utenis 11

Sunday, May 19, 2019

Atvirumo valandėlė

Nesušaudyta...

Kartą per metus, dažniausiai rudeniop, senųjų žydų kapinių vartelius praveria aukštas, gunktelėjęs žilaplaukis vyriškis. Atsisėda ant suoliuko ir žiūri į vieną tašką. Jei vėjas labai stiprus, pasistato palto apykaklę, o jei dar ir lyja, užsideda kepurę. Su niekuo nesikalba, pas jokius miestelio žmones neužeina, kitų miestelyje esančių kapinių neaplanko. Tiesiog sėda į prabangų automobilį ir išvažiuoja.
Netgi netoli žydų kapinių gyvenantys miestelio senbuviai to žmogaus neatpažįsta, kalbinti nedrįsta, todėl spėlionių netrūksta. Jei tai būtų tamsiaplaukis žydiškų veido bruožų žmogus, visiems būtų aiškiau ir paprasčiau. Manytų, kad tai tose kapinėse besiilsinčiųjų sūnus ar anūkas. O gal šiaip koks giminaitis. Betgi taip tikrai nėra. Užtat ir kuriamos legendos nieko tikro nežinant.
Vis dėlto yra vienas žmogus, kuris žino, kas tas nepažįstamais ir kodėl jis čia kasmet atvažiuoja. Žino, bet kažkodėl nė vienam spėliotojui nepasakoja. Pasak jo paties, nenori drumsti palaidotųjų ramybės: prasidės apkalbos, vertinimai, įvairios išvados. Kam to reikia...
...Miestelyje buvo daug žydų. Gerokai daugiau nei lietuvių. Apie žydų apsukrumą, sugebėjimą iš menkniekio išspausti pinigėlį žmonės pasakodavo visokiausių istorijų. Nepiktai, žinoma, o tiesiog kaip apie sumanius, apsukrius žmones, mokančius gyventi. Apie jų sugyvenimą tarpusavyje irgi sklido kalbos. Daug kas netgi sielodavosi dėl to, kad lietuviai nemoka šitaip vienas kitą užtarti, šitaip globoti, pasirūpinti.
Visų miestelyje buvusių krautuvėlių savininkai buvo žydai. Jie netgi savo mokyklą turėjo, ir sinagogą pasistatę buvo.

Tęsinį skaitykite 2016 10 01 „Utenyje“

Trys didelio skausmo etapai

Kažin ar Veronika buvo skaičiusi Vienuolio „Paskenduolę“, bet jos situacija buvo labai panaši. Vos tik jos Juozapėlis išvyko uždarbiauti į Braziliją, kur jau gyveno kažkoks tolimas giminaitis, Veronika pajuto, kad jų meilės rezultatas tikrai bus. Kol apvalėjantį pilvuką dar buvo galima paslėpti po platesniais drabužiais, tol apie savo „bėdą“ ji niekam neparsitarė. O kai vieną vakarą, susėdus vakarieniauti, ji nebeištvėrė ir pravirko, motina pirmoji suprato priežastį. Tėvas, pirmiausia pasižiūrėjęs į žmoną, po to į dukterį, trenkė kumščiu į stalą taip, kad net bulvės iš didelio dubenio išsibarstė. Po akimirkos jo veidas apsipylė šaltu prakaitu, akių obuoliai iššoko ir pamėlusias lūpas sunkiai judindamas ištarė: „Lauk iš mano namų. Lauk tuoj pat. Ir kad mano akys daugiau tavęs nematytų.“

Read more: Trys didelio skausmo etapai

Genuose užkoduotus įpročius gali pakeisti tik lemtis

Ona buvo tylenė. Ryte anksti atsikėlusi ji stengdavosi kuo greičiau išsprukti į lauką, susirasti kokį nors darbelį ir nesipainioti nei tėvams, nei dviem vyresnėms seserims po kojomis. Mergaitė nebuvo ujama, niekas jai dėl nieko nepriekaištavo, bet kažkokia nepaaiškinama atskirtis jautėsi.
Kartą, darželyje besikapstydama, pro atvirą langą Ona išgirdo tėvus barantis. Ką mama sakė tėčiui, sunku buvo suprasti, užtat skardžiabalsis tėtis šaukė taip, kad lauke girdėjosi. Ginčo esmės tada ji nesuprato. Gerai įsiminė tik keletą žodžių ir tai, kad ji – nelaiku atsiradęs vaikas. Ką tai reiškia, Ona nesuprato, bet, tiesą pasakius, nelabai ir stengėsi: kas ką nori, tą tegul kalba.
Onai bebaigiant septynioliktuosius metus, šeimą ištiko skaudi nelaimė – tėvą miške užgriuvo medis ir mirtinai sužalojo. Sunku buvo verstis ūkyje likus be vyriškų rankų, todėl motinos galvoje buvo subrandinta mintis ištekinti vyriausią dukterį už darbštuolio iš kito kaimo ir padaryti viską, kad jis taptų užkuriu. Pusę plano pavyko įgyvendinti – vestuvės buvo atšoktos, bet žentas nė už ką nesutiko persikelti gyventi į uošvės namus.

Read more: Genuose užkoduotus įpročius gali pakeisti tik lemtis

Trumpalaikis triumfas

veeŠiandien Džiuginta supranta, kad jos triumfas buvo labai trumpalaikis, savanaudiškas, nepadėjęs nei jai, nei dviem vienas kitą mylėjusiems žmonėms. Jauna moteris vadina save egoiste, visai kitaip vertina savo paaugliškų metų poelgį ir labai gailisi. Tik savigrauža dabar nieko nebepakeisi. Tai suprasdama, Džiuginta stengiasi rūpintis ligų užklupta motina, savo kaltę bando švelninti lauktuvėmis, brangiais vaistais, dovanėlėmis, švelnumu. Tik nuo to praktiškai niekas nesikeičia. Motina stengiasi būti dukrai švelni, dėmesinga, bet nereikia būti labai akylam, kad pastebėtum, jog giliai širdyje niekuo nepridengta tyliai tūno nuoskauda, o supratimas, kad nieko nebepakeisi, seniai pavirtęs į labai skausmingą neviltį.

Sakoma, kad laikas gydo. Nieko panašaus. Šitas „gydytojas“ tik kasmet kitokius vaistus išrašo: išverktas ašaras pakeičia dar sūresnėmis, skiria kitokius skausmo slopintojus, ilgesio vėrinius ant storesnio dvasinės tvirtybės siūlo suveria. Tik tiek. Dar niekam nepavyko pabėgti nuo savęs...

Read more: Trumpalaikis triumfas

Niekieno vaikas

Milda buvo niekieno vaikas. Taip ją vadino tame pačiame name gyvenę kaimynai, kitapus gatvės įsikūrę kažkelintos eilės giminaičiai, kasdien sugalvojantys progą išgerti, ir gatvės žaidimų vaikų tėvai.
Pati Milda, paklausta, kas jos tėvas, tik trukteldavo pečiais ir nieko neatsakydavo. Kartą prasitarė, kad ji jo niekada nematė, o mama sakiusi, kad jis dausose gyvena. Tik kur tos dausos, mergaitė nežinojo.
Motiną mergaitė kartais mato, bet nežinia, ar pati motina pastebi dukrą, nes kai po keleto parų klajonių sugrįžta namo, ji sugeba tik slenkstį peržengti ir parkristi ant grindų netoli lovos. Jei ne nuo jos sklindantis iki šleikštulio bjaurus alkoholio dvokas, galima būtų pagalvoti, kad ji mirusi. Tais atvejais Milda iškrato jos atsineštą apiplyšusį maišelį, tikėdamasi jame rasti ką nors valgomo, bet, be tuščio „bambalio“, kažkieno purvinų kojinių ir aplamdyto cigarečių pakelio, ten dažniausiai nieko nebūna.
Kai kuris nors kaimynas pamato Mildą, sėdinčią lauke prie namo durų ir verkiančią, pasikviečia ją į vidų ar į lauką išneša vieną kitą obuolį, bandelę ar sviestu apteptą duonos riekę. Paduoda ir kuo skubiau pasišalina. Niekas nenori matyti, kaip paduotas maistas per akimirką dingsta išalkusios mergaitės burnoje...
Kaimynai pasirūpino, jog tokia padėtis baigtųsi – mergaitė buvo apgyvendinta vaikų namuose.

Tęsinį skaitykite 2016 08 20 „Utenis“

Iš kartos į kartą…

Ilonai visi pavydėjo grožio, linksmumo, talento, imlios atminties ir gerbėjų gausos. Aplink ją sukinėdavosi ne tik kaimo gražuoliai, bet ir jos bei kitų grupių studentai. O jai terūpėjo vienas vienintelis. Tai, žinoma, būtų buvę visai neblogai, jei tas jos vienintelis būtų nors šiek tiek daugiau dėmesio jai skyręs. Žinoma, ateidavo į jos kuklų bendrabučio kambarėlį tada, kai ji pati ar tame pačiame kambaryje gyvenanti jos draugė atsiveždavo iš tėvų, gyvenančių kaime, dukroms pataupytų skanėstų, kuriais merginos dalijosi su tuo Ilonos vieninteliu Gintautu. Prisišveisdavo mėgstantis būti vaišinamas jaunuolis ir naminių dešrų, ir kumpių, ir vėdarų, ir bulvinių plokštainių, ir visokiausių kitokių gėrybių. Bene labiausiai jis vertino paprastus rūkytus lašinius. O jei dar prie jų būdavo supjaustyta svogūno galvutė ar raugintas agurkėlis, nieko geresnio net įsivaizduoti nebuvo galima.

Read more: Iš kartos į kartą…

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 650 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Skambutis:
– Alio.
– Ir tau alio, gerasis žmogau.
*
Kalbasi du vyrai:
– Mano žmona pikta kaip šuo.
– Betgi tai didelis privalumas!
– Kaip suprasti?
– Va, įsivaizduok, tau įgriso meilužė. Imk ir užsiundyk ant jos žmoną.
*
– Ar kaimynai nesiskundžia, kad jūs nuolat sieną gręžiate?
– Nesiskundžia. Nes aš gręžiu naktį, kai visi miega.
*
Gulintį policininką pakėlė laipsniu: jis tapo šlagbaumu.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas