logo spaudos remimo fondas2Lapkričio 1-oji, visų Šventųjų diena, yra skirta tiems asmenims, kurie buvo paskelbti šventaisiais, paminėti. Buvo tikima, kad būtent jie padeda gyviesiems, kurie pagalbos prašo savo maldomis. Visų Šventųjų diena skiriama ne mirusiems paminėti, bet tam, kad ilgėtumės šventumo, to skaistaus gyvenimo, kurį gyveno šventieji. 998 m. popiežius Grigalius šventę papildė lapkričio 2-ąja, skirta pagerbti mirusiuosius. Lietuvoje tą dieną minimos Vėlinės, ir abi šventės visuomenėje neretai suvokiamos kaip viena.


Vėlų rudenį miršta medžiai, gėlės. Gamta ruošiasi pergyventi mirtį, kad vėl atgimtų. Žmonės panašūs į gamtą: gimsta, užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga, kad Vėlinės švenčiamos vėlų rudenį.
Artėjant šiai dienai, žmonės prisimena Anapilin iškeliavusius savo artimuosius, o kapų kauburėliai pražysta chrizantemų žiedais. Vėlinių naktį visos kapinės paskęsta žvakių šviesoje.
Senovėje buvo tikima, kad ugnis pritraukia mirusiųjų vėles. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžiną ryšį. Mirusiųjų pagerbimo dieną deganti ugnis – mūsų siekis susitaikyti su tais, kurie išėjo iš šio pasaulio. Žvelgdami į liepsną, mes trumpam pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Mes pajuntame šio pasaulio trapumą, daromės geresni. Sušildyta mūsų dvasios ir širdies liepsnos, nurimsta ir vėlė, žinodama, kad ji dar gyva mūsų atminty...
Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiesiems ir jų atminimo papročius.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę pūstelėjo modernūs europietiški ar amerikietiški vėjai. Vieniems tai suteikia džiaugsmo ir pelno, kitiems kelia pasipiktinimą. Viena nesiliaujančių diskusijų sritis – šventės: reikia mums užjūrių tradicijų ar ne? Spręsti jums. Šįsyk apie vaiduokliškai baugų, paslaptingą, pašėlusį Heloviną, švenčiamą daugelyje Vakarų šalių ir ieškantį vietos mūsų šalyje. Stebint papuoštas parduotuvių vitrinas, akivaizdu – „vaiduokliška“ infekcija darganotą rudenį užsikrėtė ir lietuviai.

Šventės ištakos ir tradicijos
10653609 4674337553939 3479049234198458674 nSpalio 31-ąją, kai dienos, vangiai besigalynėdamos su naktimi, eina vis trumpyn ir užleidžia vietą tamsai, pasaulis švenčia Vaiduoklių šventę, geriau žinomą Helovino vardu. Ieškodami šios šventės pradžių pradžios visi ima žvalgytis į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau manoma, kad Helovino šaknys glūdi keltiškoje Airijoje. Istorikų nuomone, šiai tradicinei šventei pradžią davė Samhainas – senovės keltų genčių Naujieji metai, kurie buvo švenčiami lapkričio pirmąją. Šventės metu žmonės kartais persirengdavo specialiais kostiumais, pagamintais iš gyvulių odos ir galvų. Aliuzijų į šiandieninį Heloviną tikrai yra. Buvo tikima, kad tą dieną visų per tuos metus mirusių žmonių sielos grįžta pas gyvuosius. Tiesa, kadaise visos šios klajojančios dvasios buvo laikomos nešančiomis gėrį ir ramybę, o šiandien, kalbėdami apie Heloviną, tradiciškai įsivaizduojame vampyrus, raganas ir kitą velniavą... Papročiai kinta...
Spalio 31– oji diena daugelyje šalių (JAV, Airijoje, Anglijoje) įvardijama kaip visų Šventųjų dienos išvakarės, gatvėmis bastosi baidyklėmis ir siaubo filmų herojais persirengę vaikai, reikalaujantys pinigų arba saldainių, pjaustinėjami moliūgai ir šiaip smagiai leidžiamas laikas. Tiesa, Lietuvoje tokių vaizdų kol kas galima išvysti nebent baruose bei naktiniuose klubuose, kurie jau nebe pirmus metus nepraleidžia progos pasipelnyti iš šios vakarietiškos tradicijos. Naktiniuose klubuose Helovinas tampa viena spalvingiausių naktų. Tad suprantama, jog tai – klubinės publikos, jaunimo šventė. O puoselėjamas sumanymas į klubą įleisti tik atitinkamai pasipuošusius – karnavalinių kostiumų ir kaukių nuomos punktų verslo sėkmės garantas.
Helovinas – daugialypis kultūros reiškinys, mat čia susipina Vėlinių, Užgavėnių, derliaus švenčių apeigos. Todėl nestebina pardavėjų, prekiaujančių Helovino kostiumais, nuomonė, kad žmonės painioja vaiduoklišką šventę su Užgavėnėmis.
Helovinas Lietuvoje dažnai vertinamas prieštaringai, kadangi manoma, jog ši šventė kertasi su Vėlinėmis – Mirusiųjų pagerbimo diena, kuomet nepriimtinas joks triukšmingumas, o reikalinga ramybė ir susikaupimas. Vyresnė karta arba nežino, arba neigiamai vertina Heloviną Lietuvoje. Vidutinio amžiaus žmonės ir tradicinių vertybių linkęs laikytis jaunimas taip pat Heloviną vertina kritiškai ir mano, kad toks karnavalas – svetimybė ir visiška priešprieša esančioms Mirusiųjų pagerbimo tradicijoms. Tačiau daug yra Helovino šalininkų, todėl ir švenčiančių jį netrūksta.

Ką pasakoja legendos
Kai kuriose istorijose pasakojama, kad tą dieną atsiskyrusios nuo kūno dvasios ir tos, kurios mirė praėjusiais metais, grįžta, ieškodamos kūnų, kuriuos galėtų „apsėsti“. Buvo tikima, kad tai vienintelė sielų viltis įgauti pomirtinį gyvenimą. Keltai tikėjo, kad visi erdvės ir laiko dėsniai šiuo metu nustodavo galioti, o tai leisdavo dvasių pasauliui susimaišyti su gyvųjų pasauliu.
Aišku, kad gyvieji nenorėjo būti „apsėsti“ dvasių. Taigi spalio 31-osios naktį kaimo gyventojai užgesindavo ugnį savo namuose, kad jie taptų šalti ir nemalonūs. Tuomet apsirengdavo šėtoniškais, bjauriais drabužiais ir triukšmingai žygiuodavo po kaimą, stengdavosi atbaidyti dvasias, kurios ieško gyvų kūnų.
Vieni pasakojimai byloja, kad keltai sudegindavo žmogų ant gėdos stulpo, jei įtardavo, jog tas žmogus „apsėstas“ dvasių. Tai turėjo būti savotiška pamoka dvasioms. Kiti keltų istorijos pasakojimai teigia, kad tai viso labo tėra mitas.
12109118 10200926744768389 5026738721327848040 nRomėnai perėmė keltų praktiką kaip savą. Tačiau pirmajame mūsų eros amžiuje jie atsisakė aukoti žmones ant laužo.
Bėgant laikui, aukojimas tapo labiau ritualizuotas. Išnykus tikėjimui dvasių „apsėdimu“, papročiai rengtis vaiduokliais, velniais ir raganomis tapo labiau ceremoningi. Manoma, kad paprotys vaikščioti po namus prašant saldumynų arba pokšto (angl. „trick-or-treat“) kilo jau ne iš keltų, tačiau išsirutuliojo iš devintojo amžiaus Europos papročio, vadinamo dvasių ieškojimu (angl. „souling“). Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, senovės krikščionys vaikščiodavo iš kaimo į kaimą prašydami „dvasios pyrago“, paruošto iš kvadratinių duonos gabalėlių su serbentais ar razinomis.
Kuo daugiau pyrago elgetautojai gaudavo, tuo daugiau maldų jie pažadėdavo sukalbėti už davusių pyrago žmonių artimųjų sielas. Tuo metu buvo tikima, kad mirusieji kurį laiką po mirties būdavo pragaro prieangyje ir kad malda, kalbama netgi nepažįstamo žmogaus, gali sutrumpinti dvasios kelią į dangų.

Žmonės išsiilgę pramogų, nes
gyvenime per daug streso ir įtampos
10704159 4674332233806 3317073092382076077 nJauni žmonės džiaugiasi, kad Helovinas – galimybė išlaisvinti save ir šėlti nevaržomai, būti kuo tik nori. Ankstyva jaunystė – tai amžius, kai dar nėra susiformavusios tikrosios vertybės, tad iš nežinojimo lengva supainioti žmonių ir dvasių pasaulius. Jaunas ir veržlus žmogus nori išbandyti viską, kas nepatirta, neleistina ar net suaugusiųjų draudžiama, todėl gali mėginti kviestis dvasias ar imti praktikuoti satanizmą, griaunantį santykį su Dievu, paneigiantį Kristaus dievystę...
Kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas kategoriškai pasisako prieš tokią šventę, net jei ji primena žaidimus. Helovinas negali būti žaidimas, nes dvasių pasaulyje žaidimų nėra. Egzorcistas įsitikinęs, kad per tokius nekaltus renginius kartais gali būti tikrų susidūrimų su demonais ir „apsėdimų“. Netikintis žmogus pirmiausiai turėtų savęs paklausti, kokia yra tokio vakaro prasmė? Pasak kunigo A. Valkausko, Helovino šventimas, palyginti su krikščionybe, yra šviesmečiai atgal į tamsą, nesąmoningu būdu išpažįstamas dvasių pasaulis.
Kunigas A. Valkauskas įvardija daug priežasčių, kodėl Helovinas randa vietą Lietuvoje: „Iš Vakarų imame viską, nors tai mums ir svetima. Neturime savų nuostatų. Esame lyg ir krikščioniška tauta, bet, deja, taip nėra. Žmonės išsiilgę pramogų, nes gyvenime per daug stresų ir įtampos.“
Tad kodėl pas mus vis labiau įsitvirtina tradicijų pagrindo neturinčios kitų šalių šventės? Manyčiau, kad to siekia pramogų verslo atstovai ir prekybininkai. Pirmieji visuomenės sąmonėje suformuoja šventės vaizdinį, o antrieji suteikia fizines priemones tam vaizdiniui įgyvendinti. Apmaudu, kad, turėdami visas sąlygas populiarinti savas tradicines šventes, jų išsižadame ir vaikomės svetimų. Ar kada mėginote nusipirkti tradicinę Užgavėnių kaukę? Na, jei nebandėte, tai prekybos centruose jų sunkiai surastumėte, o Helovino atributų pilna, net lentynos lūžta.
Taigi, paprastai tariant, nuėjai, nusipirkai kaukę ir gali švęsti Heloviną, o Užgavėnių kaukę darytis pačiam – daug daugiau laiko reikalaujantis darbas.

Antra vertus...
10419030 4674334513863 1523649211349311398 nPaprotys skaptuoti žibintus iš moliūgų greičiausiai kilęs iš airių folkloro. Kaip sekama pasakoje, žmogus, vardu Džekas, kuris buvo liūdnai pagarsėjęs kaip girtuoklis ir sukčius, apgaule privertė Šėtoną įlipti į medį. Tuomet Džekas išskaptavo ties medžio kamienu kryžių, taip paspęsdamas spąstus Šėtonui. Pasakos herojus sudarė su velniu sandėrį, kad, jeigu nelabasis pažadės niekuomet jo daugiau negundyti, nuleis jį žemyn.
Džekas po mirties nebuvo įleistas į Dangų dėl savo blogų darbų, tačiau velnias jo neįsileido ir į pragarą dėl apgavystės. Velnias tik davė Džekui žarijų, kad jis galėtų pasišviesti kelią per akliną tamsą. Kad žarijos ilgiau degtų, buvo įdėtos į išskobtos ropės vidų.
Airiai naudodavo ropes kaip „Džeko žibintus“. Imigrantai, atkeliavę į Ameriką, suprato, kad ne ropes, o moliūgus daug patogiau naudoti. Todėl „Džeko žibintu“ Amerikoje tapo išskobtas moliūgas su degančiomis žarijomis viduje.
Moliūgas – neatsiejamas Helovino atributas, tiesiog simbolis. Įspūdinga ir gardi daržovė gali virsti ir įstabiais šventės dekoro elementais, ir gardžiais patiekalais. Tai, kas liks išskaptavus moliūgą, vartokite troškiniui, sriubai ar pyragui. O moliūgo žievė tradiciškai taps žibintu. O jei netradiciškai? Kate, vaiduokliu, piktu nykštuku, frankenšteinišku seniu-besmegeniu…
Dar viena šventė, į Lietuvą atėjusi kartu su Nepriklausomybe, – šv. Valentino. Vieni švenčia, kiti į ją žiūri abejingai, bet visi žino, kad vasario 14-oji – šv. Valentino diena.

Iš kur kilo šv. Valentino šventė?
puodelisPasakojama, kad III a. Romoje gyveno vyskupas Valentinas, padėjęs mylimiesiems. Tuometinis Romos imperatorius Klaudijus II siekė suburti kuo didesnę kariuomenę, ginančią imperiją. Kad pasiektų savo tikslą, jis netgi buvo išleidęs įsakymą, laikinai draudžiantį tuoktis, nes manė, jog viengungiai vyrai, būdami laisvi nuo įsipareigojimų šeimai, yra narsesni kariai kovose už imperiją.
Valentinas nepakluso šiam draudimui ir slapta laimindavo santuokas, kol jį suėmė ir nubaudė mirties bausme. Valentinas mirė vasario 14 dieną. Praėjus dviem amžiams popiežius Gelazijus I vasario 14 d. paskyrė šv. Valentinui atminti. Tai buvo tarsi duoklė Šventajam Valentinui, katalikų vyskupui.
Yra kultūros istorikų bei etnografų, kurie teigia, jog panaši šventė senovės lietuvių kultūroje buvo švenčiama gegužės 13-ąją – meilės deivės Mildos dieną. Meilės deivę turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą. Deja, apie šią seną lietuvių šventę mažai kas žino... Tačiau šv. Valentino dienos nepamirštame. Ir kaipgi pamirši? Jei prekybininkai, vos spėję iš vitrinų nurinkti kalėdines dekoracijas, mums siūlo širdeles, įvairiausius niekučius, sentimentalias dovanėles... Džiaugiasi ir atvirukų leidėjai, konditeriai, juvelyrai, balionų tiekėjai. Netgi įvairūs mados guru mums siūlo rengtis širdelėmis, amūriukais puoštais drabužiais.
Ar reikia aiškinti, kas karščiausiai meldžiasi šv. Valentinui? Bet galime šią dieną džiaugtis ir mes, turėdami dar vieną progą pasakyti brangiems žmonėms, kaip juos mylime ir kaip džiaugiamės, jog jie yra greta mūsų.
Vaiva Leišienė
Karolinos Udelcovaitės asmeninio archyvo nuotr.