utenis 11

Tuesday, August 21, 2018

Atvirumo valandėlė

Meilė, pasiklydusi gyvenimo vingiuose

Benas nebuvo nei labai išsimokslinęs, nei labai gabus bei protingas. Visus tuos trūkumus atpirkdavo jo ūgis, juodi garbanoti plaukai, skaisčiai mėlynos akys ir mokėjimas sakyti moterims komplimentus.
Beną pažįstantys ir žinodami jo iškalbos meną dar paauglystės metais pranašavo, kad jis būsiąs advokatas, sugebėsiantis rėžti tokias ugningas kalbas, kurių klausydamiesi neatsilaikys net labai gerai įstatymus išmanantys pareigūnai. Bet šitos kalbos ir liko tiktai kalbomis, nes, kaip supratote, mokslai jam bemaž nerūpėjo.
Žinoma, baigus vidurinę mokyklą, reikėjo nuspręsti, kur mokytis toliau, kokią profesiją pasirinkti. Vaikino sprendimas daugeliui buvo netikėtas – mokysiuosi buhalteriu. Namiškiai pasijuokė, pareplikavo, kad tai moteriška profesija ir kad tarp būsimų bendradarbių atsidūręs ir pats sumoteriškėsiąs...
Darbą jaunasis buhalterijos specialistas gavo labai nesunkiai: vienai stambiai įmonei skubiai reikėjo vyriausiosios buhalterės padėjėjo. Kabinete sėdėdavo keturiese: dvi buhalterės buvo šeimas sukūrusios jo bendraamžės, o vyriausioji buhalterė Irena – laimingai ištekėjusi apie 10 metų vyresnė moteris.
Kai po trejeto darbo metų Benas vedė toje pačioje įmonėje dirbančią Daivą, visi pasidžiaugė gražia šeima. Kurį laiką santarvėje gyvenę sutuoktiniai nesutarti pradėjo tik tada, kai Benas vis dažniau užtrukdavo piknikuose, kuriuos organizuodavo Irena. Galima sakyti, kad ji reikalavo, jog visi dalyvautų tose linksmybėse gamtoje, bet nieku gyvu nesutiko, kad ir bendradarbių šeimų nariai kartu pramogautų.

Tęsinį skaitykite 2017 08 05 „Utenyje“

Gėlės, pražystančios rudenį

Mano sesuo Virginija net ir dabar, sulaukusi pensinio amžiaus, vis dar tvirtina, kad tiek meilė, tiek gėlės kartais žmogų džiugina, kartais labai liūdina, o kartais ir depresiją sukelia. Nesupratusiems jos pasakymo esmės, kantriai paaiškina, kad meilė džiugina tol, kol nukrenta rožiniai akiniai, liūdina, kai prasideda melas, apgavystės, nepasitikėjimas, o depresija užklumpa pribrendus skyryboms.
Gėlės, vos išskleidusios žiedus ir iš pumpuro gniaužtų išlaisvinusios aromatus, negali nedžiuginti. Betgi jų žydėjimas neilgas. Liūdna pasidaro pamačius, kad žiedlapiai nubyrėjo, lapai susirangė ir tapo panašūs į dūdeles iš žilvičio žievės. O rudenį, kai reikia nurinkti buvusių gėlių likučius, nori ar nenori, užklumpa depresija. Suvokimas, kad gražiausias metų laikas baigėsi, užvaldo visas mintis, įsismelkia į kūną, jį tarsi susukdamas į sunkiai įžiūrimą kokoną.
Kažin ar yra žmonių, savo gyvenimą pragyvenusių be klaidų, skubotų sprendimų, nepatyrusių išdavysčių, artimųjų netekčių, nežinančių, ką reiškia kančia, susipriešinimas, nepagrįsti kaltinimai, pykčiai. Virginijai teko patirti beveik viską, ką čia išvardijau.
Įsimylėjo Virginija mokykloje. Patiko jai bendraklasis Juozas, betgi prisimenate, kaip tarybiniais laikais buvo auklėjamos mergaitės: būkit išdidžios, pirmosios neprisipažinkit vaikinams, jog jie jums patinka, nerodykit savo jausmų ir t.t. Tai ji taip ir elgėsi: dūsavo žiūrėdama, kaip jos „svajonė“ iš mokyklos lydi kitas, kaip smagiai su jomis leidžia laiką mokyklos vakarėliuose, o pati stengėsi laikytis nuošaliai, raudo jo užkalbinta, išgyveno jokio didesnio dėmesio nesulaukdama.

Tęsinį sakitykite 2017 07 29 „Utenyje“

Lemtis nugalėjo išdidumą

Robertas vos taurės su šampanu neišmetė iš rankų, pamatęs, kad į salę, kurioje buvo švenčiamas bendraklasių susitikimas po dešimties mokyklos baigimo metų, pavėlavęs atėjo paskutiniame suole sėdėjęs didžiausias klasės mergišius, o į jo parankę buvo įsikibusi metais jaunesnė gražuolė, kurią mokykloje buvo įsimylėję visi jos bendraamžiai ir net žemesniųjų klasių berniukai. Robertas irgi nebuvo išimtis – Živilė ir jam labai rūpėjo, bet prasibrauti iki jos per gerbėjų būrį buvo neįmanoma. Ji į Robertą būtų atkreipusi dėmesį nebent tada, jei jis staiga būtų kažkaip išgarsėjęs: tapęs kurios nors sporto šakos, mažų mažiausiai, Europos čempionu, kokio nors prestižinio dainininkų konkurso laureatu ar Aukso puodo laimėtoju.
Stebėdamas Živilę, pasipuošusią švelniai rožinės spalvos suknele, Robertas suprato, kad per tuos dešimt metų ji dar labiau pagražėjo, kažkaip žaviai sumoteriškėjo, išmoko orios laikysenos ir perprato vyrų viliojimo dėsnius.
Kad ir kaip Robertas stengėsi neišleisti gražuolės iš akių, jos žvilgsnis ties juo nesustojo. Tik tada, kai, įpusėjus vakarui, klasės seniūnas, atsistojęs prie mikrofono, apibūdino visų klasės draugų pasiekimus, išvardijo visus jų gyvenimo pasikeitimus, Živilė teikėsi atsisukti į Robertą, o po minutėlės „lapės žingsniu“ ėmė artėti jo link. Mat pasirodė, kad ne kas kitas, o būtent Robertas per dešimt metų baigė du universitetus, sukūrė savąją verslo imperiją ir sėkmingai jai vadovavo.
Kad šios žinios gražuolei padarė didelį įspūdį, visiems buvo akivaizdu: ji „pamiršo“ savo palydovą ir niekur nesitraukė nuo Roberto. Ir ne tik tą dieną, bet ir po mėnesio, pusmečio, metų... Staiga užgimusi meilė pasibaigė vedybomis. Robertas buvo dėmesingas savo žmonai, nuolat lepino ją brangiomis dovanomis, pirkdavo jai ir jos draugėms (pats dėl verslo reikalų retai galėjo išvykti ilgesniam laikui) kelialapius į užsienio kurortus.

Tęsinį skaitykite 2017 07 22 „Utenyje“

Skuboti lemties sprendimai

Pačiame vasaros viduryje užgeso Adelės gyvenimas. Kadangi arti kaimynų nėra, įvykusį faktą žmonės pastebėjo gal tik po poros dienų. Tik tada, kai pačių artimiausių kaimynų anūkė, anksti ryte išėjusi grybauti, grįždama pamatė Adelės lange tebedegančią šviesą ir apie tai papasakojo seneliams. Šie sunerimo: saulėtą dieną elektros niekas nedegina. Pabandę patekti į vienišos moters namus, suprato, kad be specialiųjų tarnybų pagalbos to padaryti nepavyks: durys užrakintos iš vidaus...
Tie patys kaimynai pasirūpino, kad garbaus amžiaus sulaukusi moteris būtų deramai palaidota, kad tušti likę namai būtų bent minimaliai prižiūrimi, kad kažkas priglaustų šalia tvarto pririštą šunelį, retai kada įlendantį į būdą.
* * *
Visą savo gyvenimėlį Adelė buvo paskyrusi kitiems, stengdavosi padėti visiems, kurie į ją kreipdavosi su įvairiausiais prašymais. O ir neprašyta ateidavo pas kaimynus padėti nuravėti daržus, išskinti uogas, surinkti po obelimis pūvančius obuolius, perrinkti kaimynių surinktas mėlynes, nuvalyti grybus ir t.t.

Tęsinį skaitykite 2017 07 15 „Utenyje“

Ko verta tokia pagarba?

Retai užklystu į savo gimtojo miestelio kapines. Tik tada, kai važiuojame į kitą Lietuvos pakraštį aplankyti tolimų vyro giminaičių. Kadangi tos kapinės visai prie pat kelio, tai stabtelim trumpam. Pastovim prie buvusių kaimynų, pažįstamų kapelių, prisimenam juos, uždegam po žvakelę.
Mūsų tėvai seniai nebegyvena šalia kapinių esančiame miestelyje, žmonių, kurių pasiilgtume, čia irgi nėra, todėl ir aplankome tik mirusiuosius.
Žinojau, kad mūsų buvę draugai šiose kapinėse palaidojo savo tėvą, keletą metų prieš mirtį gyvenusį kito rajono pensionate. Kadangi tą senuką gerai pažinojau, dalyvavau šermenyse, bet į kapines palydėti negalėjau, nutariau susiieškoti jo kapą. Nesisekė. Apžiūrėjau visas naujas kapavietes: vis ne tai ir ne tai. Kai jau buvau besukanti išėjimo link, pamačiau garbaus amžiaus moterį, laistančią gėles, pasodintas ant jauno vyro kapo. Ta moteris man pasirodė kažkur matyta (aš iš šio miestelio su tėvais išvažiavau, kai man buvo 17 metų, todėl tą moterį, ko gero, pažinojau), todėl aš drąsiai priėjau ir pasiteiravau, ar ji nežinanti, kur palaidotas mano ieškomas žmogus. Ji mostelėjo ištaigingos kapavietės link, pro kurią aš ne kartą praėjau nė nežvilgtelėjusi į paminkle iškaltą vardą ir pavardę. Galvojau, kad ten palaidotas labai turtingas žmogus, o ne toks, kuris savo gyvenimo dienas baigė pensionate.

Tęsinį skaitykite 2017 07 08 „Utenyje“

Jei būčiau palaukusi

Adelės tėvas – jokių mokslų nebaigęs miškininkas – taip gražiai apsodino savo sodybą, kad netgi tais laikais, kai niekas nesistengdavo investuoti į aplinkos grožį, čia atvykdavo smalsuoliai. Vieni tiesiog norėdami pasitarti, kiti tik šiaip paslampinėti, pasidomėti, kiek kas kainuoja, bet rimtų pasekėjų, panašaus grožio puoselėtojų tuomet taip ir neatsirado.
Adelė tėvų sodyboje buvo išsirinkusi sau mielą kampelį, kur ateidavo norėdama pabūti viena, paskaityti knygą ar tiesiog pasvajoti. Kai tėvai nutarė išmesti dvigulį, jau gerokai gyvenimo mačiusį, fotelį, Adelė jį atsitempė į savo žaliąją slėptuvę. Virš jos susipynę vijoklinių augalų lapai nuo lietaus ir tiesioginių saulės spindulių saugojo ir Adelę, ir fotelį, ant kurio ji kartais ir šiek tiek nusnausdavo...
Tapusi studente, atvykusi į namus, Adelė tik pasisveikindavo su tėvais ir skubėdavo į savo slėptuvę. Čia ją kartą užtiko už tvoros gyvenančių naujakurių sūnus, kai kieme spardytas futbolo kamuolys įstrigo kažkur lapijoje, vos ne už Adelės nugaros. Kaimynų sūnus Robertas, nors buvo nemažo ūgio, kamuolio pasiekti nesugebėjo, todėl pasiėmė ilgą kartį ir su ja stengėsi iškrapštyti lapuose pasislėpusį kamuolį. Atsitiko taip, kad vaikinas, negrabiai mojuodamas kartimi, jos galu užkliudė užsisvajojusią merginą. Kai ta, nesupratusi, kas čia įvyko, išsigandusi klyktelėjo, Robertui neliko nieko kito, kaip tik kažkaip prasibrauti iki išgąsdintos merginos ir atsiprašyti...
Kai buvo atšoktos Adelės ir Roberto vestuvės, jie apsigyveno dideliame mieste, nuomojamame bute. Gimus dvynukėms mergaitėms, dirbo tik mažylių tėtis, o mama augino dukrytes. Kai po dvejų metų pasaulį išvydo dar viena mažylė, šeima nutarė įsigyti nedidelį namelį netoli miesto, nes norėjosi patiems užsiauginti daržovių, rūpėjo, kad vaikai po žolę galėtų palakstyti basi.
Keletą metų viskas ėjosi kuo puikiausiai. Augo sveikos mergaitės, Robertui gerai sekėsi verslas, o ir Adelė džiaugėsi galimybe pabūti su vaikais, jaustis visaverte sodybos šeimininke, besistengiančia, kad būtų jauku ne tik namuose, bet ir aplik sodybą.

Tęsinį skaitykite 2017 07 01 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Motina klausinėja dukrą prieš vestuves: „Ar tavasis pasipasakojo apie ankstesnes merginas?“ – „Ne.“ – „Tai ožys! O tu ar pasakojai apie savo vaikinus?“ – „Aišku, ne!“ – „Protinga mergaitė!“
Paskaita apie alkoholio žalą. Lektorius: „Statistika rodo, kad geriančius vyrus kur kas dažniau palieka žmonos.“ Klausimas iš salės galo: „Ir kiek ilgai reikia gerti, kad žmona išeitų?“
Reklama: „Mūsų naujasis triašmenis skustuvas – vienu mostu įsipjausite triskart!“
Vyras klausia žmonos: „Ar tu uždėjai slaptažodį mūsų kompiuteriui?“ – „Taip, kad vaikai nelįstų.“ – „Ir koks tas slaptažodis?“ – „Labai paprastas – mūsų vestuvių data.“ – „O velnias!“

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

IŠNUOMOJU žemę su didele kūdra (yra galimybė nusipirkti). Tinka poilsiui ir žuvininkystės verslui. Apie 1 ha žemės galima dirbti. Šalia yra Lukno ežeras.  Tel. (8-686) 77639, el. p. rimantasemilija@gmail.com

 

PADEDAME paruošti reikiamus dokumentus pastatų įregistravimui
Statybų inspekcijoje (VTPSI).
Konsultuojame visais nekilnojamojo turto klausimais.
Tel.: (8-698) 18325, (8-608) 30123.

 

PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas.
Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti chitake grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

nuotr2

nuotr1

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas