Dabar aš jau senas ir vienišas. Buvusio žavesio nelikę nė lašelio. Dažniausiai būna netgi taip, kad nesiskutu barzdos, dienų dienom nesiprausiu ir niekur neišeinu iš namų. Vieni tokią būseną vadina depresija, o aš ją įvardijau kitaip – atlygis už nemeilę, nepagarbą, nepelnytus įžeidimus ir, sudėtinga prisipažinti, neištikimybę.
Mylėtos moterys seniai turi kitas šeimas, gyvena kitais rūpesčiais. Gal dėl to, kad savo laiku jos labai nusivylė manimi (pagrindas tam buvo, neneigsiu), nė viena nenori su manimi bendrauti, netgi telefonu pasikalbėti. Nejaugi aš galėjau taip skaudžiai įžeisti? Specialiai to tikrai nedariau. Tiesiog mėgavausi moterų žavesiu, žaidžiau jų jausmais. Dabar tegaliu tik atgailauti, pakeisti nieko nebegaliu. O ir prasmės nebėra...
Jaunystėje tikrai buvau padūkęs. Net neįsivaizdavau, kaip gali vyrai išsirinkti vieną vienintelę merginą iš didelio pulko gražuolių ir ją vesti. Tada man tai buvo nesuprantama. Juk ir viena graži, kita – dar gražesnė, trečia – lipšnesnė, ketvirta – mielesnė ir t.t. Todėl ir naudojausi tuo, kad aš visoms patikau, visos manęs siekė (ne tik man taip atrodė, bet ir kiti tvirtino, jog tai tiesa), nė viena neatstumdavo.

Tęsinį skaitykite 2017 01 21 „Utenyje“