utenis 11

Wednesday, February 21, 2018

Atvirumo valandėlė

Netikėta atomazga

Mano darbas toks, kad dažnai lankausi įvairiuose socialinės globos namuose, domiuosi ten gyvenančiųjų gyvenimo sąlygomis, išklausau nusiskundimų, bendrauju su tokių įstaigų vadovais, teikiu pasiūlymus, kontroliuoju, kaip laikomasi įstatymų ir t.t.
Negaliu sakyti, jog dažnai vykstu į globos įstaigas, esančias toli nuo sostinės, bet kartkartėm privalau tai padaryti. Prieš keletą dienų reikalai atvedė į mano gimtojo rajono socialinės globos įstaigą. Nepasakosiu, kokie darbo reikalai mane čia atginė. Tai neįdomu. Noriu papasakoti štai ką. Jau atsisveikinusi su įstaigos direktoriumi, ėjau išėjimo link. Kadangi buvo vasaros vidurys, daugumos gyvenamųjų kambarių durys buvo atidarytos. Pro vienas praeidama, tiesiog nevalingai žvilgtelėjau į vidų. Man pasirodė, kad ten pamačiau gerai pažįstamą moterį, kažkada gyvenusią šalia mano tėvų namų viename iš miestelių.
Žinoma, kad nepatikėjau savo akimis. Galvojau, kad ta moteris tiesiog labai panaši į Bernadetą: gražuolę vyrų viliotoją, dirbusią kolūkyje buhaltere. Neištvėriau į tą moterį nežvilgtelėjusi dar kartą. Taip, manau, kad suklysti negalėjau. Tai tikrai ji. Man tai buvo labai netikėta. Nė pati nepajutau, kad įėjau į tą kambarį, pasisveikinau su jame gyvenančiomis moterimis ir priėjau prie Bernadetos.
Dar labiau nustebau prie jos lovos pamačiusi neįgaliojo vežimėlį. Nepakviesta prisėsti, stovėjau prie Bernadetos lovos, iš netikėtumo kažką nerišliai kalbėdama. Dar labiau sutrikau, kai kalbinama moteris nuo manęs nusisuko, pasigriebė knygą ir į ją įsikniaubė. Akimirką dar pastovėjau ir apsisukau išeiti. Man jau būnant tarpduryje Bernadeta taip ir neatsisukusi pratarė: „Niekam apie tai nepasakok, kitaip pasigailėsi...“

Tęsinį skaitykite 2017 08 19 „Utenyje“

Tirono sutramdymas

Tiesą pasakius, pirkdami sodą su gražiu nameliu ir standartiniu žemės sklypu, nepasidomėjome būsimais kaimynais. Nežinau, kodėl mums tai nerūpėjo. Svarbiausia buvo perkamo nekilnojamojo turto kaina, kuri mus tenkino, ir tai, kad sodas labai geroje vietoje: puikus privažiavimas, patogus gyventi namelis, keletas vaismedžių, daugiamečių gėlių salelės. Džiaugėmės, kad įsigiję šį sodą kurį laiką galėsime nieko nekeisti. Netgi jokio remono dar tikrai keletą metų nereikės. Na, nebent baldus terasoje kitus pasistatysime.
Gal kad skubėjome nusipirkti šį sodą (žinojome, kad yra ir daugiau norinčių jį įsigyti), nė nepaklausėme jo šeimininkų, kodėl jie jį parduoda: sandėrį įforminome oficialiai ir atsisveikinome. Tik tada, kai čia apsigyvenome, supratome, kodėl buvę sodo šeimininkai iš čia pabėgo...
Porą savaičių pagyvenę sode, nusprendėme susipažinti su kaimynais iš vienos ir kitos pusės. Užraugėme šašlykų, nusipirkome porą butelių stipresnio gėrimo ir pasikvietėme kaimynus penktadienio vakarą praleisti mūsų sode. Vieni sutiko mielai, kiti – tik šiek tiek paabejoję, ar tikrai nesigailėsime, sugalvoję būtent tokį susipažinimo būdą.

Read more: Tirono sutramdymas

Meilė, pasiklydusi gyvenimo vingiuose

Benas nebuvo nei labai išsimokslinęs, nei labai gabus bei protingas. Visus tuos trūkumus atpirkdavo jo ūgis, juodi garbanoti plaukai, skaisčiai mėlynos akys ir mokėjimas sakyti moterims komplimentus.
Beną pažįstantys ir žinodami jo iškalbos meną dar paauglystės metais pranašavo, kad jis būsiąs advokatas, sugebėsiantis rėžti tokias ugningas kalbas, kurių klausydamiesi neatsilaikys net labai gerai įstatymus išmanantys pareigūnai. Bet šitos kalbos ir liko tiktai kalbomis, nes, kaip supratote, mokslai jam bemaž nerūpėjo.
Žinoma, baigus vidurinę mokyklą, reikėjo nuspręsti, kur mokytis toliau, kokią profesiją pasirinkti. Vaikino sprendimas daugeliui buvo netikėtas – mokysiuosi buhalteriu. Namiškiai pasijuokė, pareplikavo, kad tai moteriška profesija ir kad tarp būsimų bendradarbių atsidūręs ir pats sumoteriškėsiąs...
Darbą jaunasis buhalterijos specialistas gavo labai nesunkiai: vienai stambiai įmonei skubiai reikėjo vyriausiosios buhalterės padėjėjo. Kabinete sėdėdavo keturiese: dvi buhalterės buvo šeimas sukūrusios jo bendraamžės, o vyriausioji buhalterė Irena – laimingai ištekėjusi apie 10 metų vyresnė moteris.
Kai po trejeto darbo metų Benas vedė toje pačioje įmonėje dirbančią Daivą, visi pasidžiaugė gražia šeima. Kurį laiką santarvėje gyvenę sutuoktiniai nesutarti pradėjo tik tada, kai Benas vis dažniau užtrukdavo piknikuose, kuriuos organizuodavo Irena. Galima sakyti, kad ji reikalavo, jog visi dalyvautų tose linksmybėse gamtoje, bet nieku gyvu nesutiko, kad ir bendradarbių šeimų nariai kartu pramogautų.

Tęsinį skaitykite 2017 08 05 „Utenyje“

Gėlės, pražystančios rudenį

Mano sesuo Virginija net ir dabar, sulaukusi pensinio amžiaus, vis dar tvirtina, kad tiek meilė, tiek gėlės kartais žmogų džiugina, kartais labai liūdina, o kartais ir depresiją sukelia. Nesupratusiems jos pasakymo esmės, kantriai paaiškina, kad meilė džiugina tol, kol nukrenta rožiniai akiniai, liūdina, kai prasideda melas, apgavystės, nepasitikėjimas, o depresija užklumpa pribrendus skyryboms.
Gėlės, vos išskleidusios žiedus ir iš pumpuro gniaužtų išlaisvinusios aromatus, negali nedžiuginti. Betgi jų žydėjimas neilgas. Liūdna pasidaro pamačius, kad žiedlapiai nubyrėjo, lapai susirangė ir tapo panašūs į dūdeles iš žilvičio žievės. O rudenį, kai reikia nurinkti buvusių gėlių likučius, nori ar nenori, užklumpa depresija. Suvokimas, kad gražiausias metų laikas baigėsi, užvaldo visas mintis, įsismelkia į kūną, jį tarsi susukdamas į sunkiai įžiūrimą kokoną.
Kažin ar yra žmonių, savo gyvenimą pragyvenusių be klaidų, skubotų sprendimų, nepatyrusių išdavysčių, artimųjų netekčių, nežinančių, ką reiškia kančia, susipriešinimas, nepagrįsti kaltinimai, pykčiai. Virginijai teko patirti beveik viską, ką čia išvardijau.
Įsimylėjo Virginija mokykloje. Patiko jai bendraklasis Juozas, betgi prisimenate, kaip tarybiniais laikais buvo auklėjamos mergaitės: būkit išdidžios, pirmosios neprisipažinkit vaikinams, jog jie jums patinka, nerodykit savo jausmų ir t.t. Tai ji taip ir elgėsi: dūsavo žiūrėdama, kaip jos „svajonė“ iš mokyklos lydi kitas, kaip smagiai su jomis leidžia laiką mokyklos vakarėliuose, o pati stengėsi laikytis nuošaliai, raudo jo užkalbinta, išgyveno jokio didesnio dėmesio nesulaukdama.

Tęsinį sakitykite 2017 07 29 „Utenyje“

Lemtis nugalėjo išdidumą

Robertas vos taurės su šampanu neišmetė iš rankų, pamatęs, kad į salę, kurioje buvo švenčiamas bendraklasių susitikimas po dešimties mokyklos baigimo metų, pavėlavęs atėjo paskutiniame suole sėdėjęs didžiausias klasės mergišius, o į jo parankę buvo įsikibusi metais jaunesnė gražuolė, kurią mokykloje buvo įsimylėję visi jos bendraamžiai ir net žemesniųjų klasių berniukai. Robertas irgi nebuvo išimtis – Živilė ir jam labai rūpėjo, bet prasibrauti iki jos per gerbėjų būrį buvo neįmanoma. Ji į Robertą būtų atkreipusi dėmesį nebent tada, jei jis staiga būtų kažkaip išgarsėjęs: tapęs kurios nors sporto šakos, mažų mažiausiai, Europos čempionu, kokio nors prestižinio dainininkų konkurso laureatu ar Aukso puodo laimėtoju.
Stebėdamas Živilę, pasipuošusią švelniai rožinės spalvos suknele, Robertas suprato, kad per tuos dešimt metų ji dar labiau pagražėjo, kažkaip žaviai sumoteriškėjo, išmoko orios laikysenos ir perprato vyrų viliojimo dėsnius.
Kad ir kaip Robertas stengėsi neišleisti gražuolės iš akių, jos žvilgsnis ties juo nesustojo. Tik tada, kai, įpusėjus vakarui, klasės seniūnas, atsistojęs prie mikrofono, apibūdino visų klasės draugų pasiekimus, išvardijo visus jų gyvenimo pasikeitimus, Živilė teikėsi atsisukti į Robertą, o po minutėlės „lapės žingsniu“ ėmė artėti jo link. Mat pasirodė, kad ne kas kitas, o būtent Robertas per dešimt metų baigė du universitetus, sukūrė savąją verslo imperiją ir sėkmingai jai vadovavo.
Kad šios žinios gražuolei padarė didelį įspūdį, visiems buvo akivaizdu: ji „pamiršo“ savo palydovą ir niekur nesitraukė nuo Roberto. Ir ne tik tą dieną, bet ir po mėnesio, pusmečio, metų... Staiga užgimusi meilė pasibaigė vedybomis. Robertas buvo dėmesingas savo žmonai, nuolat lepino ją brangiomis dovanomis, pirkdavo jai ir jos draugėms (pats dėl verslo reikalų retai galėjo išvykti ilgesniam laikui) kelialapius į užsienio kurortus.

Tęsinį skaitykite 2017 07 22 „Utenyje“

Skuboti lemties sprendimai

Pačiame vasaros viduryje užgeso Adelės gyvenimas. Kadangi arti kaimynų nėra, įvykusį faktą žmonės pastebėjo gal tik po poros dienų. Tik tada, kai pačių artimiausių kaimynų anūkė, anksti ryte išėjusi grybauti, grįždama pamatė Adelės lange tebedegančią šviesą ir apie tai papasakojo seneliams. Šie sunerimo: saulėtą dieną elektros niekas nedegina. Pabandę patekti į vienišos moters namus, suprato, kad be specialiųjų tarnybų pagalbos to padaryti nepavyks: durys užrakintos iš vidaus...
Tie patys kaimynai pasirūpino, kad garbaus amžiaus sulaukusi moteris būtų deramai palaidota, kad tušti likę namai būtų bent minimaliai prižiūrimi, kad kažkas priglaustų šalia tvarto pririštą šunelį, retai kada įlendantį į būdą.
* * *
Visą savo gyvenimėlį Adelė buvo paskyrusi kitiems, stengdavosi padėti visiems, kurie į ją kreipdavosi su įvairiausiais prašymais. O ir neprašyta ateidavo pas kaimynus padėti nuravėti daržus, išskinti uogas, surinkti po obelimis pūvančius obuolius, perrinkti kaimynių surinktas mėlynes, nuvalyti grybus ir t.t.

Tęsinį skaitykite 2017 07 15 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas