utenis 11

Monday, June 17, 2019

Atvirumo valandėlė

Laimė atsigręžė ir vėl nusisuko

Genovaitė Šnurova

Romas, tapęs diplomuotu statybininku, turėjo įvairiausių darbo pasiūlymų sostinėje, bet nė vienu iš jų nesusigundė. Gal dėl to, kad nenorėjo likti mieste, kuriame gyveno Alma – pora metų jaunesnė, dar mokyklos laikais nusižiūrėta mergina, neatsakiusi į jo rodomą dėmesį. Maža to, dažnai netgi viešai pasišaipydavusi iš jo meilės. Kiekvienas netikėtas susitikimas su šia gražuole Romui, pasak jo motinos, užduodavo širdį, ilgam atimdavo ramybę ir sujaukdavo mintis.
Kai Romas svarstė, ką toliau veikti, kur bandyti įsikurti, paskambino giminaitis ir paprašė jį imtis darbo – rajono centre pastatyti jam namą. Neilgai svarstęs, Romas sutiko. O kad nereikėtų kasdien važinėti pas kaime gyvenančius tėvus, jaunas vaikinas išsinuomojo kambarį pas toje pačioje gatvėje, kurioje statė namą, gyvenančius labai mielus senukus. Tokiu savo sprendimu Romas apsidžiaugė dar ir todėl, kad galėjo prie statomo namo ateiti ir labai anksti ryte (važinėdamas iš kaimo, tokios galimybės nebūtų turėjęs), ir dienos darbus užbaigti tada, kai nuovargis jį įveikdavo.
Kai statybos darbai jau ėjo į pabaigą, atsitiko nenumatytas dalykas – vėlai vakare parėjęs namo, Romas pamatė, kad pas jo nuomojamo kambarėlio šeimininkus svečiuojasi... Alma. Pasirodė, kad ji tų senukų, neturinčių savo vaikų, tolima giminaitė. Gal dėl netikėtumo Romas tik pasisveikino su viešnia ir spruko į savo kambarėlį. Kai labai anksti ryte susiruošė į darbą, nesuprato, ar Alma dar miega, ar jau išvažiavo.

Tęsinį skaitykite 2018 04 14 „Utenyje“

Klaidos, kurių neištaisysi

Genovaitė Šnurova

„Tik šiandien, sulaukusi garbaus amžiaus, prisipažįstu, kad gyvenime padariau daug klaidų, – atviravo Eleonora. – Ir tai tik sau. Niekam kitam to nesakiau ir, tikriausiai, niekada nesakysiu. Pirmoji klaida, kurią pripažinau tik po trejeto dešimtmečių, buvo, galima sakyti, pati paprasčiausia – pasirinkau ne tą profesiją, todėl į darbą eidavau tarsi varu varoma, tarsi ne savo rankomis dirbau. Niekas manęs už tai nebaudė, negrasino atleisti, bet ir niekaip neskatino, nepagirdavo.
Žinoma, supratusi, kad dirbu tokį darbą, kurio labai nemėgstu, galėjau kažką pakeisti: pereiti dirbti kitur, mokytis, ieškoti tinkamesnės veiklos. Kažkodėl nedariau nieko. Ir negaliu paaiškinti kodėl. Bet gal gana apie tai.
Užtat kita klaida buvo labai skaudi ir kažkuria prasme lemtinga. Kokia? Ogi tokia, kad įsimylėjau būdama paauglė. Tas vaikinas buvo už mane vyresnis. Jis irgi sakė, kad mane myli, kad gyvenimo be manęs neįsivaizduoja. Laksčiau į pasimatymus, vaikščiojau žemės nesiekdama, vien apie jį galvodama. Žinoma, visa tai nepraėjo be pasekmių. Žinia apie tai, kad gims vaikelis, mano mylimojo neišgąsdino, užtat jo ir mano tėvai reagavo vienodai: vieniems nereikėjo TOKIO žento, kitiems – TOKIOS marčios. Atsitiko taip, kad mano tėvai nedviprasmiškai pareiškė, kad nenori manęs matyti savo namuose. Pro ašaras kelio nematydama, vis tiek eidavau namo ir tūnodavau mažojo kambarėlio kamputyje. Mano mylimasis, suprasdamas mano padėtį, labai išgyveno. Bet kurgi dėtis, kai puikiai supranti, jog paprasčiausiai nėra kur eiti.

Tęsinį skaitykite 2018 04 07 „Utenyje“

Buvęs vyras tapo... meilužiu

Genovaitė Šnurova

Su Irena buvome ne tik klasės draugės, bet ir artimiausios kaimynės. Tiek vaikystėje, tiek mokykliniais metais visko buvo: ir nusižiūrėto vaikino nepasidalydavome, ir dėl tėvų materialinės padėties konfliktuodavome, ir drabužiais keisdavomės, ir namų darbus viena nuo kitos nusirašinėdavome. Man visiškai nesisekė braižyba, tai ji man brėžinius nubraižydavo, o aš jai rašinius parašydavau.
Kai baigėme vidurinę mokyklą, mūsų keliai išsiskyrė. Susitikdavome gerokai rečiau. Kitaip sakant, tik tada, kai abi parvažiuodavome pas tėvus, kaip pačios juokaudavome, lašinių pasiimti. Kadangi ji mokėsi tuometiniame geležinkelininkus ruošiančiame technikume, o aš – universitete, tai ir mūsų parvažiavimų į tėviškę grafikas labai retai sutapdavo.
Kai abi baigėme mokslus, susitikimai tapo dar retesni. Kartą man tėvai perdavė Irenos kvietimą į vestuves. Buvau kviečiama pamerge. Po keleto dienų ji pati tą kvietimą pakartojo telefonu. Sutikau. Įdomu buvo, nes iki to laiko aš iš viso niekada nebuvau dalyvavusi vestuvėse, o juo labiau pamerge.

Tęsinį skaitykite 2018 03 31 „Utenyje“

Seniai pamiršta istorija

Genovaitė Šnurova

Sėdėjau prie gydytojo kabineto durų savo miesto poliklinikoje. Buvo pats gripo pikas, gal todėl ilgame koridoriuje buvo labai daug žmonių. Vieni su išankstiniais registracijos talonėliais, kiti, pasak jų pačių, užsiregistravę skubos tvarka, todėl lyg ir turintys privilegiją pas gydytoją eiti be eilės. Tokia tvarka, atsiprašau, netvarka, mane nervino, nes ir aš sėdėjau ne į kitus čia esančius pasižiūrėti atėjusi.
Liga prasidėjo penktadienį. Grįžau iš darbo vos vilkdama kojas. Galvojau, kad paprasčiausiai pavargau, bet pasirodė, kad ir temperatūra pakilusi. Poilsio dienas niekur iš namų kojos neiškėliau, galvojau, kad per tą laiką pasveiksiu. Nepavyko, užtat ir susiruošiau pas gydytoją, nes nedarbingumo lapelio reikia.
Sėdėjau ant kietos kėdės lyg primuštas šuo. Buvo silpna, pylė prakaitas, skaudėjo visus raumenis, o dar ir kosulys kamavo. Nervino ne tik tai, kad gydytoja dar nepasirodė, nors jos darbo laikas turėjo prasidėti prieš pusvalandį, kad mano vizito laikas pas ją jau buvo praėjęs, bet ir tai, kad į eilę prieš mane vis bandė prasibrauti maždaug mano amžiaus moteris. Ilgokai nieko jai nesakiau (nes vis tiek gydytojos dar nebuvo), bet kai pamačiau, kad jai kažkaip pavyko prasibrauti vos ne prie kabineto durų (ji atėjo gerokai vėliau nei aš), nebeištvėriau. Žodis po žodžio – susiginčijome. Aš jai žodį, ji man tiradą, aš pakėliau balsą, ji dar garsiau, aš ją, prisipažinsiu, nelabai gražiai pavadinau, ji man atsakė dar stipresniais žodžiais.

Tęsinį skaitykite 2018 03 24 „Utenyje“

Galvojau, kad esu vienturtė

Apie save žinojau labai nedaug. Save prisimenu tik vaikų namuose, kur tais laikais augo daug tokių kaip aš. Niekas manęs niekada nelankė, niekas nesidomėjo. Net tie žmonės, kurie ateidavo ieškoti vaikų, norėdami juos įsisūnyti, į mane nekreipė dėmesio. Nežinau kodėl. Gal buvau labai negraži, gal labai liesa. Prisimenu tik vieną moterį, kuri, praeidama pro šalį, man, stovėjusiai koridoriuje, padavė saldainį. Labai norėjau prie jos prisiglausti (gal kito saldainio tikėjausi), bet ji mane stumtelėjo ir nuėjo. Daugiau jos nemačiau.
Kai tapusi pilnamete išėjau iš vaikų namų, galima sakyti, gyvenau niekur. Tai pas buvusią auklėtoją permiegodavau, tai tiesiog parke ant suoliuko, paskui gavau bendrabutį. Ten susipažinau su toje pačioje gamykloje dirbančiu santechniku. Patiko jis man, aš jam – irgi. Draugavome, vaikščiojome gatvėmis už rankų susikabinę. Taip buvo iki to laiko, kol jo mama nežinojo, jog aš esu „vaiknaminė“. Kai sužinojo, mūsų draugystei atėjo sunkūs laikai. Ilgainiui nieko kito neliko, kaip tik išsiskirti, nes mano draugas buvo priklausomas nuo savo tėvų (gyveno pas juos), todėl, pasak jo, privalėjo paklusti jų reikalavimams.

Tęsinį skaitykite 2018 03 17 „Utenyje“

Laimės paieškos ilgokai užtruko

Genovaitė Šnurova

Pranciška, kurią dėl mažo ūgio ir lieknumo visi vadino tiesiog Pranute, buvo linksma kaimo mergaitė. Dar nė nesulaukusi pilnametystės ji krito į akį stamboko ūkininko iš kito kaimo sūnui Adomui. Jis, galima sakyti, visur persekiojo Pranutę: rasdavo ją laukuose, lyg netyčia vakare eidavo būtent tuo takeliu, kuriuo iš darbo grįždavo jam patikusi mergina.
Kai tėvai Pranutę jau išleisdavo į savame kaime vykstančias jaunimo vakaruškas, Adomas nuo jos beveik nesitraukdavo. Mergina nei su draugėmis pasikalbėti galėjo, nei pašokti su kitais kaimo vaikinais, nei namo viena pareiti...
Kai Adomas Pranutei pasipiršo, už ją kalbėjo tėvas. Jam būsimasis žentas patiko: darbštus, tvarkingas, patikimas. Būsimosios nuotakos niekas net neklausė, ar ji sutiks tekėti. Galbūt Pranutė ir būtų pasipriešinusi tėvo sprendimui, jei ne tas Adomo atkaklumas. Mergina suprato, kad vis tiek jis nepaliks jos ramybėje, visada sukiosis kažkur netoliese ir nepaleis jos iš akiračio.

Tęsinį skaitykite 2018 03 10 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Pavydus vyras savo žmonai:
    – O už milijoną dolerių tu permiegotum su, tarkim, kad ir Briusu Vilisu?
    Įpykusi žmona:
     – Permiegočiau, jei tik sugebėčiau tiek surinkti...
***
    – Sakykit, kur jūs laikote savo santaupas?
    – Mintyse...
***
    – Atidarykite, policija!
    – O tai kokio velnio jūs ten užsidarėte?

 

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas