1991-ųjų Sausio 13-osios aidai tolsta. Nebe taip skausmingai laisvės gynėjų ausyse ir širdyse skamba šūviai, okupantų žingsniai ir balsai, nebe tokios ryškios atmintyje bendros maldos ir giesmės, kai labai aiškiai suvoki, kad, be tikėjimo, jau nieko nebeliko…
Bet ar verta liūdėti ir nusivilti, kad žmogus nepajėgia nugalėti laiko ir praeities, kad ir labai brangios, skausmingos, išsaugoti atmintyje tarsi vakar buvusios? Greičiau priešingai, reikia džiaugtis, kad laikas viską nugludina, išgrynina, išvaduoja nuo emocijų, aistrų pertekliaus ir išryškina esmę.

Nuo tos šiurpios, bet išganingos nakties praėjo 25-eri metai. Jau užaugo ir subrendo nauja karta, turinti savo nuomonę apie tai, kas tada vyko. Ją suformavo tėvai, seneliai, žiniasklaidos priemonės, mokykliniai vadovėliai, toliau formuoja savimonė ir pilietinis sąmoningumas. Nors pasaulis vėl susiduria su įvairiomis grėsmėmis, tačiau šiuo metu mūsų gatvėmis nevažinėja priešo tankai, nei mes, tų įvykių liudininkai, nei jaunoji karta nebejaučiame tiesioginės grėsmės. Tas saugumo jausmas yra didelis laimėjimas, tačiau kartais tautiečių atsainumas, kalbant apie tas vertybes, už kurias aną naktį gyvybės aukotos, kelia nerimą… Ir vis dėlto išlieka tikėjimas, kad ne tie tą šiurpią, bet išganingą naktį savo galvas už laisvę dėjo, kurie daug, garsiai ir ne visada gražiai kalba, bet tie, kurie šiandien tyliai, ramiai, kantriai, sąžiningai dirba Lietuvoje ir dėl Lietuvos, augina dorus ir sąmoningus vaikus. Dar reikia tikėti, kad šie žmonės moka taip Tėvynę mylėti, kad, neduok Dieve, tokiai šiurpiai nakčiai sutemus, žinotų ir nė akimirką nesuabejotų, kaip savo meilę įrodyti.
Edmundas Pupinis