Atvirumo valandėlė

Keistų sutapimų grandinė

Details: Published: Friday, 16 June 2017 08:56

Dėdė – tėvelio brolis – buvo pašarvotas didelėje salėje. Jis visą gyvenimą gyveno visiems tiems, kuriems buvo reikalingas. Jo pagalbos nuolat prašydavo ne tik artimiausi giminės iš didžiausių Lietuvos miestų, kaimynai, bet ir tolimesnių kaimų gyventojai. Rodės, jei nebūtų dėdės, daugelis darbų liktų nepadaryti, nes niekas kitas jų nebūtų ėmęsis.
Dėdė buvo tylenis, be galo kantrus. Prie bet kokios schemos, bet kokio sudėtingesnio, ne tik žinių, bet ir kruopštumo bei atidumo reikalaujančio darbo, jis galėdavo prasėdėti valandų valandas, pamiršęs apie poilsį ir tai, kad nors kartą per dieną reikia pavalgyti.
Materialiniai dalykai jam tarsi neegzistavo: jokio nuolatinio darbo užmokesčio jis negaudavo, o už atliktą darbą paimdavo tik tiek, kiek kas pasiūlydavo. Būdavo netgi tokių užsakovų, kurie, atsiimdami gaminį, brėžinį ar bet kokį kitą daiktą, pasakydavo, kad šiuo metu neturi pinigų, todėl atsiskaitys vėliau. O to „vėliau“ neapibrėžtumas taip ir pradingdavo laike...
Dėdę pašarvojo anksti rytą. Dabar jau priešpiečiai, bet kol kas su juo atsisveikinti neatėjo nė vienas žmogus. Netgi tie, kurie su visokiais reikalais nuolat varstė jo namų duris, kurie neįsivaizdavo gyvenimo be jo pagalbos.

Tęsinį skaitykite 2017 06 17 „Utenyje“

Tikiuosi, kad laimė kada nors ateis

Details: Published: Friday, 09 June 2017 10:23

Visa savo esybe jutau, kad prabudau, bet akių atmerkti negalėjau. Atrodė, kad blakstienas kažkas patepė lipniais klijais, kad ant vokų uždėjo mažas sunkias pagalvėles. Nežinau, kiek laiko taip gulėjau. Nežiūrėjau į laikrodį. Kam jis man šiandien reikalingas. Visi įsipareigojimai baigėsi vakar, susitarimai nebegalioja, skubėti nėra kur. Visas pasaulis su visais privalumais ir trūkumais kažkur nutolo, pasiliko lyg už kažkokios storos uždangos, kurios nei perplėši, nei nustumsi ar rieškučiomis į kitą vietą perneši.
Aiškiai suvokiau vieną svarbią tiesą – šiandien man trisdešimt. Skaičius, kurio prasmės dar nesuvokiu, su kuriuo nenoriu susitapatinti, kuriam nesiruošiu nuolaidžiauti. Bet, nori ar nenori, jis jau šalia manęs, kėsinasi į mano privatų gyvenimą, jausmus ir kasdienybę...
Supratau, kad aš ne negaliu, o tiesiog nenoriu atsimerkti. Nenoriu įsitikinti, kad šalia manęs nebėra Tauro, kad kampe nebėra jo kuprinės ir žvejybos reikmenų, kad iš viso jo mano gyvenime nebėra...
... Pirmiausia buvo Paulius – jaunas saksofonininkas, nusižiūrėtas dar tada, kai mokiausi muzikos mokykloje. Nuobodu būdavo jo draugijoje – jis arba groja, arba tyli. Negreit pajutau, kad man ta tyla patinka. Aš netgi laukdavau jos. Būdavo sėdim abu vienas prieš kitą ir žiūrim į vienas kitą. Nežinau, kaip jis, o aš tai tik į tą pusę žiūrėdavau, o iš tikrųjų mačiau viziją: mes abu scenoje, aš groju fortepijonu, o jis saksofonu. Mums ploja žiūrovai, prašo pakartoti. Aš tirpstu iš laimės, o Paulius santūriai šypsosi.

Tęsinį skaitykite 2017 06 10 „Utenyje“

Kenčiu už močiutės nuodėmes

Details: Published: Friday, 02 June 2017 09:01

Močiutės neprisimenu. Ji mirė dar prieš man gimstant, bet pamiršti jos niekaip negaliu. Kažkas man pasakojo, kad ji buvusi labai darbšti, sumani, graži, kad ne vienas kaimo vaikinas jos geidė, bet nė vienas vesti jos negalėjo – visiems reikėjo kraičio, kurio ji neturėjo. Nežinau detalių, bet vienas stambių ūkininkų sūnus buvo ją labai įsimylėjęs. Jie slapčia susitikinėdavo netgi tada, kai ūkininkaitis jau buvo vedęs kitą, kai jau ir vaikų turėjo. Jis mano močiutei sakydavęs, kad žmonos nemyli, kad ji jam reikalinga tik darbams nudirbti, kad jos kraitis labai pravertęs išsimokant skolas bankui, kad tėvai nenorėjo jokios kitokios marčios.
Apie jų susitikimus niekas ilgai nė neįtarė. Kaip jiems tai pavykdavo, sudėtinga suprasti. Viskas paaiškėjo tik tada, kai močiutė ėmė lauktis vaikelio. Kaimo moterėlėms ne taip svarbi buvo žinia apie mano močiutės nėštumą, kiek svarbu buvo išsiaiškinti, kas gali būti vaiko tėvas. Kadangi apie jokius užsakus ar paskirtą vestuvių datą niekas nieko nežinojo, apkalboms ir spėliojimams nebuvo galo. Netgi tada, kai gimė mergaitė, niekas nežinojo, kas jos tėvas. Moterėlės labai stengėsi pamatyti mažylę, mat norėjo sužinoti, į ką ji panaši, – niekam „nepritaikė“. Ji nebuvo panaši nė į vieną nevedusį jauną kaimo vyrą, o apie tai, kad vaikelio tėvas gali būti vedęs žmogus, niekas nepagalvojo.
Kai aprimo kalbos, kai visos spėlionės baigėsi, o mažylė paaugo, mano močiutė vėl pasijuto nėščia. Nežinau, ką jautė ji pati, bet kaimas ūžė. Tai buvo tie laikai, kai netekėjusiai panelei susilaukti vaikelio buvo tolygu vos ne pasaulio pabaigai, o čia dar ir antras ruošiasi į pasaulį. Močiutė buvo smerkiama, kaltinama būtais ir nebūtais dalykais, išvadinama pačiais bjauriausiais žodžiais. Ji niekam nieko nepasakodavo, nesiguosdavo, neaimanuodavo. Pikčiausia buvo tai, kad niekas taip ir neišsiaiškino, kas galėtų būti vaikų tėvas. Paslaptis pradėjo ryškėti tik tada, kai vyresnioji močiutės dukra jau ėmė lankyti mokyklą. Čia ir pastebėta, kad ji lyg du vandens lašai panaši į ūkininkaičio dukrą. Tada kaimas praragėjo, bet vis dar netikėjo, kad toks garbingas žmogus galėtų taip pasielgti.
Kaimas gyveno „budėjimo režimu“. Kiekvieną močiutės žingsnį kas nors iš kaimo žmonių akylai sekdavo, stebėjo visus pasikeitimus, „tikrino“ ją ganykloje melžiančią karves, pievoje grėbiančią šieną, ravinčią daržus, einančią į mišką uogauti, grybauti, malkauti. O kai kažkam pavyko pastebėti, kad iš miško laukymėlės išėjo ūkininkaitis, o po keleto minučių ir močiutė – prasidėjo spėlionės. O kai gimė trečia mergaitė, abejojančių nebebuvo. Tai trečias ūkininkaičio vaikas. Tuomet kaimo moteris pasiekė žinia, kad ūkininkaičio žmona prakeikė mano močiutę...

Tęsinį skaitykite 2017 06 03 „Utenyje“

Meilė, panaši į pasaką

Details: Published: Friday, 26 May 2017 08:42

Keistoka šiandien diena. Kaimynė paprašė būti liudininke jų skyrybų byloje. Nesutikau, nes nesupratau, ką aš turėčiau liudyti. Supyko. O aš sėdžiu ir galvoju, ką reikėtų pasakyti tokiu atveju. Kad jie nesutarė? Kad tai vienas, tai kitas namo pareidavo vėlai ir gerokai įkaušę? Tiesa, kartais visai nepareidavo. Žinoma, girdėjau garsius barnius, žinojau, kad kartais ir rankos nevaldomos, bet iš kur man žinoti tų kivirčų aplinkybes? Žinoma, kaimynė dažnai ateidavo pas mane „išsiverkti ant peties“, o kaimynas – niekada. Klausantis kaimynės verkšlenimų susidarė įspūdis, kad ji angelas, o vyras – blogesnis už velnią. Bet aš neapstebėjau jame jokių „velniškų“ bruožų. Žinoma, gaila, kad jie nusprendė pasukti skirtingais keliais, bet aš čia tikrai nieko pakeisti negaliu.
Įsijungiau televizorių – pasakojo apie kažkokią gražuolę, kurią paliko vyras. Išjungiau. Atsiverčiau moterims skirtą žurnalą, vėlgi didžiulis straipsnis apie garsios poros skyrybas. Užverčiau neskaičiusi. Kažkoks siaubas. Statistika irgi žiauri: kas mėnesį išsiskiria daugmaž tiek porų, kiek susituokia. Vieni netgi po 20 ar dar daugiau santuokos metų, o kiti – dar net nespėję priprasti prie gyvenimo kartu subtilybių.
Nuotaika specifinė. Sėdžiu supamojoje kėdėje, žiūriu pro langą ir matau priešais augančiame medyje du besipešančius paukštelius (netgi jie negali taikiai sugyventi!). Kažkoks košmaras, o ne diena. Užsiplikiau kvapnios kavos puodelį ir panirau į nepamirštamus prisiminimus...

Tęsinį skaitykite 2017 05 27 „Utenyje“

Čia lieka mano širdis...

Details: Published: Friday, 12 May 2017 08:34

Danutė ir jos sesė anksti neteko tėvų. Mergaites užaugino ir į mokslus išleido moteris, kurią abi sesutės vadino mamute. Ji ir buvo sesėms kaip tikra mama: kai reikėjo, pabarė, kai nusipelnė, pagyrė, rūpinosi jomis taip, kad ir tikroji mama nieko daugiau dėl dukrų nebūtų padariusi. Sunkūs tada buvo laikai. Pokaris. Visko trūko, bet dejuojančių dėl skurdo praktiškai nebuvo. Visi suprato, kad nuo dejavimų, virkavimų niekas nepasikeis: reikia stengtis išgyventi iš to, ką turi, ką savo rankomis sukūrei, užauginai.
Baigusi agronomijos mokslus, Danutė stengėsi sąžiningai dirbti tuometiniame kolūkyje, nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis, suprasti bendro darbo subtilybes.
Ne vienas jaunas nevedęs vyriškis tuomet stengėsi atsirasti kuo arčiau žavios tamsiaplaukės, ją pakalbinti, pakviesti į pasimatymą, sužavėti gražuolę sąmoju, protingomis mintimis, jaunatviška energija ir būsimo gyvenimo planais.
Kažin kaip ten būtų buvę, jei ne pusseserės vestuvės, į kurias Danutė buvo pakviesta pamerge. Šiek tiek neramino tik tai, kad pabrolys bus ne kažkuris iš pažįstamų vaikinų, o kažkoks būsimo pusseserės vyro draugas iš miesto. Nerimas baigėsi vos jį pamačius: atitraukti akių nuo Vytauto buvo neįmanoma. Žinoma, Danutė stengėsi to neparodyti, bet, pasak liaudies išminties, staiga užsiliepsnojusios meilės ir kosulio nepaslėpsi...
Vestuvių svečiai, pamatę šią jaunųjų palydos porą, akimirksniu nusprendė – šitie irgi taps vyru ir žmona. „Pranašystės“ išsipildė. Tapęs šeimos žmogumi, Vytautas žmonai pareiškė, kad kaime jie negyvens. Po kurio laiko žodžiai virto veiksmais: šeima ėmė statytis namą mieste.

Tęsinį skaitykite 2017 05 13 „Utenyje“

Puokštė rožių už dvidešimties metų praradimus

Details: Published: Friday, 05 May 2017 08:56

Ilgai nesupratau, kas čia su manimi darosi. Visi žmonės, net tie, kurie buvo įskaudinę, pažeminę ar kaip kitaip nuskriaudę, tapo geri. Visiems norėjau įtikti, padėti, visiems be perstojo šypsojausi. Bene labiausiai mane nustebino tai, kad su malonumu ėmiausi net tokių darbų, kurių kaip įmanydama kračiausi. Pasikeitimų „diagnozę“ nustatė mano draugė Martyna, nes ji buvo beveik tiesioginė visokiausių mano strakaliojimų ir nepaaiškinamų gerumo proveržių liudininkė.
Žinote, ką ji pasakė? Ogi, kad aš esu įsimylėjusi. Nepataisomai. Gerai apsvarsčiusi jos žodžius, išvadą pasidariau pati. Tikrai taip. Kažkada buvau girdėjusi močiutę kalbant, kad įsimylėjusiems viskas žydra, viskas gražu, spalvota, visi žmonės geri, o pasaulis tai iš viso fantastiškas. O aš būtent taip ir jaučiausi. Eidama, rodos, net žemės neliečiau, o darbai, prie kurių tik vos vos prisiliečiu, savaime pasidaro...
Emilis seniai užvaldė visas mano mintis. O ar aš jam nors šiek tiek svarbi, nežinojau. Lyg ir turėtų taip būti, bet ką gali žinoti, kas kito žmogaus galvoje. Rodos, visada apsidžiaugia mane susitikęs, dažnai įsisiūlo į svečius, pakviečia pasivaikščioti po naujai kuriamą parką miesto pakraštyje, retkarčiais padovanoja kokį nors labai mielą niekutį.
Pavasariop pastebėjau, kad mūsų susitikimai dažnėja, kad Emilio švelnūs žodžiai kaskart vis giliau įsminga man į širdį. O kartą nuo jų visai galva apsisuko...

Tęsinį skaitykite 2017 05 06 „Utenyje“