Genovaitė Šnurova

Jaunystėje Dariui daug kas pavydėjo. Ir ne vien grožio. Jam labai gerai sekėsi mokslai, panelės paskui jį nuolat sekiojo. Tiesa, šiokio tokio pasipūtimo jo elgesyje buvo, bet tais laikais niekas į tai nekreipė dėmesio.
Šeimoje Darius buvo vienturtis vaikas. Galbūt ir būtų dar turėjęs brolių ar seserų, bet tada, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas, jam tebuvo penkeri metai. Tėvą, naktį per mišką grįžtantį namo, kliudė kulka. Vėliau žmonės kalbėjo, kad per klaidą. Partizanai esą laukė kito žmogaus, bet tamsoje gerai neįžiūrėjo. Kai rytą atsitiktinai tuo keliu ėję žmonės negyvėlį rado, žinia apie nelaimę plačiai pasklido...
Dariaus motina labai stengėsi, kad vienturtėlis nejustų, jog liko našlaitis. Darbščiai moteriai netrūko besisiūlančių į užkurius, bet ji visiems atsakydavo vienodai: gyvensiu dėl vaiko, nes svetimas vyras jo nemylės taip kaip savo.
Pačiai sau duoto pažado daugiau nebetekėti Dariaus mama laikėsi visą gyvenimą. Netgi tada, kai sūnus baigė aukštuosius mokslus, kai įsidarbino viename Lietuvos didmiestyje, kai sukūrė šeimą ir susilaukė savo sūnaus.

Tęsinį skaitykite 2018 07 28 „utenyje7