utenis 11

Monday, April 23, 2018

Atvirumo valandėlė

Dalijamės tą patį vyrą

Šiandien draugės mane vadina našle, kaimynės sako, kad esu tiesiog senmergė, o giminaičiai jiems pritaria. Pastarasis vertinimas mane šiek tiek siutina, nes toks manęs apibūdinimas neatitinka tiesios: aš beveik 30 metų gyvenau su žmogumi „draugiškais pagrindais“. Oficialiai santuoka nebuvo įteisinta.
Aš buvau mamos „meilės vaisius“. Arba, kaip mane vadindavo kažko supykusios kaimynės, – mergos vaikas. Aš nežinojau, ką šis žodis reiškia, bet, turiu pasakyti, tuo visiškai nesidomėjau. Man užteko, kad buvau mylimas mamos vaikas, kad augant man nieko netrūko (žinoma, pagal to meto supratimą), kad turėjau tiek pat žaislų, kiek ir kiti vaikai.
Kai rugsėjo 1-ąją su mama išsiruošiau į pirmąją klasę, pastebėjau, kad kiti vaikai, būsimieji mano bendraklasiai, atėjo ne tik su mamomis, bet ir su tėčiais. Tada ir „susirūpinau“ savo tėčiu. Tampiau mamą už skverno ir klausinėjau, kodėl mano tėtis neatėjo. Mama gynėsi, kad viską papasakos, kai pareisime namo, bet kai parėjome, teisinosi, kad neturi laiko. Kitą dieną irgi neturėjo, po to – irgi. Viskas baigėsi tuo, kad aš pati šitą „rūpestį“ pamiršau.
Gal jau buvau trečiokė, kai vėl pamačiau, kad į šventę mokykloje vaikai atsivedė ne tik mamas, bet ir tėčius. Ir vėl „prikibau“ prie mamos: kur mano tėtis, kodėl jo nėra šalia. Kai ir namuose neatstojau nuo mamos nė per žingsnį, paaiškino, kad tėtis miręs. Kadangi jis palaidotas kitame Lietuvos rajone, tai ir jo kapo parodyti negali. Šitokio paaiškinimo man užteko, todėl daugiau nieko nebeklausinėjau.

Tęsinį skaitykite 2017 10 28 „Utenyje“

Suvaidintas gailestis

Turėjau pusbrolį Bronių. Abu buvome beveik vienmečiai. Kadangi jis su tėvais gyveno visai šalia mūsų, susitikdavome kasdien. Per dieną dešimtis kartų susipykdavome, vienas kitam prisiekdavome daugiau nebedraugauti, bet po minutėlės vėl abu sėdėdavome ant didelio akmens, skyrusio mūsų tėvų sodybų ribas. Tiesa, man labai patikdavo obuoliai iš jų sodo, o mano pusbroliui – iš maniškio, bet obuolius ne iš po obelų pasiimdavome, o būtinai įsiropšdavome į obelį ir iš ten nusiskindavome, nors ant žemės prikritusių būdavo tiek, jog kojos nebuvo kur pastatyti. Kartą, bandydama išlipti iš jų obelies, slystelėjau, suknelė už šakos užsikabino ir likau kaboti žemyn galva: nei žemyn nusileisti, nei aukštyn palypėti. Pikčiausia, kad tai matė Bronius, bet nė nebandė padėti man nulipti, o susiriesdamas kvatojosi, atsisėdęs ant žolės šiek tiek nuošaliau nuo obels...
Kai suaugom, kartu eidavome į gegužines, vienas kitą kvietėme į vestuves, gimtadienius. Kaime susitikdavome. Vėliau vieni kitų tėvus laidojome. Žodžiu, bendravome.

Tęsinį skaitykite 2017 10 21 „Utenyje“

Pavėlavusi daina

Man jau per septyniasdešimt. Kaip ir visiems žilaplaukiams, taip ir man sveikatos problemų netrūksta. Būna, kad gydausi namuose, būna, kad ligoninėje. O šį kartą mano gydytoja patarė labiau susirūpinti sveikata ir pasiūlė, pasak jos, pasivartyti sanatorijoje.
Prisipažinsiu, pasiūlymas manęs nesudomino. Pirmiausia pagalvojau apie tai, kad niekur nenorėčiau išvažiuoti iš namų ilgesniam laikui. Svarbiausia, nebus kam kasdien palaistyti gėlyčių ant žmonos kapo, neteksiu malonumo pažaisti šachmatais su kaimynu namo kieme, negalėsiu pakalbinti kiemsargės, kuri kiekvieną rytą tuo pačiu laiku mane pažadina. Ne, ji neužeina į mano butą, nebeldžia į langą, bet taip garsiai keikia nevalyvus, nuolat prišiukšlinančius gyventojus, primėtančius įvairių popiergalių, cigarečių nuorūkų, kad aš, gyvenantis pirmame namo aukšte, pašoku iš miego.
Ogi dar ir tolimos kelionės prisibijojau. Įsivaizduojat, man, žmogui, gal beveik pusę amžiaus niekur toliau savo tėviškės nenuvažiavusiam, belstis per visą Lietuvą į Palangą – nemažas išbandymas. Žodžiu, kaip supratote, buvau sugalvojęs daugiau nei tūkstantį priežasčių, kurios galėjo išgelbėti mane nuo tos kelionės. Deja, mano gydytoja buvo neperkalbama...
Mano sanatorija buvo visai šalia jūros. Kadangi aš jos buvau nematęs, tai, vos įsikūręs, paskubėjau nueiti į tą vandens didybę pažiūrėti. Kadangi buvo vėlus vakaras, be to, šaltoka, žmonių čia nebuvo. Tik gerai apsidairęs, pamačiau moteriškę, sėdinčią ant suoliuko ir įbedusią akis į jūrą. Gerai, pamaniau, kad ji manęs net nepastebi, mat, sužavėtas pamatyto vaizdo, su niekuo nenorėjau bendrauti. Tuo labiau – su nepažįstama moterimi.

Tęsinį skaitykite 2017 10 14 „Utenyje“

Mylėjom jį visos…

Krapnoja lietus. Skėčio, žinoma, nepasiėmiau. Visų pirma todėl, kad prieš porą valandų net nemaniau, jog jo gali prireikti: buvo saulėta, mano plaukus draikė šiltas, vos kelių balų vėjelis, dangus buvo giedras giedras. O štai dabar, kai stoviu prie duobės, į kurią ką tik buvo nuleistas karstas su kažkada daugelio merginų mylėto žmogaus palaikais, viskas pasikeitė. Gal todėl, kad iš negausaus Rimą į amžinybės vietą palydėjusių žmonių būrelio niekas ašarų neliejo, tai gamta nusprendė šiek tiek suteikti situacijai rimties. Vis dėlto netektis...
Aš irgi stovėjau nejudėdama, nešluostydama ašarų. Žinoma, liūdna, bet, mano nuomone, tokia pabaiga buvo dėsninga. Klausiausi į karstą bumbsinčių žemės grumstų duslaus, kaskart vis silpnėjančio, garso ir mąsčiau apie Rimo, apie mūsų visų gyvenimus, apie klaidas ir klystkelius, lemtį ir paties žmogaus troškimą gyventi kitaip.
Kai ant naujo kapo kauburėlio jau buvo padėtos kuklios gėlytės, uždegtos žvakutės, apsidairiau. Nė vieno iš tų žmonių, palydėjusių Rimą į amžinojo poilsio vietą, nepažinojau. Kadangi jų tebuvo tik dvylika, spėjau įsižiūrėti ir į jų veidus. Jie nepriminė labai netektį išgyvenančių žmonių. Tuo labiau – gedinčių. Nežinau, kodėl jie stovi čia: rimti, nuleidę galvas, paskendę savo mintyse. Matyt, atėjo tik todėl, kad kažkoks vidinis balsas tyliai pakuždėjo, gražūs prisiminimai, patirti prieš dešimtis metų, stumtelėjo. Gal kažkoks nesuprantamas pareigos jausmas atvijo.

Tęsinį skaitykite 2017 10 07 „Utenyje“

Moterys mano gyvenime

„Suprantu, vyrai nemėgsta viešai pasakoti savo gyvenimo istorijų. Žinoma, sunku prisipažinti, kad esi nevykėlis, savotiškai apgautas, įviliotas į spąstus ir paliktas, – vyriškai santūriai pasakojo Julius. – O man būtent taip ir įvyko. Net nemoku vienu žodžiu įvardyti situacijos, bet pamiršti jos negaliu. Kodėl pasakoju? Ogi todėl, kad vis moterys guodžiasi, jog jų vyrai buvo negeri, nedėmesingi, nepaslaugūs ir net nemylintys. Tai netiesa. Mes, vyrai, irgi esame pažeidžiami, išduodami, nemylimi, išnaudojami. Ir mūsų moterys neapdovanoja dėmesiu, švelnumu, rūpestingumu. Todėl ir noriu papasakoti savo istoriją, kad suprastumėte, jog ir moterų yra visokių...
Su Regina net nereikėjo susipažinti. Mes nuo pat pirmos klasės mokėmės kartu. Tik dėmesį į ją kreipti pradėjau būdamas gal devintoje klasėje. Ir tai tik tada, kai per fizinio lavinimo pamoką netyčia į ją atsitrenkiau bėgdamas. Tada ji pargriuvo, susižalojo ranką, koją ir prasiskėlė kaktą. Atsikėlusi nuo žemės (aš net nepadėjau jai), pasižiūrėjo į mane neapykantos pilnomis akimis ir skaudžiai trenkė man į veidą. Neva atsilygino. Užtat niekam nesiskundė, neverkšleno. O aš vis tiek jaučiausi kaltas, todėl kitą dieną pavaišinau ją saldainiais, pasisiūliau panešti jos portfelį, palydėti namo. Ji nesipriešino ir, rodos, nebepyko.

Tęsinį skaitykite 2017 09 30 „Utenyje“

Šių laikų istorija

Mindaugas gimė ir augo Kaune. Vienturtis, tačiau neišlepintas. Gerai mokėsi, daug sportavo, svajojo baigęs vidurinę stoti į tuometinį Kūno kultūros institutą. Labai mėgo krepšinį (kas iš kauniečių jo nemėgsta), norėjo būti treneriu arba teisėju. Tačiau likimas viską sudėliojo kitaip.
Būti tėvų išlaikytiniu Mindaugas nenorėjo, todėl gavęs atestatą pirmiausia nutarė įsigyti profesiją. Įstojo į profesinę technikos mokyklą, įgijo vairuotojo profesionalo teises ir... čia sutiko savo pirmąją meilę. Mindaugas buvo taip išauklėtas, kad ilgai draugauti ar gyventi „susimetus“ – jam nė į galvą tokia mintis neatėjo. Susituokė. Abu aštuoniolikmečiai, gyvenimo nematę, tačiau labai atsakingai žiūrintys į šeimą. Savo rūpesčiais nenorėdami užkrauti nei vieno, nei kito tėvų (po metų dar ir sūnelis gimė), jauni žmonės išsinuomojo butą ir ėmė kurti savo šeimos gyvenimą. Jaunas tėvas dirbo didelėje Kauno įmonėje autokrano vairuotoju, žmona prižiūrėjo sūnelį. Mindaugo atlyginimo užteko normaliai pragyventi.

Tęsinį skaitykite 2017 09 23 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

„O, kaip seniai tave mačiau! Ką dabar dirbi?“ – „Prekiauju baldais.“ – „Ir kaip sekasi?“ – „Puikiai! Namuose liko tik šiukšlių dėžė.“

Stovi du psichologai stotelėje. Vienas sako: „Labai ilgai autobusas neatvažiuoja.“ Kitas: „Nori apie tai pasikalbėti?“

Taupumo sumetimais suvalkietis studentas į povestuvinę kelionę iškeliavo vienas, be žmonos.

„Sakykit, kur jūs laikote savo santaupas?“ – „Mintyse...“

Tėvas klausia: „Petriuk, kaip tau sekėsi mokykloje?“
Petriukas: „Su dvejetukininko tėvu nekalbu!“

 

Parduodu 3 kW (užima 36 m2 ) saulės elektrinę.
Mainai su ESO tinklu, nemokėsite už sunaudotą elektrą! Kaina 1799 Eur. Kiekis ribotas.
    Tel. 8 603 18700.

 

Parduodu tris 2000 kW elektros generatorius CAT, Perkins, Iveco. Su ARĮ automatika ir korpusu (pilnas komplektas). 25 kW kaina – 5833 Eur.
    Tel. 8 603 18700.

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

nuotr1nuotr2PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas.
Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti „chitake“ grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas