Genovaitė ŠNUROVA

Niekada negalvojau, kad kada nors viešai pasakosiu savo gyvenimo istoriją. Maniau, kad tai, ką aš išgyvenau, niekam neįdomu. Pasirodo, kad klydau. Draugė mane įtikino, kad išsipasakojus pasidaro lengviau. Tarsi kokį akmenį nuo širdies nusirideni. Ir dar sakė, kad atvirumas užkerta kelią gandams, spėlionėms, kaltinimams ir visokiausiems kitokiems išsigalvojimams, kuriuos žmonės įvardija vienu žodžiu, – paskalos.
Jau buvau perkopusi trisdešimtąją gyvenimo atkarpą. Kitaip sakant, jau nebe piemenė. O įsimylėjau taip, tarsi tebūčiau kokia šešiolikinė. Pamačiau draugų šventėje gražų vyriškį, keistu Jurgeno vardu, ir ištirpau. Tiesa, nesisekė man su juo artimiau susipažinti tą vakarą, nes prie jo nuolat būriavosi moterys. Kažkodėl būtent moterys. Bet radau būdą, kaip atkreipti į save jo dėmesį. Tas vakaras baigėsi tuo, kad paprašiau jo telefono numerio, paaiškindama, kad man gali prireikti jo paslaugų, mat jis – plataus profilio statybininkas.

Tęsinį skaitykite 2018 11 24 „Utenyje“