utenis 11

Wednesday, February 21, 2018

Atvirumo valandėlė

Mylėjom jį visos…

Krapnoja lietus. Skėčio, žinoma, nepasiėmiau. Visų pirma todėl, kad prieš porą valandų net nemaniau, jog jo gali prireikti: buvo saulėta, mano plaukus draikė šiltas, vos kelių balų vėjelis, dangus buvo giedras giedras. O štai dabar, kai stoviu prie duobės, į kurią ką tik buvo nuleistas karstas su kažkada daugelio merginų mylėto žmogaus palaikais, viskas pasikeitė. Gal todėl, kad iš negausaus Rimą į amžinybės vietą palydėjusių žmonių būrelio niekas ašarų neliejo, tai gamta nusprendė šiek tiek suteikti situacijai rimties. Vis dėlto netektis...
Aš irgi stovėjau nejudėdama, nešluostydama ašarų. Žinoma, liūdna, bet, mano nuomone, tokia pabaiga buvo dėsninga. Klausiausi į karstą bumbsinčių žemės grumstų duslaus, kaskart vis silpnėjančio, garso ir mąsčiau apie Rimo, apie mūsų visų gyvenimus, apie klaidas ir klystkelius, lemtį ir paties žmogaus troškimą gyventi kitaip.
Kai ant naujo kapo kauburėlio jau buvo padėtos kuklios gėlytės, uždegtos žvakutės, apsidairiau. Nė vieno iš tų žmonių, palydėjusių Rimą į amžinojo poilsio vietą, nepažinojau. Kadangi jų tebuvo tik dvylika, spėjau įsižiūrėti ir į jų veidus. Jie nepriminė labai netektį išgyvenančių žmonių. Tuo labiau – gedinčių. Nežinau, kodėl jie stovi čia: rimti, nuleidę galvas, paskendę savo mintyse. Matyt, atėjo tik todėl, kad kažkoks vidinis balsas tyliai pakuždėjo, gražūs prisiminimai, patirti prieš dešimtis metų, stumtelėjo. Gal kažkoks nesuprantamas pareigos jausmas atvijo.

Tęsinį skaitykite 2017 10 07 „Utenyje“

Moterys mano gyvenime

„Suprantu, vyrai nemėgsta viešai pasakoti savo gyvenimo istorijų. Žinoma, sunku prisipažinti, kad esi nevykėlis, savotiškai apgautas, įviliotas į spąstus ir paliktas, – vyriškai santūriai pasakojo Julius. – O man būtent taip ir įvyko. Net nemoku vienu žodžiu įvardyti situacijos, bet pamiršti jos negaliu. Kodėl pasakoju? Ogi todėl, kad vis moterys guodžiasi, jog jų vyrai buvo negeri, nedėmesingi, nepaslaugūs ir net nemylintys. Tai netiesa. Mes, vyrai, irgi esame pažeidžiami, išduodami, nemylimi, išnaudojami. Ir mūsų moterys neapdovanoja dėmesiu, švelnumu, rūpestingumu. Todėl ir noriu papasakoti savo istoriją, kad suprastumėte, jog ir moterų yra visokių...
Su Regina net nereikėjo susipažinti. Mes nuo pat pirmos klasės mokėmės kartu. Tik dėmesį į ją kreipti pradėjau būdamas gal devintoje klasėje. Ir tai tik tada, kai per fizinio lavinimo pamoką netyčia į ją atsitrenkiau bėgdamas. Tada ji pargriuvo, susižalojo ranką, koją ir prasiskėlė kaktą. Atsikėlusi nuo žemės (aš net nepadėjau jai), pasižiūrėjo į mane neapykantos pilnomis akimis ir skaudžiai trenkė man į veidą. Neva atsilygino. Užtat niekam nesiskundė, neverkšleno. O aš vis tiek jaučiausi kaltas, todėl kitą dieną pavaišinau ją saldainiais, pasisiūliau panešti jos portfelį, palydėti namo. Ji nesipriešino ir, rodos, nebepyko.

Tęsinį skaitykite 2017 09 30 „Utenyje“

Šių laikų istorija

Mindaugas gimė ir augo Kaune. Vienturtis, tačiau neišlepintas. Gerai mokėsi, daug sportavo, svajojo baigęs vidurinę stoti į tuometinį Kūno kultūros institutą. Labai mėgo krepšinį (kas iš kauniečių jo nemėgsta), norėjo būti treneriu arba teisėju. Tačiau likimas viską sudėliojo kitaip.
Būti tėvų išlaikytiniu Mindaugas nenorėjo, todėl gavęs atestatą pirmiausia nutarė įsigyti profesiją. Įstojo į profesinę technikos mokyklą, įgijo vairuotojo profesionalo teises ir... čia sutiko savo pirmąją meilę. Mindaugas buvo taip išauklėtas, kad ilgai draugauti ar gyventi „susimetus“ – jam nė į galvą tokia mintis neatėjo. Susituokė. Abu aštuoniolikmečiai, gyvenimo nematę, tačiau labai atsakingai žiūrintys į šeimą. Savo rūpesčiais nenorėdami užkrauti nei vieno, nei kito tėvų (po metų dar ir sūnelis gimė), jauni žmonės išsinuomojo butą ir ėmė kurti savo šeimos gyvenimą. Jaunas tėvas dirbo didelėje Kauno įmonėje autokrano vairuotoju, žmona prižiūrėjo sūnelį. Mindaugo atlyginimo užteko normaliai pragyventi.

Tęsinį skaitykite 2017 09 23 „Utenyje“

Geri darbai greitai pasimiršta

Buvau jau antro kurso studentė, kai kartą parvažiavusi namo pamačiau, kad šalia mūsų namų ruošiamasi statyti kažkokį pastatą. Tėvai paaiškino, kad tai bus namas iš Sibiro sugrįžtančiai tremtinių šeimai. Aš tuomet dar nežinojau, nei kas tie tremtiniai, nei kodėl jiems kažkas namus turi pastatyti.
Tada pirmą kartą gyvenime ir išgirdau tėvų pasakojimus apie tremtį ir tremtinius (iki to laiko niekas apie tai net neužsimindavo). Papasakojo tėvai, kad kitame miestelio gale gyvenusią Balandžių šeimą su keturiais nedideliais vaikais irgi ištrėmė. Priežasties niekas nežinojo. Kaimynai spėliojo, kad gal ką negero apie valdžią pasakė tiesaus žodžio nevengiantis Antanas Balandis, tai nukentėjo ir jo žmona bei vaikai.
Pasirodo, tuščiame likusiame tos šeimos name buvo įrengta mokykla, kurioje ir aš mokiausi, tik šio fakto nežinojau. Kai mokyklą uždarė, pastatas kurį laiką stovėjo tuščias. Vėliau jį kažkas pardavė nusikelti. Taip ir atsitiko, kad toje vietoje liko tik palangėje augę jazminų ir alyvų krūmai.
Kai tremtiniams jau buvo leista sugrįžti, Sofija Balandienė kažkam iš valdžios žmonių pranešė grįžtanti į Lietuvą su dviem jau suaugusiomis dukromis ir paprašė atlaisvinti (jei užimti) jų namus. Sūnūs, vedę rusaites, nutarė pasilikti Rusijoje. Tada valdžia, puikiai žinodama, kad Balandžių namo nebeliko nė žymės, nutarė jiems naują pastatyti. Buvo sutarta, kad statybas užbaigs per dvejus metus, tada ir parvažiuos būsimoji jo šeimininkė.

Tęsinį skaitykite 2017 09 016 „Utenyje“

Mokestis už klaidą – metai be meilės ir ramybės

Tėvų šeimoje sutarimo, galima sakyti, nebuvo. Negaliu teigti, kad jie vienas kito tiesiog nekentė, bet mums, trims vaikams, atrodė, kad juos siejo tik vyno butelis vakare ir lova naktį. Tiesa, mama su draugėmis išgerdavo ir dieną (nes niekur nedirbo), o tėtis to daryti negalėjo, nes jo darbe tokių galimybių nebuvo.
Man atrodė, kad toks gyvenimas šeimoje yra normalus, nes bendraamžių tėvai gėrė kur kas daugiau ir gerokai dažniau. Tik paaugusi supratau, kad mums labai stinga tėvų meilės ir rūpesčio. Pagaliau pinigų, nes tėvai nebegalėjo nupirkti netgi pačių būtiniausių mokyklinių priemonių.
Kaimynės patarta, baigusi pagrindinę mokyklą, įstojau į kitame rajone esančią profesinę mokyklą, gavau stipendiją (tiesa, labai nedidelę), bendrabutį, susipažinau su dideliu būriu bendraamžių, norinčių įgyti profesiją. Irgi, kaimynės patarta, pasirinkau konditerės profesiją. Moteris sakė, kad jei man gerai seksis, gyvenime be darbo nesėdėsiu, kad skanūs kepiniai visada buvo ir bus reikalingi.
Priešpaskutinę antrųjų mokslo metų dieną paskambino mama ir pranešė, kad staiga mirė tėtis. Jo netektis man buvo labai skaudi. Vasaros atostogas praleidau Palangoje, kur buvau įsidarbinusi kavinėje indų plovėja. Nenorėjau būti namuose, nes nebegalėjau matyti kasdien vis giliau į alkoholio liūną smingančios motinos, pas mus nuolat apsilankančių jos sugėrovų. O pasirinkimo nebuvo: arba turėjau sėsti su mama ir jos „bambaliniais“ už bendro stalo ir gerti, arba užsidaryti tėčio kambaryje ir balsu raudoti žiūrint į tėčio nuotrauką ant sienos, stalą, ant kurio sudėti jo piešiniai, armoniką, kurią jis iš futliaro išsitraukdavo tik tada, kai jam pasidarydavo nepakenčiamai liūdna...

Tęsinį skaitykite 2017 09 09 „Utenyje“

Akla meilė džiaugsmo nesuteikė

Šakelių kaimas – nedidelė gyvenvietė. Nors ir labai maža jos nepavadinsi: yra nedidelė bažnytėlė, parduotuvėlė ir netgi pieno supirkimo punktas. Tiesa, pastarojo likęs tik pastatas, nes pieno čia seniai niekas nebeatneša. Priežastis paprasta – kaime niekas nebeturi karvių.
Nors kaimas yra prie pat nedidelio upelio, tuščių namų čia niekas negraibsto. Atvažiuoja, pavaikšto, pasidera, atsisveikindami pasako, kad pagalvosią, ir daugiau nebepasirodo.
Stefa šiame kaime gyvena nuo pat gimimo dienos. Čia buvo gimusi ir jos motina, ir seneliai iš motinos pusės. Ko gero, senelio statytas namas dar buvo pakankamai tvirtas, tik langeliai mažoki, o ir durys nelabai aukštos.
Pati Stefa irgi buvo neaukšta, šiek tiek šlubčiojanti, bet labai darbšti. Už pastarąją savybę kaimo žmonės ją girdavo nuo pat vaikystės. Tiesa, pati iniciatyvos jokiems darbams nerodė, bet visa tai, ką kiti jai liepdavo padaryti, padarydavo taip, kad netgi patys priekabiausi neturėdavo ką prikišti.
Į merginas išaugusi Stefa nelabai pritapdavo prie kaimo panelių. Gal dėl to, kad buvo apkūnoka, neišvaizdi, mažakalbė. Galbūt todėl ji retokai lankydavosi jaunimo vakarėliuose, gegužinėse. Nei Šakelių, nei aplinkinių kaimų vaikinų dėmesio ji irgi nesulaukdavo, todėl visi labai nustebo sužinoję, kad pas ją pradėjo lankytis pagarsėjęs mergišius. Šituo faktu susidomėjo ne tik jaunimas, bet ir kaimo moterėlės: pasišaipė tarpusavyje, patraukiojo pečiais, nusprendė, kad čia tikrai ne meilė, o kažkokie kitokie tikslai, ir pamiršo. Apie keistąją porą ėmė kalbėti po keleto mėnesių, kai paaiškėjo, jog mergišius kažkur dingo, o Stefa greitai gimdys.

Tęsinį skaitykite 2017 08 26 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas