Atvirumo valandėlė

Įkalčiai gimimo dieną

Details: Published: Friday, 21 December 2018 11:18

Genovaitė ŠNUROVA

Turiu brolį. Abu mes gimę 1955-aisiais. Iš karto sakau – mes tikrai ne dvyniai. Aleksas gimęs minėtų metų vasario 16-ąją, o aš – gruodžio 24-ąją. Tie, kas žino tikslias mūsų gimimo datas (mėnesį ir dieną), nesistebi, o tie, kurie mato tik gimimo metus, yra įsitikinę, kad mes dvynukai. Dėl to būdavo ir labai linksmų nesusipratimų, ir net kuriozinių situacijų.
Vaikystėje būdavo labai linksma: tie, kas sveikindavo brolį su gimtadieniu, ir man dovaną įteikdavo, mat galvojo, kad mes tikrai dvyniai, tik netyčia gimimo dienos neteisingai užrašytos. Tie, kas sveikindavo mane, ir broliui dovaną įteikdavo – juk dvynys. Tai kaipgi nebus linksma gimtadienį švęsti du kartus per metus. Ir tiek pat kartų dovanų gauti...
Užtat mokykliniais metais aš buvau vadinamas dvynuku-nevykėliu, mat brolis, kuris už mane vyresnis dešimčia mėnesių, pirmas mokyklą pradėjo lankyti, o aš metais vėliau. Taip ir mokėmės – jis klase aukščiau, o aš jam iš paskos. „Matai, taip dažnai būna, kad vienas iš dvynukų būna silpnesnis“, – kalbėdavo situacijos gerai nežinantys, užjaučiančiu žvilgsniu žiūrėdami į mane.

Tęsinį skaitykite 2018 12 22 „Utenyje“

Išblaškytų gyvenimų takais

Details: Published: Friday, 14 December 2018 09:57

Dažnai pasikalbėdavome su Anele. Sulaukusi garbaus amžiaus ji labai išgyveno dėl vienatvės, dėl išblaškytų artimųjų, dėl nesusiklosčiusio jos pačios gyvenimo. O juk gyvenimo pradžia blogų lemties ženklų nerodė...
Anelė miglotai prisimena tremties pradžią. Kai naktį kareiviai pasibeldė į jų namus, mergaitei tebuvo septyneri. Vienas jos brolis buvo dešimčia metų vyresnis, o kitas – dvylika. Žinoma, buvo ir tėvai. Anelė per miegus matė, kad verkia motina, tėvas keikiasi jai nesuprantamais žodžiais, broliai tylėdami kraunasi daiktus. Mergaitė tesuprato tik tiek, kad teks kažkur važiuoti, kad šeima privalo palikti savo namus, kad turi skubėti susirinkti daiktus. Užmiegotomis akimis žiūrėdama į besiblaškančius po namus šeimos narius, mergaitė vėl krito į patalus ir pareiškė, kad ji niekur nevažiuos, o jūs – kaip sau norite. Tik tada, kai išgirdo, jog teks važiuoti traukiniu, pašoko iš lovos, susigriebė mėgstamiausius žaislus, apsirengė ir pirmoji išėjo į lauką, pasiruošusi, kaip jai pačiai atrodė, įdomiausiam gyvenimo epizodui – kelionei traukiniu...

Tęsinį skaitykite 2018 12 15 „Utenyje“

Pavėluota atgaila

Details: Published: Friday, 07 December 2018 10:15

Aš Ingą įsimylėjau, galima sakyti, iš pirmo žvilgsnio. Pamačiau institute organizuotame vakarėlyje ir tą pačią akimirką nublanko merginos, su kuria tuomet draugavau, grožis...
Visą vakarą negalėjau nuleisti nuo Ingos akių. Stengiausi būti kuo arčiau, kažkaip atkreipti jos dėmesį, bet man nelabai sekėsi. Gal dėl to, kad prie Ingos buvo prilipęs kažkoks neišvaizdus jaunuolis. Matyt, jos gerbėjas. O ir aš buvau su mergina. Viskas, ką aš tada galėjau padaryti, tai susirasti žmogų, kuris man suteiktų nors šiokią tokią informaciją apie ją. Radau. Tada ir sužinojau, kad ji – Inga ir kad pirmakursė matematikos studentė.
Pradžioje man to užteko. Vėliau prasidėjo „didieji galvosūkiai“ – kaip su ja susipažinti artimiau, kaip sublizgėti, kad ji susidomėtų manimi. Prisipažinsiu – sunkiai sekėsi, bet aš buvau atkaklus, tikėjau, kad man vis tiek kada nors pavyks. Žinoma, stebinau savo kurso draugus tuo, kad ir gėles nuolat jai dovanojau, ir laiškelius rašiau, ir į koncertus bei spektaklius kviečiau. O kai sužinojau, kad ji aukštų rezultatų pasiekusi lengvaatletė, įnikau studijuoti lengvaatlečių startų grafikus. Juokas juokais, bet, besistengdamas užkariauti Ingos širdį, ir pats sportu susidomėjau.

Tęsinį skaitykite 2018 12 08 „Utenyje“

Paslaptis, kurios nenorėjau žinoti

Details: Published: Friday, 30 November 2018 09:50

Dabar jau esu pensininkė. Gyvenu nuosavame, nelabai dideliame name visiškai viena. Aplinkiniai namai žiemą lieka tušti – vasarą čia atvažiuojantys laikinieji gyventojai žiemoje miestuose. Vadinasi, jau supratote, kad rudenį ir žiemą net pasikalbėti neturiu su kuo. O ir paskambinti nėra kam: visi turi savo gyvenimus, savo problemų ratą, todėl niekas nenori klausytis svetimų dejonių apie vis labiau prastėjančią sveikatą, apie skaudžią vienatvę, apie negrįžtamai prabėgusius metus, į Amžinybę iškeliavusius žmones...
Dabar net patikėti sunku, kad kažkada ir aš buvau jauna, kad mylėjau, kad laksčiau į pasimatymus, kad pykau ant draugės, nuviliojusios mano nusižiūrėtą kavalierių. Vėliau labai džiaugiausi, kad nuviliojo. Kai sužinojau, kad jis vos ne kasdien namo pareina girtas, kad muša žmoną, kad kartais šeimai net iš namų reikia bėgti, nusiraminau ir netgi savotiškai džiaugiausi, kad ne aš, o mano draugė yra toji, kuri priversta šitaip gyventi.
Žinoma, ištekėjau ir aš. Šiandien negalėčiau tvirtinti, kad iš didelės meilės. Jei jau viską nusprendžiau pasakoti atvirai, tai prisipažinsiu ir tai, kad tik tas vienas Julius į mane dėmesį atkreipė, tik jis vienas beveik kas vakarą ateidavo pas mane. O kai pasiūlė ištekėti, nei labai apsidžiaugiau, nei priešinausi: ko jau čia geriau besulauksi peržengusi trisdešimtmečio ribą...

Tęsinį skaitykite 2018 12 01 „Utenyje“

Siurprizai

Details: Published: Friday, 23 November 2018 09:20

Genovaitė ŠNUROVA

Niekada negalvojau, kad kada nors viešai pasakosiu savo gyvenimo istoriją. Maniau, kad tai, ką aš išgyvenau, niekam neįdomu. Pasirodo, kad klydau. Draugė mane įtikino, kad išsipasakojus pasidaro lengviau. Tarsi kokį akmenį nuo širdies nusirideni. Ir dar sakė, kad atvirumas užkerta kelią gandams, spėlionėms, kaltinimams ir visokiausiems kitokiems išsigalvojimams, kuriuos žmonės įvardija vienu žodžiu, – paskalos.
Jau buvau perkopusi trisdešimtąją gyvenimo atkarpą. Kitaip sakant, jau nebe piemenė. O įsimylėjau taip, tarsi tebūčiau kokia šešiolikinė. Pamačiau draugų šventėje gražų vyriškį, keistu Jurgeno vardu, ir ištirpau. Tiesa, nesisekė man su juo artimiau susipažinti tą vakarą, nes prie jo nuolat būriavosi moterys. Kažkodėl būtent moterys. Bet radau būdą, kaip atkreipti į save jo dėmesį. Tas vakaras baigėsi tuo, kad paprašiau jo telefono numerio, paaiškindama, kad man gali prireikti jo paslaugų, mat jis – plataus profilio statybininkas.

Tęsinį skaitykite 2018 11 24 „Utenyje“

Vienatvė pakeičia ne tik sielą

Details: Published: Friday, 16 November 2018 09:42

Grįždama iš sanatorijos, trejetui valandų įstrigau savo rajono centro autobusų stotyje – tiek laiko reikėjo praleisti iki artimiausio autobuso į mano kaimą. Trys valandos man, nepratusiai prie autobusų, kankinamai ilgas laikas. Savo automobiliu per tą laiką net keletą kartų suvažinėčiau pirmyn ir atgal. Bet ne šiandien. Nežinau net kaip sau pačiai paaiškinti, kodėl į sanatoriją važiavau ne automobiliu, o autobusu, todėl ta pačia transporto priemone ir grįžti tenka...
Vakaras. Autobusų stoties laukimo salė apytuštė. Nužvelgiau ir įvertinau visus laukiančius – pasikalbėti nėra su kuo, tai ir snūduriavau. Bijojau tik kad knarkti nepradėčiau...
Man atrodo, kad ne tik prabudau, bet netgi pašokau nuo kažkokio garso. Pasirodo, trinktelėjo neatsargiai uždaromos stoties durys. Įėjo aukštaūgis vyriškis. Iš pradžių nekreipiau į jį dėmesio (gal dar plaukiojau snaudulio karalystėje), o po kurio laiko bandžiau pati sau įrodyti, kad tą žmogų aš pažįstu. Tikriausiai pažįstu. Na, viliuosi, kad neklystu.

Tęsinį skaitykite 2018 11 17 „Utenyje“