utenis 11

Tuesday, October 23, 2018

Atvirumo valandėlė

Tirono sutramdymas

Tiesą pasakius, pirkdami sodą su gražiu nameliu ir standartiniu žemės sklypu, nepasidomėjome būsimais kaimynais. Nežinau, kodėl mums tai nerūpėjo. Svarbiausia buvo perkamo nekilnojamojo turto kaina, kuri mus tenkino, ir tai, kad sodas labai geroje vietoje: puikus privažiavimas, patogus gyventi namelis, keletas vaismedžių, daugiamečių gėlių salelės. Džiaugėmės, kad įsigiję šį sodą kurį laiką galėsime nieko nekeisti. Netgi jokio remono dar tikrai keletą metų nereikės. Na, nebent baldus terasoje kitus pasistatysime.
Gal kad skubėjome nusipirkti šį sodą (žinojome, kad yra ir daugiau norinčių jį įsigyti), nė nepaklausėme jo šeimininkų, kodėl jie jį parduoda: sandėrį įforminome oficialiai ir atsisveikinome. Tik tada, kai čia apsigyvenome, supratome, kodėl buvę sodo šeimininkai iš čia pabėgo...
Porą savaičių pagyvenę sode, nusprendėme susipažinti su kaimynais iš vienos ir kitos pusės. Užraugėme šašlykų, nusipirkome porą butelių stipresnio gėrimo ir pasikvietėme kaimynus penktadienio vakarą praleisti mūsų sode. Vieni sutiko mielai, kiti – tik šiek tiek paabejoję, ar tikrai nesigailėsime, sugalvoję būtent tokį susipažinimo būdą.

Read more: Tirono sutramdymas

Meilė, pasiklydusi gyvenimo vingiuose

Benas nebuvo nei labai išsimokslinęs, nei labai gabus bei protingas. Visus tuos trūkumus atpirkdavo jo ūgis, juodi garbanoti plaukai, skaisčiai mėlynos akys ir mokėjimas sakyti moterims komplimentus.
Beną pažįstantys ir žinodami jo iškalbos meną dar paauglystės metais pranašavo, kad jis būsiąs advokatas, sugebėsiantis rėžti tokias ugningas kalbas, kurių klausydamiesi neatsilaikys net labai gerai įstatymus išmanantys pareigūnai. Bet šitos kalbos ir liko tiktai kalbomis, nes, kaip supratote, mokslai jam bemaž nerūpėjo.
Žinoma, baigus vidurinę mokyklą, reikėjo nuspręsti, kur mokytis toliau, kokią profesiją pasirinkti. Vaikino sprendimas daugeliui buvo netikėtas – mokysiuosi buhalteriu. Namiškiai pasijuokė, pareplikavo, kad tai moteriška profesija ir kad tarp būsimų bendradarbių atsidūręs ir pats sumoteriškėsiąs...
Darbą jaunasis buhalterijos specialistas gavo labai nesunkiai: vienai stambiai įmonei skubiai reikėjo vyriausiosios buhalterės padėjėjo. Kabinete sėdėdavo keturiese: dvi buhalterės buvo šeimas sukūrusios jo bendraamžės, o vyriausioji buhalterė Irena – laimingai ištekėjusi apie 10 metų vyresnė moteris.
Kai po trejeto darbo metų Benas vedė toje pačioje įmonėje dirbančią Daivą, visi pasidžiaugė gražia šeima. Kurį laiką santarvėje gyvenę sutuoktiniai nesutarti pradėjo tik tada, kai Benas vis dažniau užtrukdavo piknikuose, kuriuos organizuodavo Irena. Galima sakyti, kad ji reikalavo, jog visi dalyvautų tose linksmybėse gamtoje, bet nieku gyvu nesutiko, kad ir bendradarbių šeimų nariai kartu pramogautų.

Tęsinį skaitykite 2017 08 05 „Utenyje“

Gėlės, pražystančios rudenį

Mano sesuo Virginija net ir dabar, sulaukusi pensinio amžiaus, vis dar tvirtina, kad tiek meilė, tiek gėlės kartais žmogų džiugina, kartais labai liūdina, o kartais ir depresiją sukelia. Nesupratusiems jos pasakymo esmės, kantriai paaiškina, kad meilė džiugina tol, kol nukrenta rožiniai akiniai, liūdina, kai prasideda melas, apgavystės, nepasitikėjimas, o depresija užklumpa pribrendus skyryboms.
Gėlės, vos išskleidusios žiedus ir iš pumpuro gniaužtų išlaisvinusios aromatus, negali nedžiuginti. Betgi jų žydėjimas neilgas. Liūdna pasidaro pamačius, kad žiedlapiai nubyrėjo, lapai susirangė ir tapo panašūs į dūdeles iš žilvičio žievės. O rudenį, kai reikia nurinkti buvusių gėlių likučius, nori ar nenori, užklumpa depresija. Suvokimas, kad gražiausias metų laikas baigėsi, užvaldo visas mintis, įsismelkia į kūną, jį tarsi susukdamas į sunkiai įžiūrimą kokoną.
Kažin ar yra žmonių, savo gyvenimą pragyvenusių be klaidų, skubotų sprendimų, nepatyrusių išdavysčių, artimųjų netekčių, nežinančių, ką reiškia kančia, susipriešinimas, nepagrįsti kaltinimai, pykčiai. Virginijai teko patirti beveik viską, ką čia išvardijau.
Įsimylėjo Virginija mokykloje. Patiko jai bendraklasis Juozas, betgi prisimenate, kaip tarybiniais laikais buvo auklėjamos mergaitės: būkit išdidžios, pirmosios neprisipažinkit vaikinams, jog jie jums patinka, nerodykit savo jausmų ir t.t. Tai ji taip ir elgėsi: dūsavo žiūrėdama, kaip jos „svajonė“ iš mokyklos lydi kitas, kaip smagiai su jomis leidžia laiką mokyklos vakarėliuose, o pati stengėsi laikytis nuošaliai, raudo jo užkalbinta, išgyveno jokio didesnio dėmesio nesulaukdama.

Tęsinį sakitykite 2017 07 29 „Utenyje“

Lemtis nugalėjo išdidumą

Robertas vos taurės su šampanu neišmetė iš rankų, pamatęs, kad į salę, kurioje buvo švenčiamas bendraklasių susitikimas po dešimties mokyklos baigimo metų, pavėlavęs atėjo paskutiniame suole sėdėjęs didžiausias klasės mergišius, o į jo parankę buvo įsikibusi metais jaunesnė gražuolė, kurią mokykloje buvo įsimylėję visi jos bendraamžiai ir net žemesniųjų klasių berniukai. Robertas irgi nebuvo išimtis – Živilė ir jam labai rūpėjo, bet prasibrauti iki jos per gerbėjų būrį buvo neįmanoma. Ji į Robertą būtų atkreipusi dėmesį nebent tada, jei jis staiga būtų kažkaip išgarsėjęs: tapęs kurios nors sporto šakos, mažų mažiausiai, Europos čempionu, kokio nors prestižinio dainininkų konkurso laureatu ar Aukso puodo laimėtoju.
Stebėdamas Živilę, pasipuošusią švelniai rožinės spalvos suknele, Robertas suprato, kad per tuos dešimt metų ji dar labiau pagražėjo, kažkaip žaviai sumoteriškėjo, išmoko orios laikysenos ir perprato vyrų viliojimo dėsnius.
Kad ir kaip Robertas stengėsi neišleisti gražuolės iš akių, jos žvilgsnis ties juo nesustojo. Tik tada, kai, įpusėjus vakarui, klasės seniūnas, atsistojęs prie mikrofono, apibūdino visų klasės draugų pasiekimus, išvardijo visus jų gyvenimo pasikeitimus, Živilė teikėsi atsisukti į Robertą, o po minutėlės „lapės žingsniu“ ėmė artėti jo link. Mat pasirodė, kad ne kas kitas, o būtent Robertas per dešimt metų baigė du universitetus, sukūrė savąją verslo imperiją ir sėkmingai jai vadovavo.
Kad šios žinios gražuolei padarė didelį įspūdį, visiems buvo akivaizdu: ji „pamiršo“ savo palydovą ir niekur nesitraukė nuo Roberto. Ir ne tik tą dieną, bet ir po mėnesio, pusmečio, metų... Staiga užgimusi meilė pasibaigė vedybomis. Robertas buvo dėmesingas savo žmonai, nuolat lepino ją brangiomis dovanomis, pirkdavo jai ir jos draugėms (pats dėl verslo reikalų retai galėjo išvykti ilgesniam laikui) kelialapius į užsienio kurortus.

Tęsinį skaitykite 2017 07 22 „Utenyje“

Skuboti lemties sprendimai

Pačiame vasaros viduryje užgeso Adelės gyvenimas. Kadangi arti kaimynų nėra, įvykusį faktą žmonės pastebėjo gal tik po poros dienų. Tik tada, kai pačių artimiausių kaimynų anūkė, anksti ryte išėjusi grybauti, grįždama pamatė Adelės lange tebedegančią šviesą ir apie tai papasakojo seneliams. Šie sunerimo: saulėtą dieną elektros niekas nedegina. Pabandę patekti į vienišos moters namus, suprato, kad be specialiųjų tarnybų pagalbos to padaryti nepavyks: durys užrakintos iš vidaus...
Tie patys kaimynai pasirūpino, kad garbaus amžiaus sulaukusi moteris būtų deramai palaidota, kad tušti likę namai būtų bent minimaliai prižiūrimi, kad kažkas priglaustų šalia tvarto pririštą šunelį, retai kada įlendantį į būdą.
* * *
Visą savo gyvenimėlį Adelė buvo paskyrusi kitiems, stengdavosi padėti visiems, kurie į ją kreipdavosi su įvairiausiais prašymais. O ir neprašyta ateidavo pas kaimynus padėti nuravėti daržus, išskinti uogas, surinkti po obelimis pūvančius obuolius, perrinkti kaimynių surinktas mėlynes, nuvalyti grybus ir t.t.

Tęsinį skaitykite 2017 07 15 „Utenyje“

Ko verta tokia pagarba?

Retai užklystu į savo gimtojo miestelio kapines. Tik tada, kai važiuojame į kitą Lietuvos pakraštį aplankyti tolimų vyro giminaičių. Kadangi tos kapinės visai prie pat kelio, tai stabtelim trumpam. Pastovim prie buvusių kaimynų, pažįstamų kapelių, prisimenam juos, uždegam po žvakelę.
Mūsų tėvai seniai nebegyvena šalia kapinių esančiame miestelyje, žmonių, kurių pasiilgtume, čia irgi nėra, todėl ir aplankome tik mirusiuosius.
Žinojau, kad mūsų buvę draugai šiose kapinėse palaidojo savo tėvą, keletą metų prieš mirtį gyvenusį kito rajono pensionate. Kadangi tą senuką gerai pažinojau, dalyvavau šermenyse, bet į kapines palydėti negalėjau, nutariau susiieškoti jo kapą. Nesisekė. Apžiūrėjau visas naujas kapavietes: vis ne tai ir ne tai. Kai jau buvau besukanti išėjimo link, pamačiau garbaus amžiaus moterį, laistančią gėles, pasodintas ant jauno vyro kapo. Ta moteris man pasirodė kažkur matyta (aš iš šio miestelio su tėvais išvažiavau, kai man buvo 17 metų, todėl tą moterį, ko gero, pažinojau), todėl aš drąsiai priėjau ir pasiteiravau, ar ji nežinanti, kur palaidotas mano ieškomas žmogus. Ji mostelėjo ištaigingos kapavietės link, pro kurią aš ne kartą praėjau nė nežvilgtelėjusi į paminkle iškaltą vardą ir pavardę. Galvojau, kad ten palaidotas labai turtingas žmogus, o ne toks, kuris savo gyvenimo dienas baigė pensionate.

Tęsinį skaitykite 2017 07 08 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

NErgo 300x400px

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Suvalkietis gatvėje susitinka gydytoją ir nori veltui gauti konsultaciją:  „Daktare, ką jūs darote, kai persišaldote?“  „Čiaudau“, – atsakė tas ir nusišypsojo. Daktaras taip pat buvo suvalkietis.
*
Suvalkietis savo vaikui 12-ojo gimtadienio proga nupirko pusę torto, subedė į jį 6 žvakutes ir pastatė prieš veidrodį.
*
Atėjo suvalkietis į turgų pirkti kiaušinių.  „Po kiek tie kiaušiniai?“ – klausia vienos moterėlės.  „Po penkis centus sveiki, po keturis – susikūlę“, – atsako moterėlė. Tada suvalkietis paprašo: „Prašau man tuziną sukulti.“
*
Taupumo sumetimais suvalkietis studentas į povestuvinę kelionę iškeliavo vienas, be žmonos.

suopirkimas

Šių metų spalio 25 d. 17.30 val. Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) antrosios knygos „AISČIŲ DVASINĖS TAPATYBĖS BEIEŠKANT“ pristatymas

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 PARDUODAMAS nedidelis medinis namas miško apsuptyje, netoli Utenos. Yra elektra, tvenkinys, 23 arai kitos paskirties žemės. Tel. 612 46340

 

PARDUODAME auginti dvi telyčaites 3 savaičių ir vieną 2 mėn. Tel. 8 686 61521

 

PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas. Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti chitake grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

nuotr2

nuotr1

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas