Atvirumo valandėlė

Aukštai pakilęs, žemai nusileido

Details: Published: Friday, 18 May 2018 09:38

Man pasisekė. Nusipirkau nedidelį butą mano gimtajame mieste. Kitaip sakant, sugrįžau iš didmiesčio į ten, iš kur kažkada neatsigręždama išvažiavau. Mano tėvų ( jų jau seniai nebėra, o ir aš nebe jauniklė) daugiabutis stovėjo (ir tebestovi) visai netoli tos vietos, kur dabar ir aš įsikūriau.
Nežinau, kodėl, išėjusi į pensiją, panorau grįžti į nedidelį rajono centrą. Jame man jaukiau, paprasčiau, kažkuria prasme netgi patogiau nei sostinėje. Gaila tik to, kad senų pažįstamų čia jau, galima sakyti, nebėra. O gal aš jų nebeatpažįstu. Juk laikas ne tik man priraitė raukšlių veide, bet ir jiems. Plaukus irgi keistoka spalva nudažė: dabar jie nei žili, nei juodi.
Vieną rytą išnešusi šiukšles į konteinerį, pastebėjau šalia jo besitrinantį vyriškį. Prasilenkdama kažkaip žvilgtelėjau į jį ir net stabtelėjau. Jo žvilgsnis ir akys man pasirodė labai matytos. Tiesa, nesureikšminau to susitikimo: parėjau namo ir pamiršau. Pasirodo, kad tik iki kito karto...
Keletą dienų to žmogaus iš viso nemačiau, bet kažkodėl nesilioviau apie jį galvoti. Po kurio laiko žvilgtelėjau pro buto langą ir pamačiau jį. Tą pačią akimirką čiupau šiukšles (nedaug teturėjau) ir išlėkiau. Bijojau, kad nenueitų, kol aš iki jo priartėsiu. Kai pamačiau, kad jis niekur neskuba, ir aš lėtai prie jo artinausi. Norėjau kuo atidžiau apžiūrėti. Taip, akys matytos, žvilgsnis matytas, kai kurie gestai atmintyje išlikę, bet ką tas žmogus man primena, niekaip negalėjau suprasti. O tai savotiškai siutino. Nė pati nepajutau, kad šiukšles pradėjau daug dažniau nešti, kad kiekvieną kartą vis dairiausi „stebimo objekto“, bet vis nesisekė.

Tęsinį skaitykite 2018 05 19 "Utenio" numeryje

Ir skausmas, ir džiaugsmas visad šalia...

Details: Published: Friday, 11 May 2018 10:38

Mano draugės Danutės jubiliejinis gimtadienis turėjo būti labai smagus. Nesvarbu, kad pati jubiliatė nebuvo linkusi švęsti, mes, penkios draugės, nė neketinome praleisti tokios puikios progos visoms susirinkti į bendrą būrį, todėl už jos nugaros rezgėme šventės scenarijų.
Žinojome, kad Danutės šeima prieš porą mėnesių nusipirko sodybą kaime ir kad niekam apie tą pirkinį neprasitarė, nes tikėjosi, kad tai bus puiki priebėga pasislėpti nuo visų sveikintojų. Mums beliko išsiaiškinti, kur ta sodyba yra, o visa kita – mūsų beribės fantazijos reikalas...
Į Danutės šeimos sodybą išsiruošėme vos prabrėškus – apie pusę penktos ryto. Kaip ir tikėjomės, radome juos dar kietai įmigusius. Tuo pasinaudojusios, kieme pastatėme palapinę, ištiesėme atsivežtą sulankstomą stalą, sudėjome valgius, pripūtėme balionų, uždegėme gausybę žvakių, teritoriją išpuošėme gėlėmis... Labai norėjome, kad Danutė, vos išlipusi iš lovos ir priėjusi prie lango atitraukti naktinių užuolaidų, visa tai pamatytų.
Staigmena pavyko. Ne tik Danutė, bet ir jos vyras, pamatę mūsų pastangas, ilgai negalėjo atgauti žado. Visą dieną linksminomės, juokavome ir rimtas temas gvildenome, gėrėme kavą pakaitomis su labai skaniu vynu, kepėme ant laužo šašlykus ir Danutės vyro sugautas žuvis, pokštavome, klausėmės muzikos ir net šokome.
Užtat vakare, leidžiantis saulei, jau labai pavargusios susėdome gerti arbatos. Kadangi linksmybėms jau nebeužteko jėgų, kalbėjome apie darbą, prisiminėme vieną mūsų bendradarbę, kuri neseniai sužinojo labai blogą žinią – jai „moteriškas“ vėžys. Gaila, kad jau labai pažengęs. Visos, pasamprotavusios, kad reikia kartkartėm pasitikrinti sveikatą, kalbą užbaigėme pasižadėjimu neatidėliojant nuvažiuoti į Vilnių ir atlikti būtinus tyrimus. Ir jubiliatę prikalbinome važiuoti kartu.
Sutartą dieną išvažiavome visos šešios. Visą kelią į Vilnių juokavome, anekdotus pasakojome, juokėmės iki ašarų iš linksmų nuotykių. Užtat grįžome tylėdamos: Danutei ir Akvilei buvo diagnozuotas vėžys. Abiem trečios stadijos. Juokas nebeėmė...
Akvilė, galima sakyti, tą pačią minutę puolė į depresiją. Žinoma, gydėsi, bet ne visada vykdė gydytojų nurodymus, metė darbą, niekur nebeišeidavo, nebenorėjo netgi su mumis susitikti. Nebeprižiūrėjo ir šalia namo buvusio gėlyno, niekada nebematėme jos sėdinčios už namo esančioje pavėsinėje. Nors ji labai mėgo grybauti, nebereagavo į kvietimus išvažiuoti į mišką.
Mes visaip bandėme ją išjudinti, stengėmės įtraukti į jos mėgstamą veiklą, bet nepavyko. Ne vieną kartą kreipėmės į specialistus, norėdamos išsiaiškinti, ką mes dar galėtume padaryti, kad Akvilė išbristų iš depresijos, bet ir tai nepadėjo. Ir mūsų, ir, žinoma, jos šeimos narių pastangos vieną dieną baigėsi liūdna žinia – po šiek tiek daugiau nei trejeto metų sužinojome, kad Akvilės nebėra...

Lemtingi atsitiktinumai

Details: Published: Friday, 04 May 2018 08:51

Augau pas senelius, – pasakojo Vita. – Buvau jų numylėta, gal netgi savotiškai lepinama. Mano tėtis – jų sūnus – manimi nesidomėjo, retai aplankydavo. Žinojau, kad jis turi kitą šeimą, kad ir vaikų daugiau turi, bet aš tų savo brolių ar seserų nebuvau mačiusi.
Tėtis atvažiuodavo tik tada, kai jam prireikdavo pinigų. Jų reikalaudavo iš močiutės. Kartoju – ne prašydavo, o reikalaudavo. Močiutė dievagojosi neturinti, verkdavo, bet tėčio širdies jos ašaros nesuminkštindavo. Net paaugusi nesusipratau paklausti močiutės, kodėl mano tėvai išsiskyrė ir kodėl aš augu pas juos, bet tikrai prisimenu tą faktą, kad po mano tėčio apsilankymo mūsų finansinė padėtis pasikeisdavo.
Močiutė man nebepirkdavo jokių skanėstų, senelis nebegaudavo pinigų alui, o kiekvienos dienos valgiaraštyje porą savaičių tebūdavo patiekalai iš bulvių. Aš dėl to purkštaudavau, atsisakydavau valgyti, bet močiutė nekreipdavo į tai dėmesio. Ji puikiai žinojo, kad, keletą valandų palaksčiusi lauke, ateisiu ir viską sušlamšiu iki paskutinio trupinėlio.

Tęsinį skaitykite 2018 05 05 „Utenyje“

Meilė tam pačiam vaikinui seseris išskyrė visam gyvenimui

Details: Published: Friday, 20 April 2018 08:43

Gal net ne visi žinojo tikrąjį, kitaip sakant, oficialų, rajono pakraštyje esančio kaimo pavadinimą, nes jis gal tik gyventojų gimimo dokumentuose tebuvo įrašytas. Visi tą kaimą žinojo kitokiu pavadinimu – Imbrasų, mat beveik visi jo gyventojai turėjo Imbrasų pavardę.
Visi Imbrasai turėjo pravardes (o kaip kitaip juos atskirsi), kurios buvo tarsi pats tikriausias skiriamasis ženklas. Patys jų turėtojai atsiliepdavo šaukiami pravardėmis. Kai kuriems jos gal buvo netgi labiau įaugusios į kraują nei tikrosios pavardės.
Gaila tik to, kad dauguma pravardžių buvo, galima sakyti, įžeidžiančios, bet niekas į tai nekreipė dėmesio. Kas gi galėjo džiaugtis šaukiamas Skeltalūpiu (dėl to, kad lūpa tarsi buvo padalyta į dvi, matyt, tai kažkokios traumos pasekmė), Žvairiu (dėl aiškiai matomo žvairumo), Besočiu (žmogus buvo mažo ūgio, bet labai daug valgydavo), Ilgakoju (kad ir kokias kelnes beapsimautų, visos jos būdavo trumpos) ir t. t.

Tęsinį skaitykite 2018 04 21 „Utenyje“

Laimė atsigręžė ir vėl nusisuko

Details: Published: Friday, 13 April 2018 08:28

Genovaitė Šnurova

Romas, tapęs diplomuotu statybininku, turėjo įvairiausių darbo pasiūlymų sostinėje, bet nė vienu iš jų nesusigundė. Gal dėl to, kad nenorėjo likti mieste, kuriame gyveno Alma – pora metų jaunesnė, dar mokyklos laikais nusižiūrėta mergina, neatsakiusi į jo rodomą dėmesį. Maža to, dažnai netgi viešai pasišaipydavusi iš jo meilės. Kiekvienas netikėtas susitikimas su šia gražuole Romui, pasak jo motinos, užduodavo širdį, ilgam atimdavo ramybę ir sujaukdavo mintis.
Kai Romas svarstė, ką toliau veikti, kur bandyti įsikurti, paskambino giminaitis ir paprašė jį imtis darbo – rajono centre pastatyti jam namą. Neilgai svarstęs, Romas sutiko. O kad nereikėtų kasdien važinėti pas kaime gyvenančius tėvus, jaunas vaikinas išsinuomojo kambarį pas toje pačioje gatvėje, kurioje statė namą, gyvenančius labai mielus senukus. Tokiu savo sprendimu Romas apsidžiaugė dar ir todėl, kad galėjo prie statomo namo ateiti ir labai anksti ryte (važinėdamas iš kaimo, tokios galimybės nebūtų turėjęs), ir dienos darbus užbaigti tada, kai nuovargis jį įveikdavo.
Kai statybos darbai jau ėjo į pabaigą, atsitiko nenumatytas dalykas – vėlai vakare parėjęs namo, Romas pamatė, kad pas jo nuomojamo kambarėlio šeimininkus svečiuojasi... Alma. Pasirodė, kad ji tų senukų, neturinčių savo vaikų, tolima giminaitė. Gal dėl netikėtumo Romas tik pasisveikino su viešnia ir spruko į savo kambarėlį. Kai labai anksti ryte susiruošė į darbą, nesuprato, ar Alma dar miega, ar jau išvažiavo.

Tęsinį skaitykite 2018 04 14 „Utenyje“

Klaidos, kurių neištaisysi

Details: Published: Friday, 06 April 2018 08:48

Genovaitė Šnurova

„Tik šiandien, sulaukusi garbaus amžiaus, prisipažįstu, kad gyvenime padariau daug klaidų, – atviravo Eleonora. – Ir tai tik sau. Niekam kitam to nesakiau ir, tikriausiai, niekada nesakysiu. Pirmoji klaida, kurią pripažinau tik po trejeto dešimtmečių, buvo, galima sakyti, pati paprasčiausia – pasirinkau ne tą profesiją, todėl į darbą eidavau tarsi varu varoma, tarsi ne savo rankomis dirbau. Niekas manęs už tai nebaudė, negrasino atleisti, bet ir niekaip neskatino, nepagirdavo.
Žinoma, supratusi, kad dirbu tokį darbą, kurio labai nemėgstu, galėjau kažką pakeisti: pereiti dirbti kitur, mokytis, ieškoti tinkamesnės veiklos. Kažkodėl nedariau nieko. Ir negaliu paaiškinti kodėl. Bet gal gana apie tai.
Užtat kita klaida buvo labai skaudi ir kažkuria prasme lemtinga. Kokia? Ogi tokia, kad įsimylėjau būdama paauglė. Tas vaikinas buvo už mane vyresnis. Jis irgi sakė, kad mane myli, kad gyvenimo be manęs neįsivaizduoja. Laksčiau į pasimatymus, vaikščiojau žemės nesiekdama, vien apie jį galvodama. Žinoma, visa tai nepraėjo be pasekmių. Žinia apie tai, kad gims vaikelis, mano mylimojo neišgąsdino, užtat jo ir mano tėvai reagavo vienodai: vieniems nereikėjo TOKIO žento, kitiems – TOKIOS marčios. Atsitiko taip, kad mano tėvai nedviprasmiškai pareiškė, kad nenori manęs matyti savo namuose. Pro ašaras kelio nematydama, vis tiek eidavau namo ir tūnodavau mažojo kambarėlio kamputyje. Mano mylimasis, suprasdamas mano padėtį, labai išgyveno. Bet kurgi dėtis, kai puikiai supranti, jog paprasčiausiai nėra kur eiti.

Tęsinį skaitykite 2018 04 07 „Utenyje“