Tėvų deimantinės vestuvės
- Details
- Published: Friday, 17 August 2018 10:04
Genovaitė Šnurova
Prabudau nuo palaimingos tylos. Ilgokai gulėjau užsimerkusi, laukdama, kol pasigirs įprasti tokio ryto meto garsai: viršuje gyvenančio senuko kosėjimas ir sunkus ėjimas iš kambario į virtuvę pasiramsčiuojant lazdele, darbą pradėjusios kiemsargės burbėjimas ant netvarkingų namo gyventojų, amžinai primėtančių šiukšlių, nuorūkų, o kartais ir butelių, bei anksti kasryt kažkur išvažiuojančio kaimyno automobilio durelių trinktelėjimas. Keista, bet viso to nebuvo. Pirmiausia pagalvojau, kad atsibudau kažkodėl per anksti. Pramerkiau vieną akį ir pasukusi galvą norėjau pasižiūrėti, kiek valandų rodo šalia lovos ant staliuko stovintis laikrodis, o jo nebuvo. Nei staliuko, nei laikrodžio. Išsigandau. Staiga atsimerkiau ir nė nepajutau, kaip atsisėdau lovoje. Apsidairiau ir viską supratau...
... Aš ne namuose. Vakar vėlai vakare atsibeldžiau į tetos sodybą, kurioje jau keletą metų niekieno nebūta. Šiaip ne taip atsirakinau jau užrūdijusią spyną, atsidariau girgždančias duris, kampe stovėjusia šluota perbraukiau pakampėse ir palubėje išsidraikiusius voratinklius, pasiklojau patalą ir nė karto neprabudusi išmiegojau iki ryto.
Tęsinį sklaitykite 2018 08 18 „Utenyje“