utenis 11

Saturday, February 17, 2018

Atvirumo valandėlė

Ir vyrai liūdi

100 7779Uteniškis Romas Žizdrys, prisipažinęs, kad mėgsta skaityti laikraščius, todėl yra dažnas A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos lankytojas, pastebėjo, kad „Utenio“ laikraščio skyrelyje „Atvirumo valandėlė“ dažniau moterys apie savo nenusisekusius gyvenimus pasakoja, nuoskaudas lieja, vyrus kaltina. O argi vyrai mažiau išgyvena? Mažiau liūdi? Galbūt todėl, nutaręs, kad nereikia nei savo vardo ar pavardės slėpti, sutiko papasakoti savo gyvenimo istoriją.
„Jei viską išpasakočiau, romanas išeitų, kelias savaites mano pasakojimo reikėtų klausytis,- pokalbio pradžioje prisipažino Romas.- Gyvenau netoli Saldutiškio esančiame Devyniaviršės kaime. Šeimoje buvo 11 vaikų. Dabar likau vienintelis. Jaunystėje visko buvo: ir po gegužines mėgau palakstyti, ir gražias merginas pakalbinti, ir padainuoti, ir įvairius darbus nudirbti. Ne tik savame kaime vykstančių gegužinių nepraleisdavau, bet ir aplinkiniuose kaimuose. Kartais netgi pakankamai toli nusibaladodavau. Vėliau ir tremtinių gyvenimą ne iš knygų ar laikraščių teko pajusti, sužinoti, ką reiškia tarnyba tarybinėje kariuomenėje. Anglių kasyklose Intoje dirbau. Jei jau ryžausi papasakoti apie savo gyvenimą, tai prisipažinsiu, kad ir panelę nusižiūrėjęs turėjau. Ji Buitūnų kaime gyveno. Trejus metus draugavom. Kartą parvažiavau atostogų iš Intos ir nuvažiavau aplankyti brolio, gyvenusio Sėlės kaime, netoli Kirdeikių. Ten besisvečiuodamas pamačiau tokio grožio merginą, kad visos iki tol matytos ir net mylėtos nublanko. Net neįsivaizduojat, kaip širdis apsalo. Pamačiau ir nebegalėjau atsitraukti. Aš jai irgi iš pirmo žvilgsnio patikau. Neperdėsiu sakydamas, kad akimirksniu reikėjo spręsti, ką daryti toliau. Svarbiausia, aš gi, kaip jau sakiau, parvažiavau tik atostogų. Po dviejų savaičių turėjau grįžti į Intą, o be Onutės aš gyvenimo nebeįsivaizdavau. Kaip jūs manote, kas vyko toliau? Aišku, kad vestuvės. Viskas vyko lyg pagreitintame kino filme: skerstuvės, maisto gaminimas, pasiruošimas svarbiausiam mūsų gyvenimo įvykiui. Nebuvo laiko galvoti, kaip čia viskas bus vėliau. Svarbiausia – nepaleisti iš rankų savo laimės.

Tęsinį skaitykite 2016 12 03 „Utenyje“

Meilei reikia mylinčios širdies...

Kai sužinojau šitą meilės istoriją, mintyse pirmiausia suskambo kažkada girdėtos dainos priedainio eilutės: „Meilei nereikia pasakų rūmų meilei reikia mylinčios širdies...“
Ir dar, kas gi nenorėtų būti šitaip mylimas? Kas gi nenorėtų turėti tokį žmogų šalia? Gaila, kad dabar tokie laikai, jog svajones apie amžiną romantišką meilę, ištikimybę, pasitikėjimą sudaužo ... statistika: skyrybų vos ne tiek pat, kiek ir santuokų. Liūdniausia, kad amžina meilė dažniausiai teištveria vos tik trejetą metų. Na, kartais šiek tiek daugiau. Būna, kad ir po dvidešimties metų sutuoktiniai nebegali žiūrėti vienas į kitą...
O štai kaip kartais būna gyvenime. Uteniškė Rasa papasakojo savo vyriausiosios sesers meilės istoriją. Graudu iki ašarų...
„Mano sesei Staselei dabar 81-eri. Neseniai, žiūrėdama Lietuvos televizijos laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“, net nuo kėdės pašoko, supratusi, kad kažkas jos ieško. Tik nesuprato kas. Taip tą minutę ir pasakė: „Jėzau Marija! Žmogaus neatsimenu, o jis manęs ieško.“ Ogi smalsu buvo. Tai ir paskambino laidos vedėjai Palmirai Galkontaitei, prisipažindama, kad ji ir esanti ta ieškoma moteris...“

Tęsinį skaitykite 2016 11 26 „Utenyje“

Istorija kartojasi

Gražuolės kaimo merginos gyveno ramiai, nes buvo įsitikinusios, kad pats gražiausias vaikinas, kartais pakalbindavęs ir mane, tikrai man nesipirš, nes aplink tiek gražuolių, o aš esanti pati negražiausia iš jų. Aš visas tas kalbas girdėjau, todėl mintyse sau vis kartodavau, kad – visų jų pykčiui – imsiu ir ištekėsiu būtent už jo. Na ir ką jūs sau galvojat taip ir – atsitiko. Nei aš jį mylėjau, nei ką. Netgi prie altoriaus eidama galvojau, kad išsiskirsiu, jei gyvenimas nebus toks, kokio tikiuosi. Panašiai taip ir atsitiko: nelabai supratau, kodėl už jo tekėjau, nelabai suvokiau, kodėl išsiskyrėme. Labai greitai. Tiesiog po keleto mėnesių. Tiesa, sūnaus susilaukiau. Dabar net neprisimenu, ar vaiko tėtis berniuką nors kartą matė.
Po pusantrų metų ištekėjau antrą kartą. Naujasis vyras Aleksas mano Robertuką įsisūnijo. Po kurio laiko išvažiavome gyventi kitur, susilaukėme dar vieno sūnaus. Aš jau tuomet garsėjau kaip gera šeimininkė, o vyras – kaip nagingas meistras. Mane liūdino tik tas faktas, kad Aleksas buvo labai šiurkštaus būdo: nei prie jo prisiglausi, nei apkabinsi, nei pasiguosi. Nuo šešerių metelių našlaičiu likęs, pamotės augintas be meilės, atjautos, švelnumo, toks ir liko gyvenime. Džiaugiausi tik tuo, kad neieškojo priekabių, neklausinėdavo, kodėl taip vėlai grįžtu, kur buvau, ką veikiau. Nežinau, kaip būtų buvę, jei kurią nors naktį būčiau visai negrįžusi.

Tęsinį skaitykite 2016 11 19 „Utenyje“

Ir moterų būna visokių...

Apie Algį žinojau tik tiek – geraširdis, bet per daug piktnaudžiaujantis alkoholiu. Tiesa, tas žalingas įprotis darbui netrukdė, bet sveikatai labai pakenkė. Dažnai gulėdavo ligoninėse, nemažai laiko praleisdavo sanatorijose. Gal gydymas ir būtų padėjęs, bet dažną vakarą, ypač savaitgaliais, pas jį vis būdavo svečių, su kuriais vaišindavosi iki nugriuvimo.
Kam reikia ir kam nereikia, žinojo, kad Algis – žmogus „prie pinigo“. Turėjo auksines rankas, mokėjo visus statybininko darbus, todėl netgi tada, kai dėl dažnų nedarbingumo dienų buvo atleistas iš stambios statybinės organizacijos, užsiimdavo individualia veikla. Dėl jo darbų kokybės niekas neturėjo priekaištų, todėl užsakymų netrūko: vieniems tą padaryk, kitiems kažką kitą.
Daugelis moterų, matydamos Algį šlitiniuojantį kieme (iš kiemo teritorijos, girtas būdamas, nė kojos neiškeldavo), vis spėliodavo, kodėl toks darbštus, išvaizdus vyriškis, gražiai prižiūrintis paties pasistatytus namus, į juos neparsiveda jokios šeimininkės. Gal tada ir gėrimai baigtųsi, ir gyvenimo ritmas pasikeistų. Sako, bandžiusios moterys ir papiršliauti, ir taip viską suorganizuoti, kad jis kokią padorią moterį susitiktų lyg ir atsitiktinai, bet rezultato nebuvo. Per 50 metų perkopęs vyras į dailiosios lyties atstoves nekreipė jokio dėmesio. Tiesa, jei kuriai nors reikėdavo padėti, niekada neatsisakydavo: nuveždavo ten, kur reikia, padarydavo remontą jų butuose ar namuose, supjaudavo malkas, atlikdavo visokiausius kitokius darbus ir atsisveikindavo. Jei kuri siūlydavosi už paslaugas atsilyginti paslaugomis (ką nors susiūti, išskalbti, suadyti, namus sutvarkyti, primarinuoti daržovių žiemai ir t.t.), Algis nesutikdavo. Galiausiai visos jo siekusios moterys numojo ranka: jei jam patinka toks gyvenimas, tesižino.

Tęsinį skaitykite 2016 11 12 „Utenyje“

Kaltinti neturiu ką

„Kodėl jums gyvenimiškas istorijas pasakoja tik moterys. Ne vien jos būna išduotos, pažemintos, nesuprastos. Mes, vyrai, irgi turim skaudžių išgyvenimų, tik nemėgstam viešai pasakoti, pasirodyti silpni, sugniuždyti, nuskriausti. Nevyriška. Per daug sentimentalu,- prisipažino Česlovas, žmogus, kurio gyvenimo nusisekusiu nepavadinsi. – Pagal išsilavinimą esu pedagogas. Tik džiaugsmo tas neteikia. Seniai nebedirbu tokio darbo. Tiksliau, seniai iš viso niekur nebedirbu. Nors aplinkiniai manęs vengia, vadina alkoholiku, aš vis dar viliuosi, kad taip nėra. Nenorėčiau, kad taip būtų, bet realybė kitokia. Dabar esu perkopęs penkiasdešimtmečio slenkstį. Jokio turto neturiu: nei kilnojamojo, nei nekilnojamojo. Jei dar atviriau, tai netgi puodelio savo neturiu. Miegu svetimoje lovoje, pasiklojęs svetimus patalus, ir, žinoma, svetimoje patalpoje. Priglaudė seni pažįstami, leisdami apsigyventi sandėliuke prie lauko virtuvėlės. Čia šeimininkai laiko žiemai paruoštas atsargas – konservuotas daržoves ir vaisius, o man lengva pertvarėle atitvėrė nedidelį plotelį, kuriame telpa viengulė lova ir nedidelis stalelis. Neseniai aš čia. Atsikrausčiau, tiksliau, atėjau čia prieš daugiau nei mėnesį, kai sudegė namas ir jame gyvenusi mano moteris. Likau kaip stoviu. Nors meluoju: liko dviratis, kuriuo važiavau, drabužiai, kuriais buvau apsirengęs, ir du buteliai pigaus vyno plastikiniame maišelyje. Nespėjau jo parsivežti namo...“

Tęsinį skaitykite 2016 11 05 „Utenyje“

Našlių boikotas

Tomas buvo vienturtis vaikas šeimoje. Jo tėvas dirbo kažkokios įstaigos viršininku, motina – nedidelės įmonės buhaltere. Didelis jų namas buvo aptvertas tokia aukšta tvora, kad niekaip neįžiūrėsi, kas vyksta už tų aukštų sienų. Tomo tėvai su kaimynais nebuvo linkę bendrauti. Niekam taip ir nepavyko išsiaiškinti kodėl: gal jie įsivaizdavo esą aukštesnio luomo, gal nenorėjo, kad kas nors lankytųsi jų namuose ir apžiūrinėtų jų baldus, buitinę techniką, prabanga dvelkiančius puošybos elementus ar kad niekam nešautų į galvą pasidomėti jų gyvenimu, įpročiais, tarpusavio santykiais.
Tomas ilgokai nelankė artimiausios mokyklos, o kai buvo gal dešimtokas, atėjo mokytis į tą pačią mokyklą, kurioje mokėsi ir kiti vaikai iš aplinkinių namų. Kažkas iššniukštinėjo, kad aukštaūgis vaikinas anoje mokykloje buvo iškrėtęs tiek visokiausių eibių, kad buvo iš jos išprašytas, kitiems gi atrodė, kad tėvai tokiu būdu norėjo „užglostyti“ kažkokį skandalą. Kadangi niekas nieko tikro išsiaiškinti taip ir nesugebėjo, kaimynai, tai garsiau, tai pašnibždomis kurį laiką aptarinėję Tomo šeimos reikalus, pagaliau nutilo. Tiesiog todėl, kad daugiau nieko neįprasto neįvyko, o temos pokalbiams išseko.

Read more: Našlių boikotas

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

namai
next
prev

VB Utena jpg

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas