utenis 11

Tuesday, August 21, 2018

Atvirumo valandėlė

Šių laikų istorija

Mindaugas gimė ir augo Kaune. Vienturtis, tačiau neišlepintas. Gerai mokėsi, daug sportavo, svajojo baigęs vidurinę stoti į tuometinį Kūno kultūros institutą. Labai mėgo krepšinį (kas iš kauniečių jo nemėgsta), norėjo būti treneriu arba teisėju. Tačiau likimas viską sudėliojo kitaip.
Būti tėvų išlaikytiniu Mindaugas nenorėjo, todėl gavęs atestatą pirmiausia nutarė įsigyti profesiją. Įstojo į profesinę technikos mokyklą, įgijo vairuotojo profesionalo teises ir... čia sutiko savo pirmąją meilę. Mindaugas buvo taip išauklėtas, kad ilgai draugauti ar gyventi „susimetus“ – jam nė į galvą tokia mintis neatėjo. Susituokė. Abu aštuoniolikmečiai, gyvenimo nematę, tačiau labai atsakingai žiūrintys į šeimą. Savo rūpesčiais nenorėdami užkrauti nei vieno, nei kito tėvų (po metų dar ir sūnelis gimė), jauni žmonės išsinuomojo butą ir ėmė kurti savo šeimos gyvenimą. Jaunas tėvas dirbo didelėje Kauno įmonėje autokrano vairuotoju, žmona prižiūrėjo sūnelį. Mindaugo atlyginimo užteko normaliai pragyventi.

Tęsinį skaitykite 2017 09 23 „Utenyje“

Geri darbai greitai pasimiršta

Buvau jau antro kurso studentė, kai kartą parvažiavusi namo pamačiau, kad šalia mūsų namų ruošiamasi statyti kažkokį pastatą. Tėvai paaiškino, kad tai bus namas iš Sibiro sugrįžtančiai tremtinių šeimai. Aš tuomet dar nežinojau, nei kas tie tremtiniai, nei kodėl jiems kažkas namus turi pastatyti.
Tada pirmą kartą gyvenime ir išgirdau tėvų pasakojimus apie tremtį ir tremtinius (iki to laiko niekas apie tai net neužsimindavo). Papasakojo tėvai, kad kitame miestelio gale gyvenusią Balandžių šeimą su keturiais nedideliais vaikais irgi ištrėmė. Priežasties niekas nežinojo. Kaimynai spėliojo, kad gal ką negero apie valdžią pasakė tiesaus žodžio nevengiantis Antanas Balandis, tai nukentėjo ir jo žmona bei vaikai.
Pasirodo, tuščiame likusiame tos šeimos name buvo įrengta mokykla, kurioje ir aš mokiausi, tik šio fakto nežinojau. Kai mokyklą uždarė, pastatas kurį laiką stovėjo tuščias. Vėliau jį kažkas pardavė nusikelti. Taip ir atsitiko, kad toje vietoje liko tik palangėje augę jazminų ir alyvų krūmai.
Kai tremtiniams jau buvo leista sugrįžti, Sofija Balandienė kažkam iš valdžios žmonių pranešė grįžtanti į Lietuvą su dviem jau suaugusiomis dukromis ir paprašė atlaisvinti (jei užimti) jų namus. Sūnūs, vedę rusaites, nutarė pasilikti Rusijoje. Tada valdžia, puikiai žinodama, kad Balandžių namo nebeliko nė žymės, nutarė jiems naują pastatyti. Buvo sutarta, kad statybas užbaigs per dvejus metus, tada ir parvažiuos būsimoji jo šeimininkė.

Tęsinį skaitykite 2017 09 016 „Utenyje“

Mokestis už klaidą – metai be meilės ir ramybės

Tėvų šeimoje sutarimo, galima sakyti, nebuvo. Negaliu teigti, kad jie vienas kito tiesiog nekentė, bet mums, trims vaikams, atrodė, kad juos siejo tik vyno butelis vakare ir lova naktį. Tiesa, mama su draugėmis išgerdavo ir dieną (nes niekur nedirbo), o tėtis to daryti negalėjo, nes jo darbe tokių galimybių nebuvo.
Man atrodė, kad toks gyvenimas šeimoje yra normalus, nes bendraamžių tėvai gėrė kur kas daugiau ir gerokai dažniau. Tik paaugusi supratau, kad mums labai stinga tėvų meilės ir rūpesčio. Pagaliau pinigų, nes tėvai nebegalėjo nupirkti netgi pačių būtiniausių mokyklinių priemonių.
Kaimynės patarta, baigusi pagrindinę mokyklą, įstojau į kitame rajone esančią profesinę mokyklą, gavau stipendiją (tiesa, labai nedidelę), bendrabutį, susipažinau su dideliu būriu bendraamžių, norinčių įgyti profesiją. Irgi, kaimynės patarta, pasirinkau konditerės profesiją. Moteris sakė, kad jei man gerai seksis, gyvenime be darbo nesėdėsiu, kad skanūs kepiniai visada buvo ir bus reikalingi.
Priešpaskutinę antrųjų mokslo metų dieną paskambino mama ir pranešė, kad staiga mirė tėtis. Jo netektis man buvo labai skaudi. Vasaros atostogas praleidau Palangoje, kur buvau įsidarbinusi kavinėje indų plovėja. Nenorėjau būti namuose, nes nebegalėjau matyti kasdien vis giliau į alkoholio liūną smingančios motinos, pas mus nuolat apsilankančių jos sugėrovų. O pasirinkimo nebuvo: arba turėjau sėsti su mama ir jos „bambaliniais“ už bendro stalo ir gerti, arba užsidaryti tėčio kambaryje ir balsu raudoti žiūrint į tėčio nuotrauką ant sienos, stalą, ant kurio sudėti jo piešiniai, armoniką, kurią jis iš futliaro išsitraukdavo tik tada, kai jam pasidarydavo nepakenčiamai liūdna...

Tęsinį skaitykite 2017 09 09 „Utenyje“

Akla meilė džiaugsmo nesuteikė

Šakelių kaimas – nedidelė gyvenvietė. Nors ir labai maža jos nepavadinsi: yra nedidelė bažnytėlė, parduotuvėlė ir netgi pieno supirkimo punktas. Tiesa, pastarojo likęs tik pastatas, nes pieno čia seniai niekas nebeatneša. Priežastis paprasta – kaime niekas nebeturi karvių.
Nors kaimas yra prie pat nedidelio upelio, tuščių namų čia niekas negraibsto. Atvažiuoja, pavaikšto, pasidera, atsisveikindami pasako, kad pagalvosią, ir daugiau nebepasirodo.
Stefa šiame kaime gyvena nuo pat gimimo dienos. Čia buvo gimusi ir jos motina, ir seneliai iš motinos pusės. Ko gero, senelio statytas namas dar buvo pakankamai tvirtas, tik langeliai mažoki, o ir durys nelabai aukštos.
Pati Stefa irgi buvo neaukšta, šiek tiek šlubčiojanti, bet labai darbšti. Už pastarąją savybę kaimo žmonės ją girdavo nuo pat vaikystės. Tiesa, pati iniciatyvos jokiems darbams nerodė, bet visa tai, ką kiti jai liepdavo padaryti, padarydavo taip, kad netgi patys priekabiausi neturėdavo ką prikišti.
Į merginas išaugusi Stefa nelabai pritapdavo prie kaimo panelių. Gal dėl to, kad buvo apkūnoka, neišvaizdi, mažakalbė. Galbūt todėl ji retokai lankydavosi jaunimo vakarėliuose, gegužinėse. Nei Šakelių, nei aplinkinių kaimų vaikinų dėmesio ji irgi nesulaukdavo, todėl visi labai nustebo sužinoję, kad pas ją pradėjo lankytis pagarsėjęs mergišius. Šituo faktu susidomėjo ne tik jaunimas, bet ir kaimo moterėlės: pasišaipė tarpusavyje, patraukiojo pečiais, nusprendė, kad čia tikrai ne meilė, o kažkokie kitokie tikslai, ir pamiršo. Apie keistąją porą ėmė kalbėti po keleto mėnesių, kai paaiškėjo, jog mergišius kažkur dingo, o Stefa greitai gimdys.

Tęsinį skaitykite 2017 08 26 „Utenyje“

Netikėta atomazga

Mano darbas toks, kad dažnai lankausi įvairiuose socialinės globos namuose, domiuosi ten gyvenančiųjų gyvenimo sąlygomis, išklausau nusiskundimų, bendrauju su tokių įstaigų vadovais, teikiu pasiūlymus, kontroliuoju, kaip laikomasi įstatymų ir t.t.
Negaliu sakyti, jog dažnai vykstu į globos įstaigas, esančias toli nuo sostinės, bet kartkartėm privalau tai padaryti. Prieš keletą dienų reikalai atvedė į mano gimtojo rajono socialinės globos įstaigą. Nepasakosiu, kokie darbo reikalai mane čia atginė. Tai neįdomu. Noriu papasakoti štai ką. Jau atsisveikinusi su įstaigos direktoriumi, ėjau išėjimo link. Kadangi buvo vasaros vidurys, daugumos gyvenamųjų kambarių durys buvo atidarytos. Pro vienas praeidama, tiesiog nevalingai žvilgtelėjau į vidų. Man pasirodė, kad ten pamačiau gerai pažįstamą moterį, kažkada gyvenusią šalia mano tėvų namų viename iš miestelių.
Žinoma, kad nepatikėjau savo akimis. Galvojau, kad ta moteris tiesiog labai panaši į Bernadetą: gražuolę vyrų viliotoją, dirbusią kolūkyje buhaltere. Neištvėriau į tą moterį nežvilgtelėjusi dar kartą. Taip, manau, kad suklysti negalėjau. Tai tikrai ji. Man tai buvo labai netikėta. Nė pati nepajutau, kad įėjau į tą kambarį, pasisveikinau su jame gyvenančiomis moterimis ir priėjau prie Bernadetos.
Dar labiau nustebau prie jos lovos pamačiusi neįgaliojo vežimėlį. Nepakviesta prisėsti, stovėjau prie Bernadetos lovos, iš netikėtumo kažką nerišliai kalbėdama. Dar labiau sutrikau, kai kalbinama moteris nuo manęs nusisuko, pasigriebė knygą ir į ją įsikniaubė. Akimirką dar pastovėjau ir apsisukau išeiti. Man jau būnant tarpduryje Bernadeta taip ir neatsisukusi pratarė: „Niekam apie tai nepasakok, kitaip pasigailėsi...“

Tęsinį skaitykite 2017 08 19 „Utenyje“

Tirono sutramdymas

Tiesą pasakius, pirkdami sodą su gražiu nameliu ir standartiniu žemės sklypu, nepasidomėjome būsimais kaimynais. Nežinau, kodėl mums tai nerūpėjo. Svarbiausia buvo perkamo nekilnojamojo turto kaina, kuri mus tenkino, ir tai, kad sodas labai geroje vietoje: puikus privažiavimas, patogus gyventi namelis, keletas vaismedžių, daugiamečių gėlių salelės. Džiaugėmės, kad įsigiję šį sodą kurį laiką galėsime nieko nekeisti. Netgi jokio remono dar tikrai keletą metų nereikės. Na, nebent baldus terasoje kitus pasistatysime.
Gal kad skubėjome nusipirkti šį sodą (žinojome, kad yra ir daugiau norinčių jį įsigyti), nė nepaklausėme jo šeimininkų, kodėl jie jį parduoda: sandėrį įforminome oficialiai ir atsisveikinome. Tik tada, kai čia apsigyvenome, supratome, kodėl buvę sodo šeimininkai iš čia pabėgo...
Porą savaičių pagyvenę sode, nusprendėme susipažinti su kaimynais iš vienos ir kitos pusės. Užraugėme šašlykų, nusipirkome porą butelių stipresnio gėrimo ir pasikvietėme kaimynus penktadienio vakarą praleisti mūsų sode. Vieni sutiko mielai, kiti – tik šiek tiek paabejoję, ar tikrai nesigailėsime, sugalvoję būtent tokį susipažinimo būdą.

Read more: Tirono sutramdymas

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Motina klausinėja dukrą prieš vestuves: „Ar tavasis pasipasakojo apie ankstesnes merginas?“ – „Ne.“ – „Tai ožys! O tu ar pasakojai apie savo vaikinus?“ – „Aišku, ne!“ – „Protinga mergaitė!“
Paskaita apie alkoholio žalą. Lektorius: „Statistika rodo, kad geriančius vyrus kur kas dažniau palieka žmonos.“ Klausimas iš salės galo: „Ir kiek ilgai reikia gerti, kad žmona išeitų?“
Reklama: „Mūsų naujasis triašmenis skustuvas – vienu mostu įsipjausite triskart!“
Vyras klausia žmonos: „Ar tu uždėjai slaptažodį mūsų kompiuteriui?“ – „Taip, kad vaikai nelįstų.“ – „Ir koks tas slaptažodis?“ – „Labai paprastas – mūsų vestuvių data.“ – „O velnias!“

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

IŠNUOMOJU žemę su didele kūdra (yra galimybė nusipirkti). Tinka poilsiui ir žuvininkystės verslui. Apie 1 ha žemės galima dirbti. Šalia yra Lukno ežeras.  Tel. (8-686) 77639, el. p. rimantasemilija@gmail.com

 

PADEDAME paruošti reikiamus dokumentus pastatų įregistravimui
Statybų inspekcijoje (VTPSI).
Konsultuojame visais nekilnojamojo turto klausimais.
Tel.: (8-698) 18325, (8-608) 30123.

 

PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas.
Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti chitake grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

nuotr2

nuotr1

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas