utenis 11

Wednesday, December 12, 2018

Atvirumo valandėlė

Motina nulėmė sūnaus likimą

Genovaitė Šnurova

Stasys nebuvo gražuolis, bet merginoms labai patiko. Gal dėl to, kad mokėjo gražiai pakalbėti, mėgo stilingai rengtis, labai grakščiu rankos judesiu atmesti ant akių krintančią garbanotų plaukų sruogą. Mokslai nelabai lindo į jo galvelę, užtat šokėjas buvo nepamainomas. Iš išvaizdos atrodė, kad jis pasiturinčiai gyvenančių žmonių vienturtis, o iš tikrųjų jis tebuvo, kaip anksčiau kad sakydavo, mergos vaikas.
Nė vienai merginai Stasys nerodė išskirtinio dėmesio: visas vienodai apkabindavo, pakalbindavo, o ilgaplaukes dar ir už kasų patampydavo.
Kai mokykla jau buvo baigta, jaunas vaikinas neilgai suko galvą, rinkdamasis profesiją. Seniai jo buvo sugalvota, kad bus vairuotojas, nes jį domino tik automobiliai ir niekas daugiau.
Žinoma, galėjo rinktis ir kitokią profesiją, bet, svarbiausia, jis nenorėjo niekur išvažiuoti iš savo miesto. Priežastis labai proziška ir, ko gero, vienintelė – motina, kuri jau prieš metus buvo pradėjusi vos ne kasdien verkšlenti, kad ji viena bijos gyventi pamiškės namelyje, kad Stasiui išvažiavus nebus kam padėti darbus nudirbti it t. t.

Tęsinį skaitykite 2018 06 30 „Utenyje“

Užsispyrimas laimės nepadovanojo

Genovaitė Šnurova

Su Romu susipažinau atsitiktinai. Iš sostinės bevažiuojant pas tėvus į kaimą, pusiaukelėje užgeso mano automobilis ir nė iš vietos. Kadangi mano žinios apie automobilius netgi mažiau nei minimalios, sėdėjau ir nežinojau ką daryti. Mobiliųjų telefonų tada dar nebuvo. Jokių pažįstamų, gyvenančių arti tos vietovės, neturėjau. Kai apsidairiau aplinkui, pastebėjau, kad jų čia ir negalėtų būti, nes aplinkui, kiek akys užmato, – vien laukai.
Dar kartą pabandžiau užvesti automobilį. Ir šis bandymas buvo nesėkmingas. Nieko gudresnio nesugalvojau, kaip tik išlipti ir stabdyti pravažiuojančias mašinas. Galgi atsiras nors vienas vairuotojas, kuris galės man padėti. Labai ilgai nesisekė: automobiliai lėkdavo ir pralėkdavo pro mane, tarsi net nepastebėdami nei iškeltos rankos, nei mano rūškano veidelio. Kai jau buvau benusivilianti, vienas sustojo. Išlipo jaunas, dailus vyriškis, sprendžiant iš automobilio markės ir vairuotojo aprangos, – kažkoks nemažas viršininkas. Paklausinėjo, kas atsitiko, pasižiūrėjo pakėlęs variklio dangtį, kažką ten pakrapštė ir šluostydamasis rankas pasakė, kad pabandyčiau užvesti variklį. Pabandžiau. Užsivedė. Pasiūlytų pinigų atsisakė. Padėkojau ir nuvažiavome kas sau.

Tęsinį skaitykite 2018 06 23

Lazdos antrasis galas

Genovaitė Šnurova

Kai susipažinau su Aurimu, jis neskubėjo supažindinti manęs su savo motina. Apie jį žinojau tik tiek, kad jis – vienturtis vaikas, kad jo tėtis mirė, kai jam tebuvo penkeri, ir kad motina, nors našle liko labai jauna, antrą kartą neištekėjo, motyvuodama tuo, kad patėvis nemylės jos vienturtėlio.
Aš esu vyriausias daugiavaikės šeimos vaikas. Tuomet buvau technikumo trečiakursė, o mano jaunesni broliai ir seserys – moksleiviai. Mano tėvai buvo labai darbštūs, todėl pačių svarbiausių dalykų mums tikrai netrūko. Žinoma, prabangos nebuvo, bet mums jos nė nereikėjo.
O ir susipažinome mes atsitiktinai. Aš apsiavusi naujais bateliais vaikščiojau po sostinę tvarkydama įvairius reikalus. Kai bateliai koją nutrynė tiek, kad nebegalėjau paeiti, atsisėdau parke ant suoliuko, nusiaviau batus ir sukau galvą, kaip čia man pasiekti nuomojamą kambarėlį.
O Aurimas, lengvai išgėręs, pro tą parką ėjo namo. Pamatęs mane basą, prisėdo šalia. Atsiprašė už „kvapelį“ ir paaiškino, kad su draugais šiek tiek aplaistė tik ką gautą universiteto baigimo diplomą. Pamatęs mano kruvinus kulnus, iškvietė taksi ir palydėjo iki namų.

Tęsinį skaitykite 2018 06 16 „Utenyje“

Kalta, nes mylėjau...

Buvau gabi mokinė. Mokytojai nuolat girdavo, pritingintiems vis į mane rodydavo ir sakydavo, kad jie turėtų imti pavyzdį iš manęs. Žinoma, niekas į tai nekreipė dėmesio, bet ne vienas bendraklasis mane vadino „zubryla“. Šis žodis ne pagyrimą ar pagarbą tuomet reiškė, o greičiau atvirkščiai. Ir iš viso mėgdavome vieni iš kitų pasišaipyti, tik viso to tais laikais niekas nevadino patyčiomis.
Be vargo įstojau į universitetą, bet jo nebaigiau. Priežastis paprasta – meilė. Įsimylėjau metais už save vyresnį vaikiną iš kito fakulteto taip, kad be jo gyvenimo neįsivaizdavau. Jis be manęs – irgi. Nors mūsų abiejų tėvai buvo prieš mūsų ankstyvas (nebaigus mokslų) vedybas, bet mes nenorėjome laukti.
Tėvams nė nežinant susituokėme Vilniuje, kur abu mokėmės, liudininkais pasikvietę kurso draugus. Žinoma, tokiu savo elgesiu labai įžeidėme ir vienus, ir kitus tėvus, bet pakeisti jau nieko nebegalėjome. Svarbiausia, aš pasijutau besilaukianti vaikelio. Dėl jo gimimo mokslus turėjau nutraukti.
Kadangi mums reikėjo pinigų, vyras įsidarbino gamykloje. Ne, mokslų nemetė, perėjo į neakivaizdinį skyrių. Mes tikrai gerai sutarėme, vaikelis augo sveikas, net ir abiejų tėvai atlyžo, matydami, kad mums visai gerai sekasi.
Kai jau ir vyro mokslai buvo baigti, kai ir sūnelis paaugo, nutarėme išsinuomoti didesnį butą, nes jau galėjome sau tai leisti. Po poros mėnesių vyras iš darbo grįžo švytėdamas – jam buvo pasiūlytos aukštos pareigos su daug didesne alga. Prabėgo dar dveji laimingo gyvenimo metai. Vieną penktadienio vakarą, beplanuodami savaitgalio išvykas, susipykome. Neprisimenu dėl ko. Žinau tik tai, kad dėl kažkokios smulkmenos. Tada jis trenkė durimis ir, nieko man nepasakęs, išvažiavo pas savo tėvus vienas. Kitą dieną paskambino man jo motina (ji man niekada neskambindavo, tik sūnui) ir pasakė, kad mano vyras nuskendo besimaudydamas netoliese esančiame ežere...

Tęsinį skaitykite 2018 06 09 „Utenyje“

Gyvenimas ir suveda, ir išskiria

Visai netyčia pataikiau į savo gimtojo miestelio šventę. Važiavau tik aplankyti kapų. Žinojau, kad kapinėse praleisiu nemažai laiko, nes reikės ir nuravėti visus kauburėlius (tėvų, senelių, brolio), gėlių pasodinti, palaistyti, po poterėlį sukalbėti. Žinoma, tikėjausi ir nors vieną kitą pažįstamą žmogų čia sutikti (o kurgi kitur, jei ne čia), pasikalbėti, paklausinėti, kaip gyvena buvę kaimynai, buvusios mano draugės ir kt.
Jei kapinėse būtų buvę daug žmonių (kaip ir tikėjausi), Irenos gal būčiau ir nepastebėjusi. O jei ir pastebėjusi, tai tikrai nepažinusi, nes nemačiau jos keletą metų. Nors, tiesą sakant, net pastebėjusi ją nebuvau įsitikinusi, kad tai tikrai mano suolo draugė. Tik tada, kai pamačiau, kieno kapus ji tvarko, supratau, kad tai tikrai ji.
Priėjau, užkalbinau. Pasižiūrėjo į mane kažkokiu buku žvilgsniu ir jau ruošėsi nueiti. Supratusi, kad manęs neatpažino, prisistačiau. Tada net apsikabinome...
– – – –
Irena buvo našlaitė. Kiek prisimenu, ją augino kažkokia sena moteris. Gal močiutė. Matyt, tos moters pajamos buvo menkutės, nes mergaitę ji rengė pačiais prasčiausiais drabužiais. Nors tais laikais, kai aš mokiausi mokykloje, niekas nekreipė dėmesio į aprangą, bet nepastebėti skurdo buvo neįmanoma.
Baigusios tuometinę aštuonmetę mokyklą, išsiskirstėme kas kur. Jei gerai prisimenu, Irena netgi negalvojo niekur mokytis, ji iš karto pradėjo dirbti didelėje gamykloje pagalbine darbininke.

Tęsinį skaitykite 2018 06 02 „Utenyje“

Pagranduko teisybė

Aš tėvų gyvenimo istoriją sužinojau jau būdama studente. Man ją papasakojo kaimynė po to, kai dėl kažkokių priežasčių susipyko su mano tėvais. Tuomet buvau kaime, atostogavau. Kadangi buvo labai graži diena, išėjau žemuogiauti. Ten ir susitikau su kaimyne, kuri jau buvo prisirinkusi artipilnį kibirėlį kvepiančių uogų. Pradėjome kalbėtis lyg ir apie nieką, o po keleto minučių kalba pasisuko apie mano tėvus. Tiksliau – jų jaunystę. Pasirodo, mano tėvų vestuvės buvo „iš reikalo“. O tas „reikalas“ buvau aš...
Kaimynė papasakojo, kad mano tėtis jaunystėje buvo moterų numylėtinis. Sakė, kad vietiniai jį ir vadino ne vardu ar pavarde, o tiesiog „babniku“. Nors tėtis tuomet buvęs kažkokios įmonės partinės organizacijos sekretoriumi, tos pareigos jam netrukdė susitikinėti su moterimis, prikalbėti joms gražių žodžių, žarstytis pažadais. Į jo meilės voratinklį buvo pakliuvusios net kelios moterys iš mano gimtojo kaimo, o kiek jų dar buvo mieste, niekas tiksliai nežinojo.

Tęsinį skaitykite 2018 05 26 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

karolina22

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Britų mokslininkai nustatė, jog plaunant kojas nusiplauna ir rankos.
*
Mes pasistengsime, kad jūs mūsų sanatorijoje jaustumėtės kaip namuose.
– Ką jūs! Aš atvažiavau pailsėti.
*
Skambutis į duris:
– Atleiskite, aš renku aukas naujam baseinui.
– Prašau, štai jums kibiras vandens.
*
Pasodino į kalėjimą prancūzą, žydą ir lenką. Leido pasiimti po vieną daiktą. Lenkas paprašė parūkyti. Žydas – telefono. Prancūzas paprašė moters.

suopirkimas

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

Savo namuose prižiūrėčiau neįgalų žmogų. Didelė patirtis. Tel. 8672 18418

 

Pigiai IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos miesto centre, 1 a. Tinka parduotuvei, biurui, paslaugoms teikti.
    Tel. (8-614) 64501.

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 PARDUODAMAS nedidelis medinis namas miško apsuptyje, netoli Utenos. Yra elektra, tvenkinys, 23 arai kitos paskirties žemės. Tel. 612 46340

 

PARDUODAME auginti dvi telyčaites 3 savaičių ir vieną 2 mėn. Tel. 8 686 61521

 

PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas. Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti chitake grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

nuotr2

nuotr1

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas