Jurga – pirmoji mano meilė. Aš į ją atkreipiau dėmesį dar mokykliniais metais. Nors abu mokėmės paralelinėse klasėse, tai mums netrukdė draugauti. Arba aš jos, arba ji manęs laukdavome po pamokų, nes kartu eidavome namo: ji gyveno toje pačioje gatvėje, kur ir aš, tik gerokai toliau. Labai neskubėdami, tiesiog koja už kojos, mes eidavome namo. Pokalbių temos būdavo įvairios. Ypač dažnai kalbėdavome apie tai, kuo norėtume būti baigę vidurinę (tuomet taip vadinosi šiuolaikinės gimnazijos), kurį miestą ir kurį universitetą ar institutą pasirinktume.
Kadangi mūsų pomėgiai skyrėsi, tai ir būsimi pasirinkimai nesutapo: man norėjosi įgyti profesiją, susijusią su brėžiniais (nes labai patiko braižyba), o Jurgai geriausia perspektyva atrodė istorija.
Sėkmingai išlaikę abitūros egzaminus, pabandėme laimę tapti studentais. Dideliam mūsų džiaugsmui – abiem pavyko. Džiaugsmą temdė tik tai, kad aš mokysiuosi Kaune, o Jurga – Vilniuje.
Susitarėme, kad bendrausime laiškais, nes tuomet dar nebuvo jokių mobiliųjų telefonų, interneto ir kitų ryšio priemonių.
Laiškus vienas kitam rašydavome net nelaukdami atsakymo: tiesiog turi pusvalandį laisvesnio laiko ir sėdi rašyti laišką. Vėliau sugalvojome kitą bendravimo būdą – važinėjome vienas pas kitą traukiniais. Iš Vilniaus į Kauną važiavo ji, o kitą kartą iš Kauno į Vilnių važiavau aš. Traukinių eismas tuomet buvo intensyvus, todėl jokių problemų dėl to nebuvo. Mes visą dieną galėjome praleisti kartu. Skirtumas tik tas, kad kartais Kaune, kartais Vilniuje.

Tęsinys 181229 numeryje