Atvirumo valandėlė

Vietoj trijų gyvenimų – apleistų namų langų kiaurymės

Genovaitė ŠNUROVA

Šalia du nedidelius mietelius jungiančio žvyrkelio yra trys nedideli kaimeliai. Juose – vos po keletą sodybų, esančių, kaip mes juokaudavome, per padorų atstumą viena nuo kitos. Tada, kai viename iš tų kaimelių ir aš gyvenau, visos trobos buvo pilnos žmonių, visose virė gyvenimas.
Visuose trijuose kaimeliuose gyveno beveik be išimties gausios šeimos, o šalia jų – po vienišių. Kiekviename kaime po vieną. Šalia mano tėvų namų gyveno linksmuolė Gražina, kitame kaime – trečią dešimtį įpusėjęs Valentinas, o trečiame – gal devyniasdešimt metų turinti Adelė. Gražina dirbo kolūkio buhaltere, Valentinas – vairuotoju, o Adele, labai ramia, malonia žilagalve moterimi, rūpinosi visi: vieni jai pieno nunešdavo, kiti braškių, daržovių ar kokį šviežiai suspaustą sūrį.
Šiandien, praėjus keletui dešimtmečių, vėl važiavau tuo žvyrkeliu. Prisipažinsiu, vos nuo kelio nenuvažiavau, besidairydama į buvusių kaimynų, kitų kaimų žmonių gyvenimus. Labai liūdna pasidarė – kaimai tušti. Nė viename jų dabar nebėra jokio žmogaus. Gali būti, kad net vasaros mėnesiais čia niekas nebeatvažiuoja…
Prie paskutiniojo kaimo namo sustojau, išjungiau automobilio variklį ir… pravirkau. Susigraudinau prisiminusi Gražinos, Valentino ir gerokai vėliau pas Adelę atsikrausčiusios Marytės gyvenimus. Visų jų likimai susipynė į vieną ir labai tragiškai baigėsi…

Tęsinį skaitykite 2019 05 25 „Utenyje“