pusisSalomėjos gimtajame kaime tebuvo vienas vienintelis jos amžiaus vaikinas. Užtat panašaus amžiaus merginų – per dvidešimt. Nors tarp jų buvo puikių šokėjų, skardžiabalsių dainininkių, o viena netgi armonika groti mokėjo, gegužinių kaime niekas neorganizuodavo: negi šoks panelė su panele.
Tas vienintelis kaimo vaikinas kažkodėl Salomėją buvo nusižiūrėjęs: tai meiliai pakalbins kažkur susitikęs, tai kokį gėlės žiedą iš motinos darželio jai už kasų užkiš. Nors iš anksto niekada nebūdavo susitarę, bet vakarais vis prie šaltinio susitikdavo.

Vieną rytą kaimą pasiekė žinia, kad naktį ištremtos trys atokiau nuo kaimo gyvenusios šeimos. Tarp jų ir tas vienintelis kaimo vaikinas su tėvais ir dviem seserimis. Naujiena ilgai buvo aptarinėjama, gailima išvežtųjų, spėliojama, kas galėtų būti kitas. Ilgokai niekas nesuprato, kodėl Salomėja, dažniau vadinama Saliamute, tiesiog visų akyse sumenko, pajuodo, nebejuokavo, apleido palangėje gražiai prižiūrėtus gėlynus. Nepadėjo nei moterų siūlomos žolelės, nei patarimai. Priežastis paaiškėjo po keleto mėnesių: apvalėjančio liemens jau nebeslėpė jokie drabužiai...

Tęsinį skaitykite 2016 02 13 „Utenyje“