Atvirumo valandėlė

Galvojau, kad esu vienturtė

Details

Published: Friday, 16 March 2018 09:37

Apie save žinojau labai nedaug. Save prisimenu tik vaikų namuose, kur tais laikais augo daug tokių kaip aš. Niekas manęs niekada nelankė, niekas nesidomėjo. Net tie žmonės, kurie ateidavo ieškoti vaikų, norėdami juos įsisūnyti, į mane nekreipė dėmesio. Nežinau kodėl. Gal buvau labai negraži, gal labai liesa. Prisimenu tik vieną moterį, kuri, praeidama pro šalį, man, stovėjusiai koridoriuje, padavė saldainį. Labai norėjau prie jos prisiglausti (gal kito saldainio tikėjausi), bet ji mane stumtelėjo ir nuėjo. Daugiau jos nemačiau.
Kai tapusi pilnamete išėjau iš vaikų namų, galima sakyti, gyvenau niekur. Tai pas buvusią auklėtoją permiegodavau, tai tiesiog parke ant suoliuko, paskui gavau bendrabutį. Ten susipažinau su toje pačioje gamykloje dirbančiu santechniku. Patiko jis man, aš jam – irgi. Draugavome, vaikščiojome gatvėmis už rankų susikabinę. Taip buvo iki to laiko, kol jo mama nežinojo, jog aš esu „vaiknaminė“. Kai sužinojo, mūsų draugystei atėjo sunkūs laikai. Ilgainiui nieko kito neliko, kaip tik išsiskirti, nes mano draugas buvo priklausomas nuo savo tėvų (gyveno pas juos), todėl, pasak jo, privalėjo paklusti jų reikalavimams.

Tęsinį skaitykite 2018 03 17 „Utenyje“

Laimės paieškos ilgokai užtruko

Details

Published: Friday, 09 March 2018 09:43

Genovaitė Šnurova

Pranciška, kurią dėl mažo ūgio ir lieknumo visi vadino tiesiog Pranute, buvo linksma kaimo mergaitė. Dar nė nesulaukusi pilnametystės ji krito į akį stamboko ūkininko iš kito kaimo sūnui Adomui. Jis, galima sakyti, visur persekiojo Pranutę: rasdavo ją laukuose, lyg netyčia vakare eidavo būtent tuo takeliu, kuriuo iš darbo grįždavo jam patikusi mergina.
Kai tėvai Pranutę jau išleisdavo į savame kaime vykstančias jaunimo vakaruškas, Adomas nuo jos beveik nesitraukdavo. Mergina nei su draugėmis pasikalbėti galėjo, nei pašokti su kitais kaimo vaikinais, nei namo viena pareiti...
Kai Adomas Pranutei pasipiršo, už ją kalbėjo tėvas. Jam būsimasis žentas patiko: darbštus, tvarkingas, patikimas. Būsimosios nuotakos niekas net neklausė, ar ji sutiks tekėti. Galbūt Pranutė ir būtų pasipriešinusi tėvo sprendimui, jei ne tas Adomo atkaklumas. Mergina suprato, kad vis tiek jis nepaliks jos ramybėje, visada sukiosis kažkur netoliese ir nepaleis jos iš akiračio.

Tęsinį skaitykite 2018 03 10 „Utenyje“

Skirtingesnių dvynių gal net nebūna

Details

Published: Friday, 02 March 2018 09:33

Genovaitė Šnurova

Iškart prisipažinsiu, kad visą gyvenimą buvau namisėda. Nemėgau ne tik keliauti, bet neidavau ir į jokias šventes, renginius vietos kultūros namuose. Nesilankiau netgi bibliotekoje, nepirkau knygų, laikraščius, irgi tik atsitiktinai į rankas papuolusius, paskaitydavau. Mane domino visai kiti dalykai. Visų pirma mezgimas. Vyras ir vaikai nuolat pykdavo, kad, vos grįžusi iš darbo, ne skanią vakarienę pagamindavau, o sėsdavau prie mezginių. Mezgiau ne tik sau, vyrui, vaikams, bet ir visiems, kas paprašydavo. Vėliau kažkas paskatino su savo megztais gaminiais dalyvauti parodose. Nuo to laiko, pasak vyro, „dėl mezgimo visai pablūdau“. Tada taip negalvojau, bet dabar jau galėčiau tai patvirtinti. Tikrai buvo taip.
Užtat dabar, kai rankas skauda taip, jog megzti nebegaliu, kai, irgi pasak mano vyro, pasibaigė mano galiojimo laikas, t. y. tapau pensininke, susidomėjau kelionėmis. Labai toli nevažiuoju, bet kiekvieną kartą stengiuosi aplankyti vis kitą vietovę. Kartą nuvažiavau ir į tą kaimą, kuriame gyveno mano seneliai ir kur aš praleidau daugybę vasarų. Žinojau, kad senelių namas seniai parduotas, kad jame gyvena man nepažįstami žmonės, bet dėl nei sau, nei kitiems paaiškinamų priežasčių vis tiek važiavau į tą kaimą.

tęsinį skaitykite 2018 03 03 „Utenyje“

Motina gyveno iliuzijomis

Details

Published: Friday, 23 February 2018 09:35

Renata buvo vienintelė Poškų duktė. Kažkodėl ją išskirtine laikė ne vien tėvai, bet ir mokytojai. Jie šiai gražuolei ir pažymius nepelnytai gerus rašė, ir vis pagirdavo esant netgi menkiausiai progai, o kartais ir iš viso be progos, kviesdavo į pedagogams skirtas išvykas ir t. t.
Aš su ja sėdėjau viename suole. Visi galvojo, kad mes draugės, bet iš tiesų tai tikrai ne. Negaliu sakyti, kad aš ją ignoravau, bet tikrai nemėgau. Visų pirma, gal dėl tos akivaizdžios neteisybės, to išskirtinumo, kurio ji tikrai nebuvo nusipelniusi.
Mokėsi Renata nė kiek ne geriau už mane, bet jos pažymių knygutėje buvo kitokie nei mano pažymiai. Žinoma, geresni. Aš labiausiai pykdavau, kai per rašto darbus lietuvių kalbos mokytoja stabteldavo prie mūsų suolo, paskaitydavo Renatos rašinį ir, nieko nesakydama, pirštu baksteldavo į kokį nors žodį. Suprask – ten yra klaida. Prie manęs net neprieidavo. Labai panašiai elgdavosi ir matematikas, kai rašydavome kontrolinį darbą.
Žodžiu, visa klasė tai matėme, bet visi kažkaip sutartinai nekreipėme dėmesio, vaizdavome, kad nieko nematome ir nesuprantame.
Dar prieš laikant brandos egzaminus vidurinėje mokykloje, klasės auklėtoja paragino mus surašyti savo svajones, jas gražiai apipavidalinti, sudėti į dėžutę ir palikti mokykloje. Sutarėme tą dėžutę atidaryti po dešimties metų. Aš parašiau, kad jei pavyks sėkmingai išlaikyti mokyklos baigimo egzaminus, bandysiu stoti į Vilniaus universitetą.

Tęsinį skaitykite 2018 02 24 „Utenyje“

Nutilusi daina

Details

Published: Thursday, 15 February 2018 09:56

Tuomet buvo neįprasta, kad kaime gyvenanti šeima turėtų tik vieną vaiką, todėl kaimynai ir tolimesni giminės Gruodžių šeimą laikė išskirtine. Vienoms moterims labai rūpėjo išsiaiškinti, kuris iš jų „nesveikas“, kad šeimoje daugiau vaikų neatsiranda, o kitos teigė, kad pagrindinė priežastis – sutuoktinių amžiaus skirtumas. Mat žmona už vyrą buvusi daugiau nei dvidešimčia metų vyresnė.
Gruodžių vienturtėlė Kotryna nuo kitų kaimo vaikų skyrėsi ne tik tuo, kad pas tėvus augo viena, bet ir tuo, kad, dar visai mažutė būdama, vis dainuodavo. Dar kalbėti gerai nemokėjo, kai kurių žodžių visai neištardavo, bet iš suaugusiųjų nusiklausytas dainas vis atkartodavo.
Tais laikais visi kaimo žmonės dažnai dainuodavo: tiek namuose, tiek į pakermošį susirinkę, tiek darbus dirbdami. Kaimo vaikai tas dainas mokėjo, bet kad jas šitaip dainuotų kaip mažoji Kotryna, niekas negirdėjo.
Ir tada, kai Kotryna išsistiebė į paneles, dainuoti nenustojo. Ogi balsas koks buvo! Kai užtrauks dainą viename kaimo gale, kitame girdėdavosi. Tik žmonės prie to Kotrynos dainavimo taip buvo įpratę, kad nebelabai kas ir dėmesį kreipė: dainuoja, tai tegul dainuoja. Kaimo žmonėms svarbiau buvo, kad visi suaugusieji ir vaikai mokėtų ūkio darbus dirbti, o dainavimu duonos juk nepelnysi.

Tęsinį skaitykite 2018 02 17 „Utenyje“