Kai Vilma su vyru Robertu atvažiavo dirbti į kolūkį, tuo metu laisvų namų ar butų nebuvo. Pirmininkas paprašė šeimą laikinai pagyventi nemažame name, kuriame tuo metu buvo apsistojusi viena vienintelė gyventoja – buhalterė Loreta. O kai tik bus baigtas (jau pastatytas, bet dar ne visiškai įrengtas) namas, jis bus skirtas jiems.
Robertas su tokiomis sąlygomis sutiko iškart, o Vilma dar šiek tiek papurkštavo, bet greitai nusiramino: negi vėl kažkur važiuosi gyvenamosios vietos ir darbo ieškoti.
Aplinkybės susiklostė taip, kad Robertas jau kitą dieną pradėjo dirbti vairuotoju, o Vilmai buvo pasiūlytas darbas (po savaitės darbuotoja turėjo išeiti motinystės atostogų) buhalterijoje. Taip netyčia ir susiklostė, kad jos su Loreta ir darbe sėdėjo viename kabinete, ir gyveno viename name.
Po keleto mėnesių atsitiko taip, kad Vilmos šeimai niekur nebereikėjo kraustytis iš laikinųjų namų, mat Loreta gavo palikimą – labai neblogą namą už kokio pusantro kilometro nuo miestelio. Ji su didžiausiu džiaugsmu išsikraustė ten gyventi, nes tame name (tai tetos namas) prabėgo jos vaikystė, visai šalia upė tekėjo, čia pat miškas. Visa tai jaunai moteriai labai patiko. O kai Robertas pasakė žmonai, jog jiems nereikia to būsimo naujo namo, kad jie pasiliks gyventi šiame name, Vilma irgi sutiko.
Prabėgo keleri metai. Loreta, Vilma ir Robertas dažnokai kartu leisdavo laisvalaikį, viešėdavo vieni pas kitus. Juos gal suartino tai, kad visi buvo laisvi: Vilma ir Robertas vaikų neturėjo, o Loreta niekada nebuvo ištekėjusi, todėl savo sprendimų nereikėjo su niekuo derinti, atsižvelgti į niekieno norus.

Tęsinį skaitykite 2017 12 23 „Utenyje“