Atvirumo valandėlė

Tėvų deimantinės vestuvės

Details: Published: Friday, 17 August 2018 10:04

Genovaitė Šnurova

Prabudau nuo palaimingos tylos. Ilgokai gulėjau užsimerkusi, laukdama, kol pasigirs įprasti tokio ryto meto garsai: viršuje gyvenančio senuko kosėjimas ir sunkus ėjimas iš kambario į virtuvę pasiramsčiuojant lazdele, darbą pradėjusios kiemsargės burbėjimas ant netvarkingų namo gyventojų, amžinai primėtančių šiukšlių, nuorūkų, o kartais ir butelių, bei anksti kasryt kažkur išvažiuojančio kaimyno automobilio durelių trinktelėjimas. Keista, bet viso to nebuvo. Pirmiausia pagalvojau, kad atsibudau kažkodėl per anksti. Pramerkiau vieną akį ir pasukusi galvą norėjau pasižiūrėti, kiek valandų rodo šalia lovos ant staliuko stovintis laikrodis, o jo nebuvo. Nei staliuko, nei laikrodžio. Išsigandau. Staiga atsimerkiau ir nė nepajutau, kaip atsisėdau lovoje. Apsidairiau ir viską supratau...
... Aš ne namuose. Vakar vėlai vakare atsibeldžiau į tetos sodybą, kurioje jau keletą metų niekieno nebūta. Šiaip ne taip atsirakinau jau užrūdijusią spyną, atsidariau girgždančias duris, kampe stovėjusia šluota perbraukiau pakampėse ir palubėje išsidraikiusius voratinklius, pasiklojau patalą ir nė karto neprabudusi išmiegojau iki ryto.

Tęsinį sklaitykite 2018 08 18 „Utenyje“

Du meilės atspalviai

Details: Published: Friday, 03 August 2018 10:32

Ona Raugienė – mano pirmoji mokytoja. Gal tai, kad ji buvo labai panaši į mano mamą, aš ją labai mylėjau. Nors, žinoma, ne tik aš. Iki šiol nepamiršau, kaip žiemą stengdavomės įsikibti į jos ranką eidami į kitą pastatą stiklinės arbatos (nebėr tokios skanios dabar), kaip rungtyniaudavome, kuris pirmas paduos jai pirštines, kurias ji visada palikdavo ant staliuko prie durų.
Mokytoja buvo labai rūpestinga. Ji žiemą neišleisdavo mūsų po pamokų namo nepatikrinusi, ar užsidėjome kepures, užsirišome šalikus, susivarstėme batus, užsimovėme pirštines. Tik kiekvieną patikrinusi nusiramindavo – eikit...
Mokytoja su vyru, kuris dirbo kažkokiu viršininku (taip kalbėdavo mūsų tėvai), augino dukrą Reginą ir dvejais metais jaunesnį sūnų Rimgaudą. Kartais juos abu, o kartais kažkurį vieną mokytoja atsivesdavo į mokyklą, pasodindavo tuščiame suole ir liepdavo tylėti. Kadangi tuomet kaime jokių darželių nebuvo, tai jos vaikus prižiūrėjo samdyta moteris. O kai ji susirgdavo ar turėdavo kokių svarbių reikalų, vaikais tekdavo pasirūpinti pačiai mokytojai.
Kai baigiau pradinę mokyklą (mūsų kaime tebuvo tik pradinė mokykla), išvažiavau mokytis į rajono centrą, o kai baigiau vidurinę, išvykau studijuoti į Vilnių. Mano tėvai irgi išsikėlė iš to kaimo ir apsigyveno rajono centre, todėl nei mokytojos, nei jos vaikų nuo to laiko nemačiau.

Tesinį skaitykite 2018 08 04 „Utenyje“

Gyvenimo dugne galimybės kitokios

Details: Published: Friday, 27 July 2018 10:17

Genovaitė Šnurova

Jaunystėje Dariui daug kas pavydėjo. Ir ne vien grožio. Jam labai gerai sekėsi mokslai, panelės paskui jį nuolat sekiojo. Tiesa, šiokio tokio pasipūtimo jo elgesyje buvo, bet tais laikais niekas į tai nekreipė dėmesio.
Šeimoje Darius buvo vienturtis vaikas. Galbūt ir būtų dar turėjęs brolių ar seserų, bet tada, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas, jam tebuvo penkeri metai. Tėvą, naktį per mišką grįžtantį namo, kliudė kulka. Vėliau žmonės kalbėjo, kad per klaidą. Partizanai esą laukė kito žmogaus, bet tamsoje gerai neįžiūrėjo. Kai rytą atsitiktinai tuo keliu ėję žmonės negyvėlį rado, žinia apie nelaimę plačiai pasklido...
Dariaus motina labai stengėsi, kad vienturtėlis nejustų, jog liko našlaitis. Darbščiai moteriai netrūko besisiūlančių į užkurius, bet ji visiems atsakydavo vienodai: gyvensiu dėl vaiko, nes svetimas vyras jo nemylės taip kaip savo.
Pačiai sau duoto pažado daugiau nebetekėti Dariaus mama laikėsi visą gyvenimą. Netgi tada, kai sūnus baigė aukštuosius mokslus, kai įsidarbino viename Lietuvos didmiestyje, kai sukūrė šeimą ir susilaukė savo sūnaus.

Tęsinį skaitykite 2018 07 28 „utenyje7

Skubotas sprendimas

Details: Published: Friday, 20 July 2018 10:32

„Žinau, kad jums savo istorijas dažniau pasakoja moterys, – savo apstebėjimais pasidalijo Juozas. – Skaitydavau jas ir galvojau, kad moterų išgyvenimai labai įdomūs ir skirtingi. Kiekvienam žmogui visko atsitinka, bet ne viską sureikšminam, ne viską tinkamai įvertinam, suprantam. Svarbiausia, kad tada, kai kažkas vyksta, atrodo vienaip, o po kurio laiko, kai „ataušti“, – visiškai kitaip. Aš irgi noriu papasakoti savo istoriją. Gal kas susimąstys paskaitęs, gal nepasielgs taip, kaip aš.
Savo tėvų šeimoje augau vienas. Man tikrai nieko netrūko. Greičiau atvirkščiai – kartais gal visko buvo net per daug. Mama buvo šiek tiek griežtesnė, o tėvas – gerokai nuolaidesnis.
Ilgai galvojau, kad mano tėvai niekada nesibara. Tiesiog neteko man girdėti netgi menkų jų nesutarimų. Kitaip būdavo mano bendraklasių šeimose, kuriose man teko lankytis. Muštynių, aišku, nemačiau, bet iš vienos ir kitos pusės tokie žodeliukai kartais skraidydavo, kad aš net ausis norėdavau užsikimšti.
Mano mama buvo mokytoja, tėvas – statybos inžinierius. Jis dažnai būdavo komandiruotėse, mama jo labai laukdavo grįžtančio. Prisimenu ir tai, kokius skanius valgius gamindavo jam sugrįžus. Man atrodė, kad laimingesnių žmonių nėra.
Kai baigiau vidurinę ir išvažiavau į tuometinį institutą, tėvai liko vieni. Dažnai rašydavau jiems laiškus, skambindavau, jie man irgi. Jokių nerimo signalų nepajutau.
Kartą parvažiavau namo iš anksto neįspėjęs. Mamą radau apsiverkusią, tėvo namuose nebuvo, nors buvo savaitgalis. Mama tada paaiškino, jog susigraudino žiūrėdama serialą, o aš tuo patikėjau.
Kitą kartą, irgi netikėtai parvažiavęs, nė vieno iš tėvų namuose neradau. Mama parėjo tik vakare. Tai, žinoma, manęs nenustebino: maža kur buvo išėjusi. Užtat nustebino tai, kad mama parėjo „su kvapeliu“. Šitas faktas buvo labai netikėtas. Nė vieno iš tėvų nesu matęs geriančių alkoholinius gėrimus net per šventes ar svečiams atvažiavus.

Tęsinį skaitykite 2018 07 21 „Utenyje“

Motina nulėmė sūnaus likimą

Details: Published: Friday, 29 June 2018 08:47

Genovaitė Šnurova

Stasys nebuvo gražuolis, bet merginoms labai patiko. Gal dėl to, kad mokėjo gražiai pakalbėti, mėgo stilingai rengtis, labai grakščiu rankos judesiu atmesti ant akių krintančią garbanotų plaukų sruogą. Mokslai nelabai lindo į jo galvelę, užtat šokėjas buvo nepamainomas. Iš išvaizdos atrodė, kad jis pasiturinčiai gyvenančių žmonių vienturtis, o iš tikrųjų jis tebuvo, kaip anksčiau kad sakydavo, mergos vaikas.
Nė vienai merginai Stasys nerodė išskirtinio dėmesio: visas vienodai apkabindavo, pakalbindavo, o ilgaplaukes dar ir už kasų patampydavo.
Kai mokykla jau buvo baigta, jaunas vaikinas neilgai suko galvą, rinkdamasis profesiją. Seniai jo buvo sugalvota, kad bus vairuotojas, nes jį domino tik automobiliai ir niekas daugiau.
Žinoma, galėjo rinktis ir kitokią profesiją, bet, svarbiausia, jis nenorėjo niekur išvažiuoti iš savo miesto. Priežastis labai proziška ir, ko gero, vienintelė – motina, kuri jau prieš metus buvo pradėjusi vos ne kasdien verkšlenti, kad ji viena bijos gyventi pamiškės namelyje, kad Stasiui išvažiavus nebus kam padėti darbus nudirbti it t. t.

Tęsinį skaitykite 2018 06 30 „Utenyje“

Užsispyrimas laimės nepadovanojo

Details: Published: Friday, 22 June 2018 09:57

Genovaitė Šnurova

Su Romu susipažinau atsitiktinai. Iš sostinės bevažiuojant pas tėvus į kaimą, pusiaukelėje užgeso mano automobilis ir nė iš vietos. Kadangi mano žinios apie automobilius netgi mažiau nei minimalios, sėdėjau ir nežinojau ką daryti. Mobiliųjų telefonų tada dar nebuvo. Jokių pažįstamų, gyvenančių arti tos vietovės, neturėjau. Kai apsidairiau aplinkui, pastebėjau, kad jų čia ir negalėtų būti, nes aplinkui, kiek akys užmato, – vien laukai.
Dar kartą pabandžiau užvesti automobilį. Ir šis bandymas buvo nesėkmingas. Nieko gudresnio nesugalvojau, kaip tik išlipti ir stabdyti pravažiuojančias mašinas. Galgi atsiras nors vienas vairuotojas, kuris galės man padėti. Labai ilgai nesisekė: automobiliai lėkdavo ir pralėkdavo pro mane, tarsi net nepastebėdami nei iškeltos rankos, nei mano rūškano veidelio. Kai jau buvau benusivilianti, vienas sustojo. Išlipo jaunas, dailus vyriškis, sprendžiant iš automobilio markės ir vairuotojo aprangos, – kažkoks nemažas viršininkas. Paklausinėjo, kas atsitiko, pasižiūrėjo pakėlęs variklio dangtį, kažką ten pakrapštė ir šluostydamasis rankas pasakė, kad pabandyčiau užvesti variklį. Pabandžiau. Užsivedė. Pasiūlytų pinigų atsisakė. Padėkojau ir nuvažiavome kas sau.

Tęsinį skaitykite 2018 06 23