incence III filteredŽinau, kad jai liko tik prisiminimai. Tik trumpi laimės blykstelėjimai iš tų dienų, kurias galėjo vadinti brandaus gyvenimo atspindžiais. Tik žodžiai, kuriais kažkada pati save ramino ir kitus guodė…
Nebeliko nieko brangaus. Širdyje atsirado daug tuščios vietos. Kuo ją užpildyti? Sutaupytais jausmais? Neišmylėta meile? Vienatvės giluma?
Vasarą dažnai matau vienišą, palyginti, dar neseną moterį kaimo kapinaitėse. Sėdi ji ant suoliuko prie tėvų kapų iki vėlumos. Su niekuo nesikalba, niekur nesižvalgo. Tiesiog sėdi suakmenėjusiu veidu.
Kartą mačiau ją labai keistai einančią: lyg šlubčiojo, lyg svirduliavo į šonus, lyg už kažko nematomo stvarstėsi. Nepuoliau padėti, tiesiog stovėjau ir stebėjau, kuo toks ėjimas baigsis. Ogi baigėsi visai paprastai: atėjo prie tėvų kapo, atsisėdo ir vėl įsmeigė žvilgsnį į tolumą.
Dar keletą kartų pamačiusi ją keistokai klupinėjančią, pamaniau, kad, ko gero, ji šitaip vaikšto po persirgto insulto ar kokios kitos eiseną sugadinusios ligos. Pasirodo, klydau. Kartą kapinėse sutikta pažįstama moteris, pamačiusi, kad stebiu tą keistai einančią moterį, pasakė, kad ta liga, priverčianti moterį klupinėti, vadinasi daug paprasčiau – alkoholizmas. Tada ir liūdną istoriją papasakojo…

Tęsinį skaitykite 2016 01 23 „Utenyje“