Pirmąjį šių metų advento sekmadienį, niūroką, rūko skraistėn susisupusią dieną, išsiruošėme aplankyti visus rajono miestelius, pasižiūrėti, kaip pasinaudojant europietiškais pinigais keičiasi seniūnijų centrų, stambesnių gyvenviečių veidas, gerėja gyvenimo sąlygos. Buvo ir dar vienas kelionės tikslas – pasikalbėti su atsitiktinai sutiktais žmonėmis apie pokyčius jų gyvenime, advento laikotarpį, artėjančias didžiąsias metų šventes, į tėvų namus šventiniam laikotarpiui sugrįžtančius vaikus, kažin ar prisipažinsiančius, kad nostalgija – kasdien vis stiprėjantis jausmas…
Tą dieną buvo lengvai pasnigę. Slidoku keliu atvažiavome į rūko pataluose snaudžiantį Saldutiškį. Čia pirmiausia į akis krito balto sniego fone iš aplinkos labai išsiskiriantis ryškiaspalvis užrašas „Saldutiškis“, ant aukštos kalvos – dar ryškesne spalva nudažyti Kultūros namai. Šis miestelis išskirtinis ne tik tuo, kad jame yra gražus, dabar restauruojamas buvusio Saldutiškio dvaro pastatas, kuriame jau vyksta kultūriniai renginiai, bet ir akmenimis grįsta gatve. Gaila, tą dieną grindinį buvo užklojęs sniegas.
Ilgokai važinėjomės miestelio gatvėmis, grožėdamiesi gražiai sutvarkytu centru, gatvių apšvietimo lempomis, šalia šaligatvių esančiais suoliukais, bet pasikalbėti paprasčiausiai nebuvo su kuo – nė vieno gatve einančio žmogaus. Netgi joks automobilis nepravažiavo. Kas beliko, pajuokavom, kad saldutiškiečiai šv. Kalėdų tyliai laukia namuose užsidarę, ir pasukome link Tauragnų, prieš tai pasigrožėję Saldutiškio sankryžoje esančiu linksmais piešinėliais išpaišytu autobusų stotelės paviljonu.
Tęsinį skaitykite „Utenyje“ 2015 12 16