Už kų balsavai, brungiausias?

Išsirinkam naujų Seimų, bet kaalicijan nieks neina.
Tie sani kakarikoriai atiduot valdžias nenori.
Gabrielius piestu stoja, ba ir jis pratuncavoja.
Žiūriu – ir mana Juzokas nusistatįs preš burokus.
Man vis prikiša Karbauskį – kai raiks bambalia, kur gausi?
Va, išnaikins samaguonų, už butelį raiks bikuoną.
Tu pasraičius undarokus agitavai už burokus.
Tai vėl keikia liberalus, kad Masiuliui nurėžt galų.
Kad Kurlianskis, tas šetonas, rada duot kam milijuonus.
Nesukintus aš ir klausiu: už kų balsavai, brungiausias?
Už berniokų, kad jį velnias, buč geriau pridirbįs kelnes.
Da rinkimam nepasbaigus, ėme šoktei velnia vaikas.
Negalėja palūkėtei – raikia jam čia strikinėtei.
Žiūriu – cantus suskaičiava, ais ramintei sielvartą sava,
Kai pamįsliu, minkas juokas – teip prapyla preš burokus


Ona Stragienė

Konkursui
„Mano anekdotinė situacija“

Nekalto melo kaina
    Mane ir mano buvusį vokiečių kalbos mokytoją prieš daugelį metų suartino žvejyba. Vasarą žvejodavome Alaušo ežere. Valtį irkluodavau aš, o mokytojas gramzdindavo į vandenį savo gražiąją anglišką blizgę. Valas storiausias, jo nenurausi, o kad lydeka jo nenukąstų, prie jo pririštas pusmetris plonos vielos. Todėl ta blizgė mums tarnavo keletą metų, nors kibdavo ir didžiulės, stipriai besipriešinančios aštriadantės.
    Žiemą dažnai važiuodavome autobusu gaudyti ešerių į Virintų ežerą, tyvuliuojantį šalia plento Utena – Vilnius. Čia metalinėmis ir varinėmis blizgutėmis viliodavome klumpinius ešerius. Kartu važiuodavo ir vienas uteniškis, kuriam pavykdavo suvilioti ir kilograminius ešerius. Kartą mokytojas mandagiai pasiteiravo: „Kokia tamstos blizgė?“ Tas nemirktelėjęs atsakė: „Auksinė.“ Tik vėliau paaiškėjo, kad toji blizgė – varinė, tik labai kruopščiai nušveista. O mokytojas tuo patikėjo ir į poledinę žūklę atsivežė auksinę blizgę, kurią jam meistras pagamino iš auksinio vestuvinio žiedo... Kibo gražūs ešeriai, tačiau po pusvalandžio pirmą kartą išgirdau mokytoją keikiantis. Jis buvo atsiklaupęs ant kelių ir žiūrėjo į eketę. Mat jis pajuto, kad auksinė blizgė jau nebe jo... Ji arba ilsisi ežero dugne, arba lydekos nasruose. Raminome jį, užjautėme, kol žvejys melagis nepradėjo kvatotis. Juokėmės ir mes, supratę, kokia didžiulė nekalto melo kaina ir kad tai buvusi pati brangiausia žvejyba mūsų gyvenime. Ją prisimename ir po daugelio metų.
Romualdas Valančiūnas