Buvau jau antro kurso studentė, kai kartą parvažiavusi namo pamačiau, kad šalia mūsų namų ruošiamasi statyti kažkokį pastatą. Tėvai paaiškino, kad tai bus namas iš Sibiro sugrįžtančiai tremtinių šeimai. Aš tuomet dar nežinojau, nei kas tie tremtiniai, nei kodėl jiems kažkas namus turi pastatyti.
Tada pirmą kartą gyvenime ir išgirdau tėvų pasakojimus apie tremtį ir tremtinius (iki to laiko niekas apie tai net neužsimindavo). Papasakojo tėvai, kad kitame miestelio gale gyvenusią Balandžių šeimą su keturiais nedideliais vaikais irgi ištrėmė. Priežasties niekas nežinojo. Kaimynai spėliojo, kad gal ką negero apie valdžią pasakė tiesaus žodžio nevengiantis Antanas Balandis, tai nukentėjo ir jo žmona bei vaikai.
Pasirodo, tuščiame likusiame tos šeimos name buvo įrengta mokykla, kurioje ir aš mokiausi, tik šio fakto nežinojau. Kai mokyklą uždarė, pastatas kurį laiką stovėjo tuščias. Vėliau jį kažkas pardavė nusikelti. Taip ir atsitiko, kad toje vietoje liko tik palangėje augę jazminų ir alyvų krūmai.
Kai tremtiniams jau buvo leista sugrįžti, Sofija Balandienė kažkam iš valdžios žmonių pranešė grįžtanti į Lietuvą su dviem jau suaugusiomis dukromis ir paprašė atlaisvinti (jei užimti) jų namus. Sūnūs, vedę rusaites, nutarė pasilikti Rusijoje. Tada valdžia, puikiai žinodama, kad Balandžių namo nebeliko nė žymės, nutarė jiems naują pastatyti. Buvo sutarta, kad statybas užbaigs per dvejus metus, tada ir parvažiuos būsimoji jo šeimininkė.

Tęsinį skaitykite 2017 09 016 „Utenyje“