utenis 11

Monday, June 18, 2018

Atvirumo valandėlė

Išbarstyti gyvenimo žiedai

Elena neateina pas mane tikrai daugiau nei trisdešimt metų. Nuo tada, kai tuometinio draugiško teismo posėdžio metu išdrožiau liepsningą kalbą dėl jos nedoro elgesio. Visi ją apkalbėdavo, visi smerkė už jos gyvenimo būdą, bet į akis niekas niekada jai nieko nesakė. Netgi atvirkščiai – šypsojosi ir pataikavo. Mat jos pareigos darbe buvo tokios, nuo kurių priklausė pavaldinių atlyginimai, atostogų laikas, dar aukštesnių valdininkų palankumas.
Aš pas ją, žinoma, irgi nebuvau tiek pat metų. O gal net dar daugiau, nes nemėgau šios moters, visa savo esybe smerkiau už nuolat ardomas šeimas, už išbarstytus vaikus, už tai, kad kai moterys pasigesdavo savo vyrų, žinodavo, kur ieškoti. Ir nesuklysdavo...
Buvau jau ir užmiršusi apie Elenos egzistavimą. Dabar jai jau per 80 metų. Iš namų praktiškai niekur nebeišeina, į svečius pas ją irgi niekas nesiveržia. Vyrai ja jau irgi nebesidomi, nebeužsuka aplankyti. O daugumos tai gal ir gyvų nebėra.
Būčiau jos ir dabar neprisiminus, jei ne netikėtas Elenos telefono skambutis mano dukrai Zitai. Skambintoja prašė Zitą būtinai ateiti pas ją, nes turinti labai svarbų reikalą. Dukra nuėjo, o grįžusi papasakojo, kad Elena prašo surasti jos vaikus. Toks moters noras nustebino ir mane, ir mano dukrą. Kam jų jai dabar prireikė? Juk nė vieno iš trijų sūnų ji neaugino, nematė, kaip jie auga, nesidomėjo jų gyvenimu. O dabar staiga – surask...

Tęsinį skaitykite 2017 04 29 „Utenyje“

Moterų liūto šlovės saulėlydis

Neseniai sugrįžau į savo jaunystės miestą. Kažkada bėgau iš jo neatsigręždama, tikėdama, kad viskas, kas buvo blogai, kas vyko ne taip, kaip aš norėjau, čia ir pasiliks.
Ten, kitame mieste, ieškojau laimės, gero darbo, linksmų draugų, šaunaus vyro, gražios šeimos. Darbą radau. Ne tokį, apie kurį svajojau, bet skųstis tikrai negalėjau. Su draugais kurį laiką buvo sunkiau: kolektyve, kuriame įsidarbinau, beveik visi kolegos buvo gerokai vyresni už mane, todėl nesutapo interesai, gyvenimo būdas, vertybės. Bet vėliau susidraugavau su kaimyne, po to – su jos draugais. Gyvenimas tapo įdomesnis, prasmingesnis. Svarbiausia, nebuvo laiko prisiminimams, visokiausiems apmąstymams, žodžiu – praeičiai.
Kurį laiką galvojau, kad ir šaunų vyrą sutikau. Kai už jo ištekėjau, taip nebeatrodė, o po keleto santuokoje pragyventų metų supratau, kad tai tikrai ne tas žmogus, apie kurį svajojau, kurio laukiau ir tikėjausi, kad būsiu mylima, šiek tiek lepinama, vienintelė. Kad taip nėra, įsitikinau po šešerių santuokos metų. Verkiau, išgyvenau, svarsčiau visokiausius galimus tolimesnio gyvenimo (su juo ir be jo) variantus, bandžiau tartis su artimaisiais, ieškojau patarėjų ir užtarėjų. Metai bėgo, o sprendimas vis kažkur užkliūdavo: tai aplinkybės pasikeičia, tai kokia liga sutrukdo, tai kažkoks nepaaiškinamas gailestis prasiveržia.

Tęsinį skaitykite 2017 04 15 „Utenyje“

Gerokai pavėlavusi žinia

Dabar Rokas prikaustytas prie lovos. Kalbėti gali (lankytojams dažniausiai pasakoja anekdotus, linksmas istorijas, o kai lieka vienas, apsipila ašaromis), pats gali pavalgyti, jei maistas, sudėtas ant specialaus staliuko, paduotas tiesiog į lovą. Užtat kojos visiškai neklauso. Kai nieko nėra namuose, Rokas pabando nuleisti jas ant žemės, slapta tikėdamasis, kad kada nors galės atsispirti ir nueiti. Na, kad ir netoli, kad tik iki virtuvės ar tualeto, užtat savomis kojomis. Bet pasėdi, pasvajoja ir vėl, pasak jo paties, įverčia visiškai neklusnias kojas į lovą. Tada vyriškio skruostais nurieda nevilties ašara. Tokia skaidri, tokia vaikiškai tyra, kad, rodos, net nesimato jos pagilėjusiose skruosto raukšlėse.
Kai dukra jubiliejinio gimtadienio proga nusprendė tėvui padovanoti ne kokią nors „apčiuopiamą“ dovaną, o pačios geriausios miesto masažuotojos paslaugas – kojų masažo seansus dvidešimčiai dienų, pasakė tik motinai. Tėvui tai turėjo būti staigmena. Jei jam būtų pasakiusi iš anksto, tėvas būtų puolęs įrodinėti, kad tai nepadės, kad tai beviltiškas reikalas, tiesiog pinigų švaistymas ir t.t.
Visi šeimos nariai, pasitarę tarpusavyje, nusprendė, kad mama tą dieną turėtų likti namuose, sutartu laiku atidaryti duris masažuotojai ir palydėti ją į tėvo kambarį. Mama buvo pasiruošusi būti „laidininku“ tarp tėvo ir masažuotojos, jei jis per daug audringai sureaguotų į specialistės pasirodymą. Visi neramiai laukė tėvo reakcijos į staigmeną. Tik niekas net neįtarė, kad staigmena priblokš ir juos pačius...

Tęsinį skaitykite 2017 04 08 „Utenyje“

Gaisrą prisišaukė pati

„Mokykloje mokiausi prastai, - pasakojo Stasys.- Vienintelis dalykas, kuris man rūpėjo, buvo technika. Su ja galėjau krapštytis ir nevalgęs, ir nemiegojęs. Dar vaikas būdamas, suaugusiems taisiau mopedus, motorolerius, motociklus, vėliau – automobilius. Kuo rimtesnis buvo gedimas, tuo įdomiau. Kai sulaukiau pilnametystės, mečiau mokslus, įstojau į profesinę mokyklą, kur įgijau vairuotojo profesionalo teises. Jos man labai pravertė išėjus į tuometinę tarybinę kariuomenę.
Grįžęs įsidarbinau kolūkyje, kuris ilgainiui tapo milijonieriumi. Įsikūręs man suteiktame gyvenamajame būste (trijų kambarių bute man buvo skirtas vienas kambarys), čia dirbti pasikviečiau ir savo tarnybos draugą Vytautą. Po daugiau nei pusmečio sulaukėme ir trečio gyventojo – Dainiaus, irgi įsidarbinusio vairuotoju.
Smagiai leisdavome laiką visi trys. Laimei, mums patiko skirtingos merginos, todėl nebuvo jokių meilės trikampių, jokių paslaptingų pasimatymų, intrigų. Kadangi visi trys gyvenome broliškai, tai ir paslapčių vienas nuo kito neturėjome.
Nors buvome sutarę dar ilgai nesusisaistyti vedybiniais ryšiais, pirmasis neištvėrė Vytautas. Kolūkis jaunai šeimai paskyrė nedidelį, standartinį (taip tada vadinome) namelį. Po poros metų senbernišką priesaiką į šeiminį gyvenimą iškeitė ir Dainius. Likau tame bute vienas. Tada ir man nieko kito nebeliko, kaip tik vesti savo mylimąją į Civilinės metrikacijos skyrių.

Tęsinį skaitykite 2017 04 01 „Utenyje“

Armonika sujungė likimus

Ne tik nedidelio kaimelio žmonės, bet ir tolėliau gyvenantieji, išgirdę armonikos melodijas, žinodavo, kad Biržiškių Jonukas parvažiavo tėvų aplankyti. Tai būdavo lyg savotiškas sutartinis ženklas, kad visi, kas tik nori, gali rinktis Biržiškių kieme pavakaroti, pasikalbėti, padainuoti, o jei kam norisi, tai ir pašokti.
Jonukas buvo vienintelis kaimo muzikantas, dar vaikystėje armoniką perėmęs iš senelio, kai jis jau nebegalėjo groti, nes, pjaudamas malkas, kažkaip netyčia nusipjovė po gerą gabalą dviejų dešinės rankos pirštų. Tada niekas net girdėjęs nebuvo apie tokį „stebuklą“, kad nupjautus pirštus galima prisiūti, todėl niekas jų iš pjuvenų krūvos net neištraukė.
Kai senelis grodavo, Jonukas nuo jo niekur nesitraukdavo: akis įsmeigęs, žiūrėdavo į senelio pirštus, spaudančius baltus klavišus. Norėjosi vaikui nors prisiliesti prie tų mygtukų, skleidžiančių skirtingus garsus, bet to daryti niekas jam neleisdavo. Senelis atlyžo tik tada, kai suprato, jog jam pačiam instrumentas tikrai nebebus reikalingas, todėl leido anūkui daryti su juo ką tik nori. Jonukui sublizgo akys...

Tęsinį skaitykite 2017 03 18 „Utenyje“

Ne viskas auksas, kas auksu žiba

Kornelijus šiandien jaučiasi laimingas. Sugriautą gyvenimą pavyko susitvarkyti. Ir padėjo ta moteris, kurios jis anksčiau nė nepastebėdavo, į kurią nekreipdavo jokio dėmesio, nors ji gyveno visai šalia jo tėviškės. Kas privertė praregėti? Kas privertė suprasti, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba?
O moteris, kurią Kornelijus įsimylėjo jaunystėje ir kuri vėliau tapo jo žmona, ne tik širdį sudraskė į gabalus, bet ir paliko be namų, be daiktų, be pinigų. Kitaip sakant, gyvenk, kur nori, kaip nori ir su kuo nori.
Prie šešiasdešimtmečio ribos artėjantis vyriškis sunkiai rinko žodžius, stengdamasis nieko nekaltinti, nesidrabstyti purvais, nemenkinti tų su žmona pragyventų metų, kurie buvo išties laimingi. Viskas prasidėjo tada, kai nutarė statytis namus...

Read more: Ne viskas auksas, kas auksu žiba

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Jei absoliučiai gerai jautiesi, galbūt nesi visiškai sveikas.
Jei galva prakaituoja, tai nereiškia, kad ji dirba.
Jeigu jie yra, jie yra reikalingi – parazitai.
Kad ir su savimi kalbiesi, vis tiek nori būti išgirstas.
Jei žmogui trūksta, tai jis mano, kad pinigų.
Kai mintys viena kitą veja, gali visai išsivaikyti.
Tas mąslus inteligento žvilgsnis – nuo šuniško gyvenimo.
(Jurgis Gimberis)

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

IŠNUOMOJU žemę su didele kūdra (yra galimybė nusipirkti). Tinka poilsiui ir žuvininkystės verslui. Apie 1 ha žemės galima dirbti. Šalia yra Lukno ežeras.  Tel. (8-686) 77639, el. p. rimantasemilija@gmail.com

 

PADEDAME paruošti reikiamus dokumentus pastatų įregistravimui
Statybų inspekcijoje (VTPSI).
Konsultuojame visais nekilnojamojo turto klausimais.
Tel.: (8-698) 18325, (8-608) 30123.

 

PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas.
Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti chitake grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

nuotr2

nuotr1

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas