Marta buvo graži. Tikrai graži. Kai tik ji pasirodė Luksnių (gyvenvietės pavadinimas pakeistas) miestelyje, savo žavesiu ir grožiu nustelbė visas čia gyvenusias merginas, iki tol laikytas gražuolėmis. Jos žavesį ne tik vyrai pripažino, bet ir pavydo graužiamos moterys šio fakto neignoravo. Tiesiog nebuvo prasmės tą daryti, nes realybė buvo būtent tokia.
Įsidarbino Marta vietinėje parduotuvėje, kurios apyvarta jai čia pradėjus dirbti pastebimai šoktelėjo. Vyrai, sukę apsukę ratus, vis ėjo kažko nusipirkti, tikėdamiesi palankaus gražuolės žvilgsnio, švelnesnio žodžio ar išskirtinesnio dėmesio.
Gal nė mėnesiui nepraėjus, kaimo moterys iš pradžių patyliukais pasišnabždėdamos, o vėliau vis garsiau ėmė kalbėti, kad tai tą, tai aną vyrą paryčiais matė išeinantį iš Martos namelio. Jei dėl vienišų vyrų viešnagės pas kaimo gražuolę niekas piktai nereplikavo, tai vedusių vyrų paslaptingas lankymasis ir savotiška konkurencija su vienišiais tapo piktokų apkalbų objektu.

Gyvenvietės merginos Martos labai nemėgo, vengė bet kokios draugystės su ja, mat ji visoms joms buvo rimta konkurentė, nes jos palankumo siekė ir tie jauni vyrai, kurie dar taip neseniai sekiojo paskui jas.
Praėjus gal kokiam pusmečiui, visi parduotuvės lankytojai pastebėjo Martos nuotaikos pasikeitimus: linksma kvatoklė tapo paniurusia, gyvenimu nepatenkinta moterimi. Nežinia, ar vyrai labai stebėjosi tais pasikeitimais, bet moterys ne juokais sunerimo. Dar po poros mėnesių jaunoji gražuolė netikėtai dingo. Nebuvo jos gal apie tris mėnesius. O kai vėl pasirodė Luksniuose, jos nuotaika buvo pakili, šypsena nuo veido dingdavo tik tada, kai tekdavo aptarnauti moteris, o kai prie prekystalio priartėdavo vyriškis, akimirksniu viskas pasikeisdavo.
Martos dingimo priežastis išaiškėjo pakankamai greitai: kažkas kažkur matė, kažkas girdėjo, kad ji pagimdė mergaitę ir paliko ją ligoninėje. Žinoma, įrodymų niekas neturėjo, bet kalbos, smerkiančios gražuolę, netilo.

Tęsinį skaitykite 2016 03 05 „Utenyje“