utenis 11

Monday, June 17, 2019

Atvirumo valandėlė

Gyvenimas ir suveda, ir išskiria

Visai netyčia pataikiau į savo gimtojo miestelio šventę. Važiavau tik aplankyti kapų. Žinojau, kad kapinėse praleisiu nemažai laiko, nes reikės ir nuravėti visus kauburėlius (tėvų, senelių, brolio), gėlių pasodinti, palaistyti, po poterėlį sukalbėti. Žinoma, tikėjausi ir nors vieną kitą pažįstamą žmogų čia sutikti (o kurgi kitur, jei ne čia), pasikalbėti, paklausinėti, kaip gyvena buvę kaimynai, buvusios mano draugės ir kt.
Jei kapinėse būtų buvę daug žmonių (kaip ir tikėjausi), Irenos gal būčiau ir nepastebėjusi. O jei ir pastebėjusi, tai tikrai nepažinusi, nes nemačiau jos keletą metų. Nors, tiesą sakant, net pastebėjusi ją nebuvau įsitikinusi, kad tai tikrai mano suolo draugė. Tik tada, kai pamačiau, kieno kapus ji tvarko, supratau, kad tai tikrai ji.
Priėjau, užkalbinau. Pasižiūrėjo į mane kažkokiu buku žvilgsniu ir jau ruošėsi nueiti. Supratusi, kad manęs neatpažino, prisistačiau. Tada net apsikabinome...
– – – –
Irena buvo našlaitė. Kiek prisimenu, ją augino kažkokia sena moteris. Gal močiutė. Matyt, tos moters pajamos buvo menkutės, nes mergaitę ji rengė pačiais prasčiausiais drabužiais. Nors tais laikais, kai aš mokiausi mokykloje, niekas nekreipė dėmesio į aprangą, bet nepastebėti skurdo buvo neįmanoma.
Baigusios tuometinę aštuonmetę mokyklą, išsiskirstėme kas kur. Jei gerai prisimenu, Irena netgi negalvojo niekur mokytis, ji iš karto pradėjo dirbti didelėje gamykloje pagalbine darbininke.

Tęsinį skaitykite 2018 06 02 „Utenyje“

Pagranduko teisybė

Aš tėvų gyvenimo istoriją sužinojau jau būdama studente. Man ją papasakojo kaimynė po to, kai dėl kažkokių priežasčių susipyko su mano tėvais. Tuomet buvau kaime, atostogavau. Kadangi buvo labai graži diena, išėjau žemuogiauti. Ten ir susitikau su kaimyne, kuri jau buvo prisirinkusi artipilnį kibirėlį kvepiančių uogų. Pradėjome kalbėtis lyg ir apie nieką, o po keleto minučių kalba pasisuko apie mano tėvus. Tiksliau – jų jaunystę. Pasirodo, mano tėvų vestuvės buvo „iš reikalo“. O tas „reikalas“ buvau aš...
Kaimynė papasakojo, kad mano tėtis jaunystėje buvo moterų numylėtinis. Sakė, kad vietiniai jį ir vadino ne vardu ar pavarde, o tiesiog „babniku“. Nors tėtis tuomet buvęs kažkokios įmonės partinės organizacijos sekretoriumi, tos pareigos jam netrukdė susitikinėti su moterimis, prikalbėti joms gražių žodžių, žarstytis pažadais. Į jo meilės voratinklį buvo pakliuvusios net kelios moterys iš mano gimtojo kaimo, o kiek jų dar buvo mieste, niekas tiksliai nežinojo.

Tęsinį skaitykite 2018 05 26 „Utenyje“

Aukštai pakilęs, žemai nusileido

Man pasisekė. Nusipirkau nedidelį butą mano gimtajame mieste. Kitaip sakant, sugrįžau iš didmiesčio į ten, iš kur kažkada neatsigręždama išvažiavau. Mano tėvų ( jų jau seniai nebėra, o ir aš nebe jauniklė) daugiabutis stovėjo (ir tebestovi) visai netoli tos vietos, kur dabar ir aš įsikūriau.
Nežinau, kodėl, išėjusi į pensiją, panorau grįžti į nedidelį rajono centrą. Jame man jaukiau, paprasčiau, kažkuria prasme netgi patogiau nei sostinėje. Gaila tik to, kad senų pažįstamų čia jau, galima sakyti, nebėra. O gal aš jų nebeatpažįstu. Juk laikas ne tik man priraitė raukšlių veide, bet ir jiems. Plaukus irgi keistoka spalva nudažė: dabar jie nei žili, nei juodi.
Vieną rytą išnešusi šiukšles į konteinerį, pastebėjau šalia jo besitrinantį vyriškį. Prasilenkdama kažkaip žvilgtelėjau į jį ir net stabtelėjau. Jo žvilgsnis ir akys man pasirodė labai matytos. Tiesa, nesureikšminau to susitikimo: parėjau namo ir pamiršau. Pasirodo, kad tik iki kito karto...
Keletą dienų to žmogaus iš viso nemačiau, bet kažkodėl nesilioviau apie jį galvoti. Po kurio laiko žvilgtelėjau pro buto langą ir pamačiau jį. Tą pačią akimirką čiupau šiukšles (nedaug teturėjau) ir išlėkiau. Bijojau, kad nenueitų, kol aš iki jo priartėsiu. Kai pamačiau, kad jis niekur neskuba, ir aš lėtai prie jo artinausi. Norėjau kuo atidžiau apžiūrėti. Taip, akys matytos, žvilgsnis matytas, kai kurie gestai atmintyje išlikę, bet ką tas žmogus man primena, niekaip negalėjau suprasti. O tai savotiškai siutino. Nė pati nepajutau, kad šiukšles pradėjau daug dažniau nešti, kad kiekvieną kartą vis dairiausi „stebimo objekto“, bet vis nesisekė.

Tęsinį skaitykite 2018 05 19 "Utenio" numeryje

Ir skausmas, ir džiaugsmas visad šalia...

Mano draugės Danutės jubiliejinis gimtadienis turėjo būti labai smagus. Nesvarbu, kad pati jubiliatė nebuvo linkusi švęsti, mes, penkios draugės, nė neketinome praleisti tokios puikios progos visoms susirinkti į bendrą būrį, todėl už jos nugaros rezgėme šventės scenarijų.
Žinojome, kad Danutės šeima prieš porą mėnesių nusipirko sodybą kaime ir kad niekam apie tą pirkinį neprasitarė, nes tikėjosi, kad tai bus puiki priebėga pasislėpti nuo visų sveikintojų. Mums beliko išsiaiškinti, kur ta sodyba yra, o visa kita – mūsų beribės fantazijos reikalas...
Į Danutės šeimos sodybą išsiruošėme vos prabrėškus – apie pusę penktos ryto. Kaip ir tikėjomės, radome juos dar kietai įmigusius. Tuo pasinaudojusios, kieme pastatėme palapinę, ištiesėme atsivežtą sulankstomą stalą, sudėjome valgius, pripūtėme balionų, uždegėme gausybę žvakių, teritoriją išpuošėme gėlėmis... Labai norėjome, kad Danutė, vos išlipusi iš lovos ir priėjusi prie lango atitraukti naktinių užuolaidų, visa tai pamatytų.
Staigmena pavyko. Ne tik Danutė, bet ir jos vyras, pamatę mūsų pastangas, ilgai negalėjo atgauti žado. Visą dieną linksminomės, juokavome ir rimtas temas gvildenome, gėrėme kavą pakaitomis su labai skaniu vynu, kepėme ant laužo šašlykus ir Danutės vyro sugautas žuvis, pokštavome, klausėmės muzikos ir net šokome.
Užtat vakare, leidžiantis saulei, jau labai pavargusios susėdome gerti arbatos. Kadangi linksmybėms jau nebeužteko jėgų, kalbėjome apie darbą, prisiminėme vieną mūsų bendradarbę, kuri neseniai sužinojo labai blogą žinią – jai „moteriškas“ vėžys. Gaila, kad jau labai pažengęs. Visos, pasamprotavusios, kad reikia kartkartėm pasitikrinti sveikatą, kalbą užbaigėme pasižadėjimu neatidėliojant nuvažiuoti į Vilnių ir atlikti būtinus tyrimus. Ir jubiliatę prikalbinome važiuoti kartu.
Sutartą dieną išvažiavome visos šešios. Visą kelią į Vilnių juokavome, anekdotus pasakojome, juokėmės iki ašarų iš linksmų nuotykių. Užtat grįžome tylėdamos: Danutei ir Akvilei buvo diagnozuotas vėžys. Abiem trečios stadijos. Juokas nebeėmė...
Akvilė, galima sakyti, tą pačią minutę puolė į depresiją. Žinoma, gydėsi, bet ne visada vykdė gydytojų nurodymus, metė darbą, niekur nebeišeidavo, nebenorėjo netgi su mumis susitikti. Nebeprižiūrėjo ir šalia namo buvusio gėlyno, niekada nebematėme jos sėdinčios už namo esančioje pavėsinėje. Nors ji labai mėgo grybauti, nebereagavo į kvietimus išvažiuoti į mišką.
Mes visaip bandėme ją išjudinti, stengėmės įtraukti į jos mėgstamą veiklą, bet nepavyko. Ne vieną kartą kreipėmės į specialistus, norėdamos išsiaiškinti, ką mes dar galėtume padaryti, kad Akvilė išbristų iš depresijos, bet ir tai nepadėjo. Ir mūsų, ir, žinoma, jos šeimos narių pastangos vieną dieną baigėsi liūdna žinia – po šiek tiek daugiau nei trejeto metų sužinojome, kad Akvilės nebėra...

Lemtingi atsitiktinumai

Augau pas senelius, – pasakojo Vita. – Buvau jų numylėta, gal netgi savotiškai lepinama. Mano tėtis – jų sūnus – manimi nesidomėjo, retai aplankydavo. Žinojau, kad jis turi kitą šeimą, kad ir vaikų daugiau turi, bet aš tų savo brolių ar seserų nebuvau mačiusi.
Tėtis atvažiuodavo tik tada, kai jam prireikdavo pinigų. Jų reikalaudavo iš močiutės. Kartoju – ne prašydavo, o reikalaudavo. Močiutė dievagojosi neturinti, verkdavo, bet tėčio širdies jos ašaros nesuminkštindavo. Net paaugusi nesusipratau paklausti močiutės, kodėl mano tėvai išsiskyrė ir kodėl aš augu pas juos, bet tikrai prisimenu tą faktą, kad po mano tėčio apsilankymo mūsų finansinė padėtis pasikeisdavo.
Močiutė man nebepirkdavo jokių skanėstų, senelis nebegaudavo pinigų alui, o kiekvienos dienos valgiaraštyje porą savaičių tebūdavo patiekalai iš bulvių. Aš dėl to purkštaudavau, atsisakydavau valgyti, bet močiutė nekreipdavo į tai dėmesio. Ji puikiai žinojo, kad, keletą valandų palaksčiusi lauke, ateisiu ir viską sušlamšiu iki paskutinio trupinėlio.

Tęsinį skaitykite 2018 05 05 „Utenyje“

Meilė tam pačiam vaikinui seseris išskyrė visam gyvenimui

Gal net ne visi žinojo tikrąjį, kitaip sakant, oficialų, rajono pakraštyje esančio kaimo pavadinimą, nes jis gal tik gyventojų gimimo dokumentuose tebuvo įrašytas. Visi tą kaimą žinojo kitokiu pavadinimu – Imbrasų, mat beveik visi jo gyventojai turėjo Imbrasų pavardę.
Visi Imbrasai turėjo pravardes (o kaip kitaip juos atskirsi), kurios buvo tarsi pats tikriausias skiriamasis ženklas. Patys jų turėtojai atsiliepdavo šaukiami pravardėmis. Kai kuriems jos gal buvo netgi labiau įaugusios į kraują nei tikrosios pavardės.
Gaila tik to, kad dauguma pravardžių buvo, galima sakyti, įžeidžiančios, bet niekas į tai nekreipė dėmesio. Kas gi galėjo džiaugtis šaukiamas Skeltalūpiu (dėl to, kad lūpa tarsi buvo padalyta į dvi, matyt, tai kažkokios traumos pasekmė), Žvairiu (dėl aiškiai matomo žvairumo), Besočiu (žmogus buvo mažo ūgio, bet labai daug valgydavo), Ilgakoju (kad ir kokias kelnes beapsimautų, visos jos būdavo trumpos) ir t. t.

Tęsinį skaitykite 2018 04 21 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Pavydus vyras savo žmonai:
    – O už milijoną dolerių tu permiegotum su, tarkim, kad ir Briusu Vilisu?
    Įpykusi žmona:
     – Permiegočiau, jei tik sugebėčiau tiek surinkti...
***
    – Sakykit, kur jūs laikote savo santaupas?
    – Mintyse...
***
    – Atidarykite, policija!
    – O tai kokio velnio jūs ten užsidarėte?

 

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas