Atvirumo valandėlė

Staigmena apvertė gyvenimą aukštyn kojomis

Details: Published: Friday, 26 October 2018 08:47

Genovaitė Šnurova

Rokas apie save žino nedaug. Tik tiek, kiek kažkada sužinojo iš vaikų namų auklėtojos. Jo asmens byloje tebuvo parašyta, kad jo motina Angelė Medinytė, kad tuomet jai tebuvo 19 metų ir kad vos pagimdžiusi berniuką jį paliko. Tiesiog ligoninėje. Tiesa, neparašė jokių atsisakymų, jokių pareiškimų, o tiesiog ketvirtą dieną po gimdymo išėjo niekam nieko nepasakiusi ir dingo kaip į vandenį. Niekas nieko nežinojo nei apie jos galimą gyvenamąją vietą, nei apie kokius nors jos artimuosius.
Pagimdžiusios niekas jos nelankė ligoninėje, niekas nepasiteiravo, ką ji pagimdė ir kaip jaučiasi. Tiesa, nepastebėta, kad ir ji būtų kam nors paskambinusi.
Vaikų namų auklėtoja nežinojo, ar dingusios Roko mamos ligoninės personalas ieškojo. Nežinojo ir to, kas sugalvojo berniukui vardą. Apie tėvą vaiko byloje nebuvo nė žodžio.
Rokas žino tik tiek, kad tiesiai iš ligoninės jis buvo išvežtas į kūdikių namus, vėliau – į vaikų namus, kur augo iki dešimties metų. Jis nežino ir to, kodėl vėliau buvo išvežtas į dar kitus Vaikų namus, kuriuose gyveno iki pilnametystės.
Už įsikūrimo išmoką, gaunamą išeinant iš vaikų namų, jokio būsto, netgi pats kukliausio, Rokas įsigyti negalėjo. Neužteko pinigų.

Tęsinį skaitykite 2018 10 27 „Utenyje“

Meilė iš išskaičiavimo

Details: Published: Friday, 19 October 2018 08:45

Genovaitė Šnurova

Aš, kaip jauna žemės ūkio specialistė, baigusi mokslus gavau paskyrimą į priemiestinį kolūkį. Atvažiavusi susipažinau su anksčiau už mane čia irgi pagal paskyrimą pradėjusiu dirbti jaunu agronomu. Pamilome vienas kitą, sukūrėme šeimą.
Vos sumainę aukso žiedus, nutarėme statytis savo namą. Norėjome, kad jis būtų gražioje vietoje, erdvus, patogus gyventi, kad užtektų vietos ne tik mums abiem, bet ir būsimiems mūsų vaikams. Jų norėjome susilaukti ne vieno. Deja...
Po 22 santuokos metų vyras žuvo. Likau viena tuščiuose namuose. Galvojau išprotėsiu nuo tylos, kuri, atrodydavo, perplėš mane pusiau. Labai norėjau, kad pas mane atvažiuotų giminaičiai, kad lankytųsi man artimi žmonės, kurie padėtų ištverti netikėtai į namus įsėlinusią vienatvę.
Giminių turėjau tikrai daug. Tiesa, mano seserys buvo gerokai už mane vyresnės (aš šeimoje buvau vėlyvas vaikas, pagrandukė), todėl joms sudėtinga buvo pas mane atvažiuoti: vienoms amžius trukdė, kitoms – ligos. Užtat jų vaikams – vieni niekai. Visi turėjo automobilius, gyveno miestuose, todėl darbais nebuvo apkrauti. Žinoma, tik aš taip galvojau, o jie sakėsi esą be galo užimti.

Tęsinį skaitykite 2018 10 20 „Utenyje“

Neapykanta peraugo į meilę

Details: Published: Friday, 12 October 2018 10:25

Genovaitė Šnurova

Aš vis girdėdavau sakant, kad nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Mano situacija tokia, kad viskas įvyko atvirkščiai – neapykanta pavirto į meilę. Dideliam mano liūdesiui, žinoma.
Istorijos pradžia – mano tiesioginio viršininko pasikeitimas. Anksčiau buvęs mielas žilabarzdis senukas (žvelgiant iš mano metų pozicijos) išėjo į pensiją. Tai buvo žmogus, kuris niekada neperžengė padorumo ribų, niekada nedemonstravo nei savo erudicijos, nei kalbų mokėjimo, nei puikaus savo darbo išmanymo, nors į viršininko kėdę atsisėdo perėjęs visas įmanomas instancijas – dirbo šaltkalviu, brigadininku, padalinio vadovu, cecho vadovu, o tik paskui direktoriumi.
Į jo vietą atėjo labai nesimpatiškas žmogus. Pačią pirmą darbo dieną jau pasakojo man nešvankius anekdotus, vėliau ėmė tampyti mane už nosies, įžnybdavo į šoną, stengdavosi apkabinti per pečius. Man tai buvo labai nemalonu. Tuo labiau kad viršininkas buvo už mane mažesnis, pilvotas, vulgarus.
Kai jis ėmė laidyti dviprasmiškus juokelius, kai stengėsi pasižiūrėti, kas yra po mano palaidinės iškirpte, aš ėmiau jo neapkęsti. Kartą, kai mano abi rankos buvo užimtos (nešiau du puodelius kavos), o jis ranka perbraukė per mano užpakalį, aš jam įspyriau. Tas spyris tikrai buvo skausmingas, nes mano smailianosių batelių viršūnės tikrai buvo labai kietos. Kadangi jis tokio mano akibrokšto nesitikėjo, riktelėjo kažkokį nešvankų žodį (gerai nesupratau kokį) ir vožtelėjo man į veidą atgalia ranka. Aš to irgi nesitikėjau, todėl, bandydama užsidengti veidą galimam kitam smūgiui, vieną kavos puodelį išpyliau ant savęs, o kitą išmečiau iš rankų.

Tęsinį skaitykite 2018 10 13 „Utenyje“

Trys Elenos

Details: Published: Friday, 21 September 2018 08:53

Genovaitė Šnurova

Mano klasėje buvo trys Elenos. Iš visų bendraklasių jos išsiskyrė nebent tuo, kad visos trys, lyg susitarusios, gerai mokėsi, buvo labai stropios, pavyzdingos, niekada nevėluodavo į pamokas, nors gyveno tolokai nuo miestelio, kuriame buvo mokykla. Tiesa, visos trys Elenos gyveno skirtinguose kaimuose.
Tuose pažymių knygelių paskutiniuose tuščiuose puslapiuose mokytojai kartkartėm įrašydavo mūsų nusižengimus mokinio taisyklėms (kad tėvai žinotų): per pamokas žioplinėjome, neklausėme mokytojų aiškinimų, nusirašinėjome, atsikalbinėjome, triukšmavome, pabėgome iš pamokų ir t. t. Tokiais įrašais visų mūsų pažymių knygelės būdavo išmargintos, o visų trijų Elenų – ne. Joms mokytojai pastabų neturėjo, todėl įrašydavo kitokius žodžius: „Puiku“, „Reiškiu padėką už gerą dukros auklėjimą“, „Jūsų dukra trimestrą baigė vien penketais“ ir t. t.
Dėl to stropumo ir pavyzdingumo mes iš jų, žinoma, pasišaipydavome. Bet labiausiai mums užkliūdavo jų vardai. Jie mums atrodė tokie senoviški, tokie kaimiški, tokie nemadingi, kad net tardavome juos kažkaip kitoniškai, kažkaip pašiepiamai. Tuomet tokius vardus turėjo mūsų močiutės ar promočiutės, o mes, tos kartos mergaitės, buvome Ramunės, Zitos, Jolantos, Jūratės, Skaistės, Žibutės, Ritos, Virginijos, Audronės, Gražinos...

Tęsinį skaitykite 2018 09 22 „Utenyje“

Liga atėjo netikėtai, o išėjo... nepastebėta

Details: Published: Friday, 14 September 2018 10:13

Ramūnui, perkopusiam 50 metų ribą, kažkodėl prireikė pasitikrinti sveikatą. Kadangi ne kartą tai buvo daręs (reikalavo darbdavys), prieš eidamas pas gydytoją jokio nerimo nejautė. Užtat kai nuėjo pasiimti tyrimų rezultatų ir kai parodė juos gydančiam gydytojui, užtikrintumas ir ramybė baigėsi. „Tai vėžys, – šiek tiek patylėjęs, pasakė gydytojas, – jau ketvirta stadija. Gydymas dar įmanomas, bet rezultatas bus, ko gero, nulinis.“
Ramūnas, kupinas vilties, su kraujo tyrimų rezultatais nuėjo pas kitą gydytoją ir dar kartą išgirdo tą pačią diagnozę. Tiesa, gydytojas pažadėjo išrašyti siuntimą į sostinės polikliniką, kur galbūt paskirs jam kokį nors gydymą.
Ramūnas siuntimo neėmė. Kam jo reikia, jei nebėra vilties pasveikti. Juk gydytojas aiškiai pasakė: su tokiais kraujo rodikliais didžiausia tikimybė išgyventi apie pusę metų.
Žmonai apie jį užklupusią ligą Ramūnas ilgokai nesakė. Tik tada, kai ji pati pamatė jo nuotaikos pasikeitimus, dėkingumą viskam, kas aplinkui, ir iki tol nepastebėtą uždarumą, primygtinai prašė įvardyti priežastį. Tada ir prisipažino – vėžys, gyventi liko nebeilgai...
Žmonos reakcija Ramūną, švelniai tariant, pribloškė. Ji patylėjo, kažką neaiškaus sumurmėjo ir, dar minutėlę pasėdėjusi, tiesiog atsistojo ir išėjo iš kambario.
Ramūnas su žmona gyveno iš tėvų paveldėtame name. Vaikai jau buvo užaugę ir seniai gyveno atskirai. Tėvas jiems apie pasikeitusią situaciją nusprendė dar kurį laiką nieko nesakyti. Tegul dar pagyvena ramiai.

Tęsinį skaitykite 2018 09 15 „Utenyje“

Nei gimdytoja, nei globėja, o tiesiog mama

Details: Published: Friday, 07 September 2018 08:52

Genovaitė Šnurova

Šiandien Emilis – jau pats senelis. Anūkai labai mėgsta viešėti jo sodyboje, o ir jis nevengia bendravimo su vaikaičiais. Abu nedideli berniūkščiai jam – lyg savotiška atgaiva. O ir užsisėdėti vienoje vietoje jie jam neleidžia. Tik spėk vykdyti jų komandas – seneli, ateik, seneli, padaryk, seneli, pažaisk su mumis...
Kai nusilakstę vaikai nueina popiečio miego, jis lieka sėdėti ant supamojo krėslo po sena obelimi, kurios šakos nusvirę taip, jog geresnės pavėsinės nė nesugalvosi. Tada ir apninka mintys, sugrąžinančios jį į vaikystę, jaunystės metus. Tada ir savigrauža apima, kad ne visada teisingas buvo jį užauginusiai moteriai, ne visada ją suprato, o kartais netgi vengdavo jos.
Savo gyvenimo istoriją Emilis sužinojo tik tada, kai po abitūros egzaminų jo klasės draugo mama tiesiog ėmė ir paklausė, ar jis ieškosiąs savo tikrosios mamos ir tėvo. Toks klausimas Emilį nustebino. Iki tos dienos jis manė, kad Danutė ir yra jo mama, o tėvo klausimas visada buvo atviras. Danutė niekada jam nieko nepasakojo, o jis ir neklausinėjo – nėra, tai ir nereikia.
Toks klasės draugo mamos klausimas Emilį taip sutrikdė, kad jis neįstengė nieko galvoti, atsisakė eiti į iš anksto suplanuotą šventę ir išskubėjo namo.
Sušilęs, suprakaitavęs nuo skubėjimo, vaikinas įlėkė į kambarį ir, dar net kvapo neatgavęs, užsipuolė Danutę – pasakyk, iš kur tu mane paėmei.

Tesinį skaitykite 2018 09 08 „Utenyje“