utenis 11

Wednesday, February 21, 2018

Atvirumo valandėlė

Armonika sujungė likimus

Ne tik nedidelio kaimelio žmonės, bet ir tolėliau gyvenantieji, išgirdę armonikos melodijas, žinodavo, kad Biržiškių Jonukas parvažiavo tėvų aplankyti. Tai būdavo lyg savotiškas sutartinis ženklas, kad visi, kas tik nori, gali rinktis Biržiškių kieme pavakaroti, pasikalbėti, padainuoti, o jei kam norisi, tai ir pašokti.
Jonukas buvo vienintelis kaimo muzikantas, dar vaikystėje armoniką perėmęs iš senelio, kai jis jau nebegalėjo groti, nes, pjaudamas malkas, kažkaip netyčia nusipjovė po gerą gabalą dviejų dešinės rankos pirštų. Tada niekas net girdėjęs nebuvo apie tokį „stebuklą“, kad nupjautus pirštus galima prisiūti, todėl niekas jų iš pjuvenų krūvos net neištraukė.
Kai senelis grodavo, Jonukas nuo jo niekur nesitraukdavo: akis įsmeigęs, žiūrėdavo į senelio pirštus, spaudančius baltus klavišus. Norėjosi vaikui nors prisiliesti prie tų mygtukų, skleidžiančių skirtingus garsus, bet to daryti niekas jam neleisdavo. Senelis atlyžo tik tada, kai suprato, jog jam pačiam instrumentas tikrai nebebus reikalingas, todėl leido anūkui daryti su juo ką tik nori. Jonukui sublizgo akys...

Tęsinį skaitykite 2017 03 18 „Utenyje“

Ne viskas auksas, kas auksu žiba

Kornelijus šiandien jaučiasi laimingas. Sugriautą gyvenimą pavyko susitvarkyti. Ir padėjo ta moteris, kurios jis anksčiau nė nepastebėdavo, į kurią nekreipdavo jokio dėmesio, nors ji gyveno visai šalia jo tėviškės. Kas privertė praregėti? Kas privertė suprasti, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba?
O moteris, kurią Kornelijus įsimylėjo jaunystėje ir kuri vėliau tapo jo žmona, ne tik širdį sudraskė į gabalus, bet ir paliko be namų, be daiktų, be pinigų. Kitaip sakant, gyvenk, kur nori, kaip nori ir su kuo nori.
Prie šešiasdešimtmečio ribos artėjantis vyriškis sunkiai rinko žodžius, stengdamasis nieko nekaltinti, nesidrabstyti purvais, nemenkinti tų su žmona pragyventų metų, kurie buvo išties laimingi. Viskas prasidėjo tada, kai nutarė statytis namus...

Read more: Ne viskas auksas, kas auksu žiba

Pigiausio vyno butelis – ir išsigelbėjimas, ir draugas

Žinojau, kad mano mokyklos valytoja, nuo kurios skardaus balso krūpteldavo ne vien mokiniai, turi dvi gražuoles dukras. Nijolė gerokai vyresnė už mane, tuomet jau buvo studentė. Nesidomėjau, kokią profesiją ji pasirinko. Tada man tokie dalykai mažai rūpėjo. Tiksliau, visiškai nerūpėjo.
Užtat jaunėlė Vilma buvo mokyklos pažiba: puikiai mokėsi, dalyvavo visuomeninėje veikloje, gražiai piešė, šoko, dainavo. Dėl to mes, jaunesnių klasių mergaitės, jai nepavydėjome. Bet tada, kai visi mums patinkantys berniukai pastebėdavo tik ją, buvome pasiruošusios Vilmą ir apstumdyti, ir apspjaudyti, ir kaip nors kitaip jos didybę sumenkinti. Ir kažin kaip ten būtų buvę, jei ne grėsmingai atrodanti skardžiabalsė jos motinėlė. Jos mes šiek tiek prisibijojome, stengdavomės nesirodyti akyse, nors niekada niekam ji nieko blogo nedarė.
Kai Vilma baigė mokyklą, pradėjo rengtis išskirtinai gražiai. Visi kalbėjo, kad jai drabužių priperka, o gal pačios panešiotus atiduoda Nijolė, kuri, pasak žinančių, tiek uždirbdavo, jog nieko sau neatsakydavo.
Vilma irgi kibo į mokslus, džiugino tėvus pasiekimais, bet į gimtuosius namus kaskart vis rečiau sugrįždavo.
Tapusi pilnamete, pas tėvus atvažiuodavo jau nebe autobusu ar traukiniu. Ją atveždavo labai išvaizdūs vyriškiai: vieną kartą vienas, kitą – kitas. Po kurio laiko sužinojome, kad Vilma išteka. Pamačiusios jos būsimąjį, ne tik netekėjusios miestelio merginos, bet ir savo vaikus jau užauginusios moterys vieningai tvirtino, kad tokio gražuolio jos dar nemačiusios. Gandonešiu vadinama viena kaimo žvitruolė netruko išsiaiškinti, kad tas Vilmos išrinktasis – didelius mokslus baigęs, aukštas pareigas užimantis valdininkas. Visoms, norinčioms žinoti daugiau pikantiškų smulkmenų, buvo paaiškinta, kad Vilmai dirbti nereikės, kad vyras ją aprūpins, kad pėsčia nevaikščios, sunkių krepšių su pirkiniais netampys. Žodžiu, viskuo bus pasirūpinta, viskas padaryta. Jaunai žmonai teliks puoštis, „kūrenti“ šeimos židinį ir su skania vakariene laukti grįžtančio vyro.

Tęsinį skaitykite 2017 02 25 „Utenyje“

Kaimynai kalbėjo tiesą

Sniego pataluos beveik nesimato suzmekusio kapo kauburėlio. Tik gerai žinantiems aišku, kad šitas nedidukas žemės plotelis miestelio kapinėse priglaudė Oną, o prieš gerą dešimtmetį – ir jos vyrą Alfonsą.
Vasarą šitų kapelių niekas neišpuošia gėlėmis, niekas nenuravi suvešėjusių piktžolių. Kartais per Vėlines kažkas uždega kuklią žvakelę. Tai ir viskas, kas liko iš šių dviejų darbščių žmonių gyvenimo. O juk buvo tikėtasi, kad viskas bus kitaip, kad senatvė bus rami ir saugi, kad įdukra padarys viską, jog abu senoliai būtų prižiūrėti, viskuo aprūpinti, rūpestingai slaugomi. Deja...
Ona ir Alfonsas buvo paprasti kaimo žmonės, savo ūkelyje laikę keletą galvijų, kasmet nupenintys trejetą kiaulių, lesinantys keliasdešimt vištų ir dar kasdien einantys į darbą buvusiame kolūkyje. Po gal dešimties bendro gyvenimo metų jie galutinai įsitikino – savo vaikų tikrai nesusilauks. Kai kartais, susėdę vakarienės, pasvajodavo apie ateitį, užsimindavo ir apie įvaikinimą. Kai tvirtai pasiryžo tą padaryti, ne vieną kartą važiavo į tuometinius Vaikų globos namus, dairėsi visai mažo vaikelio. Abu su vyru nesutarė dėl vieno: Alfonsui norėjosi berniuko, o Onai – mergaitės.
Kartą jiems paskambino iš Vaikų globos namų ir paklausė, ar nenorėtų pasiimti vos keleto mėnesių mergytės, kurią nuolat girtaujanti motina tiesiog atnešė ir paliko prie to paties kaimo gyventojų, kurie dėl tokio gyvenimo būdo jai nuolat priekaištavo, durų.

Tęsinį skaitykite 2017 02 18 „Utenyje“

Niekam nereikalinga

Birutė – aštuoniasdešimt antruosius gyvenimo metus bebaigianti moteris. Nedidukė, lieknutė, guvi, puikios atminties našlė mielai pasakojo savo gyvenimo istoriją. Klausydamasi įdėmiai stebėjau jos akis. Jos tokios vaikiškai tyros, tokios permatomai mėlynos ir vis atrodė, kad ji ir šypsosi tik akimis...
„Gimiau ir gyvenau nedideliame kaime, esančiame pačiame rajono pakraštyje,- pasakojo Birutė. – Netgi iki artimiausios didesnės gyvenvietės buvo apie 10 kilometrų. Gyvenome labai skurdžiai, nuo pat vaikystės, kiek save atsimenu, ganiau gyvulius, ravėjau daržus, melžiau karves, penėjau kiaules, dirbau kitus ūkio darbus. Mama buvo nelabai geros sveikatos, tai ji daugiau sukiojosi namuose. Tėvo neprisimenu, nes jis mirė, kai aš buvau vos keleto mėnesių. Pirmą kartą į kitame kaime buvusią gegužinę su pusseserėmis nuėjau tik tada, kai man buvo gal jau 25-eri metai. Šokti, žinoma, nemokėjau: pastovėjau už merginų nugarų ir parėjau namo. Kadangi neturėjau kuo pasipuošti, tai daugiau niekur nebėjau. Net bažnyčion retai ir tik vasarą išsiruošdavau, nes šiltų išeiginių drabužių neturėjau.

Tęsinį skaitykite 2017 02 011 „Utenyje“

Taisykles diktuoja gyvenimas

Sofija nebaigė vidurinės mokyklos. Nelindo jai mokslai į galvą. Nors, tiesą pasakius, nelabai ir stengėsi. Kadangi tuomet nepažangius mokinius palikdavo antriems metams, Sofija gal tik pradinėse klasėse buvo perkeliama iš klasės į klasę, o nuo penktosios vis tekdavo antrus metus kartoti tos pačios klasės kursą. Kai jos bendraamžiai jau ruošėsi laikyti abitūros egzaminus, ji dar „tebesikapstė“ ar tik ne septintoje klasėje. Netgi aštuonmetės mokyklos nebaigusi sulaukė pilnametystės, nusispjovė į mokslus ir kažkur dingo iš kaimo žmonių akiračio. Vieni sakė, kad ji mokosi kirpėjos amato, kiti tvirtino, jog ji tiesiog linksmai leidžia laiką mieste.
Po kurio laiko pasklido kalbos, kad Sofija laukiasi, kad būsimo vaikelio tėvas nė nesiruošia jos vesti. Kažin ar taip iš tikrųjų buvo, ar nebuvo, bet po keleto metų į kaimą ji grįžo viena, tik nebe tokia linksma, kaip būdavo anksčiau. Įsidarbino artimiausio miesto autobusų stotyje konduktore. Darbas buvo nesunkus, netgi savotiškai įdomus: kasdien vis kiti maršrutai, vis kiti keleiviai. Važiavusieji pasakojo, kad ji rasdavo pretekstą užkalbinti jaunus gražius vyrus, iš jų sulaukdavo dviprasmiškų užuominų, bet niekas tikrai nežinojo, ar visu tuo nors kartą buvo pasinaudota.

Tęsinį skaitykite 2017 02 04  „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas