utenis 11

Tuesday, August 21, 2018

Atvirumo valandėlė

Lemtingi atsitiktinumai

Augau pas senelius, – pasakojo Vita. – Buvau jų numylėta, gal netgi savotiškai lepinama. Mano tėtis – jų sūnus – manimi nesidomėjo, retai aplankydavo. Žinojau, kad jis turi kitą šeimą, kad ir vaikų daugiau turi, bet aš tų savo brolių ar seserų nebuvau mačiusi.
Tėtis atvažiuodavo tik tada, kai jam prireikdavo pinigų. Jų reikalaudavo iš močiutės. Kartoju – ne prašydavo, o reikalaudavo. Močiutė dievagojosi neturinti, verkdavo, bet tėčio širdies jos ašaros nesuminkštindavo. Net paaugusi nesusipratau paklausti močiutės, kodėl mano tėvai išsiskyrė ir kodėl aš augu pas juos, bet tikrai prisimenu tą faktą, kad po mano tėčio apsilankymo mūsų finansinė padėtis pasikeisdavo.
Močiutė man nebepirkdavo jokių skanėstų, senelis nebegaudavo pinigų alui, o kiekvienos dienos valgiaraštyje porą savaičių tebūdavo patiekalai iš bulvių. Aš dėl to purkštaudavau, atsisakydavau valgyti, bet močiutė nekreipdavo į tai dėmesio. Ji puikiai žinojo, kad, keletą valandų palaksčiusi lauke, ateisiu ir viską sušlamšiu iki paskutinio trupinėlio.

Tęsinį skaitykite 2018 05 05 „Utenyje“

Meilė tam pačiam vaikinui seseris išskyrė visam gyvenimui

Gal net ne visi žinojo tikrąjį, kitaip sakant, oficialų, rajono pakraštyje esančio kaimo pavadinimą, nes jis gal tik gyventojų gimimo dokumentuose tebuvo įrašytas. Visi tą kaimą žinojo kitokiu pavadinimu – Imbrasų, mat beveik visi jo gyventojai turėjo Imbrasų pavardę.
Visi Imbrasai turėjo pravardes (o kaip kitaip juos atskirsi), kurios buvo tarsi pats tikriausias skiriamasis ženklas. Patys jų turėtojai atsiliepdavo šaukiami pravardėmis. Kai kuriems jos gal buvo netgi labiau įaugusios į kraują nei tikrosios pavardės.
Gaila tik to, kad dauguma pravardžių buvo, galima sakyti, įžeidžiančios, bet niekas į tai nekreipė dėmesio. Kas gi galėjo džiaugtis šaukiamas Skeltalūpiu (dėl to, kad lūpa tarsi buvo padalyta į dvi, matyt, tai kažkokios traumos pasekmė), Žvairiu (dėl aiškiai matomo žvairumo), Besočiu (žmogus buvo mažo ūgio, bet labai daug valgydavo), Ilgakoju (kad ir kokias kelnes beapsimautų, visos jos būdavo trumpos) ir t. t.

Tęsinį skaitykite 2018 04 21 „Utenyje“

Laimė atsigręžė ir vėl nusisuko

Genovaitė Šnurova

Romas, tapęs diplomuotu statybininku, turėjo įvairiausių darbo pasiūlymų sostinėje, bet nė vienu iš jų nesusigundė. Gal dėl to, kad nenorėjo likti mieste, kuriame gyveno Alma – pora metų jaunesnė, dar mokyklos laikais nusižiūrėta mergina, neatsakiusi į jo rodomą dėmesį. Maža to, dažnai netgi viešai pasišaipydavusi iš jo meilės. Kiekvienas netikėtas susitikimas su šia gražuole Romui, pasak jo motinos, užduodavo širdį, ilgam atimdavo ramybę ir sujaukdavo mintis.
Kai Romas svarstė, ką toliau veikti, kur bandyti įsikurti, paskambino giminaitis ir paprašė jį imtis darbo – rajono centre pastatyti jam namą. Neilgai svarstęs, Romas sutiko. O kad nereikėtų kasdien važinėti pas kaime gyvenančius tėvus, jaunas vaikinas išsinuomojo kambarį pas toje pačioje gatvėje, kurioje statė namą, gyvenančius labai mielus senukus. Tokiu savo sprendimu Romas apsidžiaugė dar ir todėl, kad galėjo prie statomo namo ateiti ir labai anksti ryte (važinėdamas iš kaimo, tokios galimybės nebūtų turėjęs), ir dienos darbus užbaigti tada, kai nuovargis jį įveikdavo.
Kai statybos darbai jau ėjo į pabaigą, atsitiko nenumatytas dalykas – vėlai vakare parėjęs namo, Romas pamatė, kad pas jo nuomojamo kambarėlio šeimininkus svečiuojasi... Alma. Pasirodė, kad ji tų senukų, neturinčių savo vaikų, tolima giminaitė. Gal dėl netikėtumo Romas tik pasisveikino su viešnia ir spruko į savo kambarėlį. Kai labai anksti ryte susiruošė į darbą, nesuprato, ar Alma dar miega, ar jau išvažiavo.

Tęsinį skaitykite 2018 04 14 „Utenyje“

Klaidos, kurių neištaisysi

Genovaitė Šnurova

„Tik šiandien, sulaukusi garbaus amžiaus, prisipažįstu, kad gyvenime padariau daug klaidų, – atviravo Eleonora. – Ir tai tik sau. Niekam kitam to nesakiau ir, tikriausiai, niekada nesakysiu. Pirmoji klaida, kurią pripažinau tik po trejeto dešimtmečių, buvo, galima sakyti, pati paprasčiausia – pasirinkau ne tą profesiją, todėl į darbą eidavau tarsi varu varoma, tarsi ne savo rankomis dirbau. Niekas manęs už tai nebaudė, negrasino atleisti, bet ir niekaip neskatino, nepagirdavo.
Žinoma, supratusi, kad dirbu tokį darbą, kurio labai nemėgstu, galėjau kažką pakeisti: pereiti dirbti kitur, mokytis, ieškoti tinkamesnės veiklos. Kažkodėl nedariau nieko. Ir negaliu paaiškinti kodėl. Bet gal gana apie tai.
Užtat kita klaida buvo labai skaudi ir kažkuria prasme lemtinga. Kokia? Ogi tokia, kad įsimylėjau būdama paauglė. Tas vaikinas buvo už mane vyresnis. Jis irgi sakė, kad mane myli, kad gyvenimo be manęs neįsivaizduoja. Laksčiau į pasimatymus, vaikščiojau žemės nesiekdama, vien apie jį galvodama. Žinoma, visa tai nepraėjo be pasekmių. Žinia apie tai, kad gims vaikelis, mano mylimojo neišgąsdino, užtat jo ir mano tėvai reagavo vienodai: vieniems nereikėjo TOKIO žento, kitiems – TOKIOS marčios. Atsitiko taip, kad mano tėvai nedviprasmiškai pareiškė, kad nenori manęs matyti savo namuose. Pro ašaras kelio nematydama, vis tiek eidavau namo ir tūnodavau mažojo kambarėlio kamputyje. Mano mylimasis, suprasdamas mano padėtį, labai išgyveno. Bet kurgi dėtis, kai puikiai supranti, jog paprasčiausiai nėra kur eiti.

Tęsinį skaitykite 2018 04 07 „Utenyje“

Buvęs vyras tapo... meilužiu

Genovaitė Šnurova

Su Irena buvome ne tik klasės draugės, bet ir artimiausios kaimynės. Tiek vaikystėje, tiek mokykliniais metais visko buvo: ir nusižiūrėto vaikino nepasidalydavome, ir dėl tėvų materialinės padėties konfliktuodavome, ir drabužiais keisdavomės, ir namų darbus viena nuo kitos nusirašinėdavome. Man visiškai nesisekė braižyba, tai ji man brėžinius nubraižydavo, o aš jai rašinius parašydavau.
Kai baigėme vidurinę mokyklą, mūsų keliai išsiskyrė. Susitikdavome gerokai rečiau. Kitaip sakant, tik tada, kai abi parvažiuodavome pas tėvus, kaip pačios juokaudavome, lašinių pasiimti. Kadangi ji mokėsi tuometiniame geležinkelininkus ruošiančiame technikume, o aš – universitete, tai ir mūsų parvažiavimų į tėviškę grafikas labai retai sutapdavo.
Kai abi baigėme mokslus, susitikimai tapo dar retesni. Kartą man tėvai perdavė Irenos kvietimą į vestuves. Buvau kviečiama pamerge. Po keleto dienų ji pati tą kvietimą pakartojo telefonu. Sutikau. Įdomu buvo, nes iki to laiko aš iš viso niekada nebuvau dalyvavusi vestuvėse, o juo labiau pamerge.

Tęsinį skaitykite 2018 03 31 „Utenyje“

Seniai pamiršta istorija

Genovaitė Šnurova

Sėdėjau prie gydytojo kabineto durų savo miesto poliklinikoje. Buvo pats gripo pikas, gal todėl ilgame koridoriuje buvo labai daug žmonių. Vieni su išankstiniais registracijos talonėliais, kiti, pasak jų pačių, užsiregistravę skubos tvarka, todėl lyg ir turintys privilegiją pas gydytoją eiti be eilės. Tokia tvarka, atsiprašau, netvarka, mane nervino, nes ir aš sėdėjau ne į kitus čia esančius pasižiūrėti atėjusi.
Liga prasidėjo penktadienį. Grįžau iš darbo vos vilkdama kojas. Galvojau, kad paprasčiausiai pavargau, bet pasirodė, kad ir temperatūra pakilusi. Poilsio dienas niekur iš namų kojos neiškėliau, galvojau, kad per tą laiką pasveiksiu. Nepavyko, užtat ir susiruošiau pas gydytoją, nes nedarbingumo lapelio reikia.
Sėdėjau ant kietos kėdės lyg primuštas šuo. Buvo silpna, pylė prakaitas, skaudėjo visus raumenis, o dar ir kosulys kamavo. Nervino ne tik tai, kad gydytoja dar nepasirodė, nors jos darbo laikas turėjo prasidėti prieš pusvalandį, kad mano vizito laikas pas ją jau buvo praėjęs, bet ir tai, kad į eilę prieš mane vis bandė prasibrauti maždaug mano amžiaus moteris. Ilgokai nieko jai nesakiau (nes vis tiek gydytojos dar nebuvo), bet kai pamačiau, kad jai kažkaip pavyko prasibrauti vos ne prie kabineto durų (ji atėjo gerokai vėliau nei aš), nebeištvėriau. Žodis po žodžio – susiginčijome. Aš jai žodį, ji man tiradą, aš pakėliau balsą, ji dar garsiau, aš ją, prisipažinsiu, nelabai gražiai pavadinau, ji man atsakė dar stipresniais žodžiais.

Tęsinį skaitykite 2018 03 24 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Motina klausinėja dukrą prieš vestuves: „Ar tavasis pasipasakojo apie ankstesnes merginas?“ – „Ne.“ – „Tai ožys! O tu ar pasakojai apie savo vaikinus?“ – „Aišku, ne!“ – „Protinga mergaitė!“
Paskaita apie alkoholio žalą. Lektorius: „Statistika rodo, kad geriančius vyrus kur kas dažniau palieka žmonos.“ Klausimas iš salės galo: „Ir kiek ilgai reikia gerti, kad žmona išeitų?“
Reklama: „Mūsų naujasis triašmenis skustuvas – vienu mostu įsipjausite triskart!“
Vyras klausia žmonos: „Ar tu uždėjai slaptažodį mūsų kompiuteriui?“ – „Taip, kad vaikai nelįstų.“ – „Ir koks tas slaptažodis?“ – „Labai paprastas – mūsų vestuvių data.“ – „O velnias!“

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

IŠNUOMOJU žemę su didele kūdra (yra galimybė nusipirkti). Tinka poilsiui ir žuvininkystės verslui. Apie 1 ha žemės galima dirbti. Šalia yra Lukno ežeras.  Tel. (8-686) 77639, el. p. rimantasemilija@gmail.com

 

PADEDAME paruošti reikiamus dokumentus pastatų įregistravimui
Statybų inspekcijoje (VTPSI).
Konsultuojame visais nekilnojamojo turto klausimais.
Tel.: (8-698) 18325, (8-608) 30123.

 

PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas.
Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti chitake grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

nuotr2

nuotr1

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas