utenis 11

Wednesday, February 21, 2018

Atvirumo valandėlė

Ko verta tokia pagarba?

Retai užklystu į savo gimtojo miestelio kapines. Tik tada, kai važiuojame į kitą Lietuvos pakraštį aplankyti tolimų vyro giminaičių. Kadangi tos kapinės visai prie pat kelio, tai stabtelim trumpam. Pastovim prie buvusių kaimynų, pažįstamų kapelių, prisimenam juos, uždegam po žvakelę.
Mūsų tėvai seniai nebegyvena šalia kapinių esančiame miestelyje, žmonių, kurių pasiilgtume, čia irgi nėra, todėl ir aplankome tik mirusiuosius.
Žinojau, kad mūsų buvę draugai šiose kapinėse palaidojo savo tėvą, keletą metų prieš mirtį gyvenusį kito rajono pensionate. Kadangi tą senuką gerai pažinojau, dalyvavau šermenyse, bet į kapines palydėti negalėjau, nutariau susiieškoti jo kapą. Nesisekė. Apžiūrėjau visas naujas kapavietes: vis ne tai ir ne tai. Kai jau buvau besukanti išėjimo link, pamačiau garbaus amžiaus moterį, laistančią gėles, pasodintas ant jauno vyro kapo. Ta moteris man pasirodė kažkur matyta (aš iš šio miestelio su tėvais išvažiavau, kai man buvo 17 metų, todėl tą moterį, ko gero, pažinojau), todėl aš drąsiai priėjau ir pasiteiravau, ar ji nežinanti, kur palaidotas mano ieškomas žmogus. Ji mostelėjo ištaigingos kapavietės link, pro kurią aš ne kartą praėjau nė nežvilgtelėjusi į paminkle iškaltą vardą ir pavardę. Galvojau, kad ten palaidotas labai turtingas žmogus, o ne toks, kuris savo gyvenimo dienas baigė pensionate.

Tęsinį skaitykite 2017 07 08 „Utenyje“

Jei būčiau palaukusi

Adelės tėvas – jokių mokslų nebaigęs miškininkas – taip gražiai apsodino savo sodybą, kad netgi tais laikais, kai niekas nesistengdavo investuoti į aplinkos grožį, čia atvykdavo smalsuoliai. Vieni tiesiog norėdami pasitarti, kiti tik šiaip paslampinėti, pasidomėti, kiek kas kainuoja, bet rimtų pasekėjų, panašaus grožio puoselėtojų tuomet taip ir neatsirado.
Adelė tėvų sodyboje buvo išsirinkusi sau mielą kampelį, kur ateidavo norėdama pabūti viena, paskaityti knygą ar tiesiog pasvajoti. Kai tėvai nutarė išmesti dvigulį, jau gerokai gyvenimo mačiusį, fotelį, Adelė jį atsitempė į savo žaliąją slėptuvę. Virš jos susipynę vijoklinių augalų lapai nuo lietaus ir tiesioginių saulės spindulių saugojo ir Adelę, ir fotelį, ant kurio ji kartais ir šiek tiek nusnausdavo...
Tapusi studente, atvykusi į namus, Adelė tik pasisveikindavo su tėvais ir skubėdavo į savo slėptuvę. Čia ją kartą užtiko už tvoros gyvenančių naujakurių sūnus, kai kieme spardytas futbolo kamuolys įstrigo kažkur lapijoje, vos ne už Adelės nugaros. Kaimynų sūnus Robertas, nors buvo nemažo ūgio, kamuolio pasiekti nesugebėjo, todėl pasiėmė ilgą kartį ir su ja stengėsi iškrapštyti lapuose pasislėpusį kamuolį. Atsitiko taip, kad vaikinas, negrabiai mojuodamas kartimi, jos galu užkliudė užsisvajojusią merginą. Kai ta, nesupratusi, kas čia įvyko, išsigandusi klyktelėjo, Robertui neliko nieko kito, kaip tik kažkaip prasibrauti iki išgąsdintos merginos ir atsiprašyti...
Kai buvo atšoktos Adelės ir Roberto vestuvės, jie apsigyveno dideliame mieste, nuomojamame bute. Gimus dvynukėms mergaitėms, dirbo tik mažylių tėtis, o mama augino dukrytes. Kai po dvejų metų pasaulį išvydo dar viena mažylė, šeima nutarė įsigyti nedidelį namelį netoli miesto, nes norėjosi patiems užsiauginti daržovių, rūpėjo, kad vaikai po žolę galėtų palakstyti basi.
Keletą metų viskas ėjosi kuo puikiausiai. Augo sveikos mergaitės, Robertui gerai sekėsi verslas, o ir Adelė džiaugėsi galimybe pabūti su vaikais, jaustis visaverte sodybos šeimininke, besistengiančia, kad būtų jauku ne tik namuose, bet ir aplik sodybą.

Tęsinį skaitykite 2017 07 01 „Utenyje“

Keistų sutapimų grandinė

Dėdė – tėvelio brolis – buvo pašarvotas didelėje salėje. Jis visą gyvenimą gyveno visiems tiems, kuriems buvo reikalingas. Jo pagalbos nuolat prašydavo ne tik artimiausi giminės iš didžiausių Lietuvos miestų, kaimynai, bet ir tolimesnių kaimų gyventojai. Rodės, jei nebūtų dėdės, daugelis darbų liktų nepadaryti, nes niekas kitas jų nebūtų ėmęsis.
Dėdė buvo tylenis, be galo kantrus. Prie bet kokios schemos, bet kokio sudėtingesnio, ne tik žinių, bet ir kruopštumo bei atidumo reikalaujančio darbo, jis galėdavo prasėdėti valandų valandas, pamiršęs apie poilsį ir tai, kad nors kartą per dieną reikia pavalgyti.
Materialiniai dalykai jam tarsi neegzistavo: jokio nuolatinio darbo užmokesčio jis negaudavo, o už atliktą darbą paimdavo tik tiek, kiek kas pasiūlydavo. Būdavo netgi tokių užsakovų, kurie, atsiimdami gaminį, brėžinį ar bet kokį kitą daiktą, pasakydavo, kad šiuo metu neturi pinigų, todėl atsiskaitys vėliau. O to „vėliau“ neapibrėžtumas taip ir pradingdavo laike...
Dėdę pašarvojo anksti rytą. Dabar jau priešpiečiai, bet kol kas su juo atsisveikinti neatėjo nė vienas žmogus. Netgi tie, kurie su visokiais reikalais nuolat varstė jo namų duris, kurie neįsivaizdavo gyvenimo be jo pagalbos.

Tęsinį skaitykite 2017 06 17 „Utenyje“

Tikiuosi, kad laimė kada nors ateis

Visa savo esybe jutau, kad prabudau, bet akių atmerkti negalėjau. Atrodė, kad blakstienas kažkas patepė lipniais klijais, kad ant vokų uždėjo mažas sunkias pagalvėles. Nežinau, kiek laiko taip gulėjau. Nežiūrėjau į laikrodį. Kam jis man šiandien reikalingas. Visi įsipareigojimai baigėsi vakar, susitarimai nebegalioja, skubėti nėra kur. Visas pasaulis su visais privalumais ir trūkumais kažkur nutolo, pasiliko lyg už kažkokios storos uždangos, kurios nei perplėši, nei nustumsi ar rieškučiomis į kitą vietą perneši.
Aiškiai suvokiau vieną svarbią tiesą – šiandien man trisdešimt. Skaičius, kurio prasmės dar nesuvokiu, su kuriuo nenoriu susitapatinti, kuriam nesiruošiu nuolaidžiauti. Bet, nori ar nenori, jis jau šalia manęs, kėsinasi į mano privatų gyvenimą, jausmus ir kasdienybę...
Supratau, kad aš ne negaliu, o tiesiog nenoriu atsimerkti. Nenoriu įsitikinti, kad šalia manęs nebėra Tauro, kad kampe nebėra jo kuprinės ir žvejybos reikmenų, kad iš viso jo mano gyvenime nebėra...
... Pirmiausia buvo Paulius – jaunas saksofonininkas, nusižiūrėtas dar tada, kai mokiausi muzikos mokykloje. Nuobodu būdavo jo draugijoje – jis arba groja, arba tyli. Negreit pajutau, kad man ta tyla patinka. Aš netgi laukdavau jos. Būdavo sėdim abu vienas prieš kitą ir žiūrim į vienas kitą. Nežinau, kaip jis, o aš tai tik į tą pusę žiūrėdavau, o iš tikrųjų mačiau viziją: mes abu scenoje, aš groju fortepijonu, o jis saksofonu. Mums ploja žiūrovai, prašo pakartoti. Aš tirpstu iš laimės, o Paulius santūriai šypsosi.

Tęsinį skaitykite 2017 06 10 „Utenyje“

Kenčiu už močiutės nuodėmes

Močiutės neprisimenu. Ji mirė dar prieš man gimstant, bet pamiršti jos niekaip negaliu. Kažkas man pasakojo, kad ji buvusi labai darbšti, sumani, graži, kad ne vienas kaimo vaikinas jos geidė, bet nė vienas vesti jos negalėjo – visiems reikėjo kraičio, kurio ji neturėjo. Nežinau detalių, bet vienas stambių ūkininkų sūnus buvo ją labai įsimylėjęs. Jie slapčia susitikinėdavo netgi tada, kai ūkininkaitis jau buvo vedęs kitą, kai jau ir vaikų turėjo. Jis mano močiutei sakydavęs, kad žmonos nemyli, kad ji jam reikalinga tik darbams nudirbti, kad jos kraitis labai pravertęs išsimokant skolas bankui, kad tėvai nenorėjo jokios kitokios marčios.
Apie jų susitikimus niekas ilgai nė neįtarė. Kaip jiems tai pavykdavo, sudėtinga suprasti. Viskas paaiškėjo tik tada, kai močiutė ėmė lauktis vaikelio. Kaimo moterėlėms ne taip svarbi buvo žinia apie mano močiutės nėštumą, kiek svarbu buvo išsiaiškinti, kas gali būti vaiko tėvas. Kadangi apie jokius užsakus ar paskirtą vestuvių datą niekas nieko nežinojo, apkalboms ir spėliojimams nebuvo galo. Netgi tada, kai gimė mergaitė, niekas nežinojo, kas jos tėvas. Moterėlės labai stengėsi pamatyti mažylę, mat norėjo sužinoti, į ką ji panaši, – niekam „nepritaikė“. Ji nebuvo panaši nė į vieną nevedusį jauną kaimo vyrą, o apie tai, kad vaikelio tėvas gali būti vedęs žmogus, niekas nepagalvojo.
Kai aprimo kalbos, kai visos spėlionės baigėsi, o mažylė paaugo, mano močiutė vėl pasijuto nėščia. Nežinau, ką jautė ji pati, bet kaimas ūžė. Tai buvo tie laikai, kai netekėjusiai panelei susilaukti vaikelio buvo tolygu vos ne pasaulio pabaigai, o čia dar ir antras ruošiasi į pasaulį. Močiutė buvo smerkiama, kaltinama būtais ir nebūtais dalykais, išvadinama pačiais bjauriausiais žodžiais. Ji niekam nieko nepasakodavo, nesiguosdavo, neaimanuodavo. Pikčiausia buvo tai, kad niekas taip ir neišsiaiškino, kas galėtų būti vaikų tėvas. Paslaptis pradėjo ryškėti tik tada, kai vyresnioji močiutės dukra jau ėmė lankyti mokyklą. Čia ir pastebėta, kad ji lyg du vandens lašai panaši į ūkininkaičio dukrą. Tada kaimas praragėjo, bet vis dar netikėjo, kad toks garbingas žmogus galėtų taip pasielgti.
Kaimas gyveno „budėjimo režimu“. Kiekvieną močiutės žingsnį kas nors iš kaimo žmonių akylai sekdavo, stebėjo visus pasikeitimus, „tikrino“ ją ganykloje melžiančią karves, pievoje grėbiančią šieną, ravinčią daržus, einančią į mišką uogauti, grybauti, malkauti. O kai kažkam pavyko pastebėti, kad iš miško laukymėlės išėjo ūkininkaitis, o po keleto minučių ir močiutė – prasidėjo spėlionės. O kai gimė trečia mergaitė, abejojančių nebebuvo. Tai trečias ūkininkaičio vaikas. Tuomet kaimo moteris pasiekė žinia, kad ūkininkaičio žmona prakeikė mano močiutę...

Tęsinį skaitykite 2017 06 03 „Utenyje“

Meilė, panaši į pasaką

Keistoka šiandien diena. Kaimynė paprašė būti liudininke jų skyrybų byloje. Nesutikau, nes nesupratau, ką aš turėčiau liudyti. Supyko. O aš sėdžiu ir galvoju, ką reikėtų pasakyti tokiu atveju. Kad jie nesutarė? Kad tai vienas, tai kitas namo pareidavo vėlai ir gerokai įkaušę? Tiesa, kartais visai nepareidavo. Žinoma, girdėjau garsius barnius, žinojau, kad kartais ir rankos nevaldomos, bet iš kur man žinoti tų kivirčų aplinkybes? Žinoma, kaimynė dažnai ateidavo pas mane „išsiverkti ant peties“, o kaimynas – niekada. Klausantis kaimynės verkšlenimų susidarė įspūdis, kad ji angelas, o vyras – blogesnis už velnią. Bet aš neapstebėjau jame jokių „velniškų“ bruožų. Žinoma, gaila, kad jie nusprendė pasukti skirtingais keliais, bet aš čia tikrai nieko pakeisti negaliu.
Įsijungiau televizorių – pasakojo apie kažkokią gražuolę, kurią paliko vyras. Išjungiau. Atsiverčiau moterims skirtą žurnalą, vėlgi didžiulis straipsnis apie garsios poros skyrybas. Užverčiau neskaičiusi. Kažkoks siaubas. Statistika irgi žiauri: kas mėnesį išsiskiria daugmaž tiek porų, kiek susituokia. Vieni netgi po 20 ar dar daugiau santuokos metų, o kiti – dar net nespėję priprasti prie gyvenimo kartu subtilybių.
Nuotaika specifinė. Sėdžiu supamojoje kėdėje, žiūriu pro langą ir matau priešais augančiame medyje du besipešančius paukštelius (netgi jie negali taikiai sugyventi!). Kažkoks košmaras, o ne diena. Užsiplikiau kvapnios kavos puodelį ir panirau į nepamirštamus prisiminimus...

Tęsinį skaitykite 2017 05 27 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas