utenis 11

Sunday, April 21, 2019

Atvirumo valandėlė

Turėjau vienintelį norą – būti laiminga

Genovaitė ŠNUROVA

Savo vaikystės, galima sakyti, neprisimenu. Tėvą esu mačiusi tik nuotraukose, nes jis žuvo avarijoje, kai man tebuvo dveji metukai. Mamą kažkokia liga pakirto man tebaigus pirmąją klasę. Prisiminimuose išliko tik toks faktas, kad priskyniau saujelę našlaičių ir jomis apibarsčiau karste gulinčią motiną. Man atrodė, kad taip gražiau, kad ji taip mėgstamų gėlių privalo nusinešti ir TEN. Dar prisimenu, kad neverkiau, nes buvau šventai įsitikinusi, jog mama mirė neilgam...
Palaidojus mamą, mane pasiėmė teta – mamos sesuo, kuri augino šešis savo vaikus. Kas nusprendė, kad būtent toje šeimoje aš turiu augti, nežinau. Juk kitos mamos sesers šeima vaikų iš viso neturėjo, tai kodėl mane ne jiems atidavė, nesupratau. Buvau per maža, kad aiškinčiausi tokius dalykus.
Tetos šeimai aš buvau tikrų tikriausias kliuvinys: ir per daug valgiau, per greit batus sunešiodavau, drabužius išaugdavau. Man nieko naujo nepirkdavo: kai išaugdavo jos dukros kokį rūbą, man atiduodavo. Tetos vyras buvo girtuoklis. Jei jis grįždavo namo labai girtas, visi bėgdavome į daržinę ir ten, į šieną įsikasę, miegodavome.
Kai lankiau kaimo pradinę mokyklą, niekas iš manęs nesityčiojo. Užtat kai nuo penktos klasės pradėjau mokytis už penketo kilometrų esančioje miestelio mokykloje, verkdavau kone kasdien. Ne tik mano klasės, bet ir vyresnėms mergaitėms kliūdavo mano apranga (sunešiota suknelė, išaugtas paltukas, berniukiški batai, plaukai surišti ne kaspinu, bet kažkokia virvele). O ką aš galėjau pakeisti – kuo aprengdavo teta, tą ir nešiodavau.
Kai jau buvau išsistiebusi į paaugles, tetos kaimynė manęs pagailėjo – iš kažkokių išardytų medžiagų pasiuvo man suknelę. Iš laimės buvau devintame danguje. Gaila, kad laimė buvo labai trumpa – teta atėmė iš manęs tą suknelę ir atidavė savo dukrai. Ta siuvėja kaimynė, pastebėjusi, kad ne aš nešioju jos dovanotąją, pasiuvo man kitą – dar gražesnę. Tik ir tąja džiaugiausi neilgai – kartą girtas grįžęs tetos vyras mane, sprunkančią pro duris, griebė už suknelės, kažkaip timptelėjo ir suplėšė...
Niekas šiandien nesuskaičiuotų vakarų, prarymotų kambarėlyje prie lango arba atsisėdus ant suoliuko prie senos obels, esančios gale sodo...
Kaip aš tada svajojau turėti nors vieną kitą gražesnį drabužėlį, nors vieną žiedelį, panašų į tuos, kuriuos vos ne ant visų pirštų mūvėjo tetos dukros, nors vienus aukštakulnius batelius, nors vieną lengvutį šalikėlį, kokiais pasipuošusios tetos dukros į šokius išlėkdavo...
Tada galvodavau, kad jeigu aš visa tai turėčiau, jeigu žinočiau, kad tas daiktelis yra tiktai mano, kokia būčiau laiminga...

Tęsinys 2019 04 20

Paslapties išsaugoti nepavyks

Genovaitė ŠNUROVA

Mano gyvenimo istorija gal ne visai tradicinė. Gali būti ir taip, kad daugeliui ji pasirodys visiškai neįdomi. Gal netgi banaloka. Žinoma, jokia naujiena, kad šeimos vyrai turi (arba turėjo) „atsargines“ meiles, su kuriomis yra susilaukę vaikų. Kai kurių vyrų žmonos žino apie sutuoktinių „paklydimus“ ir nesantuokinius vaikus, bet į tai gal dėmesio nekreipia (o priežasčių tam daug), gal toleruoja, gal ir pačios yra įsivėlusios į kažkokius meilės trikampius, nes tik labai retais atvejais šeimos išyra būtent dėl šios priežasties.
Kaip jau sakiau, mano situacija šiek tiek kitokia. Dar studijų metais draugavau su Aidu. Buvau jį taip įsimylėjusi, kad tikėjau juo besąlygiškai. Jei pasakydavo, kad važiuoja pas tėvus į kaimą, tikėjau, jei vėluodavo ar iš viso neateidavo į pasimatymus – bet kokiu pasiaiškinimu tikėjau. Net kai kartą užklupau jį sostinės autobusų stotyje besibučiuojantį su kažkokia šviesiaplauke, tikėjau, kad tai jo pusseserė, kurią jis tiesiog palydėjo į autobusą, vykstantį į jos kaimą.
Draugės stengėsi „atverti man akis“, bet aš tvirtai laikiausi savo: myliu, tikiu, laukiu. Mūsų meilė (gal tik mano, gal iš jo pusės nė nebuvo) baigėsi labai netikėtai – Aidas iš manęs pasiskolino stamboką pinigų sumą (studentiškais matais matuojant) ir dingo iš akiračio. Kaip vėliau paaiškėjo, visam laikui.

Tęsinį skaitykite 2019 04 13 „Utenyje“

Mįslingų aplinkybių niekas nebepaaiškins

Genovaitė ŠNUROVA

Gėda, bet reikia prisipažinti, kad savo senelių kapus, esančius mažame miestelyje, aplankau labai retai. Nedovanotinai retai. Kadangi seneliai mane keletą metų augino (vaikų darželio tais laikais nebuvo, o tėvai norėjo dirbti), dėl tokio savo elgesio nuolat jaučiu sąžinės priekaištus, bet jie kažkaip nublanksta, susidūrę su kasdienybe.
Praėjusių metų rudenį kasdienybė užleido vietą nostalgijai. Nusipirkau gėlių, žvakių ir išvažiavau. Tiesa, kelionės tikslas buvo ne vien tas. Tikėjausi aplankyti buvusią mokytoją, kuri mums buvo tarsi antra mama. Netgi lauktuvių nupirkau. O kapinėse manęs laukė pirmasis siurprizas...
Kai sutvarkiusi senelių kapus ir sukalbėjusi maldelę jau ruošiausi eiti kapinių vartų link, mano žvilgsnis užkliuvo už stilingo paminklo. Pasigrožėjusi juo, ir akmenyje iškaltą vardą bei pavardę paskaičiau – taigi čia guli... mano mokytoja, kurią rengiausi aplankyti. Iškalta mirties data fiksavo laiką – praėjo aštuoneri metai. Net šiurpas perbėgo nugara pagalvojus, kaip seniai šiame miestelyje nebuvau. Juk kai mačiau ją paskutinį kartą, žilstelėjusi moteris sveikata nesiskundė.
Kai atsitokėjau ir dar kartą žvilgterėjau į paminklą, supratau, kad ir jos vyras jau miręs. Netgi gerokai anksčiau nei ji.
Kadangi jų abiejų kapų kauburėliai buvo sutvarkyti, pagalvojau, kad gal tėvų namuose gyvena kuri nors iš trijų dukrų, todėl sumaniau nuvažiuoti į tuos namus ir pasikalbėti.
Nuvažiavau. Apsidžiaugiau pamačiusi kieme stovintį automobilį, o priartėjusi ir praviras namų duris – vadinasi, mokytojos namai tikrai netušti. Pasiėmiau paruoštas lauktuves ir pasibeldžiau. Duris plačiau atvėrė maždaug mano metų simpatiška moteris. Mintyse spėliojau, kuri iš dukrų čia galėtų būti. Juk mačiau jas visai mažas, kai mokytoja kartais atsivesdavo mergaites į mokyklą, o mes su jomis per pertraukas žaisdavome.

Tęsinys 2019 04 06

Meilė viską gali? Nebetikiu...

Genovaitė ŠNUROVA

Rytoj jubiliejinis mano gimtadienis. Sukaks 70 metų. Nenoriu švęsti. Nekviečiu svečių. Labai nenorėčiau, kad ir kokių nors „netyčiukų“ atsirastų. Niekada nemėgau tokių žmonių, kurie, paprastai kalbant, sugadina šventę ateidami nekviesti. Mano logika tokia: jei man norisi vakarą praleisti su mielais žmonėmis, tai aš juos pasikviesiu, o jei nekviečiu, vadinasi, šventinę dieną jų apsilankymas nepageidautinas. Aš pati irgi laikausi tokio paties principo – niekada niekur neinu nekviesta.
Ech, kažkaip nukrypau nuo temos, nuo to, ką noriu papasakoti.
Jubiliejaus išvakarėse užėjo noras apmąstyti savo gyvenimą. Lenkiau pirštus ir skaičiavau gyvenime padarytas klaidas. Nustebau, kad jų ne tiek ir daug, bet jos visos labai lemtingos...
Jaunystėje nusižiūrėjau Vytautą. Tėvai labai nenorėjo, kad aš su juo draugaučiau. Jie jame įžiūrėjo tik neigiamas savybes (nesiima jokių ilgalaikių darbų, nenori mokytis, negerbia tėvų, neatsakingas, nepareigingas ir t. t.), o man svarbu buvo, kad jo akys dangaus mėlynumo, kad aukštas, kad moka gražiai pakalbėti, kad puikus šokėjas.
Kad santuoka su juo – mano pirmoji klaida, supratau maždaug po pusmečio. Tiek laiko prireikė suvokti, kad gyvenant šeimoje svarbiausia ne akių mėlynumas, ne šokio grakštumas ar gražių žodžių tirados.
Žinoma, tėvams bijojau prisipažinti, kad jie buvo teisūs. Kantriai laukiau, kad viskas pasikeis į gera. Nesikeitė. Žmonės sakydavo, kad meilė viską gali, kad įsimylėjėliai yra geresni, pareigingesni, rūpestingesni. Mano atveju meilės galia neveikė: ir pinigus uždirbti, ir vaikus auginti, ir kitus darbus dirbti turėjau pati. Vyro interesų ratas buvo kitoks – jam patiko žvejyba, dainuoti ir šokti kultūros namų meno saviveiklos kolektyvuose, koncertai ir t. t. Žodžiu, trali vali... Viename darbe ilgai neužsilaikydavo: tai neįdomu, tai kolektyvas netikęs, tai viršininkas piktas.

Tęsinys 2019 03 30

Ilgos istorijos netikėta pabaiga

Genovaitė ŠNUROVA

Sėdžiu ir galvoju, kaip papasakoti ilgą, skaudžią ir netgi labai dramatišką istoriją, prasidėjusią beveik prieš 40 metų. Tada abi su Regina buvome jaunos, linksmos, nenustygstančios vienoje vietoje, grojančios ir dainuojančios.
Bendravome su Regina ir tada, kai ji ištekėjo už Pauliaus ir kai sūnaus susilaukė. Rečiau susitikdavome tik tada, kai ji su šeima išvyko gyventi į kitą miestą. tada tie susitikimai retėjo, retėjo, bet nenutrūko. Reginos mama vis papasakodavo apie tai, kaip dukrai sekasi, kaip anūkas auga. Ypač ji girdavo žentą: esą jis labai rūpestingas, pareigingas, darbštus. Žodžiu, dukrai labai pasisekė.
Tikėjau tais pasakojimais (pati Regina irgi buvo patenkinta savo šeiminiu gyvenimu) ir netgi truputį pavydėjau draugei, mat mano pačios gyvenimas nesusiklostė. Gal ir toliau būčiau klausiusi tų idiliškų pasakojimų, jei ne buvusių kaimynų, prieš gerą pusmetį išvykusių gyventi į kito rajono miestelį, kvietimas į jubiliejinį gimtadienį. Didžiausiai savo nuostabai ten susitikau ... Paulių. Jis atėjo į šventę su kokių 5–6 metų mergaite ir kažkokia moterimi. Jis, žinoma, irgi nustebo mane pamatęs ir, suprantama, neapsidžiaugė susitikimu.

Tęsinį skaitykite 2019 03 16 „Utenyje“

Gyvenimas šalia laimingos šeimos

Aš dar buvau pradinukė, kai mūsų laiptinėje butą, esantį tiesiai prieš mus, nusipirko inteligentiška šeima. Prisimenu, kad vos atsikėlę čia gyventi, jie pakvietė visus laiptinės aikštelės kaimynus susipažinimo vakarienės. Netgi vaikus, nors patys savo vaikų neturėjo. Man tai padarė įspūdį, nes niekas kitas nieko panašaus nebuvo daręs. Kaimynai, sutikti kieme arba laiptinėje, net nepasisveikindavo. Tiesa, su suaugusiais gal kitaip elgdavosi, o į mano ir kitų vaikų pasisveikinimus nereaguodavo.
Kadangi šeimoje mes buvome auklėjami taip, kad su suaugusiais reikia elgtis mandagiai, kad būtina pasisveikinti, o senam žmogui privaloma padėti panešti sunkius krepšius, tas nesisveikinimas mane šiek tiek šokiravo, bet vaikai lieka vaikais – gūžteli pečiais ir tuoj pat užmiršti.
Mano tėvų šeima su naujaisiais kaimynais artimai nesibičiuliavo. Apsiribodavo pasisveikinimais susitikus laiptinėje ar bet kur kitur. Tiesa, dar vieni kitus paklausdavo ko nors nereikšmingo (kaip gyvenate, kas naujo ir kt.), bet atsakymų, rodos, nelaukdavo.
Kai baigiau vidurinę mokyklą, jie atėjo manęs pasveikinti. Tėvų pakviesti kavos, atsisakė, pasiteisindami skubėjimu. Tiesa, po kurio laiko kaimynė, sužinojusi, kad įstojau į universitetą ir kad studijuosiu teisę, kažkodėl apsidžiaugė.
Prisipažinsiu, kad aš tiesiog instinktyviai lyginau savo tėvų šeimą ir kaimynus. Viskas, deja, maniškių nenaudai. Mano tėvai ir susipykdavo, ir nesikalbėdavo po keletą dienų. Tėtis kartais namo pareidavo išgėręs, o tai labai siutino mamą. Niekada nemačiau, kad tėtis būtų mamai dovanojęs gėlių. Netgi per gimtadienius ar kokias nors kitas asmenines šventes. Jis apsiribodavo bučiniu į skruostą arba parnešdavo saldumynų paketėlį. Jokių komplimentų mamos adresu iš tėčio irgi negirdėjau.
Užtat kaimynas (per langą matydavau) dažnai namo grįždavo su puokšte gėlių. Mane stebino, kad, santuokoje pragyvenę ne vieną dešimtmetį, jie vis dar vaikščiodavo susikibę už rankų, nuolat šypsodavosi visiems sutiktiems, savaitgaliais ir per šventes visada kažkur išvažiuodavo. Jei ne į kokią tolimesnę kelionę, tai nors į sodybą užmiestyje.
Kol neturėjau savo šeimos, aš gyvenau pas tėvus. Ne vien dėl to, kad buvau jų vienturtė, bet tiesiog nebuvo poreikio gyventi atskirai. Be to, kai baigusi universitetą, įsidarbinau netoli namų esančioje įstaigoje juriste, tai kelionėms į darbą ir iš jo teužtrukdavau tik maždaug penkias minutes.
Laikui bėgant susipažinau su Pauliumi. Pamilome vienas kitą ir nutarėme susituokti. Po vestuvių persikėliau gyventi pas jį – beveik į miesto pakraštį. Kažkurį laiką dar važinėjau į tą patį darbą (buvo labai nepatogu, nes reikėjo du kartus persėsti į kitą troleibusą), bet vis dairiausi bet kokio su teise susijusio darbo arčiau namų. Negreit, bet pavyko.
Nepasakosiu visokiausių biurokratinių žabangų – pokalbių, pažymų, kursų, seminarų – ir kitokių barjerų, kuriuos reikėjo perlipti, kol pagaliau man buvo suteikta teisė verstis notaro praktika. Iš pradžių buvo labai sunku įprasti prie naujų reikalavimų, taisyklių, sugebėti išklausyti klientų norus ir pageidavimus, kartais labai prasilenkiančius su teisės aktais, bet vėliau įpratau ir naujasis darbas man ėmė patikti.
Praėjus keletui metų, sulaukiau tokio kliento, kad ir jis žioptelėjo mane pamatęs, ir aš seilėmis užspringau iš nuostabos. Atėjo tas mano išgirtasis kaimynas. Manau, kad jei iš anksto jis būtų pasidomėjęs, kas dirba jo pasirinktame notarų biure, nebūtų atėjęs. Nors ką gali žinoti.
Kaimynas išdėstė norą surašyti testamentą. Aš, nieko neįtardama apie jo sumanymą, pasiūliau variantą, kuris tenkintų jį ir jo žmoną. O jis, pasirodo, turėjo kitokių tikslų. Jo pageidavimu visas kilnojamas ir nekilnojamas turtas jo mirties atveju turėtų atitekti... kažkokiai merginai. O kai pasidomėjau, koks yra jo vardu registruotas turtas, net sutrikau – absoliučiai viskas. Ir butas, kuriame jis su žmona gyvena, jam padovanotas tėvų, automobilis irgi jo (negaliu netikėti dokumentais) gautas dovanų iš tėvų, o sodyba kaime – senelio dovana.
Kai kaimynas išėjo, aš nesilioviau galvoti apie tą merginą ar moterį, kuri viską paveldės. O tai kas liks žmonai, jei jis su šiuo pasauliu atsisveikintų anksčiau už ją? Prisipažinsiu, šitie klausimai ilgai man nedavė ramybės.
Kartą nuvažiavusi pas tėvus tarsi tarp kitko pasiteiravau, kaip gyvena kaimynai. Pasirodo, tėvai jokių pasikeitimų jų gyvenime nepastebėjo, o aš, suprantama, nieko jiems apie keistą testamentą nepasakiau.
Kai jau buvau bepamirštanti šitą atvejį, mama paskambinusi pasakė, kad pas kaimynus nelaimė – kaimynę ištiko infarktas. Visiems aplinkiniams atrodė, kad liga atsėlino „nei iš šio, nei iš to“. Visada sveikai atrodžiusi moteris, nesilankiusi pas jokius gydytojus, staiga šitaip susirgo.
Kai liga jau ėmė trauktis, prasidėjo kažkokios komplikacijos. Ilgai moteriai teko gydytis ligoninėje, vėliau vyras nuvežė į sanatoriją. Po keleto mėnesių gydymosi kaimynė atrodė sulysusi, išbalusi. Keisčiausia ją buvo matyti nebesišypsančią. Ir vyras nebesišypsojo. Visi galvojome, kad tokie pasikeitimai dėl išgyvento streso: viskas atsistatys ir vėl bus taip, kaip buvo.
Neatsistatė. Nebuvo. Ir už rankų susikibę kaimynai nebevaikščiojo, ir gėlių kaimynas žmonai nebedovanojo...
Kai jau buvome apsipratę su tokiu kaimynų elgesiu, sulaukiau netikėto skambučio. Kaimynė paskambinusi man į darbą paprašė paskirti jai vizito laiką, nes norinti pasikalbėti.
Paskyriau. Pasistengiau, kad tai įvyktų kuo greičiau, nes man pačiai buvo labai smalsu, kas neramina kaimynę ir ką ji norėtų sužinoti.
Vos atėjusi pas mane ir atsisėdusi į kėdę, kaimynė pravirko. Ilgokai raminau. O tada, kai susitvardė, papasakojo apie tai, kad infarktas ją ištiko tada, kai tvarkydama namus rado vyro testamentą, kurio skaitymas ir tapo sunkios, staiga užklupusios ligos priežastimi. Kaimynė sakė net supratimo neturėjusi, kas ta, testamente minima moteris ar mergina. Vyras, jos klausimo užkluptas netikėtai, sutriko, keletą minučių kažką nesuprantamo vapaliojo, o galiausiai prisipažino, kad tai jo su kita moterimi susilaukta duktė...
Kaimynė šiek tiek nusiramino, kai paaiškinau jai įmanomus „padėties ištaisymo“ variantus, galimybes nelikti visiškai be nieko, bet mačiau, kad tai ją menkai guodžia...
Štai ką kartais gyvenime reiškia dirbtinės šypsenos ir netgi pačios gražiausios gėlių puokštės...

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Net tuščias šaldytuvas sulaukia 4–5 peržiūrų per dieną...
*
Petriukas vyresniajam broliui:
– Paprašyk mamos, kad duotų man pinigų ledams.
– Kodėl aš? Juk ji ir tavo mama.
– Taip, bet tu ilgiau ją pažįsti.
*
Buhalterė skundžiasi gydytojui nemiga.
– O aveles skaičiuoti ar bandėte? – klausia gydytojas.
– Žinoma, skaičiuoju, skaičiuoju, suklystu ir visą naktį ieškau klaidos.
*
Pokalbis telefonu:
– Аlio, brangusis! Ar gali dabar kalbėti?
– Galiu.
– Gerai. Tada klausyk!

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas