Nebeliko senolių, kurie prisimintų gale kaimo buvusią sodybą ir jos gyventojus, nes šiandien tas kaimas jau visiškai kitoks. Iš tėvų, jiems mirus, paveldėtas sodybas vaikai pardavė visai su šiuo kraštu nesusijusiems žmonėms, kurie čia kūrė ir tebekuria savus gyvenimus perstatydami namus, renovuodami juos taip, kad pirmykštės išvaizdos nė kvapo nebelieka. Nė vienam iš jų tikrai nerūpi kaimo istorija, čia gyvenusių žmonių likimai. Nė vienas nė nebando išsiaiškinti, kokią šeimos tragediją slepia senutėlė kaimo gale, niekieno žemėje auganti obelis, kurios šakos jau įsirėmė į žemę taip, kad, rodos, neatplėši. Ne ji viena likusi buvusios sodybos vietoje. Šalia – didžiulis erškėtrožių krūmas, rudenį apsipilantis labai ryškiai raudonomis uogomis. Niekas jų neskina, nors puikiai žino, koks tai puikus, liaudies medicinos žinovų pripažintas vaistas.
Ir iš viso dabartiniai kaimo žmonės šios sodybvietės kažkodėl iki šiol vengia: niekas nerenka šalia jos kasmet užderančių žemuogių, neskina vešliais kuokštais augančių rūgštynių, netgi vaistinių ramunėlių kvepėjimu niekas nesusigundo. Nejaugi dabartiniams kaimo gyventojams kažkas pripasakojo apie tai, kad šita vieta buvo vadinama Velnyne. Tokį pavadinimą tuometiniai kaimo žmonės sugalvojo po to, kai čia buvusioje sodyboje nebeliko nė vieno žmogaus. Visi jie mirė keistokomis aplinkybėmis. Kiekvieną kartą, grįžęs iš laidotuvių, artimiausias šeimos kaimynas sakydavo: „Kažkokia velniava čia gaunas. Ne kitaip.“ Pamažu žmonės įprato prie retai tuometinių kaimo žmonių vartojamo žodžio „velniava“. Taip ir atsirado Velnynė…