Paprastai būna taip, kad gavę laišką, kuriame surašytos kokios nors problemos – piktnaudžiavimas, valdininkų nesąžiningumas, korupcijos apraiškos – ir kitokie negatyvūs dalykai, tikriname faktus iki menkiausios smulkmenėlės, kalbamės su laiško autoriais ir jų aprašomais asmenimis. Tą patį daro ir visos kitos institucijos, gavusios tokius laiškus. Apie tai, ar tuose laiškuose aprašyti faktai pasitvirtina, ar ne, – kita kalba.
Bet yra ir kita – anoniminių laiškų – kategorija. Juose išdėstoma daug įvairiausių piktnaudžiavimo faktų, nurodomos „nenaudėlių“ pavardės, išvardijami jų negeri darbai, surašomi grasinimai, galimos bausmės, o vietoje parašo – nei vardo, nei pavardės. Dažniausiai pasirašoma taip: „Namo bendruomenė“, „Vaikų tėveliai“, „Tiesos ieškotojai“ ir kt.
Prieš keletą mėnesių gavome laišką, kuriame išdėstyti kaltinimai mokytojams, kurie prastai paruošia mokinius gyvenimui, nesugeba gerai išmokyti matematikos, lietuvių kalbos, istorijos ir kitų dalykų, kad dauguma pedagogų – amatininkai, besistengiantys tik „užgrobti“ kuo daugiau pamokų, išsireikalauti kuo didesnį atlyginimą, o mokinių žinios jų nejaudina. Suprantu, kad tarp šimtų Utenoje dirbančių mokytojų galbūt yra ir tokių, bet laiške – nė vieno konkretaus fakto, jokių pavardžių, jokios švietimo įstaigos. Žodžiu, nieko konkretaus. Bet labiausiai suglumino parašas po laišku – „86 metų uteniškis“.
Kitame laiške vyras prašė gelbėti žmoną, dirbančią viename iš Utenos prekybos centrų: darbas per sunkus, mažai apmokamas, ilgos darbo valandos, dideli reikalavimai ir t.t. Parašas po laišku – „Uteniškis“. Ir šiame laiške nieko konkretaus: nei prekybos centro pavadinimo, nei žmonos pavardės. Žodžiu, aš informavau, o jūs žinokitės.

Tęsinys 2016 09 03