Atvirumo valandėlė

Sūnus nenorėjo turėti patėvio

Details: Published: Friday, 17 November 2017 09:56

Jauna tada buvau. Netgi labai jauna. Jei gerai atsimenu, tai nė aštuoniolikos nebuvo, kai įsimylėjau dešimčia metų vyresnį Juozą. Ne tik tėvai, giminaičiai, bet ir mano draugės atkalbinėjo mane „nuo šio žavesio objekto“, bet visos tos kalbos manęs nė kiek nedomino: reikia man jo, ir baigta. Stengiausi būti visur, kur tik, žinojau, jis gali būti. Liaudiškai kalbant, maišiausi jam po kojomis lyg beprotė. Svarbiausia, jis tikrai nebuvo gražuolis, tikrai neturėjo jokių patrauklių bruožų, bet mane lyg magnetas prie jo traukė. Žinojau ir tai, kad jis nevengia vienai kitai nakčiai „prisiglausti“ prie kurios nors mano kaimo merginos šono, stiklelį pakilnoti. Išgėręs jis man atrodė dar gražesnis, šaunesnis, geresnis.
Po kurio laiko atsitiko taip, kad ėmiau nebesuprasti, kas darosi su manimi: ėmė svaigti galva, pykinti, kartais atsitikdavo taip, kad net akyse imdavo dvejintis. Tai pastebėję, tėvai sunerimo ir skubiai išvežė mane pas gydytoją. Ten atliko daugybę tyrimų, kažką man nelabai suprantamo sakė mano mamai. Mačiau, kad mama labai susinervino, pradėjo ašaroti, o kai gydytoja jai dar kažką pasakė, susiėmė už galvos, stvėrė mane už rankos ir tempte ištempė iš ligoninės. Iki namų važiavome tylėdamos. Tik namuose ji man girdint tėvui išrėkė, kad mūsų dukra „prisilakstė“, kad dabar reikia kažką daryti, kad užtraukė gėdą ne tik visam kaimui, bet ir visai giminei. Aš vis dar nesupratau, kodėl tėvai taip pyksta ir kodėl kažkokia mano liga gėdinga. Tik po keleto dienų, kai mama apsiramino, o tėvas vis išeidavo iš namų kažkokių reikalų tvarkyti, mama man pagaliau „žmoniškai“ išaiškino: esu nėščia, o tėvas jau sutarė vestuves su mano mylimuoju. Tai išgirdusi aš buvau devintame danguje iš laimės. Kiekvieną minutę galvojau, kad pagaliau Juozas bus tik mano, kad abu nuo ryto iki vakaro būsime kartu.

Tęsinį skaitykite 2017 11 18 „Utenyje“

Lyg žemiški angelai

Details: Published: Friday, 10 November 2017 09:42

Laiškas krikšto tėvams ir sutvirtinimo motinai

Pakartosiu seną tiesą: žmogus – tai ne tik kūnas, bet ir siela. Įgavę vienaip ar kitaip genetiškai sąlygotą kūniškąjį pavidalą, gyvenimo tėkmėje bandome jį formuoti. Jam įtaką, be abejo, daro ir žmogaus raidos dėsniai, ir įvairios aplinkybės, pagaliau stengiamės ir patys jį vienaip ar kitaip padailinti ir pagražinti. Taip pat ir su siela. Tik ji gal daug trapesnė nei kūnas. Todėl jai reikia tvirtesnės atramos.
Kai žmogus pasodina mažą medelį, jį pririša prie tvirto šalia į žemę įkalto kuoliuko. Tam, kad stiprūs vėjai ir audringos liūtys liauno medelio nenulaužtų. Taip ir su žmogumi: jam gimus, paprastai ieškoma jo sielos užtarėjų – krikštatėvių, kurie visą gyvenimą jį, savo krikštavaikį, lydėtų ir globotų, padėtų atpažinti tai, kas tikra, neleistų paklysti vingiuotuose gyvenimo keliuose ir takeliuose.
Kai mintimis grįžtu į savo gyvenimo pradžią, susimąstau, ar sunku buvo mano tėvams jų aplinkoje tuomet surasti žmones, kurie taptų mano krikšto tėvais. To nežinau, bet gerai žinau, kad jais netapo atsitiktiniai žmonės: mano krikštamotė – geriausia mamos jaunystės dienų draugė Irena, krikštatėvis – tėčio jaunesnysis brolis Povilas. Gera galvoti ir pasakoti apie juos, nes jie – tikrai ypatingi žmonės.
Dora, paprastumas, kuklumas, sąžiningumas, santūrumas – turbūt svarbiausi mano krikšto mamos Irenos būdo bruožai. Negaliu atsistebėti jos kantrybe, pasiaukojimu dėl kitų: ji, jauniausias vaikas gausioje šeimoje, nestokojo jėgų saugoti ir globoti kitus, šalia jos buvusius ar esančius. Šiek tiek apmaudu ir liūdna, kad būtent dabar, kai jai pačiai reikia daugiau aplinkinių šilumos ir dėmesio, galbūt to kartais ir pristinga. Visgi ji sugeba viena pati tvarkytis savo sodybą, įsikūrusią ant vaizdingo Salinių kaimo kalnelio. Beveik visi jau senokai paliko tą kaimą, išėjo laimės ieškoti kitur; ji – viena iš nedaugelio, visą savo gyvenimą susiejusi su gimtine.
Jos tyros mėlynos akys kalba apie gilią gyvenimišką išmintį, kurios taip norėtųsi kuo daugiau pasisemti. Tik tas bėgimas vis pirmyn, ta nuolatinė laiko stoka neleidžia taip dažnai, kaip norėtųsi, susitikti ir kartu pasidžiaugti nors mažais gyvenimo stebuklais, pabandyti nors trumpam šalin nuvyti vienatvės ar liūdesio šešėlį. Ir visas jos gyvenimas – lyg dailiai išausta lininė drobulė, kurioje nerasi nei akį rėžiančių spalvų, nei netaisyklingų ornamentų. Tokią ją, drobulę, ir gavau dovanų savo dvidešimtojo gimtadienio proga – jos, mano krikštamotės, rankomis išaustą. Lyg simbolį ir priesaką dorai ir sąžiningai gyventi.

Tęsinį skaitykite 2017 11 11 „Utenyje“

Vaikai gimsta tėvui nežinant

Details: Published: Friday, 03 November 2017 09:27

Noriu papasakoti apie jaunesnįjį broil, kurio istorija, manau, išskirtinė. Dabar jau ir jis pats supranta, kokią klaidą padarė maždaug prieš penkiolika metų. Tada jam buvo tik ką sukakę 19 metų. Įsimylėjo penkeriais metais už save vyresnę to paties kaimo merginą, kuri, kaip čia švelniau pasakius, jau buvo išbandžiusi meilę su įvairaus amžiaus vyrais. Pas ją šiltą guolį rasdavo ne tik nevedę jaunuoliai, subrendę senberniai, bet ir gyvenimą paįvairinti užsimanę vedę vyrai.
Kartą kažkokiame jaunimo susibūrime atsitiko taip, kad ir mano brolį Kęstutį toji moteris (jos vardas Rasa) pasišovė išmokyti meilės žaidimų. Broliui, matyt, labai patiko tie mokslai, nes nuo to laiko jis, kur buvęs, kur nebuvęs, vis pas ją traukdavo. Ir aš, ir tėvai, sužinoję šią naujieną, visokiais būdais stengėmės brolį paprotinti, papasakoti apie rasos palaidą gyvenimą, niekas nepadėjo. Jis mūsų neklausė, „negirdėjo“ mūsų patarimų, teigė, kad pats geriau žino, ką daro. Tiesa, jis pats ne kartą pas Rasą rasdavo kitų vyrų, kartais su jais susimušdavo, pareidavo namo visas kruvinas, bet kitą dieną vėl eidavo.
Kartą per miestelį pasklido žinia, kad Rasa laukiasi vaikelio. Prie butelio alaus susirinkę vyrai vieni kitus traukė per dantį, spėliojo, kuris iš jų yra prie šio „reikalo“ prisidėjęs, bet visi gynėsi, neprisiimdami šios „autorystės“.

Tęsinį skaitykite 2017 11 04 „Utenyje“

Dalijamės tą patį vyrą

Details: Published: Friday, 27 October 2017 08:40

Šiandien draugės mane vadina našle, kaimynės sako, kad esu tiesiog senmergė, o giminaičiai jiems pritaria. Pastarasis vertinimas mane šiek tiek siutina, nes toks manęs apibūdinimas neatitinka tiesios: aš beveik 30 metų gyvenau su žmogumi „draugiškais pagrindais“. Oficialiai santuoka nebuvo įteisinta.
Aš buvau mamos „meilės vaisius“. Arba, kaip mane vadindavo kažko supykusios kaimynės, – mergos vaikas. Aš nežinojau, ką šis žodis reiškia, bet, turiu pasakyti, tuo visiškai nesidomėjau. Man užteko, kad buvau mylimas mamos vaikas, kad augant man nieko netrūko (žinoma, pagal to meto supratimą), kad turėjau tiek pat žaislų, kiek ir kiti vaikai.
Kai rugsėjo 1-ąją su mama išsiruošiau į pirmąją klasę, pastebėjau, kad kiti vaikai, būsimieji mano bendraklasiai, atėjo ne tik su mamomis, bet ir su tėčiais. Tada ir „susirūpinau“ savo tėčiu. Tampiau mamą už skverno ir klausinėjau, kodėl mano tėtis neatėjo. Mama gynėsi, kad viską papasakos, kai pareisime namo, bet kai parėjome, teisinosi, kad neturi laiko. Kitą dieną irgi neturėjo, po to – irgi. Viskas baigėsi tuo, kad aš pati šitą „rūpestį“ pamiršau.
Gal jau buvau trečiokė, kai vėl pamačiau, kad į šventę mokykloje vaikai atsivedė ne tik mamas, bet ir tėčius. Ir vėl „prikibau“ prie mamos: kur mano tėtis, kodėl jo nėra šalia. Kai ir namuose neatstojau nuo mamos nė per žingsnį, paaiškino, kad tėtis miręs. Kadangi jis palaidotas kitame Lietuvos rajone, tai ir jo kapo parodyti negali. Šitokio paaiškinimo man užteko, todėl daugiau nieko nebeklausinėjau.

Tęsinį skaitykite 2017 10 28 „Utenyje“

Suvaidintas gailestis

Details: Published: Friday, 20 October 2017 08:44

Turėjau pusbrolį Bronių. Abu buvome beveik vienmečiai. Kadangi jis su tėvais gyveno visai šalia mūsų, susitikdavome kasdien. Per dieną dešimtis kartų susipykdavome, vienas kitam prisiekdavome daugiau nebedraugauti, bet po minutėlės vėl abu sėdėdavome ant didelio akmens, skyrusio mūsų tėvų sodybų ribas. Tiesa, man labai patikdavo obuoliai iš jų sodo, o mano pusbroliui – iš maniškio, bet obuolius ne iš po obelų pasiimdavome, o būtinai įsiropšdavome į obelį ir iš ten nusiskindavome, nors ant žemės prikritusių būdavo tiek, jog kojos nebuvo kur pastatyti. Kartą, bandydama išlipti iš jų obelies, slystelėjau, suknelė už šakos užsikabino ir likau kaboti žemyn galva: nei žemyn nusileisti, nei aukštyn palypėti. Pikčiausia, kad tai matė Bronius, bet nė nebandė padėti man nulipti, o susiriesdamas kvatojosi, atsisėdęs ant žolės šiek tiek nuošaliau nuo obels...
Kai suaugom, kartu eidavome į gegužines, vienas kitą kvietėme į vestuves, gimtadienius. Kaime susitikdavome. Vėliau vieni kitų tėvus laidojome. Žodžiu, bendravome.

Tęsinį skaitykite 2017 10 21 „Utenyje“

Pavėlavusi daina

Details: Published: Friday, 13 October 2017 08:23

Man jau per septyniasdešimt. Kaip ir visiems žilaplaukiams, taip ir man sveikatos problemų netrūksta. Būna, kad gydausi namuose, būna, kad ligoninėje. O šį kartą mano gydytoja patarė labiau susirūpinti sveikata ir pasiūlė, pasak jos, pasivartyti sanatorijoje.
Prisipažinsiu, pasiūlymas manęs nesudomino. Pirmiausia pagalvojau apie tai, kad niekur nenorėčiau išvažiuoti iš namų ilgesniam laikui. Svarbiausia, nebus kam kasdien palaistyti gėlyčių ant žmonos kapo, neteksiu malonumo pažaisti šachmatais su kaimynu namo kieme, negalėsiu pakalbinti kiemsargės, kuri kiekvieną rytą tuo pačiu laiku mane pažadina. Ne, ji neužeina į mano butą, nebeldžia į langą, bet taip garsiai keikia nevalyvus, nuolat prišiukšlinančius gyventojus, primėtančius įvairių popiergalių, cigarečių nuorūkų, kad aš, gyvenantis pirmame namo aukšte, pašoku iš miego.
Ogi dar ir tolimos kelionės prisibijojau. Įsivaizduojat, man, žmogui, gal beveik pusę amžiaus niekur toliau savo tėviškės nenuvažiavusiam, belstis per visą Lietuvą į Palangą – nemažas išbandymas. Žodžiu, kaip supratote, buvau sugalvojęs daugiau nei tūkstantį priežasčių, kurios galėjo išgelbėti mane nuo tos kelionės. Deja, mano gydytoja buvo neperkalbama...
Mano sanatorija buvo visai šalia jūros. Kadangi aš jos buvau nematęs, tai, vos įsikūręs, paskubėjau nueiti į tą vandens didybę pažiūrėti. Kadangi buvo vėlus vakaras, be to, šaltoka, žmonių čia nebuvo. Tik gerai apsidairęs, pamačiau moteriškę, sėdinčią ant suoliuko ir įbedusią akis į jūrą. Gerai, pamaniau, kad ji manęs net nepastebi, mat, sužavėtas pamatyto vaizdo, su niekuo nenorėjau bendrauti. Tuo labiau – su nepažįstama moterimi.

Tęsinį skaitykite 2017 10 14 „Utenyje“