utenis 11

Monday, February 18, 2019

Atvirumo valandėlė

Neapykanta peraugo į meilę

Genovaitė Šnurova

Aš vis girdėdavau sakant, kad nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Mano situacija tokia, kad viskas įvyko atvirkščiai – neapykanta pavirto į meilę. Dideliam mano liūdesiui, žinoma.
Istorijos pradžia – mano tiesioginio viršininko pasikeitimas. Anksčiau buvęs mielas žilabarzdis senukas (žvelgiant iš mano metų pozicijos) išėjo į pensiją. Tai buvo žmogus, kuris niekada neperžengė padorumo ribų, niekada nedemonstravo nei savo erudicijos, nei kalbų mokėjimo, nei puikaus savo darbo išmanymo, nors į viršininko kėdę atsisėdo perėjęs visas įmanomas instancijas – dirbo šaltkalviu, brigadininku, padalinio vadovu, cecho vadovu, o tik paskui direktoriumi.
Į jo vietą atėjo labai nesimpatiškas žmogus. Pačią pirmą darbo dieną jau pasakojo man nešvankius anekdotus, vėliau ėmė tampyti mane už nosies, įžnybdavo į šoną, stengdavosi apkabinti per pečius. Man tai buvo labai nemalonu. Tuo labiau kad viršininkas buvo už mane mažesnis, pilvotas, vulgarus.
Kai jis ėmė laidyti dviprasmiškus juokelius, kai stengėsi pasižiūrėti, kas yra po mano palaidinės iškirpte, aš ėmiau jo neapkęsti. Kartą, kai mano abi rankos buvo užimtos (nešiau du puodelius kavos), o jis ranka perbraukė per mano užpakalį, aš jam įspyriau. Tas spyris tikrai buvo skausmingas, nes mano smailianosių batelių viršūnės tikrai buvo labai kietos. Kadangi jis tokio mano akibrokšto nesitikėjo, riktelėjo kažkokį nešvankų žodį (gerai nesupratau kokį) ir vožtelėjo man į veidą atgalia ranka. Aš to irgi nesitikėjau, todėl, bandydama užsidengti veidą galimam kitam smūgiui, vieną kavos puodelį išpyliau ant savęs, o kitą išmečiau iš rankų.

Tęsinį skaitykite 2018 10 13 „Utenyje“

Trys Elenos

Genovaitė Šnurova

Mano klasėje buvo trys Elenos. Iš visų bendraklasių jos išsiskyrė nebent tuo, kad visos trys, lyg susitarusios, gerai mokėsi, buvo labai stropios, pavyzdingos, niekada nevėluodavo į pamokas, nors gyveno tolokai nuo miestelio, kuriame buvo mokykla. Tiesa, visos trys Elenos gyveno skirtinguose kaimuose.
Tuose pažymių knygelių paskutiniuose tuščiuose puslapiuose mokytojai kartkartėm įrašydavo mūsų nusižengimus mokinio taisyklėms (kad tėvai žinotų): per pamokas žioplinėjome, neklausėme mokytojų aiškinimų, nusirašinėjome, atsikalbinėjome, triukšmavome, pabėgome iš pamokų ir t. t. Tokiais įrašais visų mūsų pažymių knygelės būdavo išmargintos, o visų trijų Elenų – ne. Joms mokytojai pastabų neturėjo, todėl įrašydavo kitokius žodžius: „Puiku“, „Reiškiu padėką už gerą dukros auklėjimą“, „Jūsų dukra trimestrą baigė vien penketais“ ir t. t.
Dėl to stropumo ir pavyzdingumo mes iš jų, žinoma, pasišaipydavome. Bet labiausiai mums užkliūdavo jų vardai. Jie mums atrodė tokie senoviški, tokie kaimiški, tokie nemadingi, kad net tardavome juos kažkaip kitoniškai, kažkaip pašiepiamai. Tuomet tokius vardus turėjo mūsų močiutės ar promočiutės, o mes, tos kartos mergaitės, buvome Ramunės, Zitos, Jolantos, Jūratės, Skaistės, Žibutės, Ritos, Virginijos, Audronės, Gražinos...

Tęsinį skaitykite 2018 09 22 „Utenyje“

Liga atėjo netikėtai, o išėjo... nepastebėta

Ramūnui, perkopusiam 50 metų ribą, kažkodėl prireikė pasitikrinti sveikatą. Kadangi ne kartą tai buvo daręs (reikalavo darbdavys), prieš eidamas pas gydytoją jokio nerimo nejautė. Užtat kai nuėjo pasiimti tyrimų rezultatų ir kai parodė juos gydančiam gydytojui, užtikrintumas ir ramybė baigėsi. „Tai vėžys, – šiek tiek patylėjęs, pasakė gydytojas, – jau ketvirta stadija. Gydymas dar įmanomas, bet rezultatas bus, ko gero, nulinis.“
Ramūnas, kupinas vilties, su kraujo tyrimų rezultatais nuėjo pas kitą gydytoją ir dar kartą išgirdo tą pačią diagnozę. Tiesa, gydytojas pažadėjo išrašyti siuntimą į sostinės polikliniką, kur galbūt paskirs jam kokį nors gydymą.
Ramūnas siuntimo neėmė. Kam jo reikia, jei nebėra vilties pasveikti. Juk gydytojas aiškiai pasakė: su tokiais kraujo rodikliais didžiausia tikimybė išgyventi apie pusę metų.
Žmonai apie jį užklupusią ligą Ramūnas ilgokai nesakė. Tik tada, kai ji pati pamatė jo nuotaikos pasikeitimus, dėkingumą viskam, kas aplinkui, ir iki tol nepastebėtą uždarumą, primygtinai prašė įvardyti priežastį. Tada ir prisipažino – vėžys, gyventi liko nebeilgai...
Žmonos reakcija Ramūną, švelniai tariant, pribloškė. Ji patylėjo, kažką neaiškaus sumurmėjo ir, dar minutėlę pasėdėjusi, tiesiog atsistojo ir išėjo iš kambario.
Ramūnas su žmona gyveno iš tėvų paveldėtame name. Vaikai jau buvo užaugę ir seniai gyveno atskirai. Tėvas jiems apie pasikeitusią situaciją nusprendė dar kurį laiką nieko nesakyti. Tegul dar pagyvena ramiai.

Tęsinį skaitykite 2018 09 15 „Utenyje“

Nei gimdytoja, nei globėja, o tiesiog mama

Genovaitė Šnurova

Šiandien Emilis – jau pats senelis. Anūkai labai mėgsta viešėti jo sodyboje, o ir jis nevengia bendravimo su vaikaičiais. Abu nedideli berniūkščiai jam – lyg savotiška atgaiva. O ir užsisėdėti vienoje vietoje jie jam neleidžia. Tik spėk vykdyti jų komandas – seneli, ateik, seneli, padaryk, seneli, pažaisk su mumis...
Kai nusilakstę vaikai nueina popiečio miego, jis lieka sėdėti ant supamojo krėslo po sena obelimi, kurios šakos nusvirę taip, jog geresnės pavėsinės nė nesugalvosi. Tada ir apninka mintys, sugrąžinančios jį į vaikystę, jaunystės metus. Tada ir savigrauža apima, kad ne visada teisingas buvo jį užauginusiai moteriai, ne visada ją suprato, o kartais netgi vengdavo jos.
Savo gyvenimo istoriją Emilis sužinojo tik tada, kai po abitūros egzaminų jo klasės draugo mama tiesiog ėmė ir paklausė, ar jis ieškosiąs savo tikrosios mamos ir tėvo. Toks klausimas Emilį nustebino. Iki tos dienos jis manė, kad Danutė ir yra jo mama, o tėvo klausimas visada buvo atviras. Danutė niekada jam nieko nepasakojo, o jis ir neklausinėjo – nėra, tai ir nereikia.
Toks klasės draugo mamos klausimas Emilį taip sutrikdė, kad jis neįstengė nieko galvoti, atsisakė eiti į iš anksto suplanuotą šventę ir išskubėjo namo.
Sušilęs, suprakaitavęs nuo skubėjimo, vaikinas įlėkė į kambarį ir, dar net kvapo neatgavęs, užsipuolė Danutę – pasakyk, iš kur tu mane paėmei.

Tesinį skaitykite 2018 09 08 „Utenyje“

Paslaptingas nepažįstamasis

Genovaitė Šnurova

Su Nerijumi susipažinome šokiuose. Aš tame mieste buvau naujokė – mergaičiukė iš sostinėje esančio tuometinio technikumo, atvykusi į praktiką, o jis to miesto senbuvis.
Pasibaigus šokiams, pasisiūlė palydėti. Sutikau, nes daugiau kandidatų į palydovus nebuvo, o vienai naktį eiti nepažįstamo miesto gatvėmis nebuvo labai drąsu. Nerijus įdomiai pasakojo apie miestą, apie savo darbą, pasisiūlė pabūti gidu, jei aš norėčiau susipažinti su miesto įžymybėmis, istorinėmis vietomis. Tai kur jau nenorėsi. Nuo vaikystės buvau smalsi, todėl nedovanotina būtų nepasinaudoti pasiūlymu.
Susitikome ir kitą, ir trečią, ir ketvirtą dieną. Vaikščiodami kalbėjomės, pasakojome vienas kitam istorijas iš savo gyvenimo, juokavome. Po kurio laiko atsitiko taip, jog nebeįsivaizdavau nė vienos dienos be jo...

Tęsinį skaitykite 2018 09 01 „Utenyje“

Reikalinga tik tol, kol buvo ištekėjusi

Genovaitė Šnurova

Noriu papasakoti savo sesers istoriją. Ne todėl, kad ji kažkaip ypatingai įdomi, bet todėl, kad taip ir liko neatsakytų klausimų, protu nesuvokiamų dalykų, spėlionių ir šiokios tokios pagiežos.
Šiandien visi trys šios istorijos herojai ilsisi tose pačiose kapinėse, visų trijų kapeliai retai lankomi, visiems per Vėlines uždegama tik kukli žvakelė. O juk galėjo viskas būti kitaip.
Kai pagalvoju, tai iki šių dienų, ko gero, tik aš viena likau šios meilės istorijos liudininke, bet man jau per 80 metų, gyvenu tolimame Lietuvos pakraštyje, vaikų neturiu, todėl esu įsitikinusi, kad man išėjus Amžinybėn ji liks užmiršta. O juk buvo meilė. Gal netgi tikra...
Mano sesuo Rita buvo paprasta kaimo mergaitė. Baigusi vidurinę mokyklą įsidarbino to paties kaimelio pašte, nes kitokių darbo vietų ten paprasčiausiai nebuvo. Tėvų namuose ji gyveno viena, nes motina mirė, kai Ritai tebuvo vienuolika metų, o tėvas – užpernai. Jauna mergina turėjo svajonių: norėjo gyventi dideliame mieste, įgyti mokytojos profesiją, turėti gražią šeimą, auginti vaikus ir džiaugtis gyvenimu. Tik kad tų tinkamų jaunikių nebuvo.

Tęsinį skaitykite 2018 08 25 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Kalbasi du draugai: „Tavo žmona kitą savaitę švęs gimtadienį, taip? Ar jau pasakė, ko norėtų dovanų?“ – „Žinoma. Pageidauja arba perlų vėrinio, arba automobilio.“ – „Ir ką tu jai dovanosi?“ – „Savaime suprantama, kad perlų vėrinį. Negi tu esi matęs dirbtinių automobilių?“
*
Eina du suvalkiečiai. Mato, benamis prašo paramos. Jie susiginčija, kuris mažiau duos.
Pirmasis prieina, įmeta 1 ct ir žiūri, ką darys kitas. O kitas sako:  „Čia už abu.“
*
Restorano lankytojas padavėjui:
– Jūsų kepsnys atsiduoda degtine!
Padavėjas pasitraukia kelis žingsnius atgal ir klausia:
– Ar vis dar atsiduoda?

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

Savo namuose prižiūrėčiau neįgalų žmogų. Didelė patirtis. Tel. 8672 18418

 

Pigiai IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos miesto centre, 1 a. Tinka parduotuvei, biurui, paslaugoms teikti.
    Tel. (8-614) 64501.

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 PARDUODAMAS nedidelis medinis namas miško apsuptyje, netoli Utenos. Yra elektra, tvenkinys, 23 arai kitos paskirties žemės. Tel. 612 46340

 

PARDUODAME auginti dvi telyčaites 3 savaičių ir vieną 2 mėn. Tel. 8 686 61521

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas