utenis 11

Monday, June 17, 2019

Atvirumo valandėlė

Paslaptingas smilgų šiurenimas

Genovaitė Šnurova

Paskatinta kaimynės ir aš pasiryžau šiemet padaryti neįtikėtiną dalyką – aplankyti šalia mano gimtojo miestelio esančias neveikiančias kapines, kuriose seniai niekas nebelaidojama. Nežinau, kodėl man toks noras užėjo. Sugalvojau, ir tiek. Ir net žvakučių nusipirkau. Galvojau, uždegsiu po vieną ant išlikusių kapelių. Tik nepagalvojau apie tai, kokią gyvenimišką istoriją prisiminsiu, stovėdama prie vieno smilgomis apaugusio, sunkiai beįžiūrimo kapo kauburėlio. Jo gal net nebūčiau įžiūrėjusi, jei ne į žemę iki pusės sulindęs, surūdijęs kaimo kalvio darbo kryželis su sunkiai įskaitomu užrašu. Turiu prisipažinti – reikėjo labai pasistengti norint tą užrašą perskaityti. Užtat kai perskaičiau, tokie prisiminimai užplūdo, jog negreit suvokiau, kad čia visą amžinybę prastovėjau...
Juza (tikriausiai jo vardas buvo Juozapas) buvo mano kaimynų sūnus. Aš dar buvau visai maža mergaitė, kai iš tėvų elgesio supratau, jog įvyko kažkas baisaus. Girdėjai ir žodį „pasikorė“, bet ką jis reiškia, nesupratau.
Lyg per miglas prisimenu, kaip klykė Juzos motina, kaip kaimynai jos negailėjo, nes visi buvo įsitikinę, kad vienturtis sūnus būtent dėl jos kategoriškų sprendimų pasirinko geriau mirti, nei gyventi pagal motinos principus.

Tęsinį skaitykite 2018 11 10 „Utenyje“

Žodžiai užmuša

Genovaitė Šnurova

Noriu papasakoti apie tai, kaip kartais žmogų dvasiškai ir fiziškai sužlugdo žodžiai tų žmonių, kurie lyg ir turėtų elgtis kitaip. Kalbu apie gydytojus. Dažnai mes jiems būname labai dėkingi už sugrąžintą sveikatą, mūsų artimąjį, ištrauktą iš mirties nagų, teisingą diagnozę ir švelnų, paguodžiantį žodį. Būtent žodį. Netgi tada, kai vilties nebelieka.
Nežinau, kodėl žmonės paprastai gydytojams dėkoja viešai, netgi laikraščiuose padėkos spausdinamos, o kodėl viešai nepasakoja (su retomis išimtimis, žinoma) apie tokius atvejus, kai gydytojus norisi suplėšyti į gabalus arba nors išplūsti taip, kad ilgai prisimintų ir būtų atidesni, švelnesni žmogui. Juolab beviltiškai sergančiam. Su visa pagarba šios profesijos žmonėms, kurie dirba atsidavusiai, noriu papasakoti atvejus iš mano, vadinkim taip, asmeninio gyvenimo.

tęsinį skaitykite 2018 11 03 „Utenyje“

Staigmena apvertė gyvenimą aukštyn kojomis

Genovaitė Šnurova

Rokas apie save žino nedaug. Tik tiek, kiek kažkada sužinojo iš vaikų namų auklėtojos. Jo asmens byloje tebuvo parašyta, kad jo motina Angelė Medinytė, kad tuomet jai tebuvo 19 metų ir kad vos pagimdžiusi berniuką jį paliko. Tiesiog ligoninėje. Tiesa, neparašė jokių atsisakymų, jokių pareiškimų, o tiesiog ketvirtą dieną po gimdymo išėjo niekam nieko nepasakiusi ir dingo kaip į vandenį. Niekas nieko nežinojo nei apie jos galimą gyvenamąją vietą, nei apie kokius nors jos artimuosius.
Pagimdžiusios niekas jos nelankė ligoninėje, niekas nepasiteiravo, ką ji pagimdė ir kaip jaučiasi. Tiesa, nepastebėta, kad ir ji būtų kam nors paskambinusi.
Vaikų namų auklėtoja nežinojo, ar dingusios Roko mamos ligoninės personalas ieškojo. Nežinojo ir to, kas sugalvojo berniukui vardą. Apie tėvą vaiko byloje nebuvo nė žodžio.
Rokas žino tik tiek, kad tiesiai iš ligoninės jis buvo išvežtas į kūdikių namus, vėliau – į vaikų namus, kur augo iki dešimties metų. Jis nežino ir to, kodėl vėliau buvo išvežtas į dar kitus Vaikų namus, kuriuose gyveno iki pilnametystės.
Už įsikūrimo išmoką, gaunamą išeinant iš vaikų namų, jokio būsto, netgi pats kukliausio, Rokas įsigyti negalėjo. Neužteko pinigų.

Tęsinį skaitykite 2018 10 27 „Utenyje“

Meilė iš išskaičiavimo

Genovaitė Šnurova

Aš, kaip jauna žemės ūkio specialistė, baigusi mokslus gavau paskyrimą į priemiestinį kolūkį. Atvažiavusi susipažinau su anksčiau už mane čia irgi pagal paskyrimą pradėjusiu dirbti jaunu agronomu. Pamilome vienas kitą, sukūrėme šeimą.
Vos sumainę aukso žiedus, nutarėme statytis savo namą. Norėjome, kad jis būtų gražioje vietoje, erdvus, patogus gyventi, kad užtektų vietos ne tik mums abiem, bet ir būsimiems mūsų vaikams. Jų norėjome susilaukti ne vieno. Deja...
Po 22 santuokos metų vyras žuvo. Likau viena tuščiuose namuose. Galvojau išprotėsiu nuo tylos, kuri, atrodydavo, perplėš mane pusiau. Labai norėjau, kad pas mane atvažiuotų giminaičiai, kad lankytųsi man artimi žmonės, kurie padėtų ištverti netikėtai į namus įsėlinusią vienatvę.
Giminių turėjau tikrai daug. Tiesa, mano seserys buvo gerokai už mane vyresnės (aš šeimoje buvau vėlyvas vaikas, pagrandukė), todėl joms sudėtinga buvo pas mane atvažiuoti: vienoms amžius trukdė, kitoms – ligos. Užtat jų vaikams – vieni niekai. Visi turėjo automobilius, gyveno miestuose, todėl darbais nebuvo apkrauti. Žinoma, tik aš taip galvojau, o jie sakėsi esą be galo užimti.

Tęsinį skaitykite 2018 10 20 „Utenyje“

Neapykanta peraugo į meilę

Genovaitė Šnurova

Aš vis girdėdavau sakant, kad nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Mano situacija tokia, kad viskas įvyko atvirkščiai – neapykanta pavirto į meilę. Dideliam mano liūdesiui, žinoma.
Istorijos pradžia – mano tiesioginio viršininko pasikeitimas. Anksčiau buvęs mielas žilabarzdis senukas (žvelgiant iš mano metų pozicijos) išėjo į pensiją. Tai buvo žmogus, kuris niekada neperžengė padorumo ribų, niekada nedemonstravo nei savo erudicijos, nei kalbų mokėjimo, nei puikaus savo darbo išmanymo, nors į viršininko kėdę atsisėdo perėjęs visas įmanomas instancijas – dirbo šaltkalviu, brigadininku, padalinio vadovu, cecho vadovu, o tik paskui direktoriumi.
Į jo vietą atėjo labai nesimpatiškas žmogus. Pačią pirmą darbo dieną jau pasakojo man nešvankius anekdotus, vėliau ėmė tampyti mane už nosies, įžnybdavo į šoną, stengdavosi apkabinti per pečius. Man tai buvo labai nemalonu. Tuo labiau kad viršininkas buvo už mane mažesnis, pilvotas, vulgarus.
Kai jis ėmė laidyti dviprasmiškus juokelius, kai stengėsi pasižiūrėti, kas yra po mano palaidinės iškirpte, aš ėmiau jo neapkęsti. Kartą, kai mano abi rankos buvo užimtos (nešiau du puodelius kavos), o jis ranka perbraukė per mano užpakalį, aš jam įspyriau. Tas spyris tikrai buvo skausmingas, nes mano smailianosių batelių viršūnės tikrai buvo labai kietos. Kadangi jis tokio mano akibrokšto nesitikėjo, riktelėjo kažkokį nešvankų žodį (gerai nesupratau kokį) ir vožtelėjo man į veidą atgalia ranka. Aš to irgi nesitikėjau, todėl, bandydama užsidengti veidą galimam kitam smūgiui, vieną kavos puodelį išpyliau ant savęs, o kitą išmečiau iš rankų.

Tęsinį skaitykite 2018 10 13 „Utenyje“

Trys Elenos

Genovaitė Šnurova

Mano klasėje buvo trys Elenos. Iš visų bendraklasių jos išsiskyrė nebent tuo, kad visos trys, lyg susitarusios, gerai mokėsi, buvo labai stropios, pavyzdingos, niekada nevėluodavo į pamokas, nors gyveno tolokai nuo miestelio, kuriame buvo mokykla. Tiesa, visos trys Elenos gyveno skirtinguose kaimuose.
Tuose pažymių knygelių paskutiniuose tuščiuose puslapiuose mokytojai kartkartėm įrašydavo mūsų nusižengimus mokinio taisyklėms (kad tėvai žinotų): per pamokas žioplinėjome, neklausėme mokytojų aiškinimų, nusirašinėjome, atsikalbinėjome, triukšmavome, pabėgome iš pamokų ir t. t. Tokiais įrašais visų mūsų pažymių knygelės būdavo išmargintos, o visų trijų Elenų – ne. Joms mokytojai pastabų neturėjo, todėl įrašydavo kitokius žodžius: „Puiku“, „Reiškiu padėką už gerą dukros auklėjimą“, „Jūsų dukra trimestrą baigė vien penketais“ ir t. t.
Dėl to stropumo ir pavyzdingumo mes iš jų, žinoma, pasišaipydavome. Bet labiausiai mums užkliūdavo jų vardai. Jie mums atrodė tokie senoviški, tokie kaimiški, tokie nemadingi, kad net tardavome juos kažkaip kitoniškai, kažkaip pašiepiamai. Tuomet tokius vardus turėjo mūsų močiutės ar promočiutės, o mes, tos kartos mergaitės, buvome Ramunės, Zitos, Jolantos, Jūratės, Skaistės, Žibutės, Ritos, Virginijos, Audronės, Gražinos...

Tęsinį skaitykite 2018 09 22 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Pavydus vyras savo žmonai:
    – O už milijoną dolerių tu permiegotum su, tarkim, kad ir Briusu Vilisu?
    Įpykusi žmona:
     – Permiegočiau, jei tik sugebėčiau tiek surinkti...
***
    – Sakykit, kur jūs laikote savo santaupas?
    – Mintyse...
***
    – Atidarykite, policija!
    – O tai kokio velnio jūs ten užsidarėte?

 

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas