Prisiminimai sugadino gražią šventę

Mano draugė Saliutė neseniai šventė jubiliejinį gimtadienį. Iki jo likus porai mėnesių gavau ilgą jos ranka rašytą laišką ir kvietimą į šventę. Galvojau, kad nevažiuosiu, nes dabar ji gyvena labai toli nuo manęs, savo automobilio neturiu, prašyti, kad kas nuvežtų tokį ilgą kelią, irgi nesinori, o ir sveikata nebe ta, kad autobusu galėčiau trenktis į kitą Lietuvos pakraštį. Visas šias priežastis nurodžiusi išsiunčiau draugei laišką, kuriame labai aiškiai parašiau – nelauk, neatvažiuosiu. Gavusi neigiamą mano atsakymą, Saliutė parašė tokį graudų laišką, jog neištvėriau. Nusistatymą pakeitė jos žodžiai, kad tai gali būti paskutinis mūsų susitikimas gyvenime, kad daugiau galime nebepasimatyti, nes ligos gali sutrukdyti (nei ji serga, nei ką), kad jos vaikai mane namo parvešiantys, kai nusibos pas ją viešėti ir t. t. Nuvažiavau. Pasipuošiau, žinoma. Prieš tai net į kirpyklą buvau nuėjusi (gal tik trečią kartą gyvenime), pati negaliu patikėti, jog ta proga net lūpdažį nusipirkau, nors niekada gyvenime nesidažiau lūpų, negana to, net nelabai žinojau, kaip teisingai tai daryti… Nešini didžiulėmis gėlių puokštėmis rinkosi svečiai. Kai man atrodė, jog jau visi susirinko, niekas dar nekvietė sėstis prie stalo. Laukė kažkokio garbingo pono. Jei gerai supratau, tai net ne giminės, o aukštas pareigas užimančio Saliutės sūnaus viršininko. Kai pagaliau atvažiavo tas garbingas ponas, man pasirodė, kad jis kažkur matytas, bet greitai nuvijau šią mintį šalin, pati save įtikinusi, jog visai kitame nei aš gyvenu Lietuvos pakraštyje negali atsirasti pažįstamų žmonių. Kai susėdome prie stalo, šventės vedėjas paprašė visų svečių prisistatyti, pasakyti, kas juos sieja su jubiliate. Kai šitas „ponas“ pasisakė savo vardą ir pavardę, man net žandikaulis atvipo. Gerai, kad aš jau buvau prisistačiusi, o tai žodžio nebūčiau ištarusi… …Su Salomėja (mes ją vadinome tiesiog Saliute) buvome draugės nuo vaikystės. Kartu žaisdavome, kartu bėgdavome maudytis į netoliese esantį labai negilų upelį, kurio vanduo karštą vasarą taip įkaisdavo, jog ten pliuškendavomės nuo ryto iki vakaro. Žinoma, prieš tai būdavome padariusios visus darbelius, kuriuos mums (atsižvelgiant į amžių) kiekvienai dienai būdavo numatę tėvai: palesinti vištas, priskinti buroklapių (juos sukapodavo patys tėvai ir dėdavo į ėdalą kiaulėms), nuravėt paskirtą plotelį daržo, perkelti avis, palaistyti darželio gėles. Suprantama, kad metams bėgant mums skirti darbai sudėtingėjo, bet neįveikiamų nebuvo. Viskas pasikeitė mirus mano tėčiui. Man tada buvo aštuoneri metai, vienam broliui šešeri, kitam – ketveri, o sesei – tik dveji. Su tokiu pulkelių vaikų likusi mama labai sunkiai vertėsi. Šeimai visko trūko, bet tikrai nebadavome. Žinoma, tokių valgių, kokius valgo dabar mūsų vaikai, mes nė neįsivaizdavome, bet karštos sriubos ir bulvių košės su pienu ar rūgpieniu visada būdavo. Aš tada nesupratau, kodėl Saliutės mama, kviesdama savus vaikus pavalgyti, ir mane sodindavo prie stalo, kartais kokį saldainį į ranką įbrukdavo, tai įduodavo kažkokį lauknešėlį mano mamai. Kadangi mano draugės tėvai dirbo tuometiniame kolūkyje, mes su mama eidavome jiems padėti susitvarkyti su ūkio darbais: melždavome jų karves, daržus nuravėdavome, šieną išdžiovindavome arba, jei matydavome, jog artinasi lietaus debesys, o kaimynų nėra namie, skubindavomės sukrauti šieną į kupetas, kad nesulytų. Kai man sukako šešiolika metų ir aš jau galėjau mesti mokyklą, taip ir padariau. Taip pasielgti, žinoma, ne pati sugalvojau, o aplinkybės privertė: buvau vyriausia iš vaikų, todėl reikėjo padėti mamai, nes augant mano broliams ir sesei reikėjo kažkaip prasimanyti daugiau pinigų. Taip aš ir tapau kolūkio karvių melžėja… Pirmas savaites man padėdavo mama, nes jaunai tokio darbo nedirbusiai mergaitei pamelžti penkiolika karvių buvo ganėtinai sunkus uždavinys. Tuo labiau kad tai reikėjo daryti greitai, mat ankstyvą ryto valandą atvažiuodavo pienovežis pieno išvežti, tai negi lauks, kol aš baigsiu darbą. Sunku buvo. reikėdavo keltis ketvirtą valandą ryto, iki fermos eiti miško keliuku. O argi nežinote, koks saldus miegas ryte, todėl vos ne kasryt pramiegodavau, taigi į darbą reikėdavo bėgti. Mama keldavosi dar anksčiau. Ji išeidavo į kiaulių fermą. Aš grįžusi po rytinio karvių melžimo greitai paruošdavau broliams ir sesei pusryčius ir išleisdavau juos į mokyklą. Tada pati dar atsiguldavau pamiegoti, o popiečio valandomis vėl skubėjau į fermą. Fermos vedėju dirbo jaunas vyras. Apie jį žinojau tik tiek, kad vedęs, turi du vaikus, kad gyvena kolūkio bute. Kartą, kai po rytinio melžimo grįžusi namo priguliau pamiegoti (namų durų neužsikabinau, nes nebuvo tokio įpročio), jaučiau, kad lyg kažkas pas mane į lovą ropščiasi. Dar gerai neprabudusi pagalvojau, kad sapnuoju. Ogi žiūriu – ne, nesapnuoju, fermos vedėjas, nusimetęs drabužius, taikosi prie manęs atsigulti. Ėmiau klykti, mečiau į jį kažkokį po ranka pasitaikiusį daiktą, stūmiau vyriškį iš lovos. Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne kaimynų vaikas, atbėgęs kažkokio daikto pasiskolinti. Šito įvykio niekam nepasakojau. Ne tik fermos moterims, bet ir mamai. Po keleto dienų ryte, eidama į darbą, šalikelėje pamačiau kažkokį tamsų šešėlį. Išsigandau, sulėtinau žingsnį. Pamačiusi, kad šešėlis eina link manęs, pasileidau bėgti atgal. Dar buvo tamsu, todėl negalėjau įžiūrėti, kas tas žmogus. Nors, tiesą sakant, net atsigręžti bijojau, lėkiau kiek kojos neša. Sustojau tik tada, kai susitikau į tą fermą, kurioje aš dirbau, einantį karvių šėrėją. Jis išsigando mane tokią pamatęs. Klausė, nuo ko aš taip bėgau. Aš, vos atgaudama kvapą, pasakiau, kad kažkoks žvėris mane vijosi. Nežinau, ar jis patikėjo, bet pasakė, kad nusiraminčiau ir kartu su juo eičiau į darbą. Kai pravėrėme fermos duris, pirmas žmogus, kurį pamatėme, buvo fermos vedėjas: įraudęs, suprakaitavęs, atsilapojęs visus užsegiojamus drabužius. Tada tas karvių šėrėjas, žiūrėdamas į jį, paklausė, ar ir jis bėgęs nuo kažkokio žvėries. Atsakymo nebuvo. Vedėjas staiga apsisuko ir daugiau aš jo tą dieną nemačiau. Gal porą savaičių buvo ramu. Žinoma, saugi nesijaučiau, stengdavausi namo eiti ne viena, į darbą rytais bėgdavau kiek įkabindama, o dieną, prieš atsiguldama miegoti, būtinai užsirakindavau duris. Pačiame vidurvasaryje man buvo laisvadienis. Tą dieną namuose skalbiau, o išskalauti skalbinius nusinešiau prie upelio. Oras buvo gražus, vanduo šiltas, tai pasikaišiau sijoną ir įbridau į upelį. Skalauju drabužius, pusbalsiu kažkokią dainelę niūniuoju, tik staiga girdžiu, kad takeliu nuo mano namų kažkas ateina. Negera nuojauta persmelkė – gero iš to atėjūno nėra ko laukti. Taip ir buvo – link manęs beveik pabėgomis artėjo… fermos vedėjas. Jam dar net nespėjus prisiliesti, ėmiau klykti… Jis nekreipė į tai dėmesio. Irgi įšoko į upelį, stengėsi mane prisitraukti prie savęs, aš iš visų jėgų jį stūmiau. Viskas baigėsi tuo, kad visa gerkle rėkiau kažkokius žodžius, jis siekė nuplėšti nuo manęs drabužius, o besistumdydami abu įgriuvom į vandenį (upelis, kaip jau anksčiau sakiau, buvo labai negilus) ir ten galynėjomės. Jėgos, žinoma, buvo nelygios. Po akimirkos pajutau, kad rankose turiu vyriško kumščio dydžio akmenį (ir dabar nesuprantu, iš kur aš jį paėmiau, nes atrodė, kad upelyje jokių akmenų nėra), ir trenkiau jam į galvą. Po smūgio jis mane paleido (buvo užgulęs). Nieko nelaukdama, staiga atsikėliau, pamačiau kruviną vandenį ir, palikusi visus skalbinius, puoliau bėgti namų link… Parbėgusi namo, visa tirtėjau. Galvojau, kad jį užmušiau, ir spėliojau, kas man dabar bus. Po kurio laiko pasižiūrėjusi pro langą pamačiau, kad jis eina vieškelio link. Vis tiek negreit nusiraminau. Oi, negreit nuėjau susirinkti skalbinių… Nuo to laiko fermoje aš buvau pati blogiausia melžėja. Premijos būdavo skiriamos kitoms, giriamos visos kitos, kelialapiai į sanatorijas irgi būdavo skiriami kitoms… Bala nematė, man viso to nė nereikėjo. Svarbiausia, kad daugiau nebepasikartojo jo išpuoliai. Po keleto metų kolūkiai iširo. Vedėjas su šeima kažkur išvažiavo ir apie jį aš nieko daugiau negirdėjau. Ir, suprantama, seniai pamiršau. Saliutė dar prieš iširstant kolūkiams ištekėjo už žemaičio ir išvažiavo gyventi į kitą Lietuvos pakraštį. Tai štai kur „atgijo prisiminimai“… Prie viso to dar reikia pridurti, kad, pasibaigus gimtadienio šventei, „vedėjas“ kažkaip prisiartino prie manęs, apsikabino ir į ausį sušnibždėjo, kad apie „jaunystės laikus“ niekam neprasitarčiau (aš apie tai niekada niekam nepasakojau, nes man buvo gėda). Nieko jam neatsakiau. O parvažiavus namo prireikė plaukų segtuko, kurį, žinojau, įsidėjau į apsiaustėlio kišenę. Įkišau ranką ir … atšokau. Ten buvo kažkoks nedidelis paketėlis. Išsitraukiau, pasižiūrėjau ir … nustėrau – į rulonėlį susukti penki banknotai po šimtą eurų… Supratau, kad tai „vedėjo“ mokestis už tylėjimą…