loveGal ir ne veltui sakoma, kad jaunystės laikų meilė – pati tikriausia, tyriausia, neparemta visokiausiais išskaičiavimais – nepraeina be pėdsako: tėvų valia ar nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių išskirti du vienas kitą mylėję jaunuoliai sukuria kitas šeimas, o senatvėje, žiūrėk, vėl susieina. Gal ir visiems atvejams tinka posakis, kad pirma meilė nerūdija, po kiek laiko vėl atgyja, bet istorija, kurią papasakojo uteniškė Vanda Neliupšienė, yra būtent tokia.
„Rūta ir Valdas vienas kitą buvo nusižiūrėję dar mokyklos suole. Nors Rūta gyveno Vaikų globos namuose, o Valdas pasiturimai gyvenančių tėvų name, jų susitikimams niekas netrukdė. Tuo labiau kad jie neieškojo kuo tamsesnių užkaborių, nuošalesnių vietų. Vaikščiodavo susikibę už rankučių tais pačiais takais, kaip ir visi miestelėnai. Žinoma, Valdo tėvai netryško džiaugsmu, žinodami, su kuo draugauja jų sūnus, bet didelės reikšmės šiai draugystei neteikė. Galvojo, tegul sau vaikšto, kol dar abu mokosi mokykloje, o kai baigs, pasuks savais keliais ir meilė baigsis. Valdo tėvai neabejojo, kad jų sūnus įstos į aukštąją mokyklą, o Rūta, žinoma, liks savame mieste kokio nors darbo ieškoti, nes iš ko gi pragyvens be materialinės pagalbos.

Tęsinį skaitykite 2016 02 17 „Utenyje“