utenis 11

Monday, April 23, 2018

Atvirumo valandėlė

Kaimynai kalbėjo tiesą

Sniego pataluos beveik nesimato suzmekusio kapo kauburėlio. Tik gerai žinantiems aišku, kad šitas nedidukas žemės plotelis miestelio kapinėse priglaudė Oną, o prieš gerą dešimtmetį – ir jos vyrą Alfonsą.
Vasarą šitų kapelių niekas neišpuošia gėlėmis, niekas nenuravi suvešėjusių piktžolių. Kartais per Vėlines kažkas uždega kuklią žvakelę. Tai ir viskas, kas liko iš šių dviejų darbščių žmonių gyvenimo. O juk buvo tikėtasi, kad viskas bus kitaip, kad senatvė bus rami ir saugi, kad įdukra padarys viską, jog abu senoliai būtų prižiūrėti, viskuo aprūpinti, rūpestingai slaugomi. Deja...
Ona ir Alfonsas buvo paprasti kaimo žmonės, savo ūkelyje laikę keletą galvijų, kasmet nupenintys trejetą kiaulių, lesinantys keliasdešimt vištų ir dar kasdien einantys į darbą buvusiame kolūkyje. Po gal dešimties bendro gyvenimo metų jie galutinai įsitikino – savo vaikų tikrai nesusilauks. Kai kartais, susėdę vakarienės, pasvajodavo apie ateitį, užsimindavo ir apie įvaikinimą. Kai tvirtai pasiryžo tą padaryti, ne vieną kartą važiavo į tuometinius Vaikų globos namus, dairėsi visai mažo vaikelio. Abu su vyru nesutarė dėl vieno: Alfonsui norėjosi berniuko, o Onai – mergaitės.
Kartą jiems paskambino iš Vaikų globos namų ir paklausė, ar nenorėtų pasiimti vos keleto mėnesių mergytės, kurią nuolat girtaujanti motina tiesiog atnešė ir paliko prie to paties kaimo gyventojų, kurie dėl tokio gyvenimo būdo jai nuolat priekaištavo, durų.

Tęsinį skaitykite 2017 02 18 „Utenyje“

Niekam nereikalinga

Birutė – aštuoniasdešimt antruosius gyvenimo metus bebaigianti moteris. Nedidukė, lieknutė, guvi, puikios atminties našlė mielai pasakojo savo gyvenimo istoriją. Klausydamasi įdėmiai stebėjau jos akis. Jos tokios vaikiškai tyros, tokios permatomai mėlynos ir vis atrodė, kad ji ir šypsosi tik akimis...
„Gimiau ir gyvenau nedideliame kaime, esančiame pačiame rajono pakraštyje,- pasakojo Birutė. – Netgi iki artimiausios didesnės gyvenvietės buvo apie 10 kilometrų. Gyvenome labai skurdžiai, nuo pat vaikystės, kiek save atsimenu, ganiau gyvulius, ravėjau daržus, melžiau karves, penėjau kiaules, dirbau kitus ūkio darbus. Mama buvo nelabai geros sveikatos, tai ji daugiau sukiojosi namuose. Tėvo neprisimenu, nes jis mirė, kai aš buvau vos keleto mėnesių. Pirmą kartą į kitame kaime buvusią gegužinę su pusseserėmis nuėjau tik tada, kai man buvo gal jau 25-eri metai. Šokti, žinoma, nemokėjau: pastovėjau už merginų nugarų ir parėjau namo. Kadangi neturėjau kuo pasipuošti, tai daugiau niekur nebėjau. Net bažnyčion retai ir tik vasarą išsiruošdavau, nes šiltų išeiginių drabužių neturėjau.

Tęsinį skaitykite 2017 02 011 „Utenyje“

Taisykles diktuoja gyvenimas

Sofija nebaigė vidurinės mokyklos. Nelindo jai mokslai į galvą. Nors, tiesą pasakius, nelabai ir stengėsi. Kadangi tuomet nepažangius mokinius palikdavo antriems metams, Sofija gal tik pradinėse klasėse buvo perkeliama iš klasės į klasę, o nuo penktosios vis tekdavo antrus metus kartoti tos pačios klasės kursą. Kai jos bendraamžiai jau ruošėsi laikyti abitūros egzaminus, ji dar „tebesikapstė“ ar tik ne septintoje klasėje. Netgi aštuonmetės mokyklos nebaigusi sulaukė pilnametystės, nusispjovė į mokslus ir kažkur dingo iš kaimo žmonių akiračio. Vieni sakė, kad ji mokosi kirpėjos amato, kiti tvirtino, jog ji tiesiog linksmai leidžia laiką mieste.
Po kurio laiko pasklido kalbos, kad Sofija laukiasi, kad būsimo vaikelio tėvas nė nesiruošia jos vesti. Kažin ar taip iš tikrųjų buvo, ar nebuvo, bet po keleto metų į kaimą ji grįžo viena, tik nebe tokia linksma, kaip būdavo anksčiau. Įsidarbino artimiausio miesto autobusų stotyje konduktore. Darbas buvo nesunkus, netgi savotiškai įdomus: kasdien vis kiti maršrutai, vis kiti keleiviai. Važiavusieji pasakojo, kad ji rasdavo pretekstą užkalbinti jaunus gražius vyrus, iš jų sulaukdavo dviprasmiškų užuominų, bet niekas tikrai nežinojo, ar visu tuo nors kartą buvo pasinaudota.

Tęsinį skaitykite 2017 02 04  „Utenyje“

Skaudų įvykį pamiršti padėjo kitas žmogus

Albiną dar mokyklos laikais buvau nusižiūrėjusi – aukštas, liesokas, mėlynakis, mažakalbis. Nežinau kodėl, kiek įmanydama, vengiau susitikti jį mokyklos koridoriuje, krepšinio aikštelėje prieš treniruotes stengiausi nesimaišyti jam po kojomis, nenorėjau, kad kartu eitume namo, nors gyvenome toje pačioje gatvėje.
Taip elgiausi galbūt dėl to, kad jis buvo trejetu metų už mane vyresnis, kad dėl jo dėmesio tarpusavyje varžėsi ne viena vienuoliktokė, o aš tebuvau tik aštuntoje klasėje. Bijojau, kad, sužinoję apie mano širdyje įsižiebusius jausmus mūsų mokyklos aukštaūgiui, bendraklasiai tikrai šaipysis, užgaulios, gal netgi tyčiosis.
Kartą „mano problema“ išsisprendė savaime. Tiesiog atsitiktinai. Mūsų auklėtoja, kartu ir šokių būrelio vadovė, atėjo į klasės valandėlę susinervinusi. Paaiškėjo, kad viena šokėja susilaužė koją, o kolektyvas po poros savaičių turėjo dalyvauti kažkokiame konkurse. Tai išgirdusi, aš stryktelėjau iš vietos ir tą pačią akimirką pasisiūliau tą šokėją pakeisti. Žinoma, pridūriau, kad ne vienus metus esu šokusi kitame kolektyve, kad moku daugelio lietuvių liaudies šokių žingsnelius ir t.t. Auklėtoja pakvietė ateiti į repeticiją ir pabandyti. Sutikau su didžiausiu džiaugsmu. O kai nuėjau ir pamačiau, kad tas šokėjas, kuris liko be partnerės, yra būtent Albinas, galvojau, kad iš kailio išsinersiu bedžiūgaudama...

Tęsinį skaitykite 2017 01 28 „Utenyje“

Meilė atėjo mažučiais žingsneliais

Dabar aš jau senas ir vienišas. Buvusio žavesio nelikę nė lašelio. Dažniausiai būna netgi taip, kad nesiskutu barzdos, dienų dienom nesiprausiu ir niekur neišeinu iš namų. Vieni tokią būseną vadina depresija, o aš ją įvardijau kitaip – atlygis už nemeilę, nepagarbą, nepelnytus įžeidimus ir, sudėtinga prisipažinti, neištikimybę.
Mylėtos moterys seniai turi kitas šeimas, gyvena kitais rūpesčiais. Gal dėl to, kad savo laiku jos labai nusivylė manimi (pagrindas tam buvo, neneigsiu), nė viena nenori su manimi bendrauti, netgi telefonu pasikalbėti. Nejaugi aš galėjau taip skaudžiai įžeisti? Specialiai to tikrai nedariau. Tiesiog mėgavausi moterų žavesiu, žaidžiau jų jausmais. Dabar tegaliu tik atgailauti, pakeisti nieko nebegaliu. O ir prasmės nebėra...
Jaunystėje tikrai buvau padūkęs. Net neįsivaizdavau, kaip gali vyrai išsirinkti vieną vienintelę merginą iš didelio pulko gražuolių ir ją vesti. Tada man tai buvo nesuprantama. Juk ir viena graži, kita – dar gražesnė, trečia – lipšnesnė, ketvirta – mielesnė ir t.t. Todėl ir naudojausi tuo, kad aš visoms patikau, visos manęs siekė (ne tik man taip atrodė, bet ir kiti tvirtino, jog tai tiesa), nė viena neatstumdavo.

Tęsinį skaitykite 2017 01 21 „Utenyje“

Meilei reikia išbandymų

Prisimenat anekdotą? Tą, kur pasakojama, kad jau gerokai per šeštą dešimtį metų persiritusį senbernį kaimynai įkalbėjo vesti, teigdami, kad senatvei prikausčius prie lovos nebus net kas vandens stiklinę paduotų. Senbernis vedė. keletą metų pagyvenęs santuokoje, pasiligojo, nebepakilo iš lovos, o jo aplankyti atėjusiems kaimynams pasakė: „Paklausiau jūsų, vedžiau. Stiklinę vandens yra kas paduoda, bet kad gerti visai nesinori...“ Aš dabar irgi labai panašiai jaučiuosi...
Šeimoje buvau vienturtis vaikas. Tėvai buvo darbštūs, amžinai kažkuo užsiėmę, todėl mano auklėjimas buvo patikėtas močiutei. Nuobodu man buvo su ja, todėl dažnai nubėgdavau į kaimynų kiemą, kur smėlio dėžėje nuobodžiaudavo metais už mane vyresnis berniukas. Nežinau, kodėl būtent aš ten bėgdavau, o ne jis į mūsų kiemą ateidavo. Gal ta smėlio dėžė buvo svarbiausia: jis turėjo, o aš ne.
Pati aš to „svarbaus“ fakto neprisimenu, bet mūsų abiejų tėvai, nuolat bendravę tarpusavyje, vėliau pasišaipydavo, kad jų Romas dar tada, „smėlio dėžės laikais“ , tėvams buvo pareiškęs, kad mane ves. Aš Romą laikiau beveik broliu, o jis mane – seserimi. Būdavo, išsikalbam, pasipasakojam vienas kitam savo išgyvenimus, neslėpdami jokių aplinkybių, kartais pasibaram ir išsilakstom. Turėjome netgi tokią vietelę po labai plačiu ąžuolų, augančiu tarp mūsų abiejų tėvų namų, kur ir vykdavo slapti mūsų pokalbiai. Ko nenorėdavome pasisakyti tėvams, tą pasakydavome vienas kitam ir abu šventai saugojom vienas kito paslaptis.

Tęsinį skaitykite 2017 01 17 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

„O, kaip seniai tave mačiau! Ką dabar dirbi?“ – „Prekiauju baldais.“ – „Ir kaip sekasi?“ – „Puikiai! Namuose liko tik šiukšlių dėžė.“

Stovi du psichologai stotelėje. Vienas sako: „Labai ilgai autobusas neatvažiuoja.“ Kitas: „Nori apie tai pasikalbėti?“

Taupumo sumetimais suvalkietis studentas į povestuvinę kelionę iškeliavo vienas, be žmonos.

„Sakykit, kur jūs laikote savo santaupas?“ – „Mintyse...“

Tėvas klausia: „Petriuk, kaip tau sekėsi mokykloje?“
Petriukas: „Su dvejetukininko tėvu nekalbu!“

 

Parduodu 3 kW (užima 36 m2 ) saulės elektrinę.
Mainai su ESO tinklu, nemokėsite už sunaudotą elektrą! Kaina 1799 Eur. Kiekis ribotas.
    Tel. 8 603 18700.

 

Parduodu tris 2000 kW elektros generatorius CAT, Perkins, Iveco. Su ARĮ automatika ir korpusu (pilnas komplektas). 25 kW kaina – 5833 Eur.
    Tel. 8 603 18700.

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

nuotr1nuotr2PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas.
Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti „chitake“ grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas