utenis 11

Friday, February 23, 2018

Atvirumo valandėlė

Nutilusi daina

Tuomet buvo neįprasta, kad kaime gyvenanti šeima turėtų tik vieną vaiką, todėl kaimynai ir tolimesni giminės Gruodžių šeimą laikė išskirtine. Vienoms moterims labai rūpėjo išsiaiškinti, kuris iš jų „nesveikas“, kad šeimoje daugiau vaikų neatsiranda, o kitos teigė, kad pagrindinė priežastis – sutuoktinių amžiaus skirtumas. Mat žmona už vyrą buvusi daugiau nei dvidešimčia metų vyresnė.
Gruodžių vienturtėlė Kotryna nuo kitų kaimo vaikų skyrėsi ne tik tuo, kad pas tėvus augo viena, bet ir tuo, kad, dar visai mažutė būdama, vis dainuodavo. Dar kalbėti gerai nemokėjo, kai kurių žodžių visai neištardavo, bet iš suaugusiųjų nusiklausytas dainas vis atkartodavo.
Tais laikais visi kaimo žmonės dažnai dainuodavo: tiek namuose, tiek į pakermošį susirinkę, tiek darbus dirbdami. Kaimo vaikai tas dainas mokėjo, bet kad jas šitaip dainuotų kaip mažoji Kotryna, niekas negirdėjo.
Ir tada, kai Kotryna išsistiebė į paneles, dainuoti nenustojo. Ogi balsas koks buvo! Kai užtrauks dainą viename kaimo gale, kitame girdėdavosi. Tik žmonės prie to Kotrynos dainavimo taip buvo įpratę, kad nebelabai kas ir dėmesį kreipė: dainuoja, tai tegul dainuoja. Kaimo žmonėms svarbiau buvo, kad visi suaugusieji ir vaikai mokėtų ūkio darbus dirbti, o dainavimu duonos juk nepelnysi.

Tęsinį skaitykite 2018 02 17 „Utenyje“

Meilės ir kosulio nepaslėpsi

Užrašė Genovaitė Šnurova

Buvau labai pavargusi. Ne dėl to, kad daug dirbau, bet kad (paskutinė kvailė) žinodama, jog teks daug vaikščioti, apsiaviau aukštakulnius batus. Mano amžius toks, kad jau lyg ir turėtų galvoje būti šiek tiek proto, bet kai tik jo prireikia, jis kažkur išgaruoja.
Ėjau gatve žinodama, kad netoliese yra parkas, kuriame pilna suoliukų. Galvoje jokios kitokios minties nė nebuvo, o tik ta vienintelė – kuo greičiau atsisėsti ir pailsinti kojas. Priartėjusi prie parko vos neišgriuvau – visi suoliukai užsėsti. Nebežinodama, ką dabar daryti, apsidairiau aplinkui – jei nebus kitos išeities, sėsiuosi tiesiog ant žolės.
Kai jau buvau apsisprendusi taip ir padaryti, ant artimiausio suolelio sėdėjusi jaunų žmonių kompanija pakilo ir klegėdama nuėjo tolyn. Sėdėti liko tik šviesiaplaukė moteris, šalia kurios stovėjo vežimėlis su miegančiu vos keleto mėnesių vaikeliu. Jūs nė neįsivaizduojate, kaip aš puoliau prie to suolo, bijodama, kad niekas kitas manęs neaplenktų...
Atsisėdusi vis žvilgčiojau į tą šviesiaplaukę moterį. Man tiesiog knietėjo sužinoti jos amžių. Žinoma, tai man buvo visiškai nesvarbu, bet atsirado toks noras ir baigta. Gal dėl to, kad niekaip negalėjau nuspręsti, ar tai brandesnio amžiaus mama su savo vaikeliu, ar labai jauna močiutė su anūkėliu.

Tęsinį skaitykite 2018 02 10 „Utenyje“

Neteisingų sprendimų kaina

Užrašė Genovaitė Šnurova

Kažkada buvęs labai tvarkingas Teresės namas su gražiai prižiūrėta teritorija aplink jį, šiandien stovi tuščias. Seniai žole užžėlė visi takeliai jo link, vietoj buvusių rožynų – kiečių, builių ir dilgėlių sąžalynai. Pačius skaniausius obuolius nokinusi obelis, augusi prie pat lango, vaisių beveik nebeveda: apsamanojo, sulinko, pasviro į lango pusę taip, kad viena šaka tiesiog įsibedė į stiklą. Net pats stipriausias vėjas jos nepajudina. Atrodo, kad ji iš nuostabos negali atsipeikėti: kodėl namo viduje niekas nebevaikšto, kodėl užuolaidų vietą užėmė stori voratinkliai, kodėl niekas nebevarsto netgi durų į virtuvę...
Teresės namo stogas įlinko, langų stiklai pajuodo, lauko durys tesilaikė tik ant vieno vyrio, viskas, kas buvo ilgus metus tvarkingai prižiūrėta, puoselėta, – neliko nė ženklo. Vagys čia irgi turėjo ką veikti: iš namo vidaus išnešė viską, ką buvo galima panešti ar išvežti.
Gerai, kad pati Teresė to nemato. Gal net nenujaučia. Ji dabar socialinės globos namuose. Sako, jau sunkiai susivokia aplinkoje.
Jos vienintelis sūnūs Romas irgi gyvena tuose pačiuose globos namuose, tik kitame jų korpuse...
... Teresė ištekėjo vėlai, bet anksti liko našle. Romui tebuvo penkeri metukai, kai jos vyrą ir vaiko tėvą priglaudė medžiais apaugusias kaimo kapines.
Po kurio laiko net keletas vyrų bandė prisikalbinti Teresę dar kartą tekėti, bet ji buvo kategoriška – ne ir baigta. Vaiką užsiauginsianti pati, jokių patėvių berniukui nereikia...

Tęsinį skaitykite 2018 02 03 „Utenyje“

Motinos rūpestingumas atsigręžė prieš ją pačią

Užrašė Genovaitė Šnurova

Anelė augo didelėje šeimoje. Nedidelėje kaimo trobelėje gyveno ne tik ji su tėvais, dar keturiomis seserimis ir trimis broliais, bet ir seneliais iš tėvo pusės.
Senelei, perkopusiai 80 metų slenkstį, tebuvo patikėta tik kambarinių ir lauko gėlių priežiūra ir, kaip visi juokaudavo, paruošiamieji vakarienės darbai: bulvių skutimas, rauginto pieno išpylimas iš didelės puodynės į molinį dubenį, didelės statinės su raugintais kopūstais priežiūra, ant stalo po kiekvieno valgymo likusių trupinių sulesinimas vištoms ir dar vienas kitas lengvas darbelis. Seneliui sveikatos užtekdavo tik šluotoms arba vantoms rišti.
Anelės tėvai buvo labai darbštūs ir rūpestingi. To paties mokė ir savo vaikus: visi turėjo nepriekaištingai atlikti jiems pavestus darbus, o vyresnieji dar ir mažesniuosius sukontroliuoti.
Kai visi vaikai užaugo ir sukūrę savo šeimas išėjo iš tėvų namų, sugrįžę aplankyti senolių, vis stebėdavosi, kaip tokiame mažame namelyje visi jie sutilpdavo.
Anelei nelabai patiko visai šalia miesto gyvenęs Povilas, bet jis ją seniai buvo nusižiūrėjęs į žmonas. Kadangi darbščiai merginai kažkodėl niekas daugiau nesipiršo, ji sutiko ištekėti už Povilo. Vestuvės nebuvo nei labai linksmos, nei labai triukšmingos.
Porą metelių pagyvenę kartu su Povilo tėvais, susilaukę pirmagimės dukros, Anelė su Povilu nutarė išsikelti į miestą. Išsinuomojo nedidelį butą ir gyveno jame tol, kol dar ir sūnus gimė. O tada statybose dirbęs Povilas gavo trijų kambarių butą. Laimė liejosi per kraštus: butas buvo erdvus, saulėtas, pačiame miesto centre, mokykla vos už dviejų namų, parduotuvė kitoje kelio pusėje, o ir į darbą abiem buvo netoli.
Gyvendami be didelių rūpesčių, Anelė ir Povilas sakėsi net nepastebėję, kad jau užaugo vaikai, kad pirmiausia dukra tėvus supažindino su savo išrinktuoju, o po pusantrų metų tą patį padarė ir sūnus.

Tęsinį skaitykite 2018 01 27 „Utenyje“

Užuojauta dėl mylimo vyro mirties?

Užrašė Genovaitė Šnurova

Gimtajame mieste dabar gyvena tik mano mama. Aš ir mano vyras Robertas daugiau nei prieš dešimtmetį persikėlėme į už 100 kilometrų esantį miestą, nes ten abiem pavyko gauti gerai mokamus darbus. Nesvarbu, kad gyvenu toli, bet niekada nebūna taip, kad nesidomėčiau, kas vyksta mano gimtinėje, paskambinusi mamai nepaklausinėčiau, kaip gyvena buvę mano draugai, kiti pažįstami žmonės. O ir pati parvažiuoju aplankyti motinos. Išsiruošusi pas ją, taip ir sakau vyrui (jo darbas toks, kad jis ne visada gali važiuoti kartu su manimi), kad važiuoju namo (kol yra mama, tol yra namai).
Parvažiavusi visada perskaitau gimtajame mieste leidžiamus laikraščius, kuriuos mama jau būna seniai perskaičiusi, bet, žinodama, kad ir aš norėsiu paskaityti, saugo juos sukrovusi į lentynėlę. Taip buvo ir pastarąjį kartą: kai kuriuos straipsnius atidžiai perskaičiau, kai kurių tik antraštes peržiūrėjau.
Kai jau ruošiausi užversti paskutinį mėgstamo laikraščio puslapį, mano dėmesį patraukė užuojauta. Juoduose rėmeliuose buvo labai aiškiai parašyta, kad kolektyvo darbuotojai nuoširdžiai užjaučia Valeriją dėl mylimo vyro Vasilijaus mirties. Net kelis kartus perskaičiau: viskas atitinka. Ir vardai, ir pavardės. Vadinasi, tikrai mirė buvęs mūsų kaimynas.

Tęsinį skaitykite 2018 01 20 „Utenyje“

Palikta antrą kartą

 

Paulina labai nemėgo daugelio dalykų, susijusių su judesiu: visų sporto šakų, šokių, cirko. Į mokyklinius šokių vakarus ar vėliau vadinamąsias diskotekas ji niekada neidavo. Fizinio lavinimo pamokos mokykloje mergaitei buvo tikra kančia, pats tikriausias kantrybės išbandymas. Laisvalaikiu ji mieliau rinkdavosi knygą, pasivaikščiojimus po netoli namų esantį mišką, maudynes pro tėvų sodybą tekančiame nedideliame upelyje, kuriame labai karštomis vasaromis vandens tebūdavo vos aukščiau kelių.
Kai baigusi mokyklą Paulina įsidarbino mieste, jos pomėgiai nepasikeitė. Iš darbo eidama į nuomojamą kambarėlį, visada užsukdavo į šalia kelio esantį knygyną, po to į spaudos kioską, kur būtinai nusipirkdavo kokį nors žurnalą, tada į maisto parduotuvę ir namo. Parėjusi įsikniaubdavo į knygą arba žiūrėdavo televizorių, jei sudomindavo kokia nors laida. Ir nė kojos iš namų...
Poilsio dienomis visada išvažiuodavo į tėviškę. Tokia savotišku ritualu tapusi jos dienotvarkė nesikeitė iki to laiko, kol darbe pasirodė naujokas – toks gražuolis, atletiškas garbanius Benas. Pamažu nevalingai atsitiko taip, kad Paulina vis atsidurdavo ten, kur lankydavosi jis, vis stengdavosi ainiotis jam po kojomis pietų pertraukos metu, o sužinojusi, kur jis pietauja, ir ji pasirinko tą pačią visuomeninio maitinimo įstaigą...

Tęsinį skaitykite 2018 01 13 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas