Atvirumo valandėlė

Moterų liūto šlovės saulėlydis

Details: Published: Friday, 14 April 2017 08:22

Neseniai sugrįžau į savo jaunystės miestą. Kažkada bėgau iš jo neatsigręždama, tikėdama, kad viskas, kas buvo blogai, kas vyko ne taip, kaip aš norėjau, čia ir pasiliks.
Ten, kitame mieste, ieškojau laimės, gero darbo, linksmų draugų, šaunaus vyro, gražios šeimos. Darbą radau. Ne tokį, apie kurį svajojau, bet skųstis tikrai negalėjau. Su draugais kurį laiką buvo sunkiau: kolektyve, kuriame įsidarbinau, beveik visi kolegos buvo gerokai vyresni už mane, todėl nesutapo interesai, gyvenimo būdas, vertybės. Bet vėliau susidraugavau su kaimyne, po to – su jos draugais. Gyvenimas tapo įdomesnis, prasmingesnis. Svarbiausia, nebuvo laiko prisiminimams, visokiausiems apmąstymams, žodžiu – praeičiai.
Kurį laiką galvojau, kad ir šaunų vyrą sutikau. Kai už jo ištekėjau, taip nebeatrodė, o po keleto santuokoje pragyventų metų supratau, kad tai tikrai ne tas žmogus, apie kurį svajojau, kurio laukiau ir tikėjausi, kad būsiu mylima, šiek tiek lepinama, vienintelė. Kad taip nėra, įsitikinau po šešerių santuokos metų. Verkiau, išgyvenau, svarsčiau visokiausius galimus tolimesnio gyvenimo (su juo ir be jo) variantus, bandžiau tartis su artimaisiais, ieškojau patarėjų ir užtarėjų. Metai bėgo, o sprendimas vis kažkur užkliūdavo: tai aplinkybės pasikeičia, tai kokia liga sutrukdo, tai kažkoks nepaaiškinamas gailestis prasiveržia.

Tęsinį skaitykite 2017 04 15 „Utenyje“

Gerokai pavėlavusi žinia

Details: Published: Friday, 07 April 2017 08:35

Dabar Rokas prikaustytas prie lovos. Kalbėti gali (lankytojams dažniausiai pasakoja anekdotus, linksmas istorijas, o kai lieka vienas, apsipila ašaromis), pats gali pavalgyti, jei maistas, sudėtas ant specialaus staliuko, paduotas tiesiog į lovą. Užtat kojos visiškai neklauso. Kai nieko nėra namuose, Rokas pabando nuleisti jas ant žemės, slapta tikėdamasis, kad kada nors galės atsispirti ir nueiti. Na, kad ir netoli, kad tik iki virtuvės ar tualeto, užtat savomis kojomis. Bet pasėdi, pasvajoja ir vėl, pasak jo paties, įverčia visiškai neklusnias kojas į lovą. Tada vyriškio skruostais nurieda nevilties ašara. Tokia skaidri, tokia vaikiškai tyra, kad, rodos, net nesimato jos pagilėjusiose skruosto raukšlėse.
Kai dukra jubiliejinio gimtadienio proga nusprendė tėvui padovanoti ne kokią nors „apčiuopiamą“ dovaną, o pačios geriausios miesto masažuotojos paslaugas – kojų masažo seansus dvidešimčiai dienų, pasakė tik motinai. Tėvui tai turėjo būti staigmena. Jei jam būtų pasakiusi iš anksto, tėvas būtų puolęs įrodinėti, kad tai nepadės, kad tai beviltiškas reikalas, tiesiog pinigų švaistymas ir t.t.
Visi šeimos nariai, pasitarę tarpusavyje, nusprendė, kad mama tą dieną turėtų likti namuose, sutartu laiku atidaryti duris masažuotojai ir palydėti ją į tėvo kambarį. Mama buvo pasiruošusi būti „laidininku“ tarp tėvo ir masažuotojos, jei jis per daug audringai sureaguotų į specialistės pasirodymą. Visi neramiai laukė tėvo reakcijos į staigmeną. Tik niekas net neįtarė, kad staigmena priblokš ir juos pačius...

Tęsinį skaitykite 2017 04 08 „Utenyje“

Gaisrą prisišaukė pati

Details: Published: Friday, 31 March 2017 08:29

„Mokykloje mokiausi prastai, - pasakojo Stasys.- Vienintelis dalykas, kuris man rūpėjo, buvo technika. Su ja galėjau krapštytis ir nevalgęs, ir nemiegojęs. Dar vaikas būdamas, suaugusiems taisiau mopedus, motorolerius, motociklus, vėliau – automobilius. Kuo rimtesnis buvo gedimas, tuo įdomiau. Kai sulaukiau pilnametystės, mečiau mokslus, įstojau į profesinę mokyklą, kur įgijau vairuotojo profesionalo teises. Jos man labai pravertė išėjus į tuometinę tarybinę kariuomenę.
Grįžęs įsidarbinau kolūkyje, kuris ilgainiui tapo milijonieriumi. Įsikūręs man suteiktame gyvenamajame būste (trijų kambarių bute man buvo skirtas vienas kambarys), čia dirbti pasikviečiau ir savo tarnybos draugą Vytautą. Po daugiau nei pusmečio sulaukėme ir trečio gyventojo – Dainiaus, irgi įsidarbinusio vairuotoju.
Smagiai leisdavome laiką visi trys. Laimei, mums patiko skirtingos merginos, todėl nebuvo jokių meilės trikampių, jokių paslaptingų pasimatymų, intrigų. Kadangi visi trys gyvenome broliškai, tai ir paslapčių vienas nuo kito neturėjome.
Nors buvome sutarę dar ilgai nesusisaistyti vedybiniais ryšiais, pirmasis neištvėrė Vytautas. Kolūkis jaunai šeimai paskyrė nedidelį, standartinį (taip tada vadinome) namelį. Po poros metų senbernišką priesaiką į šeiminį gyvenimą iškeitė ir Dainius. Likau tame bute vienas. Tada ir man nieko kito nebeliko, kaip tik vesti savo mylimąją į Civilinės metrikacijos skyrių.

Tęsinį skaitykite 2017 04 01 „Utenyje“

Armonika sujungė likimus

Details: Published: Friday, 17 March 2017 09:30

Ne tik nedidelio kaimelio žmonės, bet ir tolėliau gyvenantieji, išgirdę armonikos melodijas, žinodavo, kad Biržiškių Jonukas parvažiavo tėvų aplankyti. Tai būdavo lyg savotiškas sutartinis ženklas, kad visi, kas tik nori, gali rinktis Biržiškių kieme pavakaroti, pasikalbėti, padainuoti, o jei kam norisi, tai ir pašokti.
Jonukas buvo vienintelis kaimo muzikantas, dar vaikystėje armoniką perėmęs iš senelio, kai jis jau nebegalėjo groti, nes, pjaudamas malkas, kažkaip netyčia nusipjovė po gerą gabalą dviejų dešinės rankos pirštų. Tada niekas net girdėjęs nebuvo apie tokį „stebuklą“, kad nupjautus pirštus galima prisiūti, todėl niekas jų iš pjuvenų krūvos net neištraukė.
Kai senelis grodavo, Jonukas nuo jo niekur nesitraukdavo: akis įsmeigęs, žiūrėdavo į senelio pirštus, spaudančius baltus klavišus. Norėjosi vaikui nors prisiliesti prie tų mygtukų, skleidžiančių skirtingus garsus, bet to daryti niekas jam neleisdavo. Senelis atlyžo tik tada, kai suprato, jog jam pačiam instrumentas tikrai nebebus reikalingas, todėl leido anūkui daryti su juo ką tik nori. Jonukui sublizgo akys...

Tęsinį skaitykite 2017 03 18 „Utenyje“

Ne viskas auksas, kas auksu žiba

Details: Published: Friday, 03 March 2017 09:29

Kornelijus šiandien jaučiasi laimingas. Sugriautą gyvenimą pavyko susitvarkyti. Ir padėjo ta moteris, kurios jis anksčiau nė nepastebėdavo, į kurią nekreipdavo jokio dėmesio, nors ji gyveno visai šalia jo tėviškės. Kas privertė praregėti? Kas privertė suprasti, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba?
O moteris, kurią Kornelijus įsimylėjo jaunystėje ir kuri vėliau tapo jo žmona, ne tik širdį sudraskė į gabalus, bet ir paliko be namų, be daiktų, be pinigų. Kitaip sakant, gyvenk, kur nori, kaip nori ir su kuo nori.
Prie šešiasdešimtmečio ribos artėjantis vyriškis sunkiai rinko žodžius, stengdamasis nieko nekaltinti, nesidrabstyti purvais, nemenkinti tų su žmona pragyventų metų, kurie buvo išties laimingi. Viskas prasidėjo tada, kai nutarė statytis namus...

Pigiausio vyno butelis – ir išsigelbėjimas, ir draugas

Details: Published: Friday, 24 February 2017 11:03

Žinojau, kad mano mokyklos valytoja, nuo kurios skardaus balso krūpteldavo ne vien mokiniai, turi dvi gražuoles dukras. Nijolė gerokai vyresnė už mane, tuomet jau buvo studentė. Nesidomėjau, kokią profesiją ji pasirinko. Tada man tokie dalykai mažai rūpėjo. Tiksliau, visiškai nerūpėjo.
Užtat jaunėlė Vilma buvo mokyklos pažiba: puikiai mokėsi, dalyvavo visuomeninėje veikloje, gražiai piešė, šoko, dainavo. Dėl to mes, jaunesnių klasių mergaitės, jai nepavydėjome. Bet tada, kai visi mums patinkantys berniukai pastebėdavo tik ją, buvome pasiruošusios Vilmą ir apstumdyti, ir apspjaudyti, ir kaip nors kitaip jos didybę sumenkinti. Ir kažin kaip ten būtų buvę, jei ne grėsmingai atrodanti skardžiabalsė jos motinėlė. Jos mes šiek tiek prisibijojome, stengdavomės nesirodyti akyse, nors niekada niekam ji nieko blogo nedarė.
Kai Vilma baigė mokyklą, pradėjo rengtis išskirtinai gražiai. Visi kalbėjo, kad jai drabužių priperka, o gal pačios panešiotus atiduoda Nijolė, kuri, pasak žinančių, tiek uždirbdavo, jog nieko sau neatsakydavo.
Vilma irgi kibo į mokslus, džiugino tėvus pasiekimais, bet į gimtuosius namus kaskart vis rečiau sugrįždavo.
Tapusi pilnamete, pas tėvus atvažiuodavo jau nebe autobusu ar traukiniu. Ją atveždavo labai išvaizdūs vyriškiai: vieną kartą vienas, kitą – kitas. Po kurio laiko sužinojome, kad Vilma išteka. Pamačiusios jos būsimąjį, ne tik netekėjusios miestelio merginos, bet ir savo vaikus jau užauginusios moterys vieningai tvirtino, kad tokio gražuolio jos dar nemačiusios. Gandonešiu vadinama viena kaimo žvitruolė netruko išsiaiškinti, kad tas Vilmos išrinktasis – didelius mokslus baigęs, aukštas pareigas užimantis valdininkas. Visoms, norinčioms žinoti daugiau pikantiškų smulkmenų, buvo paaiškinta, kad Vilmai dirbti nereikės, kad vyras ją aprūpins, kad pėsčia nevaikščios, sunkių krepšių su pirkiniais netampys. Žodžiu, viskuo bus pasirūpinta, viskas padaryta. Jaunai žmonai teliks puoštis, „kūrenti“ šeimos židinį ir su skania vakariene laukti grįžtančio vyro.

Tęsinį skaitykite 2017 02 25 „Utenyje“