utenis 11

Friday, July 19, 2019

Atvirumo valandėlė

Gyvenimas su išsiskyrusiu vyru

Mane su Aleksu supažindino buvusi kaimynė. Abi susitikome miesto parke, sustojome paplepėti, o Aleksas kaip tik tą minutę ėjo pro šalį. Kaimynė ir Aleksas – buvę bendradarbiai.
Džentelmeniškai atrodantis Aleksas pakvietė mus į netoliese esančią kavinukę, pavaišino kava, nupirko po pyragaitį, pasikalbėjome, pajuokavome ir išsiskyrėme: aš nuėjau į vieną pusę, o kaimynė ir Aleksas – į kitą.
Po keleto dienų skambina man toji buvusi kaimynė ir kviečia susitikti. Sutikau, nes laiko turėjau į valias, mat vos prieš keletą dienų išėjau į pensiją, o „ta proga“ mane išprašė iš darbo. Tiesa, kaimynės kvietimas susitikti šiek tiek nustebino, nes nuo to laiko, kai ji išsikėlė iš mūsų namo, buvome iš viso nesimačiusios.
Kai nuėjau į sutartą vietą, kaimynės dar nebuvo. Vos keletą minučių palaukusi, pamačiau, kad ji ateina su... Aleksu. Vėlgi susėdome nedidelėje kavinukėje, vėlgi Aleksas pavaišino kava, o kai, pasikalbėję apie šį bei tą, ruošėmės eiti, kaimynė pasakė, kad šitas susitikimas turėjo tikslą – Aleksas nori bendrauti su manimi, o ji tapo lyg ir savotiška piršle.

Tęsinį skaitykite „Utenyje“ 2019 07 20

Apgaulė sujaukė gyvenimą

Genovaitė ŠNUROVA

Mano jaunystės laikais labai populiarus buvo toks anekdotas. Jau gerokai per trisdešimt metų perkopusi senmergė Magdalena niekaip nesulaukdavo piršlių. Rodos, jai nieko netrūko: buvo darbšti, graži, mokėjo pajuokauti, gražų balsą turėjo, o piršliai kaip nesuka, taip nesuka į jos kiemą. Praradusi viltį ištekėti, ji sugalvojo išbandyti dar vieną būdą. Šelmiškų minčių nestokojanti Magdalena kartą nuėjo pas kunigą ir paprašė jį sekmadienį po pamokslo paskelbti, kad iš jos namų dingo 3 000 litų (smetoninių). Kunigas sutiko. Sulaukusi sekmadienio, Magdalena pasipuošė pačiais geriausiais drabužiais ir išėjo į bažnyčią. Vos tik kunigas paskelbė žinią apie jos dingusius pinigus, Magdalena kad surėks visa gerkle (kad visi girdėtų): „Kunigėli, nebeskelbk, radau. Tikrai radau. Atsirado pinigėliai...“
Po to sekmadienio jaunikių Magdalenai netrūko. Vienas paskui kitą į jos namus veržėsi, iki grabo lentos mylėti žadėjo ir už jų ištekėti labai prašė.

Read more: Apgaulė sujaukė gyvenimą

Laiko sau paieškos

Genovaitė ŠNUROVA

Nenoriu nei aimanuoti, nei tuo labiau skųstis. Tiesiog ramiai pasikalbėti su tais, kurie teigia kasdienybės verpetuose randantys laiko sau, ir su tais, kurie sako, kad jie turi visko, tik laiko neturi. Vieni tiesiog pasineria į savo pomėgių, o gal tik minčių pasaulį ir užmiršta viską aplinkui, o kiti tik lekia ir lekia, galbūt net ne visada žinodami, nei kur, nei ko šitaip skuba.
Aš, kiek save prisimenu, visada norėjau turėti laiko sau. Na, nors valandą ar dvi per dieną. Tiesiog tam, kad galėčiau pabūti viena, surikiuoti savo mintis, o dar geriau – patikėti jas baltam dienoraščio lapui. Vasarą labai norėjau išeiti į gamtą, prisiliesti prie šimtamečių ąžuolų, pasisemtijų tvirtybės, tiesiog pasėdėti aukštyn galvą užvertusi į dangų ir paganyti debesis.
Mama ištekėjo jauna – vos per dvidešimtį metelių perkopusi, o tėčiui tada jau buvo per keturiasdešimt. Nežinau, ar jie juokavo, ar iš tikrųjų taip buvo, kad mano mama buvo tėčio – pradinių klasių mokytojo – mokinė. Suprantama, tėtis ir mano pirmuoju mokytoju tapo. Mama pas kažkokį kaimo siuvėją mokėsi siuvėjos amato. Matyt, gabi buvo mokinė, nes visą gyvenimą ji beveik nieko kito ir nedarė, tik siuvo, siuvo, siuvo... Girdėjau tėvus kalbant, kad kartais ji uždirbdavo daugiau už tėtį.
Nežinau, kodėl (pinigų gi šeimai neturėjo trūkti) tėvai dar laikė dvi karves, keletą avių, porą kiaulių, pulkelį vištų ir labai piktą gaidį, nemažą plotą žemės užsodindavo daržovėmis. Mama, kaip jau sakiau, tik siūdavo ir valgyti pagamindavo. Visais ūkio reikalais nuo pat to laiko, kiek save atsimenu, rūpinausi aš ir (priešokiais) tėtis. Daug ūkio darbų reikėdavo padaryti anksti rytą (iki išeinant į mokyklą), o likusius – grįžus iš mokyklos. Prisimenu ir tai, kad vakare būdavau taip pavargusi, kad pamokas ruošdama dažniausiai užmigdavau...
Kai išvykau studijuoti, tikėjausi turėti laiko sau, deja... Tėvai nebuvo labai linkę remti mano mokslų materialiai, todėl po paskaitų eidavau dirbti. Grįždavau į nuomojamą kambarį vos kojas pavilkdama, todėl migdomųjų tikrai nereikėjo...
Galvojau, kad tada, kai baigsiu mokslus, tikrai turėsiu laisvesnio laiko, bet ir tai liko tik svajone... Priežastis daugiau negu paprasta – ištekėjau, vienas po kito gimė vaikai. Vyro toks darbas buvo, kad jis mažai kuo galėjo man padėti, todėl ir į darbą lėkiau, ir vaikus auginau, ir visus buities reikalus, galima sakyti, visada viena tvarkiau. O juk dar ir naktį prie vaikų keltis reikėdavo...
Tada vėl svajojau... Užaugs, galvojau, vaikai, sukurs savo šeimas, va tada ir aš atsipūsiu...
Vaikai, žinoma, užaugo. Baigė mokslus, sukūrė šeimas ir išėjo iš mūsų namų. Po nepilnų metų sulaukiau (tarybinio) pensinio amžiaus, o kadangi mano darbovietėje buvo mažinami etatai, mane atleido iš darbo. Štai dabar, galvojau, bus mano „aukso amžius“. Manot, buvo? Vilniuje vaikui vietą lopšelyje ar darželyje gauti prilygo loterijai. O anūkai tai gimė... Kaip manote, kas juos augino? Pirmiausia vos keleto mėnesių dukrytę atvežė sūnus, po keleto mėnesių savo mažylį pas mane įkurdino ir dukra. Vos šie jau pradėjo bėgioti savo kojelėmis, dar vienas anūkas gimė...
Kai visus anūkus jau užauginau iki mokyklos, tėvai juos išsivežė. Maniau, kad dabar tai jau bus gerai – galėsiu nors dalį dienos skirti sau. Svajonė subliūško jau kitą dieną – paskambino mamos kaimynė ir pasakė, kad ją greitoji išvežė į ligoninę, kad įtariamas insultas...
Tada man jau buvo 66-eri (tėtis jau buvo miręs), todėl palikau vyrą vieną tvarkytis namuose ir išvažiavau slaugyti mamos – juk kitos motinos nėra ir nebus, ji vienintelė. Ligoninėje mama buvo neilgai. Teko vežtis namo, nes jokių slaugos ligoninių tada dar nebuvo.
Niekada nebuvau slaugiusi šitaip sunkiai pasiligojusio žmogaus, todėl daug ko paprasčiausiai nežinojau. Teko pasikliauti patarimais, ieškoti literatūros. Mamą reikėjo ir vartyti, ir maitinti, ir prausti, vaistus girdyti. Viską išmokau. Mama žiūrėdavo į mane ašarų pilnomis akimis. Ji suprato savo padėtį, matė, kad man labai sunku. Ji buvo lieknutė, nedidelio ūgio, bet pabandyk, kad gudrus, ją pakelti, pasodinti, apversti ant kito šono.
Išmokau masažuoti, kasdien darydavome pačius paprasčiausius mankštos pratimus. Tais atvejais, kai nebežinodavau, ką daryti, kviesdavausi felčerę, pažįstamą kineziterapeutę.
Labai pamažu reikalai taisėsi. Mama pati jau galėjo atsisėsti, pavalgyti, net pasakyti keletą žodžių. Niekas netikėjo, kad ji ims vaikščioti. Aš irgi. Giminaičiai atvežė neįgaliojo vežimėlį, tada man jau buvo šiek tiek lengviau: pasodindavau ją į vežimėlį, išveždavau į lauką, kur ji pabūdavo, kol pavargdavo.
Gamta ir saulė, matyt, ją teigiamai veikė. Dar po keleto mėnesių ji pati jau galėjo keletą minučių pastovėti, po to – žengti vieną kitą žingsnelį.
Kai ji jau galėjo naudotis vaikštyne, pati išeiti į lauką, prasidėjo kitos bėdos – ji ėmė akti, sunkiai girdėti... Gydytojai neguodė – geriau nebus. Tik blogiau. Juk jai jau buvo gerokai per devyniasdešimt...
Vieną mamą palikti galiu (ilgiausiai) porai valandų, o ir tai tik paprašiusi kaimynės mane pavaduoti. Tokia vienturčio vaiko dalia...
Po mėnesio mamai bus 102-eji metai. Dabar ji jau visiškai nieko negirdi (netgi labai garsaus perkūnijos trenksmo), visiškai nieko nemato. Užtat vaikšto geriau. Dabar aš pailsiu tik tada, kai ji miega, o kai atsikelia, reikia saugoti, kad kur neatsitrenktų, nepargriūtų, neįkristų...
Man pavasarį sukako 76-eri. Jau seniai net nebesvajoju apie laiką sau, apie galimybę užsiimti kokia nors širdžiai miela veikla. Dabar jau dažniau pasvajoju apie tai, kad ir man jau būtų gerai rimčiau pasigydyti, gal netgi sanatorijoje pastiprinti sveikatą, bet kol kas tikrai tokių galimybių neturiu...
Mano vyrą į savo namus išsivežė dukra. Jis buvo labai nepatenkintas mano sprendimu slaugyti mamą, man nuolat priekaištavo, pyko. Tik tada, kai paties sveikata ėmė silpti (jam 83-eji), suprato, kad žmogui reikia kito žmogaus...
Nuobodi mano istorija. Gal net niekam neįdomi, bet manau, kad ne aš viena taip gyvenu...
Daug kas man pataria išvežti mamą į slaugos ligoninę (dabar tokia galimybė jau būtų), bet aš negaliu taip pasielgti. Sąžinė užgraužtų...
Vakarais prieš užmigdama kartais pasvajoju apie tai, kad gal ir manęs vaikai pasiligojusios nepaliks slaugos ligoninėje...

Jaunimo problemas tenka spręsti tėvams

Genovaitė ŠNUROVA

Tai, apie ką noriu papasakoti, vyksta jau geras pusmetis. Mano kaimynė, o ir geriausia draugė, tiesiog eina iš proto dėl vienturčio sūnaus Tauro elgesio. Tiksliau – dėl jo sprendimų, kuriuos diktuoja (o jis vykdo) jo draugė Miglė.
Tauras – probleminis vaikas nuo paauglystės. Negalėčiau pasakyti, kad buvo lepinamas, kad buvo aklai vykdomi jo norai, bet tikrai žinau, kad šeimoje jam nieko netrūko. Tarp materialių dalykų – ir tėvų meilės.
Kai Taurui buvo trylika metų, jis užsimanė motociklo. Ir ne bet kokio, o galingo. Tėvai, žinoma, nepirko, nes dar ir amžius neleido vairuoti. Tada paauglys, nutaikęs progą, motociklą pavogė iš kaimyno, išvažiavo į kelią, trenkėsi į pakelėje augusį medį, sunkiai susižeidė pats, o ir motociklą sudaužė nebepataisomai.
Tėvai atlygino kaimynui patirtą žalą, o patys pasikeisdami budėjo prie sunkiai sveikstančio sūnaus ligoninėje.
Pasveikęs Tauras gal pusmetį gyveno ramiai, o po to vėl kažko užsimanė (neprisimenu ko), bet tėvai nepirko. Tada ėmė ir pabėgo iš namų. Ieškojo ir giminės, ir draugai, ir kinologai su šunimis, bet laukto rezultato nebuvo. Tauro tėvus pamačiau po savaitės neramaus laukimo: tėvas pražilęs, motina „išėjusi iš veido“. Kai visi manė, kad berniūkščio jau nebėra tarp gyvųjų, kažkas pranešė policijai, jog nebe pirmą dieną stebi kažkokį paauglį, įsikūrusį po tiltu. Tai buvo Tauras.
Būdamas šešiolikos metų, metė mokyklą. Bandė susirasti darbą, nes norėjo turėti pinigų. Nesisekė. Niekas tokio amžiaus jaunuolio nenorėjo priimti. Tuo labiau kad apie jo „žygius“ jau daug kas žinojo.
Apie metus prabuvęs „laisvo oro direktoriumi“, įstojo į profesinio rengimo mokyklą. Vienas iš tokio sprendimo tikslų – išmokti vairuoti automobilį, įgyti nors elementarias žinias apie jį ir išsilaikyti vairavimo teises. Kai pavyks įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, tikėjosi, kad tėvai nupirks automobilį.
Tėvai, žinodami sūnaus charakterį, automobilio jam nepirko, nors Taurui jau buvo sukakę 18 metų ir jau buvo išsilaikęs vairavimo teises. Konfliktai namuose buvo beveik kasdienybė. Dėl šios priežasties motina rimtai pasiligojo, tėvas irgi griebėsi tablečių. Užtat Tauras į tėvų negalavimus nekreipė jokio dėmesio – duokit pinigų, pirkit automobilį ir baigta.
Kai jaunuolis suprato, kad jo reikalavimai nebus vykdomi, išėjo iš namų ir apsigyveno pas draugės Miglės tėvus. O jie tokio žento irgi nepageidavo. Užtat dukra (irgi vienturtė) turėjo kitokią nuomonę...

Tęsinys 2019 06 29

Nuo vienatvės išsigelbėti nepavyko

Genovaitė ŠNUROVA

Vos tik pagalvojusi apie buvusio kaimyno Nikodemo gyvenimą, prisiminiau anekdotą. Labai seną. Jį, manau, visi esate girdėję. Tas anekdotas apie tai, kad gerokai per šešiasdešimtį metų perkopęs senbernis buvo prikalbintas vesti. Ilgai, sako, vyriškis atsisakinėjo, bet galiausiai sutiko, nes jam buvo mestas paskutinis ir bene pats svariausias argumentas – sulauksi visiškos senatvės, pasiligosi, tai nebus kam paduoti net vandens stiklinės. Vyriškis ryžosi vesti, o po keleto metų iš tikrųjų pasiligojo. Guli patale ir galvoja – vandens paduoti tikrai yra kam, bet kad gerti nesinori...
Kai aš dar basa lakstydavau po kiemą, vis pasidairinėdavau į kaimyno Nikodemo sodą, kuriame augo daug vaismedžių. Mes ir patys savo sodą turėjome, bet jis manęs kažkodėl nedomino, užtat už tvoros auganti dar Nikodemo tėvo sodinta obelis neleido man ramiai gyventi. Jos obuoliai buvo tokie skanūs, kad aš apie jokį kitą skanėstą net galvoti negalėjau. Betgi pabandyk juos pasiekti, kai netgi žemiausia šaka – gerokai virš mano galvos. Dar viena didelė kliūtis – žabarų tvora. Gerai pagalvojusi, sumąsčiau, kad ją galima šiek tiek praardyti, įlįsti, pasirinkti krituolių, sugrįžti, viską gražiai užtaisyti ir ramiai gyventi toliau. Tokia „praktika“ ilgai naudojausi. Bet vieną kartą Nikodemas mane pagavo – vos tik įlindau ir... capt už pakarpos...

Tęsinį skaitykite 2019 06 22 „Utenyje“

Gailiuosi, kad pritrūko kantrybės

Genovaitė ŠNUROVA

Pavargau. Nieko sunkaus visą dieną nedirbau, o pavargau. Gal nuo įspūdžių gausos, gal nuo neramių minčių, o gal ir nuo savotiško nusivylimo. Savimi, aišku, nusivyliau, o ne kitais.
Dabar žinau, kad ilgai šitaip sėdėsiu, spoksosiu į vieną tašką lubose ir galvosiu, galvosiu... Prisiminimai neleis užmigti. O gal net kažkokia savigrauža. Nors, tiesą sakant, sudėtinga kaltinti save. Kažkaip neįprasta. Kitą gali iškoneveikti, išvadinti pačiais bjauriausiais žodžiais, pasistengti su juo nesusitikti, nesikalbėti, o ką daryti pačiai su savimi?
Kaip save nubausti, kad nemokėjau atleisti, kad net neįsigilinau į priežastis, o tik smerkiau ir smerkiau. Ir pati viena nusprendžiau – nebereikia man šito žmogaus. Viskas, skyrybos. Vienintelė pati protingiausia išeitis. Ne tada taip galvojau, o dabar, praėjus beveik keturiems dešimtmečiams. Dabar, kai tik ką prieš valandą grįžau iš klasės draugų susitikimo, praėjus penkiasdešimčiai metų po vidurinės mokyklos baigimo...
Bendraklasį Aurimą įsimylėjau būdama dešimtoje klasėje. Žinotumėte, kiek ašarų pagalvė sugėrė, kai supratau, jog aš jam visiškai nerūpiu. Kur jau čia man su juo lygintis – jis buvo vienturtis kolūkio pirmininko sūnus, o aš – tik našlės melžėjos duktė. Nesvarbu, kad buvau graži, kad gabi mokslams, bet neturtinga. Užtat mano vienmetė Ieva, kuriai mokslai nelabai sekėsi, buvo kritusi Aurimui į akį: jis stengėsi įtikti Ievai, nuolat būti šalia jos. Kai jis be jokių užuolankų man pasakė, kad aš neturėčiau vilčių, pati sau prisiekiau – mokysiuosi, baigsiu mokslus ir pasieksiu tokias karjeros aukštumas, kad Aurimui su savo negabia gražuole Ieva teliks tik pavydėti...

Tęsinį skaitykite 2019 06 15 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Ėjo ežiukas per mišką ir meditavo:
– Aš nepavargęs, aš nepavargęs…
Bet greitai pavargo. Atsisėdo ant kelmelio ir meditavo toliau:
– Aš ne ežiukas, aš ne ežiukas…
***
Sėdi ežiukas medyje, mezga dviratį ir galvoja:
– Kam man tie balti sportbačiai, vis tiek nerūkysiu…
***
Sociologai nustatė, kad 99% žmonių, atsisėdusių ant ežio, rūpinasi savuoju užpakaliu, ir tik 1% pagalvoja apie ežio likimą.
***
Ėjo ežiukas per dykumą, o kobra viską matė…

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas