. Ko gero, jums yra tekę matyti šias laidas. Ką galėtumėte pasakyti apie festivalio kokybę ir apskritai apie tai, koks tada buvo lietuviškas humoras?
Puikiai atsimenu šį festivalį, vaikystėje žiūrėdavau su tėvais ir tai būdavo laukiamas renginys. Bet kažkaip vienu metu – augdamas, bręsdamas – supratau, kad tapau protingesnis, o festivalyje viskas liko taip pat. Labai gerai atsimenu paskutinį kartą, kada žiūrėjau „Juokis“, bet tai buvo labiau antropologiniais, tyrimo tikslais, kokias 2011 ar 2012 metais. Įsijungiau televizorių ir man buvo baisu žiūrėti, nes ksenofobija, homofobija, rasizmas ten vešėjo kaip nežinau kur, aš labai nustebau. Į atmintį įstrigo viena scena: vaizdelis, kaip dvi vyresnio amžiaus moterys susitinka oro uoste, nes abi laimėjo kelionę į Indiją, ir viena klausia: „O tai tu pasiskiepijai nuo ko nors?“ Ir kita atsako (cituoju pažodžiui): „Tik nuo negrų, kad neišsitepčiau.“ Tai buvo lūžis, kai supratau, kad toks humoras neatitinka nei mano skonio, nei supratimo, nei vertybių. Vėliau „Juokis“ nebežiūrėjau, gal kas nors ir pasikeitė. Bet nebūčiau toks optimistiškas.

Tęsinį skaitykite 2019 03 30 „Utenyje“