utenis 11

Monday, April 23, 2018

Atvirumo valandėlė

Gėlės, pražystančios rudenį

Mano sesuo Virginija net ir dabar, sulaukusi pensinio amžiaus, vis dar tvirtina, kad tiek meilė, tiek gėlės kartais žmogų džiugina, kartais labai liūdina, o kartais ir depresiją sukelia. Nesupratusiems jos pasakymo esmės, kantriai paaiškina, kad meilė džiugina tol, kol nukrenta rožiniai akiniai, liūdina, kai prasideda melas, apgavystės, nepasitikėjimas, o depresija užklumpa pribrendus skyryboms.
Gėlės, vos išskleidusios žiedus ir iš pumpuro gniaužtų išlaisvinusios aromatus, negali nedžiuginti. Betgi jų žydėjimas neilgas. Liūdna pasidaro pamačius, kad žiedlapiai nubyrėjo, lapai susirangė ir tapo panašūs į dūdeles iš žilvičio žievės. O rudenį, kai reikia nurinkti buvusių gėlių likučius, nori ar nenori, užklumpa depresija. Suvokimas, kad gražiausias metų laikas baigėsi, užvaldo visas mintis, įsismelkia į kūną, jį tarsi susukdamas į sunkiai įžiūrimą kokoną.
Kažin ar yra žmonių, savo gyvenimą pragyvenusių be klaidų, skubotų sprendimų, nepatyrusių išdavysčių, artimųjų netekčių, nežinančių, ką reiškia kančia, susipriešinimas, nepagrįsti kaltinimai, pykčiai. Virginijai teko patirti beveik viską, ką čia išvardijau.
Įsimylėjo Virginija mokykloje. Patiko jai bendraklasis Juozas, betgi prisimenate, kaip tarybiniais laikais buvo auklėjamos mergaitės: būkit išdidžios, pirmosios neprisipažinkit vaikinams, jog jie jums patinka, nerodykit savo jausmų ir t.t. Tai ji taip ir elgėsi: dūsavo žiūrėdama, kaip jos „svajonė“ iš mokyklos lydi kitas, kaip smagiai su jomis leidžia laiką mokyklos vakarėliuose, o pati stengėsi laikytis nuošaliai, raudo jo užkalbinta, išgyveno jokio didesnio dėmesio nesulaukdama.

Tęsinį sakitykite 2017 07 29 „Utenyje“

Lemtis nugalėjo išdidumą

Robertas vos taurės su šampanu neišmetė iš rankų, pamatęs, kad į salę, kurioje buvo švenčiamas bendraklasių susitikimas po dešimties mokyklos baigimo metų, pavėlavęs atėjo paskutiniame suole sėdėjęs didžiausias klasės mergišius, o į jo parankę buvo įsikibusi metais jaunesnė gražuolė, kurią mokykloje buvo įsimylėję visi jos bendraamžiai ir net žemesniųjų klasių berniukai. Robertas irgi nebuvo išimtis – Živilė ir jam labai rūpėjo, bet prasibrauti iki jos per gerbėjų būrį buvo neįmanoma. Ji į Robertą būtų atkreipusi dėmesį nebent tada, jei jis staiga būtų kažkaip išgarsėjęs: tapęs kurios nors sporto šakos, mažų mažiausiai, Europos čempionu, kokio nors prestižinio dainininkų konkurso laureatu ar Aukso puodo laimėtoju.
Stebėdamas Živilę, pasipuošusią švelniai rožinės spalvos suknele, Robertas suprato, kad per tuos dešimt metų ji dar labiau pagražėjo, kažkaip žaviai sumoteriškėjo, išmoko orios laikysenos ir perprato vyrų viliojimo dėsnius.
Kad ir kaip Robertas stengėsi neišleisti gražuolės iš akių, jos žvilgsnis ties juo nesustojo. Tik tada, kai, įpusėjus vakarui, klasės seniūnas, atsistojęs prie mikrofono, apibūdino visų klasės draugų pasiekimus, išvardijo visus jų gyvenimo pasikeitimus, Živilė teikėsi atsisukti į Robertą, o po minutėlės „lapės žingsniu“ ėmė artėti jo link. Mat pasirodė, kad ne kas kitas, o būtent Robertas per dešimt metų baigė du universitetus, sukūrė savąją verslo imperiją ir sėkmingai jai vadovavo.
Kad šios žinios gražuolei padarė didelį įspūdį, visiems buvo akivaizdu: ji „pamiršo“ savo palydovą ir niekur nesitraukė nuo Roberto. Ir ne tik tą dieną, bet ir po mėnesio, pusmečio, metų... Staiga užgimusi meilė pasibaigė vedybomis. Robertas buvo dėmesingas savo žmonai, nuolat lepino ją brangiomis dovanomis, pirkdavo jai ir jos draugėms (pats dėl verslo reikalų retai galėjo išvykti ilgesniam laikui) kelialapius į užsienio kurortus.

Tęsinį skaitykite 2017 07 22 „Utenyje“

Skuboti lemties sprendimai

Pačiame vasaros viduryje užgeso Adelės gyvenimas. Kadangi arti kaimynų nėra, įvykusį faktą žmonės pastebėjo gal tik po poros dienų. Tik tada, kai pačių artimiausių kaimynų anūkė, anksti ryte išėjusi grybauti, grįždama pamatė Adelės lange tebedegančią šviesą ir apie tai papasakojo seneliams. Šie sunerimo: saulėtą dieną elektros niekas nedegina. Pabandę patekti į vienišos moters namus, suprato, kad be specialiųjų tarnybų pagalbos to padaryti nepavyks: durys užrakintos iš vidaus...
Tie patys kaimynai pasirūpino, kad garbaus amžiaus sulaukusi moteris būtų deramai palaidota, kad tušti likę namai būtų bent minimaliai prižiūrimi, kad kažkas priglaustų šalia tvarto pririštą šunelį, retai kada įlendantį į būdą.
* * *
Visą savo gyvenimėlį Adelė buvo paskyrusi kitiems, stengdavosi padėti visiems, kurie į ją kreipdavosi su įvairiausiais prašymais. O ir neprašyta ateidavo pas kaimynus padėti nuravėti daržus, išskinti uogas, surinkti po obelimis pūvančius obuolius, perrinkti kaimynių surinktas mėlynes, nuvalyti grybus ir t.t.

Tęsinį skaitykite 2017 07 15 „Utenyje“

Ko verta tokia pagarba?

Retai užklystu į savo gimtojo miestelio kapines. Tik tada, kai važiuojame į kitą Lietuvos pakraštį aplankyti tolimų vyro giminaičių. Kadangi tos kapinės visai prie pat kelio, tai stabtelim trumpam. Pastovim prie buvusių kaimynų, pažįstamų kapelių, prisimenam juos, uždegam po žvakelę.
Mūsų tėvai seniai nebegyvena šalia kapinių esančiame miestelyje, žmonių, kurių pasiilgtume, čia irgi nėra, todėl ir aplankome tik mirusiuosius.
Žinojau, kad mūsų buvę draugai šiose kapinėse palaidojo savo tėvą, keletą metų prieš mirtį gyvenusį kito rajono pensionate. Kadangi tą senuką gerai pažinojau, dalyvavau šermenyse, bet į kapines palydėti negalėjau, nutariau susiieškoti jo kapą. Nesisekė. Apžiūrėjau visas naujas kapavietes: vis ne tai ir ne tai. Kai jau buvau besukanti išėjimo link, pamačiau garbaus amžiaus moterį, laistančią gėles, pasodintas ant jauno vyro kapo. Ta moteris man pasirodė kažkur matyta (aš iš šio miestelio su tėvais išvažiavau, kai man buvo 17 metų, todėl tą moterį, ko gero, pažinojau), todėl aš drąsiai priėjau ir pasiteiravau, ar ji nežinanti, kur palaidotas mano ieškomas žmogus. Ji mostelėjo ištaigingos kapavietės link, pro kurią aš ne kartą praėjau nė nežvilgtelėjusi į paminkle iškaltą vardą ir pavardę. Galvojau, kad ten palaidotas labai turtingas žmogus, o ne toks, kuris savo gyvenimo dienas baigė pensionate.

Tęsinį skaitykite 2017 07 08 „Utenyje“

Jei būčiau palaukusi

Adelės tėvas – jokių mokslų nebaigęs miškininkas – taip gražiai apsodino savo sodybą, kad netgi tais laikais, kai niekas nesistengdavo investuoti į aplinkos grožį, čia atvykdavo smalsuoliai. Vieni tiesiog norėdami pasitarti, kiti tik šiaip paslampinėti, pasidomėti, kiek kas kainuoja, bet rimtų pasekėjų, panašaus grožio puoselėtojų tuomet taip ir neatsirado.
Adelė tėvų sodyboje buvo išsirinkusi sau mielą kampelį, kur ateidavo norėdama pabūti viena, paskaityti knygą ar tiesiog pasvajoti. Kai tėvai nutarė išmesti dvigulį, jau gerokai gyvenimo mačiusį, fotelį, Adelė jį atsitempė į savo žaliąją slėptuvę. Virš jos susipynę vijoklinių augalų lapai nuo lietaus ir tiesioginių saulės spindulių saugojo ir Adelę, ir fotelį, ant kurio ji kartais ir šiek tiek nusnausdavo...
Tapusi studente, atvykusi į namus, Adelė tik pasisveikindavo su tėvais ir skubėdavo į savo slėptuvę. Čia ją kartą užtiko už tvoros gyvenančių naujakurių sūnus, kai kieme spardytas futbolo kamuolys įstrigo kažkur lapijoje, vos ne už Adelės nugaros. Kaimynų sūnus Robertas, nors buvo nemažo ūgio, kamuolio pasiekti nesugebėjo, todėl pasiėmė ilgą kartį ir su ja stengėsi iškrapštyti lapuose pasislėpusį kamuolį. Atsitiko taip, kad vaikinas, negrabiai mojuodamas kartimi, jos galu užkliudė užsisvajojusią merginą. Kai ta, nesupratusi, kas čia įvyko, išsigandusi klyktelėjo, Robertui neliko nieko kito, kaip tik kažkaip prasibrauti iki išgąsdintos merginos ir atsiprašyti...
Kai buvo atšoktos Adelės ir Roberto vestuvės, jie apsigyveno dideliame mieste, nuomojamame bute. Gimus dvynukėms mergaitėms, dirbo tik mažylių tėtis, o mama augino dukrytes. Kai po dvejų metų pasaulį išvydo dar viena mažylė, šeima nutarė įsigyti nedidelį namelį netoli miesto, nes norėjosi patiems užsiauginti daržovių, rūpėjo, kad vaikai po žolę galėtų palakstyti basi.
Keletą metų viskas ėjosi kuo puikiausiai. Augo sveikos mergaitės, Robertui gerai sekėsi verslas, o ir Adelė džiaugėsi galimybe pabūti su vaikais, jaustis visaverte sodybos šeimininke, besistengiančia, kad būtų jauku ne tik namuose, bet ir aplik sodybą.

Tęsinį skaitykite 2017 07 01 „Utenyje“

Keistų sutapimų grandinė

Dėdė – tėvelio brolis – buvo pašarvotas didelėje salėje. Jis visą gyvenimą gyveno visiems tiems, kuriems buvo reikalingas. Jo pagalbos nuolat prašydavo ne tik artimiausi giminės iš didžiausių Lietuvos miestų, kaimynai, bet ir tolimesnių kaimų gyventojai. Rodės, jei nebūtų dėdės, daugelis darbų liktų nepadaryti, nes niekas kitas jų nebūtų ėmęsis.
Dėdė buvo tylenis, be galo kantrus. Prie bet kokios schemos, bet kokio sudėtingesnio, ne tik žinių, bet ir kruopštumo bei atidumo reikalaujančio darbo, jis galėdavo prasėdėti valandų valandas, pamiršęs apie poilsį ir tai, kad nors kartą per dieną reikia pavalgyti.
Materialiniai dalykai jam tarsi neegzistavo: jokio nuolatinio darbo užmokesčio jis negaudavo, o už atliktą darbą paimdavo tik tiek, kiek kas pasiūlydavo. Būdavo netgi tokių užsakovų, kurie, atsiimdami gaminį, brėžinį ar bet kokį kitą daiktą, pasakydavo, kad šiuo metu neturi pinigų, todėl atsiskaitys vėliau. O to „vėliau“ neapibrėžtumas taip ir pradingdavo laike...
Dėdę pašarvojo anksti rytą. Dabar jau priešpiečiai, bet kol kas su juo atsisveikinti neatėjo nė vienas žmogus. Netgi tie, kurie su visokiais reikalais nuolat varstė jo namų duris, kurie neįsivaizdavo gyvenimo be jo pagalbos.

Tęsinį skaitykite 2017 06 17 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

„O, kaip seniai tave mačiau! Ką dabar dirbi?“ – „Prekiauju baldais.“ – „Ir kaip sekasi?“ – „Puikiai! Namuose liko tik šiukšlių dėžė.“

Stovi du psichologai stotelėje. Vienas sako: „Labai ilgai autobusas neatvažiuoja.“ Kitas: „Nori apie tai pasikalbėti?“

Taupumo sumetimais suvalkietis studentas į povestuvinę kelionę iškeliavo vienas, be žmonos.

„Sakykit, kur jūs laikote savo santaupas?“ – „Mintyse...“

Tėvas klausia: „Petriuk, kaip tau sekėsi mokykloje?“
Petriukas: „Su dvejetukininko tėvu nekalbu!“

 

Parduodu 3 kW (užima 36 m2 ) saulės elektrinę.
Mainai su ESO tinklu, nemokėsite už sunaudotą elektrą! Kaina 1799 Eur. Kiekis ribotas.
    Tel. 8 603 18700.

 

Parduodu tris 2000 kW elektros generatorius CAT, Perkins, Iveco. Su ARĮ automatika ir korpusu (pilnas komplektas). 25 kW kaina – 5833 Eur.
    Tel. 8 603 18700.

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

nuotr1nuotr2PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas.
Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti „chitake“ grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas