utenis 11

Wednesday, February 21, 2018

Atvirumo valandėlė

Čia lieka mano širdis...

Danutė ir jos sesė anksti neteko tėvų. Mergaites užaugino ir į mokslus išleido moteris, kurią abi sesutės vadino mamute. Ji ir buvo sesėms kaip tikra mama: kai reikėjo, pabarė, kai nusipelnė, pagyrė, rūpinosi jomis taip, kad ir tikroji mama nieko daugiau dėl dukrų nebūtų padariusi. Sunkūs tada buvo laikai. Pokaris. Visko trūko, bet dejuojančių dėl skurdo praktiškai nebuvo. Visi suprato, kad nuo dejavimų, virkavimų niekas nepasikeis: reikia stengtis išgyventi iš to, ką turi, ką savo rankomis sukūrei, užauginai.
Baigusi agronomijos mokslus, Danutė stengėsi sąžiningai dirbti tuometiniame kolūkyje, nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis, suprasti bendro darbo subtilybes.
Ne vienas jaunas nevedęs vyriškis tuomet stengėsi atsirasti kuo arčiau žavios tamsiaplaukės, ją pakalbinti, pakviesti į pasimatymą, sužavėti gražuolę sąmoju, protingomis mintimis, jaunatviška energija ir būsimo gyvenimo planais.
Kažin kaip ten būtų buvę, jei ne pusseserės vestuvės, į kurias Danutė buvo pakviesta pamerge. Šiek tiek neramino tik tai, kad pabrolys bus ne kažkuris iš pažįstamų vaikinų, o kažkoks būsimo pusseserės vyro draugas iš miesto. Nerimas baigėsi vos jį pamačius: atitraukti akių nuo Vytauto buvo neįmanoma. Žinoma, Danutė stengėsi to neparodyti, bet, pasak liaudies išminties, staiga užsiliepsnojusios meilės ir kosulio nepaslėpsi...
Vestuvių svečiai, pamatę šią jaunųjų palydos porą, akimirksniu nusprendė – šitie irgi taps vyru ir žmona. „Pranašystės“ išsipildė. Tapęs šeimos žmogumi, Vytautas žmonai pareiškė, kad kaime jie negyvens. Po kurio laiko žodžiai virto veiksmais: šeima ėmė statytis namą mieste.

Tęsinį skaitykite 2017 05 13 „Utenyje“

Puokštė rožių už dvidešimties metų praradimus

Ilgai nesupratau, kas čia su manimi darosi. Visi žmonės, net tie, kurie buvo įskaudinę, pažeminę ar kaip kitaip nuskriaudę, tapo geri. Visiems norėjau įtikti, padėti, visiems be perstojo šypsojausi. Bene labiausiai mane nustebino tai, kad su malonumu ėmiausi net tokių darbų, kurių kaip įmanydama kračiausi. Pasikeitimų „diagnozę“ nustatė mano draugė Martyna, nes ji buvo beveik tiesioginė visokiausių mano strakaliojimų ir nepaaiškinamų gerumo proveržių liudininkė.
Žinote, ką ji pasakė? Ogi, kad aš esu įsimylėjusi. Nepataisomai. Gerai apsvarsčiusi jos žodžius, išvadą pasidariau pati. Tikrai taip. Kažkada buvau girdėjusi močiutę kalbant, kad įsimylėjusiems viskas žydra, viskas gražu, spalvota, visi žmonės geri, o pasaulis tai iš viso fantastiškas. O aš būtent taip ir jaučiausi. Eidama, rodos, net žemės neliečiau, o darbai, prie kurių tik vos vos prisiliečiu, savaime pasidaro...
Emilis seniai užvaldė visas mano mintis. O ar aš jam nors šiek tiek svarbi, nežinojau. Lyg ir turėtų taip būti, bet ką gali žinoti, kas kito žmogaus galvoje. Rodos, visada apsidžiaugia mane susitikęs, dažnai įsisiūlo į svečius, pakviečia pasivaikščioti po naujai kuriamą parką miesto pakraštyje, retkarčiais padovanoja kokį nors labai mielą niekutį.
Pavasariop pastebėjau, kad mūsų susitikimai dažnėja, kad Emilio švelnūs žodžiai kaskart vis giliau įsminga man į širdį. O kartą nuo jų visai galva apsisuko...

Tęsinį skaitykite 2017 05 06 „Utenyje“

Išbarstyti gyvenimo žiedai

Elena neateina pas mane tikrai daugiau nei trisdešimt metų. Nuo tada, kai tuometinio draugiško teismo posėdžio metu išdrožiau liepsningą kalbą dėl jos nedoro elgesio. Visi ją apkalbėdavo, visi smerkė už jos gyvenimo būdą, bet į akis niekas niekada jai nieko nesakė. Netgi atvirkščiai – šypsojosi ir pataikavo. Mat jos pareigos darbe buvo tokios, nuo kurių priklausė pavaldinių atlyginimai, atostogų laikas, dar aukštesnių valdininkų palankumas.
Aš pas ją, žinoma, irgi nebuvau tiek pat metų. O gal net dar daugiau, nes nemėgau šios moters, visa savo esybe smerkiau už nuolat ardomas šeimas, už išbarstytus vaikus, už tai, kad kai moterys pasigesdavo savo vyrų, žinodavo, kur ieškoti. Ir nesuklysdavo...
Buvau jau ir užmiršusi apie Elenos egzistavimą. Dabar jai jau per 80 metų. Iš namų praktiškai niekur nebeišeina, į svečius pas ją irgi niekas nesiveržia. Vyrai ja jau irgi nebesidomi, nebeužsuka aplankyti. O daugumos tai gal ir gyvų nebėra.
Būčiau jos ir dabar neprisiminus, jei ne netikėtas Elenos telefono skambutis mano dukrai Zitai. Skambintoja prašė Zitą būtinai ateiti pas ją, nes turinti labai svarbų reikalą. Dukra nuėjo, o grįžusi papasakojo, kad Elena prašo surasti jos vaikus. Toks moters noras nustebino ir mane, ir mano dukrą. Kam jų jai dabar prireikė? Juk nė vieno iš trijų sūnų ji neaugino, nematė, kaip jie auga, nesidomėjo jų gyvenimu. O dabar staiga – surask...

Tęsinį skaitykite 2017 04 29 „Utenyje“

Moterų liūto šlovės saulėlydis

Neseniai sugrįžau į savo jaunystės miestą. Kažkada bėgau iš jo neatsigręždama, tikėdama, kad viskas, kas buvo blogai, kas vyko ne taip, kaip aš norėjau, čia ir pasiliks.
Ten, kitame mieste, ieškojau laimės, gero darbo, linksmų draugų, šaunaus vyro, gražios šeimos. Darbą radau. Ne tokį, apie kurį svajojau, bet skųstis tikrai negalėjau. Su draugais kurį laiką buvo sunkiau: kolektyve, kuriame įsidarbinau, beveik visi kolegos buvo gerokai vyresni už mane, todėl nesutapo interesai, gyvenimo būdas, vertybės. Bet vėliau susidraugavau su kaimyne, po to – su jos draugais. Gyvenimas tapo įdomesnis, prasmingesnis. Svarbiausia, nebuvo laiko prisiminimams, visokiausiems apmąstymams, žodžiu – praeičiai.
Kurį laiką galvojau, kad ir šaunų vyrą sutikau. Kai už jo ištekėjau, taip nebeatrodė, o po keleto santuokoje pragyventų metų supratau, kad tai tikrai ne tas žmogus, apie kurį svajojau, kurio laukiau ir tikėjausi, kad būsiu mylima, šiek tiek lepinama, vienintelė. Kad taip nėra, įsitikinau po šešerių santuokos metų. Verkiau, išgyvenau, svarsčiau visokiausius galimus tolimesnio gyvenimo (su juo ir be jo) variantus, bandžiau tartis su artimaisiais, ieškojau patarėjų ir užtarėjų. Metai bėgo, o sprendimas vis kažkur užkliūdavo: tai aplinkybės pasikeičia, tai kokia liga sutrukdo, tai kažkoks nepaaiškinamas gailestis prasiveržia.

Tęsinį skaitykite 2017 04 15 „Utenyje“

Gerokai pavėlavusi žinia

Dabar Rokas prikaustytas prie lovos. Kalbėti gali (lankytojams dažniausiai pasakoja anekdotus, linksmas istorijas, o kai lieka vienas, apsipila ašaromis), pats gali pavalgyti, jei maistas, sudėtas ant specialaus staliuko, paduotas tiesiog į lovą. Užtat kojos visiškai neklauso. Kai nieko nėra namuose, Rokas pabando nuleisti jas ant žemės, slapta tikėdamasis, kad kada nors galės atsispirti ir nueiti. Na, kad ir netoli, kad tik iki virtuvės ar tualeto, užtat savomis kojomis. Bet pasėdi, pasvajoja ir vėl, pasak jo paties, įverčia visiškai neklusnias kojas į lovą. Tada vyriškio skruostais nurieda nevilties ašara. Tokia skaidri, tokia vaikiškai tyra, kad, rodos, net nesimato jos pagilėjusiose skruosto raukšlėse.
Kai dukra jubiliejinio gimtadienio proga nusprendė tėvui padovanoti ne kokią nors „apčiuopiamą“ dovaną, o pačios geriausios miesto masažuotojos paslaugas – kojų masažo seansus dvidešimčiai dienų, pasakė tik motinai. Tėvui tai turėjo būti staigmena. Jei jam būtų pasakiusi iš anksto, tėvas būtų puolęs įrodinėti, kad tai nepadės, kad tai beviltiškas reikalas, tiesiog pinigų švaistymas ir t.t.
Visi šeimos nariai, pasitarę tarpusavyje, nusprendė, kad mama tą dieną turėtų likti namuose, sutartu laiku atidaryti duris masažuotojai ir palydėti ją į tėvo kambarį. Mama buvo pasiruošusi būti „laidininku“ tarp tėvo ir masažuotojos, jei jis per daug audringai sureaguotų į specialistės pasirodymą. Visi neramiai laukė tėvo reakcijos į staigmeną. Tik niekas net neįtarė, kad staigmena priblokš ir juos pačius...

Tęsinį skaitykite 2017 04 08 „Utenyje“

Gaisrą prisišaukė pati

„Mokykloje mokiausi prastai, - pasakojo Stasys.- Vienintelis dalykas, kuris man rūpėjo, buvo technika. Su ja galėjau krapštytis ir nevalgęs, ir nemiegojęs. Dar vaikas būdamas, suaugusiems taisiau mopedus, motorolerius, motociklus, vėliau – automobilius. Kuo rimtesnis buvo gedimas, tuo įdomiau. Kai sulaukiau pilnametystės, mečiau mokslus, įstojau į profesinę mokyklą, kur įgijau vairuotojo profesionalo teises. Jos man labai pravertė išėjus į tuometinę tarybinę kariuomenę.
Grįžęs įsidarbinau kolūkyje, kuris ilgainiui tapo milijonieriumi. Įsikūręs man suteiktame gyvenamajame būste (trijų kambarių bute man buvo skirtas vienas kambarys), čia dirbti pasikviečiau ir savo tarnybos draugą Vytautą. Po daugiau nei pusmečio sulaukėme ir trečio gyventojo – Dainiaus, irgi įsidarbinusio vairuotoju.
Smagiai leisdavome laiką visi trys. Laimei, mums patiko skirtingos merginos, todėl nebuvo jokių meilės trikampių, jokių paslaptingų pasimatymų, intrigų. Kadangi visi trys gyvenome broliškai, tai ir paslapčių vienas nuo kito neturėjome.
Nors buvome sutarę dar ilgai nesusisaistyti vedybiniais ryšiais, pirmasis neištvėrė Vytautas. Kolūkis jaunai šeimai paskyrė nedidelį, standartinį (taip tada vadinome) namelį. Po poros metų senbernišką priesaiką į šeiminį gyvenimą iškeitė ir Dainius. Likau tame bute vienas. Tada ir man nieko kito nebeliko, kaip tik vesti savo mylimąją į Civilinės metrikacijos skyrių.

Tęsinį skaitykite 2017 04 01 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas