utenis 11

Monday, June 18, 2018

Atvirumo valandėlė

Neteisingų sprendimų kaina

Užrašė Genovaitė Šnurova

Kažkada buvęs labai tvarkingas Teresės namas su gražiai prižiūrėta teritorija aplink jį, šiandien stovi tuščias. Seniai žole užžėlė visi takeliai jo link, vietoj buvusių rožynų – kiečių, builių ir dilgėlių sąžalynai. Pačius skaniausius obuolius nokinusi obelis, augusi prie pat lango, vaisių beveik nebeveda: apsamanojo, sulinko, pasviro į lango pusę taip, kad viena šaka tiesiog įsibedė į stiklą. Net pats stipriausias vėjas jos nepajudina. Atrodo, kad ji iš nuostabos negali atsipeikėti: kodėl namo viduje niekas nebevaikšto, kodėl užuolaidų vietą užėmė stori voratinkliai, kodėl niekas nebevarsto netgi durų į virtuvę...
Teresės namo stogas įlinko, langų stiklai pajuodo, lauko durys tesilaikė tik ant vieno vyrio, viskas, kas buvo ilgus metus tvarkingai prižiūrėta, puoselėta, – neliko nė ženklo. Vagys čia irgi turėjo ką veikti: iš namo vidaus išnešė viską, ką buvo galima panešti ar išvežti.
Gerai, kad pati Teresė to nemato. Gal net nenujaučia. Ji dabar socialinės globos namuose. Sako, jau sunkiai susivokia aplinkoje.
Jos vienintelis sūnūs Romas irgi gyvena tuose pačiuose globos namuose, tik kitame jų korpuse...
... Teresė ištekėjo vėlai, bet anksti liko našle. Romui tebuvo penkeri metukai, kai jos vyrą ir vaiko tėvą priglaudė medžiais apaugusias kaimo kapines.
Po kurio laiko net keletas vyrų bandė prisikalbinti Teresę dar kartą tekėti, bet ji buvo kategoriška – ne ir baigta. Vaiką užsiauginsianti pati, jokių patėvių berniukui nereikia...

Tęsinį skaitykite 2018 02 03 „Utenyje“

Motinos rūpestingumas atsigręžė prieš ją pačią

Užrašė Genovaitė Šnurova

Anelė augo didelėje šeimoje. Nedidelėje kaimo trobelėje gyveno ne tik ji su tėvais, dar keturiomis seserimis ir trimis broliais, bet ir seneliais iš tėvo pusės.
Senelei, perkopusiai 80 metų slenkstį, tebuvo patikėta tik kambarinių ir lauko gėlių priežiūra ir, kaip visi juokaudavo, paruošiamieji vakarienės darbai: bulvių skutimas, rauginto pieno išpylimas iš didelės puodynės į molinį dubenį, didelės statinės su raugintais kopūstais priežiūra, ant stalo po kiekvieno valgymo likusių trupinių sulesinimas vištoms ir dar vienas kitas lengvas darbelis. Seneliui sveikatos užtekdavo tik šluotoms arba vantoms rišti.
Anelės tėvai buvo labai darbštūs ir rūpestingi. To paties mokė ir savo vaikus: visi turėjo nepriekaištingai atlikti jiems pavestus darbus, o vyresnieji dar ir mažesniuosius sukontroliuoti.
Kai visi vaikai užaugo ir sukūrę savo šeimas išėjo iš tėvų namų, sugrįžę aplankyti senolių, vis stebėdavosi, kaip tokiame mažame namelyje visi jie sutilpdavo.
Anelei nelabai patiko visai šalia miesto gyvenęs Povilas, bet jis ją seniai buvo nusižiūrėjęs į žmonas. Kadangi darbščiai merginai kažkodėl niekas daugiau nesipiršo, ji sutiko ištekėti už Povilo. Vestuvės nebuvo nei labai linksmos, nei labai triukšmingos.
Porą metelių pagyvenę kartu su Povilo tėvais, susilaukę pirmagimės dukros, Anelė su Povilu nutarė išsikelti į miestą. Išsinuomojo nedidelį butą ir gyveno jame tol, kol dar ir sūnus gimė. O tada statybose dirbęs Povilas gavo trijų kambarių butą. Laimė liejosi per kraštus: butas buvo erdvus, saulėtas, pačiame miesto centre, mokykla vos už dviejų namų, parduotuvė kitoje kelio pusėje, o ir į darbą abiem buvo netoli.
Gyvendami be didelių rūpesčių, Anelė ir Povilas sakėsi net nepastebėję, kad jau užaugo vaikai, kad pirmiausia dukra tėvus supažindino su savo išrinktuoju, o po pusantrų metų tą patį padarė ir sūnus.

Tęsinį skaitykite 2018 01 27 „Utenyje“

Užuojauta dėl mylimo vyro mirties?

Užrašė Genovaitė Šnurova

Gimtajame mieste dabar gyvena tik mano mama. Aš ir mano vyras Robertas daugiau nei prieš dešimtmetį persikėlėme į už 100 kilometrų esantį miestą, nes ten abiem pavyko gauti gerai mokamus darbus. Nesvarbu, kad gyvenu toli, bet niekada nebūna taip, kad nesidomėčiau, kas vyksta mano gimtinėje, paskambinusi mamai nepaklausinėčiau, kaip gyvena buvę mano draugai, kiti pažįstami žmonės. O ir pati parvažiuoju aplankyti motinos. Išsiruošusi pas ją, taip ir sakau vyrui (jo darbas toks, kad jis ne visada gali važiuoti kartu su manimi), kad važiuoju namo (kol yra mama, tol yra namai).
Parvažiavusi visada perskaitau gimtajame mieste leidžiamus laikraščius, kuriuos mama jau būna seniai perskaičiusi, bet, žinodama, kad ir aš norėsiu paskaityti, saugo juos sukrovusi į lentynėlę. Taip buvo ir pastarąjį kartą: kai kuriuos straipsnius atidžiai perskaičiau, kai kurių tik antraštes peržiūrėjau.
Kai jau ruošiausi užversti paskutinį mėgstamo laikraščio puslapį, mano dėmesį patraukė užuojauta. Juoduose rėmeliuose buvo labai aiškiai parašyta, kad kolektyvo darbuotojai nuoširdžiai užjaučia Valeriją dėl mylimo vyro Vasilijaus mirties. Net kelis kartus perskaičiau: viskas atitinka. Ir vardai, ir pavardės. Vadinasi, tikrai mirė buvęs mūsų kaimynas.

Tęsinį skaitykite 2018 01 20 „Utenyje“

Palikta antrą kartą

 

Paulina labai nemėgo daugelio dalykų, susijusių su judesiu: visų sporto šakų, šokių, cirko. Į mokyklinius šokių vakarus ar vėliau vadinamąsias diskotekas ji niekada neidavo. Fizinio lavinimo pamokos mokykloje mergaitei buvo tikra kančia, pats tikriausias kantrybės išbandymas. Laisvalaikiu ji mieliau rinkdavosi knygą, pasivaikščiojimus po netoli namų esantį mišką, maudynes pro tėvų sodybą tekančiame nedideliame upelyje, kuriame labai karštomis vasaromis vandens tebūdavo vos aukščiau kelių.
Kai baigusi mokyklą Paulina įsidarbino mieste, jos pomėgiai nepasikeitė. Iš darbo eidama į nuomojamą kambarėlį, visada užsukdavo į šalia kelio esantį knygyną, po to į spaudos kioską, kur būtinai nusipirkdavo kokį nors žurnalą, tada į maisto parduotuvę ir namo. Parėjusi įsikniaubdavo į knygą arba žiūrėdavo televizorių, jei sudomindavo kokia nors laida. Ir nė kojos iš namų...
Poilsio dienomis visada išvažiuodavo į tėviškę. Tokia savotišku ritualu tapusi jos dienotvarkė nesikeitė iki to laiko, kol darbe pasirodė naujokas – toks gražuolis, atletiškas garbanius Benas. Pamažu nevalingai atsitiko taip, kad Paulina vis atsidurdavo ten, kur lankydavosi jis, vis stengdavosi ainiotis jam po kojomis pietų pertraukos metu, o sužinojusi, kur jis pietauja, ir ji pasirinko tą pačią visuomeninio maitinimo įstaigą...

Tęsinį skaitykite 2018 01 13 „Utenyje“

Močiutė ne močiutė šiandien jaučiasi laiminga

Lina šiandien gyvena didmiestyje. sukūrusi šeimą, baigusi medicinos mokslus, dirba, augina savo vaikus ir džiaugiasi gyvenimu. Tik tada, kai išsiruošia nuvažiuoti į kaimą, kur tebegyvena ją užauginusi moteris (močiutė ne močiutė), Lina pagalvoja apie tai, kas būtų, jei jos gyvenime nebūtų buvę šios moters, jei ji būtų užaugusi kažkurioje vaikus globojančioje įstaigoje. Tada jauną moterį užlieja toks dėkingumo jausmas, kad, rodos, jokios lauktuvės jų atpirkti negali, atys nuoširdžiausi padėkos žodžiai irgi jokios galios neturi. Juk viskas galėjo būti kitaip...
... Rimantas buvo aukštas, gražus jaunuolis. Kažin ar buvo bent viena mergina, kuri būtų jam abejinga. Tik vienos tą rodė atvirai, o kitos stengėsi neišsiduoti.
Gražuolis vaikinas visada būdavo vakarėlių siela, įvairiausių siurprizų sumanytojas, geros nuotaikos skleidėjas. O jei dar gitarą atsinešdavo, jei uždainuodavo merginoms patinkančias dainas, ne viena dėl jo tirpdavo. Ilgainiui atsitiko taip, kad jei norėdavai, jog vakarėlis pavyktų, jame būtinai turėtų būti Rimantas. Tada sėkmė garantuota. Tada visi bus patenkinti.
Iš pradžių Rimantas į mažai pažįstamų vaikinų ar merginų kvietimus dalyvauti jų gimtadienių, vardadienių ar kokių nors kitokių asmeninių švenčių vakarėliuose ignoruodavo. Paprasčiausiai atsisakydavo, nes nemėgo kompanijų, kur alkoholis „liejosi laisvai“, kur susėdus prie stalo tiesiog nebūdavo apie ką pasikalbėti, kur alkoholio padauginusios merginos atvirai varžėsi tarpusavyje dėl to, kuriai jį pavyks nusitempti į lovą.

Tęsinį skaitykite 2018 01 06 „Utenyje“

Prarastos laimės nebesugrąžinsi

Simonas ir Laura buvo klasės draugai. Tik tas ir siejo juos. Na, gal dar tai, kad abu buvo iš vieno kaimo. Tik tada, kai, baigę mokyklą, abu išvažiavo į tą patį miestą mokytis, lyg ir susidraugavo. Bet ir tai, galima sakyti, iš reikalo. Mat kol apsiprato naujoje vietoje, daugiau pažįstamų neturėjo.
Simonas dažnai ateidavo pas Laurą, nes kambarėlio, kurį ji išsinuomojo, šeimininkai gyveno kitur. Taigi – laisvas plotas... Po kurio laiko jų santykiai peraugo į abipusius jausmus. Abu juokais paspėliodavo: ar čia jau meilė, ar tik prisirišimas prie vienas kito.
Atsitiko taip, kad tas „prisirišimas“ davė rezultatą – Laura ne iš karto suprato, kad laukiasi vaikelio. Abiem tai buvo labai netikėta, nelaukta. Svarstymai, ką dabar daryti, tęsdavosi iki ryto. Aiškaus sprendimo nebuvo: abu studentai, abu be tvirto materialinio pagrindo, be gyvenamosios vietos ir, žinoma, supratimo, kaip reikės gyventi toliau.
Po bemiegių naktų, svarstymų ir Lauros išlietų ašarų buvo nuspręsta: Simas išvažiuos į tuo metu garsias Baikalo-Amūro magistralės (BAM) statybas, uždirbs pinigų nors gyvenimo pradžiai, sugrįš, abu susituoks ir pradės gyvenimą kartu. Gali būti, kad jau trise.
Simui išvažiavus, Laura nusprendė parvažiuoti į kaimą ir naujieną pasakyti tėvams. Įėjusi į namus rado tėvus pietaujančius. Tėvas, tarpduryje pamatęs dukrą, tik kilstelėjo antakius, lyg norėdamas įsitikinti, ar čia tikrai dukra tokiu netikėtu laiku parvažiavo, ar čia jam akyse kažkokie miražai rodosi. O motina reagavo audringai: kokią naujieną praneši taip netikėtai atvykusi.
Laura nebežinojo, kaip elgtis: pasakyti viską ir apsisukus išeiti ar iš viso neprisipažinti. Bet supratusi, kad tokio fakto ilgai nenuslėpsi, tebestovėdama tarpduryje pasakė, kad po keleto mėnesių jie taps seneliais. Tėvas taip ir sustingo keistoje pozoje su pilnu šaukštu rankoje, o motinai lyg kas per galvą sunkiu daiktu užvožė: kad ėmė šaukti, kad ėmė plūsti dukrą namams nešlovę užtraukus, jog, rodės, perplyš per pusę iš pasiutimo. Nė neatsigręžusi į dukrą, nė nepasižiūrėjusi į jos užverktas akis, lyg kirviu nukirto – lauk iš namų ir kad daugiau tavo nė jokios čia nebūtų...

Tęsinį skaitykite 2017 12 30 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Jei absoliučiai gerai jautiesi, galbūt nesi visiškai sveikas.
Jei galva prakaituoja, tai nereiškia, kad ji dirba.
Jeigu jie yra, jie yra reikalingi – parazitai.
Kad ir su savimi kalbiesi, vis tiek nori būti išgirstas.
Jei žmogui trūksta, tai jis mano, kad pinigų.
Kai mintys viena kitą veja, gali visai išsivaikyti.
Tas mąslus inteligento žvilgsnis – nuo šuniško gyvenimo.
(Jurgis Gimberis)

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

IŠNUOMOJU žemę su didele kūdra (yra galimybė nusipirkti). Tinka poilsiui ir žuvininkystės verslui. Apie 1 ha žemės galima dirbti. Šalia yra Lukno ežeras.  Tel. (8-686) 77639, el. p. rimantasemilija@gmail.com

 

PADEDAME paruošti reikiamus dokumentus pastatų įregistravimui
Statybų inspekcijoje (VTPSI).
Konsultuojame visais nekilnojamojo turto klausimais.
Tel.: (8-698) 18325, (8-608) 30123.

 

PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas.
Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti chitake grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

nuotr2

nuotr1

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas