utenis 11

Monday, June 17, 2019

Atvirumo valandėlė

Ilgos istorijos netikėta pabaiga

Genovaitė ŠNUROVA

Sėdžiu ir galvoju, kaip papasakoti ilgą, skaudžią ir netgi labai dramatišką istoriją, prasidėjusią beveik prieš 40 metų. Tada abi su Regina buvome jaunos, linksmos, nenustygstančios vienoje vietoje, grojančios ir dainuojančios.
Bendravome su Regina ir tada, kai ji ištekėjo už Pauliaus ir kai sūnaus susilaukė. Rečiau susitikdavome tik tada, kai ji su šeima išvyko gyventi į kitą miestą. tada tie susitikimai retėjo, retėjo, bet nenutrūko. Reginos mama vis papasakodavo apie tai, kaip dukrai sekasi, kaip anūkas auga. Ypač ji girdavo žentą: esą jis labai rūpestingas, pareigingas, darbštus. Žodžiu, dukrai labai pasisekė.
Tikėjau tais pasakojimais (pati Regina irgi buvo patenkinta savo šeiminiu gyvenimu) ir netgi truputį pavydėjau draugei, mat mano pačios gyvenimas nesusiklostė. Gal ir toliau būčiau klausiusi tų idiliškų pasakojimų, jei ne buvusių kaimynų, prieš gerą pusmetį išvykusių gyventi į kito rajono miestelį, kvietimas į jubiliejinį gimtadienį. Didžiausiai savo nuostabai ten susitikau ... Paulių. Jis atėjo į šventę su kokių 5–6 metų mergaite ir kažkokia moterimi. Jis, žinoma, irgi nustebo mane pamatęs ir, suprantama, neapsidžiaugė susitikimu.

Tęsinį skaitykite 2019 03 16 „Utenyje“

Gyvenimas šalia laimingos šeimos

Aš dar buvau pradinukė, kai mūsų laiptinėje butą, esantį tiesiai prieš mus, nusipirko inteligentiška šeima. Prisimenu, kad vos atsikėlę čia gyventi, jie pakvietė visus laiptinės aikštelės kaimynus susipažinimo vakarienės. Netgi vaikus, nors patys savo vaikų neturėjo. Man tai padarė įspūdį, nes niekas kitas nieko panašaus nebuvo daręs. Kaimynai, sutikti kieme arba laiptinėje, net nepasisveikindavo. Tiesa, su suaugusiais gal kitaip elgdavosi, o į mano ir kitų vaikų pasisveikinimus nereaguodavo.
Kadangi šeimoje mes buvome auklėjami taip, kad su suaugusiais reikia elgtis mandagiai, kad būtina pasisveikinti, o senam žmogui privaloma padėti panešti sunkius krepšius, tas nesisveikinimas mane šiek tiek šokiravo, bet vaikai lieka vaikais – gūžteli pečiais ir tuoj pat užmiršti.
Mano tėvų šeima su naujaisiais kaimynais artimai nesibičiuliavo. Apsiribodavo pasisveikinimais susitikus laiptinėje ar bet kur kitur. Tiesa, dar vieni kitus paklausdavo ko nors nereikšmingo (kaip gyvenate, kas naujo ir kt.), bet atsakymų, rodos, nelaukdavo.
Kai baigiau vidurinę mokyklą, jie atėjo manęs pasveikinti. Tėvų pakviesti kavos, atsisakė, pasiteisindami skubėjimu. Tiesa, po kurio laiko kaimynė, sužinojusi, kad įstojau į universitetą ir kad studijuosiu teisę, kažkodėl apsidžiaugė.
Prisipažinsiu, kad aš tiesiog instinktyviai lyginau savo tėvų šeimą ir kaimynus. Viskas, deja, maniškių nenaudai. Mano tėvai ir susipykdavo, ir nesikalbėdavo po keletą dienų. Tėtis kartais namo pareidavo išgėręs, o tai labai siutino mamą. Niekada nemačiau, kad tėtis būtų mamai dovanojęs gėlių. Netgi per gimtadienius ar kokias nors kitas asmenines šventes. Jis apsiribodavo bučiniu į skruostą arba parnešdavo saldumynų paketėlį. Jokių komplimentų mamos adresu iš tėčio irgi negirdėjau.
Užtat kaimynas (per langą matydavau) dažnai namo grįždavo su puokšte gėlių. Mane stebino, kad, santuokoje pragyvenę ne vieną dešimtmetį, jie vis dar vaikščiodavo susikibę už rankų, nuolat šypsodavosi visiems sutiktiems, savaitgaliais ir per šventes visada kažkur išvažiuodavo. Jei ne į kokią tolimesnę kelionę, tai nors į sodybą užmiestyje.
Kol neturėjau savo šeimos, aš gyvenau pas tėvus. Ne vien dėl to, kad buvau jų vienturtė, bet tiesiog nebuvo poreikio gyventi atskirai. Be to, kai baigusi universitetą, įsidarbinau netoli namų esančioje įstaigoje juriste, tai kelionėms į darbą ir iš jo teužtrukdavau tik maždaug penkias minutes.
Laikui bėgant susipažinau su Pauliumi. Pamilome vienas kitą ir nutarėme susituokti. Po vestuvių persikėliau gyventi pas jį – beveik į miesto pakraštį. Kažkurį laiką dar važinėjau į tą patį darbą (buvo labai nepatogu, nes reikėjo du kartus persėsti į kitą troleibusą), bet vis dairiausi bet kokio su teise susijusio darbo arčiau namų. Negreit, bet pavyko.
Nepasakosiu visokiausių biurokratinių žabangų – pokalbių, pažymų, kursų, seminarų – ir kitokių barjerų, kuriuos reikėjo perlipti, kol pagaliau man buvo suteikta teisė verstis notaro praktika. Iš pradžių buvo labai sunku įprasti prie naujų reikalavimų, taisyklių, sugebėti išklausyti klientų norus ir pageidavimus, kartais labai prasilenkiančius su teisės aktais, bet vėliau įpratau ir naujasis darbas man ėmė patikti.
Praėjus keletui metų, sulaukiau tokio kliento, kad ir jis žioptelėjo mane pamatęs, ir aš seilėmis užspringau iš nuostabos. Atėjo tas mano išgirtasis kaimynas. Manau, kad jei iš anksto jis būtų pasidomėjęs, kas dirba jo pasirinktame notarų biure, nebūtų atėjęs. Nors ką gali žinoti.
Kaimynas išdėstė norą surašyti testamentą. Aš, nieko neįtardama apie jo sumanymą, pasiūliau variantą, kuris tenkintų jį ir jo žmoną. O jis, pasirodo, turėjo kitokių tikslų. Jo pageidavimu visas kilnojamas ir nekilnojamas turtas jo mirties atveju turėtų atitekti... kažkokiai merginai. O kai pasidomėjau, koks yra jo vardu registruotas turtas, net sutrikau – absoliučiai viskas. Ir butas, kuriame jis su žmona gyvena, jam padovanotas tėvų, automobilis irgi jo (negaliu netikėti dokumentais) gautas dovanų iš tėvų, o sodyba kaime – senelio dovana.
Kai kaimynas išėjo, aš nesilioviau galvoti apie tą merginą ar moterį, kuri viską paveldės. O tai kas liks žmonai, jei jis su šiuo pasauliu atsisveikintų anksčiau už ją? Prisipažinsiu, šitie klausimai ilgai man nedavė ramybės.
Kartą nuvažiavusi pas tėvus tarsi tarp kitko pasiteiravau, kaip gyvena kaimynai. Pasirodo, tėvai jokių pasikeitimų jų gyvenime nepastebėjo, o aš, suprantama, nieko jiems apie keistą testamentą nepasakiau.
Kai jau buvau bepamirštanti šitą atvejį, mama paskambinusi pasakė, kad pas kaimynus nelaimė – kaimynę ištiko infarktas. Visiems aplinkiniams atrodė, kad liga atsėlino „nei iš šio, nei iš to“. Visada sveikai atrodžiusi moteris, nesilankiusi pas jokius gydytojus, staiga šitaip susirgo.
Kai liga jau ėmė trauktis, prasidėjo kažkokios komplikacijos. Ilgai moteriai teko gydytis ligoninėje, vėliau vyras nuvežė į sanatoriją. Po keleto mėnesių gydymosi kaimynė atrodė sulysusi, išbalusi. Keisčiausia ją buvo matyti nebesišypsančią. Ir vyras nebesišypsojo. Visi galvojome, kad tokie pasikeitimai dėl išgyvento streso: viskas atsistatys ir vėl bus taip, kaip buvo.
Neatsistatė. Nebuvo. Ir už rankų susikibę kaimynai nebevaikščiojo, ir gėlių kaimynas žmonai nebedovanojo...
Kai jau buvome apsipratę su tokiu kaimynų elgesiu, sulaukiau netikėto skambučio. Kaimynė paskambinusi man į darbą paprašė paskirti jai vizito laiką, nes norinti pasikalbėti.
Paskyriau. Pasistengiau, kad tai įvyktų kuo greičiau, nes man pačiai buvo labai smalsu, kas neramina kaimynę ir ką ji norėtų sužinoti.
Vos atėjusi pas mane ir atsisėdusi į kėdę, kaimynė pravirko. Ilgokai raminau. O tada, kai susitvardė, papasakojo apie tai, kad infarktas ją ištiko tada, kai tvarkydama namus rado vyro testamentą, kurio skaitymas ir tapo sunkios, staiga užklupusios ligos priežastimi. Kaimynė sakė net supratimo neturėjusi, kas ta, testamente minima moteris ar mergina. Vyras, jos klausimo užkluptas netikėtai, sutriko, keletą minučių kažką nesuprantamo vapaliojo, o galiausiai prisipažino, kad tai jo su kita moterimi susilaukta duktė...
Kaimynė šiek tiek nusiramino, kai paaiškinau jai įmanomus „padėties ištaisymo“ variantus, galimybes nelikti visiškai be nieko, bet mačiau, kad tai ją menkai guodžia...
Štai ką kartais gyvenime reiškia dirbtinės šypsenos ir netgi pačios gražiausios gėlių puokštės...

Ledai, susikaupę širdyje, tirpsta sunkiausiai

Genovaitė ŠNUROVA

Mane ir Ireną kažkada apgyvendino tame pačiame vaikų globos namų kambaryje. Jei būtų leidę rinktis, aš į kambario drauges mieliau būčiau pasirinkusi visai kitą mergaitę, bet kad tais laikais niekas mano (nei kitų vaikų) nuomonės net neklausė.
Mes su Irena buvome visiškai skirtingų charakterių. Aš buvau (atrodo, kad ir tebesu) linkusi su visais gražiai sugyventi, niekam nedraskyti akių, visus išklausyti, pagal galimybes padėti. Jei galėdavau rinktis, mieliau nusigriebdavau knygą ir skaitydavau, nulindusį į kokį kampą, nei skubėdavau į kokius nors draugų susibūrimus, vakarėlius ar susirinkimus. Irena buvo visiškai kitokia – judri, aktyvi, akižara, nepraleidžianti progos piktai atsikirsti netgi į nekenksmingus pajuokavimus, piktesnį žodį pasakyti ne tik bendraamžiams, bet ir auklėtojoms, kitam vaikų globos namų personalui.
Netgi tada, kai Ireną aplankydavo močiutė, aš nesusimąstydavau apie tai, kad gal ir aš turiu močiutę, tėvus, kitus artimuosius. Lyg kas būtų ėmęs ir išjungęs mąstymą, ištrynęs atmintį. Tiesą sakant, aš ir prisiminti neturėjau ką: kažkur kitur gyvenančios savęs aš neatsiminiau.

Tęsinį skaitykite 2019 03 02 „Utenyje“

Vaikus išgąsdino tėvo sprendimas

Genovaitė ŠNUROVA

Mano mama jauna liko našle. Tėtis mirė jos 36-ojo gimtadienio išvakarėse. Nuo tos dienos namuose likome trys moterys: mama ir mes su Aušra – jos dukterys. Man tada buvo 13 metų, sesė – metais jaunesnė. Neprisimenu, ar tada mokėdavo kokias nors išmokas netekus maitintojo, ar ne. Prisimenu tik tai, kad mes labai sunkiai vertėmės. Motinos alga buvo nedidelė, todėl vasaros mėnesiais mes visos trys uždarbiaudavome. Eidavome uogauti, o surinktas uogas parduodavome. Mama mus vesdavosi pas kaimynus ravėti daržų. Juos mes vadinome plantacijomis, mat daugelis žmonių augindavo labai daug pašarinių burokų, kuriais šerdavo gyvulius.
Sesuo ištekėjo anksčiau už mane. Kadangi aš dar nebuvau baigusi mokslų tuometiniame institute, tai ir su vedybomis šiek tiek uždelsiau. Sukūrusios šeimas, abi išvažiavome ne tik iš tėvų namų, bet ir iš gimtojo miesto. Mama namuose liko viena, o mes, turėdamos aibes savo reikalų, nedažnai atvažiuodavome jos aplankyti.
Žinoma, mama mums priekaištavo dėl to, kad baigia užželti takai nuo pagrindinio kelio mūsų namų link. Mes jai pažadėdavome atvažiuoti kitą savaitgalį, bet tas „kitas savaitgalis“ ateidavo tik po keleto mėnesių. Taip buvo, ką čia slėpsi...

Tęsinį skaitykite 2019 02 23 „Utenyje“

Atsitiktinės vestuvės

Genovaitė ŠNUROVA

Vargu ar daug dar tebėra gyvų mano amžiaus moterų, kurios ištekėjo taip kaip aš – sulaukusios piršlių. O tokia piršlybų istorija kaip manoji, ko gero, iš viso vienintelė. Jei ne man pačiai taip būtų atsitikę, gal ir nepatikėčiau...
Daug ką gyvenime jau pamiršau. Nebeprisimenu kai kurių žmonių pavardžių, ypač neišsilaikė atmintyje labai daug pavadinimų, bet piršlybas prisimenu iki menkiausių smulkmenų.
Tada buvo pats pavasario gražumas. Ievos jau žydėjo, alyvos dar tik pumpurus krovė, mano darželyje žiedus jau buvo išskleidę narcizai. Nors tą dieną buvo sekmadienis, neiškenčiau nenusitvėrusi darbo: išėjau pasikapstyti darželyje, esančiame tarp namo ir kelio. Visokiausių gėlių buvau prisodinusi. Toms, kurių pavadinimų nežinojau, savus sugalvojau.
Besikapstinėdama išgirdau keistą garsą – lyg žvanguliais kas barškintų. Būtent tokius garsus buvau girdėjusi dar vaikystėje, kai piršliai gražiai pakinkytuose vežimuose mano kaimo panelėms jaunikius vežė. Aš tada dar nebuvau priaugusi iki nuotakos amžiaus, bet gražiai prižiūrėtais arkliais, rože piršlio kepurėje grožėdavausi.
Tas žvangulių garsas vis artėjo. Tai mane stebino, nes tokiu metų laiku piršliai nevažinėdavo. Pagalvojau, kad neisiu iš darželio tol, kol savo akimis nepamatysiu, kas čia vyksta. Sulaukiau. Stovėjau sustingusi iš nuostabos – tikrai piršliai. Piršlys sustabdė arklius ir, žiūrėdamas į mane, paklausė, ar aš esanti Elenutė. Aš visiškai sutrikau šitaip gražiai pavadinta, nes iki šiol visi mane šaukdavo tiesiog Alena, Alia, Aleniote, bet niekas nevadino Elenute. Prisipažinau piršliui, kad būtent toks mano vardas. Tada jis paklausė, ar laukiame svečių ir ar priimsime juos. Atsakiau, kad priimsime, nes ir namai buvo sutvarkyti, ir tėvai jau buvo grįžę iš bažnyčios.
Ir tėvams, ir man tokių svečių apsilankymas buvo labai didelė staigmena. Piršlys užsiminė, kad kažkoks žmogus mano tėvus ir, žinoma, mane turėjo perspėti apie jų ketinimus, bet jei neperspėjo, tai ką dabar darysi: bus, kaip bus.
Prisipažinsiu, nuo jaunikio akių negalėjau atitraukti – koks jis gražus buvo. Labai matėsi, kad už mane gerokai vyresnis, bet man tai nebuvo kliūtis. Aš jam, iškart supratau, irgi patikau.
Nei piršlys, nei jaunikis nėjo nei mūsų ūkio apžiūrėti, nei pas save kvietė. Su mano tėvu, išlenkę naminukės po stiklelį, iš karto dėl vestuvių tarėsi. Nelabai aš kreipiau dėmesį į jų kalbas, mane domino tik mano būsimasis.
Vestuvių dieną jaunikis ir jo palyda kažkodėl vėlavo atvažiuoti. Aš jau nerimavau, kad gal apsigalvojo, bet sulaukiau. Skubėjome į bažnyčią ir ėjome tiesiai prie altoriaus, tespėję su kunigu susitarti, kad į savo knygas jis mus įrašys „po vinčiaus“.
Prieš Dievą tapę vyru ir žmona, nuėjome į kleboniją, kur klebonas išsitraukė didelę storą knygą ir ėmė rašyti. Užrašė vestuvių datą, jaunikio vardą ir pavardę, o tada mano paklausė. Kai pasakiau vardą, jaunikis šypsojosi, o kai pasisakiau pavardę, jo akys net iš akiduobių išvirto. Nesupratau, kas atsitiko. Alfonsas (toks mano tik ką vyru tapusio žmogaus vardas) pradėjo kažką mikčioti, veblenti kažką man nesuprantamo, dairytis aplinkui. Tą keistą jausmą ir dar keistesnį jaunikio elgesį nutraukė kunigas, pasakęs, kad viskas sutvarkyta ir kad mes jau galime važiuoti namo.
Tik bevažiuojant Alfonsas prasitarė, kad jis su piršliu visai ne pas mane važiavo (užtat ir nebuvom perspėti apie jų viešnagę), o į gretimą kaimą, bet irgi pas Elenutę, tik kitokia nei mano pavarde. Štai taip... O juk jau buvome sutuokti... Sužinojau dar ir tai, kad pirštis jie tokiu keistu laiku važiavo todėl, kad pavasario pradžioje mirė Alfonso mama, o namams verkiant reikėjo šeimininkės. Tuo labiau kad pavasario didysis darbymetis jau buvo prasidėjęs...
Nežinau, kaip būtų buvę šiais laikais, jei būtų atsitikusi tokia keista istorija, o tada kitos išeities nebuvo – bažnyčioje prisiekta prieš Dievą ir reikia gyventi...
Negaliu pasakyti, kad blogai gyvenome. Žinoma, per daugelį dešimtmečių visko buvo: ir pykomės, ir taikėmės, bet abu labai daug dirbome. Gimė dukra ir sūnus, bet berniukas greitai mirė.
Kai dukra susiruošė tekėti, aš jau buvau našlė. Kai sužinojau, kad ji su savo išrinktuoju nė nesiruošia tuoktis bažnyčioje (ji dirbo mokytoja, o jau buvo tarybiniai laikai, kai Dievo jau „nebebuvo“), aš labai prieštaravau. Netgi kategoriškai pareiškiau, kad jų vestuvėse nedalyvausiu.
Kadangi dukra vis tiek nusprendė mane supažindinti su būsimu žentu, sutikau, kad atsivestų jį pas mane. Paruošiau skanius pietus, pyragą iškepiau. Susėdome, kalbėjomės. Būsimasis žentas man labai nepatiko. Ir ne vien dėl to, kad pokalbiui taip ir neradome bendrų temų, kad nesutarėme dėl vestuvių be bažnyčios, kad jis, ateidamas susipažinti, atsinešė... butelį degtinės, kurią tik jis vienas ir tegėrė. Net negaliu paaiškinti, kas iš esmės man jame nepatiko. Buvo tiesiog kažkoks atstumiantis ir tiek.
Bandžiau dukrą atkalbėti nuo vestuvių būtent su šituo žmogumi, bet ji net girdėti nenorėjo – myliu ir viskas tuo pasakyta. Ištekėjo, pagimdė mergaitę. Po pusantrų santuokinio gyvenimo metų jau aiškiai pamačiau, kad jos šeimoje vyksta negeri dalykai. Suprantama, dukra nesutarimus su vyru nuo manęs labai slėpė, bet kaipgi nesužinosi gyvendama nedideliame mieste, kur vos ne visi vienas kitą pažįsta.
Iš pašalinių žmonių girdėjau, kad žentas piktnaudžiauja alkoholiu, kad dėl šios priežasties teko ne kartą pakeisti darbą ir kad būna atvejų, jog kartais ir ranką pakelia ir prieš žmoną, ir prieš ją bandančią užstoti dukrelę...
Nesiūliau dukrai skirtis, nes nemaniau, kad ji mano patarimo paklausys. Galvojau, kad pati užsispyrusiai nenorėjo klausyti mano patarimo netekėti už šito žmogaus, tai tegul ir dėl skyrybų pati nusprendžia. Nusprendė, bet dar gal po kokių 6 ar 7 metų...
Kad anūkė gyvena su kažkokiu jaunuoliu, sužinojau atsitiktinai. Kai jos apie tai paklausiau, nesigynė. „O tai kada vestuvės?“ – norėjau sužinoti. „Šiais laikais vestuvės nebemadingos, – atšovė anūkė. – Svarbiausia, kad mes mylime vienas kitą.“
Meilė truko apie pustrečių metų. Vietoje buvusiojo atsirado kitas. Jei mane teisingai informavo, jau ir to nebėra, bet akiratyje šmėžuoja trečias...
Štai šitaip gyvenu aš, mano dukra ir anūkė... Šitaip kinta supratimas apie atsakomybę, meilę, pažadus, santuoką, šeimą. Modernėjam ar kažkaip kitaip visa tai vadinasi?..
Nežinau kodėl, bet prieš keletą metų sugalvojau pasidomėti, o kaipgi gyvena ta Elenutė iš kito kaimo, kuri turėjo būti mano vietoje. Pasirodo, kad ji taip ir liko vienišauti, ko gero, taip ir nesužinojusi tikrosios priežasties, kodėl laukiami piršliai pas ją taip ir nepasirodė...
Tiesa, viena moteriškė pašnibždėjo, kad ir mano Alfonsas po keleto santuokos metų buvo užsimanęs patenkinti smalsumą ir pasižiūrėti, kaip atrodo toji Elenutė, kuri turėjo būti jo žmona. Nežinau, ar tai tiesa, nes man apie tai jis niekada neužsiminė...

Vienodų situacijų nebūna

Kai aš buvau tarybinių laikų vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje, į mūsų mokyklą atėjo naujokas. Tiesa, jis buvo vienuoliktokas, bet tai netrukdė man jį įsimylėti vos tik pamačius. Tonis (tikrasis jo vardas Antonijus), mano akimis žiūrint, buvo tikras gražuolis: aukštas, juodaplaukis, pilkaakis jaunuolis holivudiška šypsena. Pradėjusi juo domėtis sužinojau, kad jis armėno ir lietuvės sūnus, neseniai grįžęs iš Ukrainos, kur su tėvais gyveno keletą metų.
Mano liūdesiui, Tonį įsimylėjo nemažas pulkas merginų. Tarp jų buvo ir mano klasės draugių, bet jis ne į visas kreipė dėmesį. Po kurio laiko pastebėjau, kad jis artimiau draugauja su merginomis, kurios ... rūko. Pasislėpusios, žinoma. Susirenka visos (kartu su Toniu, žinoma) į niekam nereikalingą patalpą tarp atokiau nuo mokyklos esančių lauko tualeto ir malkinės ir traukia dūmą.
Kadangi Tonis į mane nekreipė jokio dėmesio (nors aš labai stengiausi patekti į jo akiratį), sugalvojau būdą, kaip patekti į jo kompaniją. Žinote kokį? Ogi pradėti rūkyti. Cigaretes nugvelbdavau iš tėvo cigarečių pakelio. Kai jis tai pastebėjo, teko ieškoti kitokių būdų jų įsigyti. Radau, žinoma. „Rūkymo mokslai“ man nelabai sekėsi: užtraukiu dūmą, užsikosčiu, apsisnarglėju, ašaros ima tekėti ir tuo viskas baigiasi. Aš užsispyrusiai mokiausi. Išmokau. Nesitvėriau džiaugsmu patekusi į Tonio kompaniją. Tiesa, dūmų kvapą užuodė ir mano mama, ir auklėtoja. Suprantama, turėjau nemalonių pokalbių, bet dėl Tonio viską buvau pasiryžusi ištverti.

Tęsinį skaitykite 2019 02 09 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Pavydus vyras savo žmonai:
    – O už milijoną dolerių tu permiegotum su, tarkim, kad ir Briusu Vilisu?
    Įpykusi žmona:
     – Permiegočiau, jei tik sugebėčiau tiek surinkti...
***
    – Sakykit, kur jūs laikote savo santaupas?
    – Mintyse...
***
    – Atidarykite, policija!
    – O tai kokio velnio jūs ten užsidarėte?

 

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas