utenis 11

Wednesday, February 21, 2018

Atvirumo valandėlė

Skaudų įvykį pamiršti padėjo kitas žmogus

Albiną dar mokyklos laikais buvau nusižiūrėjusi – aukštas, liesokas, mėlynakis, mažakalbis. Nežinau kodėl, kiek įmanydama, vengiau susitikti jį mokyklos koridoriuje, krepšinio aikštelėje prieš treniruotes stengiausi nesimaišyti jam po kojomis, nenorėjau, kad kartu eitume namo, nors gyvenome toje pačioje gatvėje.
Taip elgiausi galbūt dėl to, kad jis buvo trejetu metų už mane vyresnis, kad dėl jo dėmesio tarpusavyje varžėsi ne viena vienuoliktokė, o aš tebuvau tik aštuntoje klasėje. Bijojau, kad, sužinoję apie mano širdyje įsižiebusius jausmus mūsų mokyklos aukštaūgiui, bendraklasiai tikrai šaipysis, užgaulios, gal netgi tyčiosis.
Kartą „mano problema“ išsisprendė savaime. Tiesiog atsitiktinai. Mūsų auklėtoja, kartu ir šokių būrelio vadovė, atėjo į klasės valandėlę susinervinusi. Paaiškėjo, kad viena šokėja susilaužė koją, o kolektyvas po poros savaičių turėjo dalyvauti kažkokiame konkurse. Tai išgirdusi, aš stryktelėjau iš vietos ir tą pačią akimirką pasisiūliau tą šokėją pakeisti. Žinoma, pridūriau, kad ne vienus metus esu šokusi kitame kolektyve, kad moku daugelio lietuvių liaudies šokių žingsnelius ir t.t. Auklėtoja pakvietė ateiti į repeticiją ir pabandyti. Sutikau su didžiausiu džiaugsmu. O kai nuėjau ir pamačiau, kad tas šokėjas, kuris liko be partnerės, yra būtent Albinas, galvojau, kad iš kailio išsinersiu bedžiūgaudama...

Tęsinį skaitykite 2017 01 28 „Utenyje“

Meilė atėjo mažučiais žingsneliais

Dabar aš jau senas ir vienišas. Buvusio žavesio nelikę nė lašelio. Dažniausiai būna netgi taip, kad nesiskutu barzdos, dienų dienom nesiprausiu ir niekur neišeinu iš namų. Vieni tokią būseną vadina depresija, o aš ją įvardijau kitaip – atlygis už nemeilę, nepagarbą, nepelnytus įžeidimus ir, sudėtinga prisipažinti, neištikimybę.
Mylėtos moterys seniai turi kitas šeimas, gyvena kitais rūpesčiais. Gal dėl to, kad savo laiku jos labai nusivylė manimi (pagrindas tam buvo, neneigsiu), nė viena nenori su manimi bendrauti, netgi telefonu pasikalbėti. Nejaugi aš galėjau taip skaudžiai įžeisti? Specialiai to tikrai nedariau. Tiesiog mėgavausi moterų žavesiu, žaidžiau jų jausmais. Dabar tegaliu tik atgailauti, pakeisti nieko nebegaliu. O ir prasmės nebėra...
Jaunystėje tikrai buvau padūkęs. Net neįsivaizdavau, kaip gali vyrai išsirinkti vieną vienintelę merginą iš didelio pulko gražuolių ir ją vesti. Tada man tai buvo nesuprantama. Juk ir viena graži, kita – dar gražesnė, trečia – lipšnesnė, ketvirta – mielesnė ir t.t. Todėl ir naudojausi tuo, kad aš visoms patikau, visos manęs siekė (ne tik man taip atrodė, bet ir kiti tvirtino, jog tai tiesa), nė viena neatstumdavo.

Tęsinį skaitykite 2017 01 21 „Utenyje“

Meilei reikia išbandymų

Prisimenat anekdotą? Tą, kur pasakojama, kad jau gerokai per šeštą dešimtį metų persiritusį senbernį kaimynai įkalbėjo vesti, teigdami, kad senatvei prikausčius prie lovos nebus net kas vandens stiklinę paduotų. Senbernis vedė. keletą metų pagyvenęs santuokoje, pasiligojo, nebepakilo iš lovos, o jo aplankyti atėjusiems kaimynams pasakė: „Paklausiau jūsų, vedžiau. Stiklinę vandens yra kas paduoda, bet kad gerti visai nesinori...“ Aš dabar irgi labai panašiai jaučiuosi...
Šeimoje buvau vienturtis vaikas. Tėvai buvo darbštūs, amžinai kažkuo užsiėmę, todėl mano auklėjimas buvo patikėtas močiutei. Nuobodu man buvo su ja, todėl dažnai nubėgdavau į kaimynų kiemą, kur smėlio dėžėje nuobodžiaudavo metais už mane vyresnis berniukas. Nežinau, kodėl būtent aš ten bėgdavau, o ne jis į mūsų kiemą ateidavo. Gal ta smėlio dėžė buvo svarbiausia: jis turėjo, o aš ne.
Pati aš to „svarbaus“ fakto neprisimenu, bet mūsų abiejų tėvai, nuolat bendravę tarpusavyje, vėliau pasišaipydavo, kad jų Romas dar tada, „smėlio dėžės laikais“ , tėvams buvo pareiškęs, kad mane ves. Aš Romą laikiau beveik broliu, o jis mane – seserimi. Būdavo, išsikalbam, pasipasakojam vienas kitam savo išgyvenimus, neslėpdami jokių aplinkybių, kartais pasibaram ir išsilakstom. Turėjome netgi tokią vietelę po labai plačiu ąžuolų, augančiu tarp mūsų abiejų tėvų namų, kur ir vykdavo slapti mūsų pokalbiai. Ko nenorėdavome pasisakyti tėvams, tą pasakydavome vienas kitam ir abu šventai saugojom vienas kito paslaptis.

Tęsinį skaitykite 2017 01 17 „Utenyje“

Praleista proga

„Nebuvau iš tų, kurie keisdavo merginas gal net dažniau nei kojines, kiekvienai prikalbėdavo gražių žodžių, kviesdavo į pasimatymus ir t.t., – savo gyvenimo istoriją pasakojo Alfredas. – Buvau (ir tebesu) tylenis, nedaugžodžiaujantis, nelabai mėgstantis žerti komplimentus, kiekvienam sutiktam pasakoti savo išgyvenimus. Vaikščioti į šokius irgi nemėgau. Tas vienintelis kartas, kai į juos išsiruošiau, buvo lemtingas – ten pamačiau merginą, kuri man labai patiko ir kuriai po keleto draugystės mėnesių pasipiršau.
Kai iki numatytos vestuvių datos tebuvo likusios gal kokios penkios dienos, pusseserė, turėjusi būti vyriausiąja pamerge, susilaužė koją. Su vienu iš draugų, turėjusiu būti pabroliu, tarėmės, ką daryti. Jis pasiūlė nuvažiuoti į vieną mūsų rajono miestelį, kuriame gyvena jo giminaitė, paaiškinti jai susidariusią situaciją ir paprašyti išgelbėti padėtį. Su tokiu pasiūlymu sutikau, nes kitos išeities nemačiau. Nuvažiavome. Pasirodė, kad ta draugo giminaitė Palmira bute gyveno ne viena, o su drauge: viena viename kambaryje, kita – kitame. Įkalbėjome Palmirą keisti savaitgalio planus ir pabūti pamerge. Ta proga pasiūliau išgerti šampano, kurį „sandėriui užtvirtinti“ buvau pasiėmęs. Mano draugas pasiūlė pakviesti ir už sienos gyvenančią Palmiros draugę Liną. Kai ją pamačiau įeinančią į Palmiros kambarį, net kojas pakirto – tokios gražios merginos iki tol nebuvau matęs. Tą pačią akimirką ją įsimylėjau, pasigailėjau, kad esu jau beveik vedęs, kad lemtis nesuteikė galimybių su Lina susitikti anksčiau, kad atšaukti vestuves tikrai jau per vėlu.
Dabar jau galiu drąsiai prisipažinti, kad vestuvių dieną šalia savęs įsivaizdavau Liną, kad nesilioviau apie ją galvoti dar keletą metų, kad prieš užmigdamas vis pagalvodavau apie ją, kurdavau įvairiausias situacijas, mėgindavau spėlioti, kaip ji pasielgtų vienu ar kitu atveju. Vėliau jos paveikslas nutolo. Po ketverių metų gimė sūnus, dar po dvejų – dukra, atsirado visokiausių papildomų darbų, rūpesčių, kurie „išgarino“ iš galvos mintis apie tą merginą. Keletą dešimtmečių net atsitiktinumas mūsų nesuvedė: ji pasiliko gyventi tame miestelyje, o aš su šeima gavau butą tik ką pastatytame miesto daugiabutyje.

Tęsinį skaitykite 2017 01 07 „Utenyje“

Susitikimas po penkiasdešimt metų

Janina Brukštuviene prisistačiusi „Utenio“ skaitytoja, mėgstanti „Atvirumo valandėlės“ istorijas, nutarė ir savąją papasakoti, pridurdama, kad ji nelabai graudi, bet verčianti susimąstyti, pagalvoti apie tai, kaip metai keičia žmones, požiūrius, likimus ir sveikatą. Daugeliui veiksnių įtaką daro ir paties žmogaus gyvenimo būdas, aplinkybės, susiklosčiusios situacijos ir netgi sutikti žmonės...
Šeštadienio rytas. Lėtai žingsniavau miesto parko link, nes skubėti nebuvo jokio reikalo: išėjau iš namų gerokai anksčiau, nei reikėjo. Nežinau, kodėl taip pasielgiau, nes iki paskirtos susitikimo valandos dar buvo ilgokas laiko tarpas. Šiek tiek vyliausi, kad, kaip ir dera susitikimo organizatorei, į sutartą vietą tikrai ateisiu pirmoji, žiūrėsiu į ateinančiuosius ir bandysiu atpažinti buvusius savo klasės draugus, nematytus lygiai penkiasdešimt metų. Tuomet, kai baigėme mūsų gimtajame kaime esančią aštuonmetę mokyklą ir išsiskirstėme vieni kitiems nieko nepažadėję, mūsų buvo dvidešimt. Visiems po penkiolika metų...

Read more: Susitikimas po penkiasdešimt metų

Meilei ne vardas svarbiausia

Kazio dienos buvo beveik vienodos. Skyrėsi tik išgerto alkoholio kiekis. Dailus, aukštas, išvaizdus jaunas vyriškis po beveik mėnesį trukusių girtuokliavimų atrodė mažiausiai dvidešimčia metų senesnis: seniai neplauti, o gal ir nešukuojami garbanoti plaukai susisuko į virveles, vešlūs antakiai, žandenos, ūsai ir barzda dengė beveik visą veidą, akys prarado spindesį. Netgi balsas pasikeitė: pasidarė toks, lyg būtų užkimęs, lyg gerklę skaudėtų. Bendradarbiai žinojo, kad Kaziui atostogos baigiasi po keleto dienų, todėl nuogąstavo, ar jis spės „atvirsti į žmogų“. Tiesa, visi žinojo ir tokios juodos depresijos priežastį – Milda. Dirbo abu viename kabinete, gražiai bendravo, vaikščiojo vienas pas kitą į svečius, kartu lankėsi koncertuose, šventėse, ne kartą keliavo po egzotiškus kraštus.
Kazys, prieš išeidamas atostogų, buvo paruošęs Mildai siurprizą – nupirkęs poilsinį kelialapį abiem į Tunisą. Atostogų išvakarėse, vos įžengęs pro jos buto duris, pamojavo bilietais, pasakė, ką sugalvojęs, ir tikėjosi, kad Milda puls jam ant kaklo, apsikabins taip švelniai, kaip visada būdavo, ir ims dėkoti apsipylusi džiaugsmo ašaromis. Deja... Laukto padėkojimo ir nuoširdaus džiaugsmo nebuvo. Greičiau atvirkščiai. Milda kaip stovėjo prie lango, žiūrėdama kažkur į tolį, taip ir liko stovėti. Net neatsisuko. Kazys, nustebintas tokio elgesio, net atsitokėti nesuspėjęs, išgirdo garsiai ištartus šalčiu dvelkiančius žodžius: „Atleisk, aš supratau, kad myliu ne tave, o Liną...“ Eidamas namo, Kazys ir nusipirko pirmąjį butelį alkoholio...

Tęsinį skaitykjite 2016 12 10 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas