utenis 11

Saturday, December 15, 2018

Atvirumo valandėlė

Išblaškytų gyvenimų takais

Dažnai pasikalbėdavome su Anele. Sulaukusi garbaus amžiaus ji labai išgyveno dėl vienatvės, dėl išblaškytų artimųjų, dėl nesusiklosčiusio jos pačios gyvenimo. O juk gyvenimo pradžia blogų lemties ženklų nerodė...
Anelė miglotai prisimena tremties pradžią. Kai naktį kareiviai pasibeldė į jų namus, mergaitei tebuvo septyneri. Vienas jos brolis buvo dešimčia metų vyresnis, o kitas – dvylika. Žinoma, buvo ir tėvai. Anelė per miegus matė, kad verkia motina, tėvas keikiasi jai nesuprantamais žodžiais, broliai tylėdami kraunasi daiktus. Mergaitė tesuprato tik tiek, kad teks kažkur važiuoti, kad šeima privalo palikti savo namus, kad turi skubėti susirinkti daiktus. Užmiegotomis akimis žiūrėdama į besiblaškančius po namus šeimos narius, mergaitė vėl krito į patalus ir pareiškė, kad ji niekur nevažiuos, o jūs – kaip sau norite. Tik tada, kai išgirdo, jog teks važiuoti traukiniu, pašoko iš lovos, susigriebė mėgstamiausius žaislus, apsirengė ir pirmoji išėjo į lauką, pasiruošusi, kaip jai pačiai atrodė, įdomiausiam gyvenimo epizodui – kelionei traukiniu...

Tęsinį skaitykite 2018 12 15 „Utenyje“

Pavėluota atgaila

Aš Ingą įsimylėjau, galima sakyti, iš pirmo žvilgsnio. Pamačiau institute organizuotame vakarėlyje ir tą pačią akimirką nublanko merginos, su kuria tuomet draugavau, grožis...
Visą vakarą negalėjau nuleisti nuo Ingos akių. Stengiausi būti kuo arčiau, kažkaip atkreipti jos dėmesį, bet man nelabai sekėsi. Gal dėl to, kad prie Ingos buvo prilipęs kažkoks neišvaizdus jaunuolis. Matyt, jos gerbėjas. O ir aš buvau su mergina. Viskas, ką aš tada galėjau padaryti, tai susirasti žmogų, kuris man suteiktų nors šiokią tokią informaciją apie ją. Radau. Tada ir sužinojau, kad ji – Inga ir kad pirmakursė matematikos studentė.
Pradžioje man to užteko. Vėliau prasidėjo „didieji galvosūkiai“ – kaip su ja susipažinti artimiau, kaip sublizgėti, kad ji susidomėtų manimi. Prisipažinsiu – sunkiai sekėsi, bet aš buvau atkaklus, tikėjau, kad man vis tiek kada nors pavyks. Žinoma, stebinau savo kurso draugus tuo, kad ir gėles nuolat jai dovanojau, ir laiškelius rašiau, ir į koncertus bei spektaklius kviečiau. O kai sužinojau, kad ji aukštų rezultatų pasiekusi lengvaatletė, įnikau studijuoti lengvaatlečių startų grafikus. Juokas juokais, bet, besistengdamas užkariauti Ingos širdį, ir pats sportu susidomėjau.

Tęsinį skaitykite 2018 12 08 „Utenyje“

Paslaptis, kurios nenorėjau žinoti

Dabar jau esu pensininkė. Gyvenu nuosavame, nelabai dideliame name visiškai viena. Aplinkiniai namai žiemą lieka tušti – vasarą čia atvažiuojantys laikinieji gyventojai žiemoje miestuose. Vadinasi, jau supratote, kad rudenį ir žiemą net pasikalbėti neturiu su kuo. O ir paskambinti nėra kam: visi turi savo gyvenimus, savo problemų ratą, todėl niekas nenori klausytis svetimų dejonių apie vis labiau prastėjančią sveikatą, apie skaudžią vienatvę, apie negrįžtamai prabėgusius metus, į Amžinybę iškeliavusius žmones...
Dabar net patikėti sunku, kad kažkada ir aš buvau jauna, kad mylėjau, kad laksčiau į pasimatymus, kad pykau ant draugės, nuviliojusios mano nusižiūrėtą kavalierių. Vėliau labai džiaugiausi, kad nuviliojo. Kai sužinojau, kad jis vos ne kasdien namo pareina girtas, kad muša žmoną, kad kartais šeimai net iš namų reikia bėgti, nusiraminau ir netgi savotiškai džiaugiausi, kad ne aš, o mano draugė yra toji, kuri priversta šitaip gyventi.
Žinoma, ištekėjau ir aš. Šiandien negalėčiau tvirtinti, kad iš didelės meilės. Jei jau viską nusprendžiau pasakoti atvirai, tai prisipažinsiu ir tai, kad tik tas vienas Julius į mane dėmesį atkreipė, tik jis vienas beveik kas vakarą ateidavo pas mane. O kai pasiūlė ištekėti, nei labai apsidžiaugiau, nei priešinausi: ko jau čia geriau besulauksi peržengusi trisdešimtmečio ribą...

Tęsinį skaitykite 2018 12 01 „Utenyje“

Siurprizai

Genovaitė ŠNUROVA

Niekada negalvojau, kad kada nors viešai pasakosiu savo gyvenimo istoriją. Maniau, kad tai, ką aš išgyvenau, niekam neįdomu. Pasirodo, kad klydau. Draugė mane įtikino, kad išsipasakojus pasidaro lengviau. Tarsi kokį akmenį nuo širdies nusirideni. Ir dar sakė, kad atvirumas užkerta kelią gandams, spėlionėms, kaltinimams ir visokiausiems kitokiems išsigalvojimams, kuriuos žmonės įvardija vienu žodžiu, – paskalos.
Jau buvau perkopusi trisdešimtąją gyvenimo atkarpą. Kitaip sakant, jau nebe piemenė. O įsimylėjau taip, tarsi tebūčiau kokia šešiolikinė. Pamačiau draugų šventėje gražų vyriškį, keistu Jurgeno vardu, ir ištirpau. Tiesa, nesisekė man su juo artimiau susipažinti tą vakarą, nes prie jo nuolat būriavosi moterys. Kažkodėl būtent moterys. Bet radau būdą, kaip atkreipti į save jo dėmesį. Tas vakaras baigėsi tuo, kad paprašiau jo telefono numerio, paaiškindama, kad man gali prireikti jo paslaugų, mat jis – plataus profilio statybininkas.

Tęsinį skaitykite 2018 11 24 „Utenyje“

Vienatvė pakeičia ne tik sielą

Grįždama iš sanatorijos, trejetui valandų įstrigau savo rajono centro autobusų stotyje – tiek laiko reikėjo praleisti iki artimiausio autobuso į mano kaimą. Trys valandos man, nepratusiai prie autobusų, kankinamai ilgas laikas. Savo automobiliu per tą laiką net keletą kartų suvažinėčiau pirmyn ir atgal. Bet ne šiandien. Nežinau net kaip sau pačiai paaiškinti, kodėl į sanatoriją važiavau ne automobiliu, o autobusu, todėl ta pačia transporto priemone ir grįžti tenka...
Vakaras. Autobusų stoties laukimo salė apytuštė. Nužvelgiau ir įvertinau visus laukiančius – pasikalbėti nėra su kuo, tai ir snūduriavau. Bijojau tik kad knarkti nepradėčiau...
Man atrodo, kad ne tik prabudau, bet netgi pašokau nuo kažkokio garso. Pasirodo, trinktelėjo neatsargiai uždaromos stoties durys. Įėjo aukštaūgis vyriškis. Iš pradžių nekreipiau į jį dėmesio (gal dar plaukiojau snaudulio karalystėje), o po kurio laiko bandžiau pati sau įrodyti, kad tą žmogų aš pažįstu. Tikriausiai pažįstu. Na, viliuosi, kad neklystu.

Tęsinį skaitykite 2018 11 17 „Utenyje“

Paslaptingas smilgų šiurenimas

Genovaitė Šnurova

Paskatinta kaimynės ir aš pasiryžau šiemet padaryti neįtikėtiną dalyką – aplankyti šalia mano gimtojo miestelio esančias neveikiančias kapines, kuriose seniai niekas nebelaidojama. Nežinau, kodėl man toks noras užėjo. Sugalvojau, ir tiek. Ir net žvakučių nusipirkau. Galvojau, uždegsiu po vieną ant išlikusių kapelių. Tik nepagalvojau apie tai, kokią gyvenimišką istoriją prisiminsiu, stovėdama prie vieno smilgomis apaugusio, sunkiai beįžiūrimo kapo kauburėlio. Jo gal net nebūčiau įžiūrėjusi, jei ne į žemę iki pusės sulindęs, surūdijęs kaimo kalvio darbo kryželis su sunkiai įskaitomu užrašu. Turiu prisipažinti – reikėjo labai pasistengti norint tą užrašą perskaityti. Užtat kai perskaičiau, tokie prisiminimai užplūdo, jog negreit suvokiau, kad čia visą amžinybę prastovėjau...
Juza (tikriausiai jo vardas buvo Juozapas) buvo mano kaimynų sūnus. Aš dar buvau visai maža mergaitė, kai iš tėvų elgesio supratau, jog įvyko kažkas baisaus. Girdėjai ir žodį „pasikorė“, bet ką jis reiškia, nesupratau.
Lyg per miglas prisimenu, kaip klykė Juzos motina, kaip kaimynai jos negailėjo, nes visi buvo įsitikinę, kad vienturtis sūnus būtent dėl jos kategoriškų sprendimų pasirinko geriau mirti, nei gyventi pagal motinos principus.

Tęsinį skaitykite 2018 11 10 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Kiškis tempia per mišką ilgą ilgą siūlą. Atvėplino meška ir klausia: „Kam, žvairy, tą siūlą tempi?“ – „Kam, tam... Gal pasiūlysi jį stumti?!“
*
Vyras šaukia žmonai iš vonios: „Man tas šampūnas netinka. Parašyta, kad jis sausiems plaukams, o mano – šlapi. Atnešk kitą!“
*
Žmona išleidžia vyrą žvejoti ir sako:
– Jei nebus lydekų... tai nupirk karosų...
*
Vyrukas veda antrą kartą. Po vestuvių sako žmonai:
– Žinai, esu labai pavydus... Taigi nepyk, jei pavyduliausiu be reikalo...
– Nesijaudink, – pertraukia žmona, – be reikalo tau pavyduliauti neteks.

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

Savo namuose prižiūrėčiau neįgalų žmogų. Didelė patirtis. Tel. 8672 18418

 

Pigiai IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos miesto centre, 1 a. Tinka parduotuvei, biurui, paslaugoms teikti.
    Tel. (8-614) 64501.

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 PARDUODAMAS nedidelis medinis namas miško apsuptyje, netoli Utenos. Yra elektra, tvenkinys, 23 arai kitos paskirties žemės. Tel. 612 46340

 

PARDUODAME auginti dvi telyčaites 3 savaičių ir vieną 2 mėn. Tel. 8 686 61521

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas