Genovaitė Šnurova

Mano klasėje buvo trys Elenos. Iš visų bendraklasių jos išsiskyrė nebent tuo, kad visos trys, lyg susitarusios, gerai mokėsi, buvo labai stropios, pavyzdingos, niekada nevėluodavo į pamokas, nors gyveno tolokai nuo miestelio, kuriame buvo mokykla. Tiesa, visos trys Elenos gyveno skirtinguose kaimuose.
Tuose pažymių knygelių paskutiniuose tuščiuose puslapiuose mokytojai kartkartėm įrašydavo mūsų nusižengimus mokinio taisyklėms (kad tėvai žinotų): per pamokas žioplinėjome, neklausėme mokytojų aiškinimų, nusirašinėjome, atsikalbinėjome, triukšmavome, pabėgome iš pamokų ir t. t. Tokiais įrašais visų mūsų pažymių knygelės būdavo išmargintos, o visų trijų Elenų – ne. Joms mokytojai pastabų neturėjo, todėl įrašydavo kitokius žodžius: „Puiku“, „Reiškiu padėką už gerą dukros auklėjimą“, „Jūsų dukra trimestrą baigė vien penketais“ ir t. t.
Dėl to stropumo ir pavyzdingumo mes iš jų, žinoma, pasišaipydavome. Bet labiausiai mums užkliūdavo jų vardai. Jie mums atrodė tokie senoviški, tokie kaimiški, tokie nemadingi, kad net tardavome juos kažkaip kitoniškai, kažkaip pašiepiamai. Tuomet tokius vardus turėjo mūsų močiutės ar promočiutės, o mes, tos kartos mergaitės, buvome Ramunės, Zitos, Jolantos, Jūratės, Skaistės, Žibutės, Ritos, Virginijos, Audronės, Gražinos...

Tęsinį skaitykite 2018 09 22 „Utenyje“