utenis 11

Monday, June 17, 2019

Atvirumo valandėlė

Liga atėjo netikėtai, o išėjo... nepastebėta

Ramūnui, perkopusiam 50 metų ribą, kažkodėl prireikė pasitikrinti sveikatą. Kadangi ne kartą tai buvo daręs (reikalavo darbdavys), prieš eidamas pas gydytoją jokio nerimo nejautė. Užtat kai nuėjo pasiimti tyrimų rezultatų ir kai parodė juos gydančiam gydytojui, užtikrintumas ir ramybė baigėsi. „Tai vėžys, – šiek tiek patylėjęs, pasakė gydytojas, – jau ketvirta stadija. Gydymas dar įmanomas, bet rezultatas bus, ko gero, nulinis.“
Ramūnas, kupinas vilties, su kraujo tyrimų rezultatais nuėjo pas kitą gydytoją ir dar kartą išgirdo tą pačią diagnozę. Tiesa, gydytojas pažadėjo išrašyti siuntimą į sostinės polikliniką, kur galbūt paskirs jam kokį nors gydymą.
Ramūnas siuntimo neėmė. Kam jo reikia, jei nebėra vilties pasveikti. Juk gydytojas aiškiai pasakė: su tokiais kraujo rodikliais didžiausia tikimybė išgyventi apie pusę metų.
Žmonai apie jį užklupusią ligą Ramūnas ilgokai nesakė. Tik tada, kai ji pati pamatė jo nuotaikos pasikeitimus, dėkingumą viskam, kas aplinkui, ir iki tol nepastebėtą uždarumą, primygtinai prašė įvardyti priežastį. Tada ir prisipažino – vėžys, gyventi liko nebeilgai...
Žmonos reakcija Ramūną, švelniai tariant, pribloškė. Ji patylėjo, kažką neaiškaus sumurmėjo ir, dar minutėlę pasėdėjusi, tiesiog atsistojo ir išėjo iš kambario.
Ramūnas su žmona gyveno iš tėvų paveldėtame name. Vaikai jau buvo užaugę ir seniai gyveno atskirai. Tėvas jiems apie pasikeitusią situaciją nusprendė dar kurį laiką nieko nesakyti. Tegul dar pagyvena ramiai.

Tęsinį skaitykite 2018 09 15 „Utenyje“

Nei gimdytoja, nei globėja, o tiesiog mama

Genovaitė Šnurova

Šiandien Emilis – jau pats senelis. Anūkai labai mėgsta viešėti jo sodyboje, o ir jis nevengia bendravimo su vaikaičiais. Abu nedideli berniūkščiai jam – lyg savotiška atgaiva. O ir užsisėdėti vienoje vietoje jie jam neleidžia. Tik spėk vykdyti jų komandas – seneli, ateik, seneli, padaryk, seneli, pažaisk su mumis...
Kai nusilakstę vaikai nueina popiečio miego, jis lieka sėdėti ant supamojo krėslo po sena obelimi, kurios šakos nusvirę taip, jog geresnės pavėsinės nė nesugalvosi. Tada ir apninka mintys, sugrąžinančios jį į vaikystę, jaunystės metus. Tada ir savigrauža apima, kad ne visada teisingas buvo jį užauginusiai moteriai, ne visada ją suprato, o kartais netgi vengdavo jos.
Savo gyvenimo istoriją Emilis sužinojo tik tada, kai po abitūros egzaminų jo klasės draugo mama tiesiog ėmė ir paklausė, ar jis ieškosiąs savo tikrosios mamos ir tėvo. Toks klausimas Emilį nustebino. Iki tos dienos jis manė, kad Danutė ir yra jo mama, o tėvo klausimas visada buvo atviras. Danutė niekada jam nieko nepasakojo, o jis ir neklausinėjo – nėra, tai ir nereikia.
Toks klasės draugo mamos klausimas Emilį taip sutrikdė, kad jis neįstengė nieko galvoti, atsisakė eiti į iš anksto suplanuotą šventę ir išskubėjo namo.
Sušilęs, suprakaitavęs nuo skubėjimo, vaikinas įlėkė į kambarį ir, dar net kvapo neatgavęs, užsipuolė Danutę – pasakyk, iš kur tu mane paėmei.

Tesinį skaitykite 2018 09 08 „Utenyje“

Paslaptingas nepažįstamasis

Genovaitė Šnurova

Su Nerijumi susipažinome šokiuose. Aš tame mieste buvau naujokė – mergaičiukė iš sostinėje esančio tuometinio technikumo, atvykusi į praktiką, o jis to miesto senbuvis.
Pasibaigus šokiams, pasisiūlė palydėti. Sutikau, nes daugiau kandidatų į palydovus nebuvo, o vienai naktį eiti nepažįstamo miesto gatvėmis nebuvo labai drąsu. Nerijus įdomiai pasakojo apie miestą, apie savo darbą, pasisiūlė pabūti gidu, jei aš norėčiau susipažinti su miesto įžymybėmis, istorinėmis vietomis. Tai kur jau nenorėsi. Nuo vaikystės buvau smalsi, todėl nedovanotina būtų nepasinaudoti pasiūlymu.
Susitikome ir kitą, ir trečią, ir ketvirtą dieną. Vaikščiodami kalbėjomės, pasakojome vienas kitam istorijas iš savo gyvenimo, juokavome. Po kurio laiko atsitiko taip, jog nebeįsivaizdavau nė vienos dienos be jo...

Tęsinį skaitykite 2018 09 01 „Utenyje“

Reikalinga tik tol, kol buvo ištekėjusi

Genovaitė Šnurova

Noriu papasakoti savo sesers istoriją. Ne todėl, kad ji kažkaip ypatingai įdomi, bet todėl, kad taip ir liko neatsakytų klausimų, protu nesuvokiamų dalykų, spėlionių ir šiokios tokios pagiežos.
Šiandien visi trys šios istorijos herojai ilsisi tose pačiose kapinėse, visų trijų kapeliai retai lankomi, visiems per Vėlines uždegama tik kukli žvakelė. O juk galėjo viskas būti kitaip.
Kai pagalvoju, tai iki šių dienų, ko gero, tik aš viena likau šios meilės istorijos liudininke, bet man jau per 80 metų, gyvenu tolimame Lietuvos pakraštyje, vaikų neturiu, todėl esu įsitikinusi, kad man išėjus Amžinybėn ji liks užmiršta. O juk buvo meilė. Gal netgi tikra...
Mano sesuo Rita buvo paprasta kaimo mergaitė. Baigusi vidurinę mokyklą įsidarbino to paties kaimelio pašte, nes kitokių darbo vietų ten paprasčiausiai nebuvo. Tėvų namuose ji gyveno viena, nes motina mirė, kai Ritai tebuvo vienuolika metų, o tėvas – užpernai. Jauna mergina turėjo svajonių: norėjo gyventi dideliame mieste, įgyti mokytojos profesiją, turėti gražią šeimą, auginti vaikus ir džiaugtis gyvenimu. Tik kad tų tinkamų jaunikių nebuvo.

Tęsinį skaitykite 2018 08 25 „Utenyje“

Tėvų deimantinės vestuvės

Genovaitė Šnurova

Prabudau nuo palaimingos tylos. Ilgokai gulėjau užsimerkusi, laukdama, kol pasigirs įprasti tokio ryto meto garsai: viršuje gyvenančio senuko kosėjimas ir sunkus ėjimas iš kambario į virtuvę pasiramsčiuojant lazdele, darbą pradėjusios kiemsargės burbėjimas ant netvarkingų namo gyventojų, amžinai primėtančių šiukšlių, nuorūkų, o kartais ir butelių, bei anksti kasryt kažkur išvažiuojančio kaimyno automobilio durelių trinktelėjimas. Keista, bet viso to nebuvo. Pirmiausia pagalvojau, kad atsibudau kažkodėl per anksti. Pramerkiau vieną akį ir pasukusi galvą norėjau pasižiūrėti, kiek valandų rodo šalia lovos ant staliuko stovintis laikrodis, o jo nebuvo. Nei staliuko, nei laikrodžio. Išsigandau. Staiga atsimerkiau ir nė nepajutau, kaip atsisėdau lovoje. Apsidairiau ir viską supratau...
... Aš ne namuose. Vakar vėlai vakare atsibeldžiau į tetos sodybą, kurioje jau keletą metų niekieno nebūta. Šiaip ne taip atsirakinau jau užrūdijusią spyną, atsidariau girgždančias duris, kampe stovėjusia šluota perbraukiau pakampėse ir palubėje išsidraikiusius voratinklius, pasiklojau patalą ir nė karto neprabudusi išmiegojau iki ryto.

Tęsinį sklaitykite 2018 08 18 „Utenyje“

Du meilės atspalviai

Ona Raugienė – mano pirmoji mokytoja. Gal tai, kad ji buvo labai panaši į mano mamą, aš ją labai mylėjau. Nors, žinoma, ne tik aš. Iki šiol nepamiršau, kaip žiemą stengdavomės įsikibti į jos ranką eidami į kitą pastatą stiklinės arbatos (nebėr tokios skanios dabar), kaip rungtyniaudavome, kuris pirmas paduos jai pirštines, kurias ji visada palikdavo ant staliuko prie durų.
Mokytoja buvo labai rūpestinga. Ji žiemą neišleisdavo mūsų po pamokų namo nepatikrinusi, ar užsidėjome kepures, užsirišome šalikus, susivarstėme batus, užsimovėme pirštines. Tik kiekvieną patikrinusi nusiramindavo – eikit...
Mokytoja su vyru, kuris dirbo kažkokiu viršininku (taip kalbėdavo mūsų tėvai), augino dukrą Reginą ir dvejais metais jaunesnį sūnų Rimgaudą. Kartais juos abu, o kartais kažkurį vieną mokytoja atsivesdavo į mokyklą, pasodindavo tuščiame suole ir liepdavo tylėti. Kadangi tuomet kaime jokių darželių nebuvo, tai jos vaikus prižiūrėjo samdyta moteris. O kai ji susirgdavo ar turėdavo kokių svarbių reikalų, vaikais tekdavo pasirūpinti pačiai mokytojai.
Kai baigiau pradinę mokyklą (mūsų kaime tebuvo tik pradinė mokykla), išvažiavau mokytis į rajono centrą, o kai baigiau vidurinę, išvykau studijuoti į Vilnių. Mano tėvai irgi išsikėlė iš to kaimo ir apsigyveno rajono centre, todėl nei mokytojos, nei jos vaikų nuo to laiko nemačiau.

Tesinį skaitykite 2018 08 04 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Pavydus vyras savo žmonai:
    – O už milijoną dolerių tu permiegotum su, tarkim, kad ir Briusu Vilisu?
    Įpykusi žmona:
     – Permiegočiau, jei tik sugebėčiau tiek surinkti...
***
    – Sakykit, kur jūs laikote savo santaupas?
    – Mintyse...
***
    – Atidarykite, policija!
    – O tai kokio velnio jūs ten užsidarėte?

 

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas