utenis 11

Monday, February 18, 2019

Atvirumo valandėlė

Močiutės klausau, bet savaip darau

Aštrialiežuviai eilutę iš liaudies dainos „Močiutės klausau, širdelės klausau“ perfrazavo į „Močiutės klausau, bet savaip darau.“
Kai kuriais atvejais tai netgi labai pasiteisina...
Dvynukai Darius ir Dalius mokykloje buvo patys didžiausi neklaužados. Tiesa, ne tie, kurie krėtė piktus pokštus, gadino inventorių, įžeidinėjo bendraamžius ar pedagogus. Jų pokštai buvo linksmi, niekam nieko blogo nedarantys. Pavyzdžiui, vienos priešais sėdinčios mergaitės kasas surišdavo su tame pačiame suole sėdinčios kitos mergaitės kasomis taip, kad jos nei atsistoti, nei pasilenkti negalėdavo, sukeisdavo klasės draugų portfelių turinį, pavasarį būtinai į klasę atsinešdavo karkvabalių ir t.t.
Baigę mokyklą, abu panoro būti inžinieriais. Pasisekė. Tapo. Sugrįžo gyventi ir dirbti į gimtąjį miestą ir apsigyveno pas tėvus. Abiem taip buvo labai patogu: nereikėjo rūpintis gyvenamuoju plotu, buities problemas išspręsdavo tėvas, motina niekada nepalikdavo nepamaitintų.
Žodžiu, gyvenk ir džiaukis.

Read more: Močiutės klausau, bet savaip darau

Paslaptis paaiškėjo po trijų dešimtmečių

Laura jautėsi taip, lyg būtų nepermatomame rūke paskandinta, lyg atskirta nuo išorinio pasaulio, lyg parblokšta ant žemės ir dar suspardyta. Viskas, ką ji šią minutę jautė ir suprato, tebuvo suvokimas, kad jau prabudo, bet dar labai bijojo atsimerkti. Atrodė, kad jei neatsimerks, tai taip ir liks gyventi iki vakarykštės dienos buvusiame pasaulyje. O jei atsimerks, teks susitaikyti su realybe...
Žinia, sudaužiusi Lauros gyvenimą į smulkius šipuliukus, vis dar nepasiekė moters sąmonės, dar vis sklandė ore, bet vis siaurindama ratą, vis grasindama įsmigti į pačią širdies gelmę. Abejonės vis labiau tolo, vis labiau panašėjo į miražą, o realybė dideliais žingsniais artėjo, artėjo, artėjo...
Apie kraujomaišą Laura kažką buvo girdėjusi, bet niekada negalvojo apie tai, kad ir jai pačiai teks išgirsti tris gyvenimą apvertusius žodžius: „Ištekėjai už pusbrolio...“
Jauna moteris žinojo, kad jos tėvas turėjo seserį ir brolį. Teta mirė, kai Laura dar nebuvo gimusi, o dėdės ji niekada gyvenime nematė. Tėvas su juo nebendravo (Laura niekada nesiaiškino kodėl), todėl apie jį nieko nežinojo, net nuotraukos nematė. O štai kaip gyvenimas atsigręžė...
Už trejais metais vyresnio Regimanto Laura ištekėjo tada, kai iki pilnametystės dar keleto mėnesių trūko. Taip skubėti vertė aplinkybės: po Lauros širdimi jau spurdėjo kūdikis. Berniukas gimė pavasarį, per patį gamtos spalvų gražumą. Jauni tėvai tik beveik po metų suprato, kad jų vaikelis negirdi. Gydytojai vienbalsiai tvirtino – kadangi negirdi, tai ir nekalbės.
Nors tėvai dar išbandė įvairiausius įmanomus gydymo būdus, padėtis nė kiek nepasikeitė. Supratę, kad kitaip tikrai nebus, nusprendė, jog jiems reikia dar vieno vaikelio.

Tęsinį skaitykite 2016 06 04 „Utenyje“

Atvirumo valandėlė

Rita nežinojo, kaip jaustis, kaip elgtis, kai suprato, kad ne tik ji nebemyli savo vyro, bet ir pati nesijaučia mylima. Vienas kitas žodis prie pusryčių stalo, šaltas atsisveikinimo bučinys prieš išeinant į darbą – tai tik įsisenėjęs ritualas: jokių šiltų jausmų, jokio nuoširdumo. Vakarais susitikę, atvirai vengė vienas kito, prisidengdami nuovargiu, bjauria nuotaika ar kokia kita išgalvota priežastimi.
Rita suprato ir tai, kad vakarais sąmoningai stengdavosi kuo ilgiau užtrukti besitvarkydama virtuvėje, bandydama pati save įtikinti, kad joje turi būti nepriekaištinga švara ir tvarka, todėl netgi tą vakarą nenaudotus indus, šakutes ir peilius dar kartą perplaudavo, gražiai sudėliodavo į spinteles ir tik tada, kai iš miegamojo pasigirsdavo miegančio vyro šnopavimas, tylutėliai įeidavo ir atsiguldavo dvigulės lovos pakraštėlyje.

Read more: Atvirumo valandėlė

Pagailėjau čigonei rublio, o ji man – laimės

„Tada buvau jaunyste trykštanti mergina, – apie savo gyvenimą atvirai ryžosi papasakoti Lina. – Visur norėjau būti, viską savo akimis pamatyti, išjausti, pagaliau – iškentėti. Man buvo nesvetima viskas, kas būdinga jaunam žmogui: šokiai, švelnūs patinkančio žmogaus apkabinimai, bučiniai, romantiški pasimatymai po nakties danguje žibančiomis žvaigždėmis. Nestokojau optimizmo, nevengiau linksmų kompanijų, džiaugiausi gyvenimu ir tikėjau, kad sutiksiu tą žmogų, su kuriuo būsiu laiminga. Tikėjau, kad su mylimu visur gerai, todėl visiškai nesukau galvos dėl kad ir paties mažiausio gyvenamojo ploto. Tikėjau, kad tai kokiu nors būdu išsispręs savaime tada, kai to reikės.

Read more: Pagailėjau čigonei rublio, o ji man – laimės

Paslapties Amžinatvėn nenusinešė

„Mano tėvai buvo svetingi: mėgo ne tik pas mus atvykstančius svečius, bet ir patys dažnai lankydavo gimines, draugus. Aš ir mano brolis Linas tuo labai džiaugdavomės, nes abiem tai buvo puiki proga ištrūkti iš namų, mat gyvenome vienkiemio sodyboje, dar senelio statytame name miško laukymėlėje. Labai patiko keliauti: pas netoliese gyvenančius vykdavome dviračiais, o toli gyvenančius pasiekdavome tėčio nusipirktu nedideliu automobiliuku. Kai aš ir Linas sukūrėme šeimas, kai mums abiem gimė vaikai, negalėjau atsistebėti tėvų, ypač mamos, elgesiu: mano vaikus jie labai mylėjo, o Lino – ne. Ir jo žmonos labai nemėgo. Supratau, kad toks elgesys turėjo būti kažkuo pateisinamas, bet motina atkakliai tylėjo, o tėvas mano klausimus iš viso nuleisdavo negirdom, - pasakojo pavardės nesutikusi skelbti moteris. – Ilgainiui pripratau prie to, kad tėvai pas Liną į svečius niekada nevažiuodavo, niekada jo vaikams nepirko jokių dovanėlių, nekviesdavo į svečius. Jei jie atvažiuodavo pas tėvus, sūnumi lyg ir apsidžiaugdavo, o į marčią net dėmesio nekreipdavo. Ji, žinoma, tą greitai pajuto, todėl tėvus dažniausiai lankydavo vienas Linas. Tiesa, kai gimė antrasis Lino berniukas, mama lyg ir susigraudino, lyg ir švelnesnė pasidarė, bet emocijoms prasiveržti neleido. Ilgainiui aš tiesiog pripratau prie tokios situacijos ir nebekreipdavau dėmesio. Tik prieš dvejus metus sužinojau mamos ilgai slėptą paslaptį. Kai, sunkios ligos patale gulėdama, ji pasikvietė mane, pasak jos, slaptam pokalbiui, supratimo neturėjau, apie ką bus kalbama. O kai atsisėdau prie jos lovos, tramdydama raudą, gal dėl pokalbio svarbos, o gal dėl staiga paūmėjusios ligos vos gaudydama orą, ji papasakojo, kad Linas dar mokyklos suole buvo įsimylėjęs Ramunę taip, kad nieko aplink save daugiau nematė. O jai rūpėjo Saulius – vyresnės klasės

Tęsinį skaitykite 2016 05 14 „Utenyje“

Apgaulės šleifas visam gyvenimui

Ne tik kaimynai, bet ir visas kaimas žinojo, kad Ušinskų Bronė – gudri kaip lapė. Vardu jos netgi niekas nevadino, o tiesiog Lapute ir visi suprasdavo, apie ką kalbama. Kai paaiškėjo, kad ji daug prasimanymų kaime paskleidžia, įtikinamai pasakodama įvairias situacijas kaip tikrai įvykusias, nebelabai kas tikėjo jos pasakytais žodžiais ir pateiktais faktais.
Pasak žmonių, sumitusi merga net piršlių nesulaukdavo, nors kraičio tikrai turėjo. Kai visi jau galvojo, jog ji liks senmerge, kaimą apskriejo žinia – Laputė išteka. Neva kažkelintame kaime susiradusi jaunikį. Pati, be jokių piršlių. Kad tai tiesa, kaimas įsitikino netrukus: pasikinkė Laputė tėvo arklį, susikrovė kraičio skrynių turinį ir išdulkėjo nežinoma kryptimi.
Ilgai niekas nieko apie ją nežinojo. Gal net nelabai ir domėjosi. Išvažiavo ir tegul gyvena laimingai. Keista buvo tik tai, kad net senoliai jos tėvai apie dukterį nieko nežinojo. O gal žinojo, bet niekam nepasakojo.

Read more: Apgaulės šleifas visam gyvenimui

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Kalbasi du draugai: „Tavo žmona kitą savaitę švęs gimtadienį, taip? Ar jau pasakė, ko norėtų dovanų?“ – „Žinoma. Pageidauja arba perlų vėrinio, arba automobilio.“ – „Ir ką tu jai dovanosi?“ – „Savaime suprantama, kad perlų vėrinį. Negi tu esi matęs dirbtinių automobilių?“
*
Eina du suvalkiečiai. Mato, benamis prašo paramos. Jie susiginčija, kuris mažiau duos.
Pirmasis prieina, įmeta 1 ct ir žiūri, ką darys kitas. O kitas sako:  „Čia už abu.“
*
Restorano lankytojas padavėjui:
– Jūsų kepsnys atsiduoda degtine!
Padavėjas pasitraukia kelis žingsnius atgal ir klausia:
– Ar vis dar atsiduoda?

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

Savo namuose prižiūrėčiau neįgalų žmogų. Didelė patirtis. Tel. 8672 18418

 

Pigiai IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos miesto centre, 1 a. Tinka parduotuvei, biurui, paslaugoms teikti.
    Tel. (8-614) 64501.

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 PARDUODAMAS nedidelis medinis namas miško apsuptyje, netoli Utenos. Yra elektra, tvenkinys, 23 arai kitos paskirties žemės. Tel. 612 46340

 

PARDUODAME auginti dvi telyčaites 3 savaičių ir vieną 2 mėn. Tel. 8 686 61521

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas