utenis 11

Wednesday, May 22, 2019

Atvirumo valandėlė

Meilei reikia išbandymų

Prisimenat anekdotą? Tą, kur pasakojama, kad jau gerokai per šeštą dešimtį metų persiritusį senbernį kaimynai įkalbėjo vesti, teigdami, kad senatvei prikausčius prie lovos nebus net kas vandens stiklinę paduotų. Senbernis vedė. keletą metų pagyvenęs santuokoje, pasiligojo, nebepakilo iš lovos, o jo aplankyti atėjusiems kaimynams pasakė: „Paklausiau jūsų, vedžiau. Stiklinę vandens yra kas paduoda, bet kad gerti visai nesinori...“ Aš dabar irgi labai panašiai jaučiuosi...
Šeimoje buvau vienturtis vaikas. Tėvai buvo darbštūs, amžinai kažkuo užsiėmę, todėl mano auklėjimas buvo patikėtas močiutei. Nuobodu man buvo su ja, todėl dažnai nubėgdavau į kaimynų kiemą, kur smėlio dėžėje nuobodžiaudavo metais už mane vyresnis berniukas. Nežinau, kodėl būtent aš ten bėgdavau, o ne jis į mūsų kiemą ateidavo. Gal ta smėlio dėžė buvo svarbiausia: jis turėjo, o aš ne.
Pati aš to „svarbaus“ fakto neprisimenu, bet mūsų abiejų tėvai, nuolat bendravę tarpusavyje, vėliau pasišaipydavo, kad jų Romas dar tada, „smėlio dėžės laikais“ , tėvams buvo pareiškęs, kad mane ves. Aš Romą laikiau beveik broliu, o jis mane – seserimi. Būdavo, išsikalbam, pasipasakojam vienas kitam savo išgyvenimus, neslėpdami jokių aplinkybių, kartais pasibaram ir išsilakstom. Turėjome netgi tokią vietelę po labai plačiu ąžuolų, augančiu tarp mūsų abiejų tėvų namų, kur ir vykdavo slapti mūsų pokalbiai. Ko nenorėdavome pasisakyti tėvams, tą pasakydavome vienas kitam ir abu šventai saugojom vienas kito paslaptis.

Tęsinį skaitykite 2017 01 17 „Utenyje“

Praleista proga

„Nebuvau iš tų, kurie keisdavo merginas gal net dažniau nei kojines, kiekvienai prikalbėdavo gražių žodžių, kviesdavo į pasimatymus ir t.t., – savo gyvenimo istoriją pasakojo Alfredas. – Buvau (ir tebesu) tylenis, nedaugžodžiaujantis, nelabai mėgstantis žerti komplimentus, kiekvienam sutiktam pasakoti savo išgyvenimus. Vaikščioti į šokius irgi nemėgau. Tas vienintelis kartas, kai į juos išsiruošiau, buvo lemtingas – ten pamačiau merginą, kuri man labai patiko ir kuriai po keleto draugystės mėnesių pasipiršau.
Kai iki numatytos vestuvių datos tebuvo likusios gal kokios penkios dienos, pusseserė, turėjusi būti vyriausiąja pamerge, susilaužė koją. Su vienu iš draugų, turėjusiu būti pabroliu, tarėmės, ką daryti. Jis pasiūlė nuvažiuoti į vieną mūsų rajono miestelį, kuriame gyvena jo giminaitė, paaiškinti jai susidariusią situaciją ir paprašyti išgelbėti padėtį. Su tokiu pasiūlymu sutikau, nes kitos išeities nemačiau. Nuvažiavome. Pasirodė, kad ta draugo giminaitė Palmira bute gyveno ne viena, o su drauge: viena viename kambaryje, kita – kitame. Įkalbėjome Palmirą keisti savaitgalio planus ir pabūti pamerge. Ta proga pasiūliau išgerti šampano, kurį „sandėriui užtvirtinti“ buvau pasiėmęs. Mano draugas pasiūlė pakviesti ir už sienos gyvenančią Palmiros draugę Liną. Kai ją pamačiau įeinančią į Palmiros kambarį, net kojas pakirto – tokios gražios merginos iki tol nebuvau matęs. Tą pačią akimirką ją įsimylėjau, pasigailėjau, kad esu jau beveik vedęs, kad lemtis nesuteikė galimybių su Lina susitikti anksčiau, kad atšaukti vestuves tikrai jau per vėlu.
Dabar jau galiu drąsiai prisipažinti, kad vestuvių dieną šalia savęs įsivaizdavau Liną, kad nesilioviau apie ją galvoti dar keletą metų, kad prieš užmigdamas vis pagalvodavau apie ją, kurdavau įvairiausias situacijas, mėgindavau spėlioti, kaip ji pasielgtų vienu ar kitu atveju. Vėliau jos paveikslas nutolo. Po ketverių metų gimė sūnus, dar po dvejų – dukra, atsirado visokiausių papildomų darbų, rūpesčių, kurie „išgarino“ iš galvos mintis apie tą merginą. Keletą dešimtmečių net atsitiktinumas mūsų nesuvedė: ji pasiliko gyventi tame miestelyje, o aš su šeima gavau butą tik ką pastatytame miesto daugiabutyje.

Tęsinį skaitykite 2017 01 07 „Utenyje“

Susitikimas po penkiasdešimt metų

Janina Brukštuviene prisistačiusi „Utenio“ skaitytoja, mėgstanti „Atvirumo valandėlės“ istorijas, nutarė ir savąją papasakoti, pridurdama, kad ji nelabai graudi, bet verčianti susimąstyti, pagalvoti apie tai, kaip metai keičia žmones, požiūrius, likimus ir sveikatą. Daugeliui veiksnių įtaką daro ir paties žmogaus gyvenimo būdas, aplinkybės, susiklosčiusios situacijos ir netgi sutikti žmonės...
Šeštadienio rytas. Lėtai žingsniavau miesto parko link, nes skubėti nebuvo jokio reikalo: išėjau iš namų gerokai anksčiau, nei reikėjo. Nežinau, kodėl taip pasielgiau, nes iki paskirtos susitikimo valandos dar buvo ilgokas laiko tarpas. Šiek tiek vyliausi, kad, kaip ir dera susitikimo organizatorei, į sutartą vietą tikrai ateisiu pirmoji, žiūrėsiu į ateinančiuosius ir bandysiu atpažinti buvusius savo klasės draugus, nematytus lygiai penkiasdešimt metų. Tuomet, kai baigėme mūsų gimtajame kaime esančią aštuonmetę mokyklą ir išsiskirstėme vieni kitiems nieko nepažadėję, mūsų buvo dvidešimt. Visiems po penkiolika metų...

Read more: Susitikimas po penkiasdešimt metų

Meilei ne vardas svarbiausia

Kazio dienos buvo beveik vienodos. Skyrėsi tik išgerto alkoholio kiekis. Dailus, aukštas, išvaizdus jaunas vyriškis po beveik mėnesį trukusių girtuokliavimų atrodė mažiausiai dvidešimčia metų senesnis: seniai neplauti, o gal ir nešukuojami garbanoti plaukai susisuko į virveles, vešlūs antakiai, žandenos, ūsai ir barzda dengė beveik visą veidą, akys prarado spindesį. Netgi balsas pasikeitė: pasidarė toks, lyg būtų užkimęs, lyg gerklę skaudėtų. Bendradarbiai žinojo, kad Kaziui atostogos baigiasi po keleto dienų, todėl nuogąstavo, ar jis spės „atvirsti į žmogų“. Tiesa, visi žinojo ir tokios juodos depresijos priežastį – Milda. Dirbo abu viename kabinete, gražiai bendravo, vaikščiojo vienas pas kitą į svečius, kartu lankėsi koncertuose, šventėse, ne kartą keliavo po egzotiškus kraštus.
Kazys, prieš išeidamas atostogų, buvo paruošęs Mildai siurprizą – nupirkęs poilsinį kelialapį abiem į Tunisą. Atostogų išvakarėse, vos įžengęs pro jos buto duris, pamojavo bilietais, pasakė, ką sugalvojęs, ir tikėjosi, kad Milda puls jam ant kaklo, apsikabins taip švelniai, kaip visada būdavo, ir ims dėkoti apsipylusi džiaugsmo ašaromis. Deja... Laukto padėkojimo ir nuoširdaus džiaugsmo nebuvo. Greičiau atvirkščiai. Milda kaip stovėjo prie lango, žiūrėdama kažkur į tolį, taip ir liko stovėti. Net neatsisuko. Kazys, nustebintas tokio elgesio, net atsitokėti nesuspėjęs, išgirdo garsiai ištartus šalčiu dvelkiančius žodžius: „Atleisk, aš supratau, kad myliu ne tave, o Liną...“ Eidamas namo, Kazys ir nusipirko pirmąjį butelį alkoholio...

Tęsinį skaitykjite 2016 12 10 „Utenyje“

Ir vyrai liūdi

100 7779Uteniškis Romas Žizdrys, prisipažinęs, kad mėgsta skaityti laikraščius, todėl yra dažnas A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos lankytojas, pastebėjo, kad „Utenio“ laikraščio skyrelyje „Atvirumo valandėlė“ dažniau moterys apie savo nenusisekusius gyvenimus pasakoja, nuoskaudas lieja, vyrus kaltina. O argi vyrai mažiau išgyvena? Mažiau liūdi? Galbūt todėl, nutaręs, kad nereikia nei savo vardo ar pavardės slėpti, sutiko papasakoti savo gyvenimo istoriją.
„Jei viską išpasakočiau, romanas išeitų, kelias savaites mano pasakojimo reikėtų klausytis,- pokalbio pradžioje prisipažino Romas.- Gyvenau netoli Saldutiškio esančiame Devyniaviršės kaime. Šeimoje buvo 11 vaikų. Dabar likau vienintelis. Jaunystėje visko buvo: ir po gegužines mėgau palakstyti, ir gražias merginas pakalbinti, ir padainuoti, ir įvairius darbus nudirbti. Ne tik savame kaime vykstančių gegužinių nepraleisdavau, bet ir aplinkiniuose kaimuose. Kartais netgi pakankamai toli nusibaladodavau. Vėliau ir tremtinių gyvenimą ne iš knygų ar laikraščių teko pajusti, sužinoti, ką reiškia tarnyba tarybinėje kariuomenėje. Anglių kasyklose Intoje dirbau. Jei jau ryžausi papasakoti apie savo gyvenimą, tai prisipažinsiu, kad ir panelę nusižiūrėjęs turėjau. Ji Buitūnų kaime gyveno. Trejus metus draugavom. Kartą parvažiavau atostogų iš Intos ir nuvažiavau aplankyti brolio, gyvenusio Sėlės kaime, netoli Kirdeikių. Ten besisvečiuodamas pamačiau tokio grožio merginą, kad visos iki tol matytos ir net mylėtos nublanko. Net neįsivaizduojat, kaip širdis apsalo. Pamačiau ir nebegalėjau atsitraukti. Aš jai irgi iš pirmo žvilgsnio patikau. Neperdėsiu sakydamas, kad akimirksniu reikėjo spręsti, ką daryti toliau. Svarbiausia, aš gi, kaip jau sakiau, parvažiavau tik atostogų. Po dviejų savaičių turėjau grįžti į Intą, o be Onutės aš gyvenimo nebeįsivaizdavau. Kaip jūs manote, kas vyko toliau? Aišku, kad vestuvės. Viskas vyko lyg pagreitintame kino filme: skerstuvės, maisto gaminimas, pasiruošimas svarbiausiam mūsų gyvenimo įvykiui. Nebuvo laiko galvoti, kaip čia viskas bus vėliau. Svarbiausia – nepaleisti iš rankų savo laimės.

Tęsinį skaitykite 2016 12 03 „Utenyje“

Meilei reikia mylinčios širdies...

Kai sužinojau šitą meilės istoriją, mintyse pirmiausia suskambo kažkada girdėtos dainos priedainio eilutės: „Meilei nereikia pasakų rūmų meilei reikia mylinčios širdies...“
Ir dar, kas gi nenorėtų būti šitaip mylimas? Kas gi nenorėtų turėti tokį žmogų šalia? Gaila, kad dabar tokie laikai, jog svajones apie amžiną romantišką meilę, ištikimybę, pasitikėjimą sudaužo ... statistika: skyrybų vos ne tiek pat, kiek ir santuokų. Liūdniausia, kad amžina meilė dažniausiai teištveria vos tik trejetą metų. Na, kartais šiek tiek daugiau. Būna, kad ir po dvidešimties metų sutuoktiniai nebegali žiūrėti vienas į kitą...
O štai kaip kartais būna gyvenime. Uteniškė Rasa papasakojo savo vyriausiosios sesers meilės istoriją. Graudu iki ašarų...
„Mano sesei Staselei dabar 81-eri. Neseniai, žiūrėdama Lietuvos televizijos laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“, net nuo kėdės pašoko, supratusi, kad kažkas jos ieško. Tik nesuprato kas. Taip tą minutę ir pasakė: „Jėzau Marija! Žmogaus neatsimenu, o jis manęs ieško.“ Ogi smalsu buvo. Tai ir paskambino laidos vedėjai Palmirai Galkontaitei, prisipažindama, kad ji ir esanti ta ieškoma moteris...“

Tęsinį skaitykite 2016 11 26 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 650 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Skambutis:
– Alio.
– Ir tau alio, gerasis žmogau.
*
Kalbasi du vyrai:
– Mano žmona pikta kaip šuo.
– Betgi tai didelis privalumas!
– Kaip suprasti?
– Va, įsivaizduok, tau įgriso meilužė. Imk ir užsiundyk ant jos žmoną.
*
– Ar kaimynai nesiskundžia, kad jūs nuolat sieną gręžiate?
– Nesiskundžia. Nes aš gręžiu naktį, kai visi miega.
*
Gulintį policininką pakėlė laipsniu: jis tapo šlagbaumu.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas