utenis 11

Monday, February 18, 2019

Atvirumo valandėlė

Paslaptis paaiškėjo po daugelio metų

Kai Vilma su vyru Robertu atvažiavo dirbti į kolūkį, tuo metu laisvų namų ar butų nebuvo. Pirmininkas paprašė šeimą laikinai pagyventi nemažame name, kuriame tuo metu buvo apsistojusi viena vienintelė gyventoja – buhalterė Loreta. O kai tik bus baigtas (jau pastatytas, bet dar ne visiškai įrengtas) namas, jis bus skirtas jiems.
Robertas su tokiomis sąlygomis sutiko iškart, o Vilma dar šiek tiek papurkštavo, bet greitai nusiramino: negi vėl kažkur važiuosi gyvenamosios vietos ir darbo ieškoti.
Aplinkybės susiklostė taip, kad Robertas jau kitą dieną pradėjo dirbti vairuotoju, o Vilmai buvo pasiūlytas darbas (po savaitės darbuotoja turėjo išeiti motinystės atostogų) buhalterijoje. Taip netyčia ir susiklostė, kad jos su Loreta ir darbe sėdėjo viename kabinete, ir gyveno viename name.
Po keleto mėnesių atsitiko taip, kad Vilmos šeimai niekur nebereikėjo kraustytis iš laikinųjų namų, mat Loreta gavo palikimą – labai neblogą namą už kokio pusantro kilometro nuo miestelio. Ji su didžiausiu džiaugsmu išsikraustė ten gyventi, nes tame name (tai tetos namas) prabėgo jos vaikystė, visai šalia upė tekėjo, čia pat miškas. Visa tai jaunai moteriai labai patiko. O kai Robertas pasakė žmonai, jog jiems nereikia to būsimo naujo namo, kad jie pasiliks gyventi šiame name, Vilma irgi sutiko.
Prabėgo keleri metai. Loreta, Vilma ir Robertas dažnokai kartu leisdavo laisvalaikį, viešėdavo vieni pas kitus. Juos gal suartino tai, kad visi buvo laisvi: Vilma ir Robertas vaikų neturėjo, o Loreta niekada nebuvo ištekėjusi, todėl savo sprendimų nereikėjo su niekuo derinti, atsižvelgti į niekieno norus.

Tęsinį skaitykite 2017 12 23 „Utenyje“

Tris sūnus palaidojusią motiną net dievas pamiršo

Šiandien pagrindinis Veronikos užsiėmimas – sėdėti ant minkštos kėdės ir beveik nė nekrustelint žiūrėti pro langą, įbedus akis į vienintelį netoliese augantį medį. Na, dar į praplaukiančius debesis. Na, dar į kartkartėm ant to medžio nutupiantį paukštį.
Moteris retai kada pasako kokį žodį. Ne dėl to, kad nenorėtų išsikalbėti, išsipasakoti, bet tiesiog nėra kam. Senolių globos namų kambarėlyje Veronika, žinoma, gyvena ne viena, bet jos kambario draugė visiškai kurčia. Todėl moteris teturi tik keletą progų per dieną ištarti vieną vienintelį žodį – „ačiū“. Ir tai tik toms moterims, kurios atneša valgyti, ateina sutvarkyti kambario.
Tik kažin ar jos išgirsta tą tyliai ištartą padėkos žodį, nes vienos tik padeda indus su maistu ant siauros spintelės, o kitos perbraukia drėgnu skuduru grindis ir skubiai išeina. Jos neturi laiko kalboms – darbai laukia. O ir noro su senais žmonėmis kalbėtis ne kiekvienas turi.
Veronikos niekas nelanko. Tik marti praėjusiais metais buvo atvažiavusi pasveikinti jos su 95-uoju gimtadieniu, papasakojo naujienas ir išskubėjo savais reikalais.
Trys Veronikos seserys buvo už ją vyresnės – nė vienos seniai nebėra. Dvi nebuvo ištekėjusios, todėl ir jokių palikuonių nėra. Trečioji buvo ištekėjusi už našlio su keturiais mažais vaikais. Užaugino juos visus, bet kur jie yra dabar ( o ir ar iš viso dar tebėra gyvi), Veronika nežino. Labai daug metų jų nematė.

Tęsinį skaitykite 2017 12 16 „Utenyje“

Kas lemties suplanuota, nepakeisi

Julius šeimoje buvo dvyliktas vaikas. Pats mažiausias, pats guviausias, pagranduku vadinamas. Jis nesuprato pastarojo žodžio reikšmės, bet jei vadina, tai tegul vadina. Atsiliepdavo vyresniųjų brolių ir sesių visaip šaukiamas: ir Juliuku, ir pagranduku, ir mažyliu, ir baltapūkiu.
Kai jam buvo gal kokie šešeri metai, ištekėjo viena iš jo vyresnių seserų. Kiek jai tada buvo metų (girdėdavo vadinant sumitusia merga, bet ką tai reiškia, nesuprato, o ir nesidomėjo), vaikas nežinojo. Suprato tik tai, kad dėl tų vedybų namuose įvyko kažkas negero, mat tėvas vaikščiojo visas persimainęs, supykęs, rūškanas. Jei jo kas nors ko nors paklausdavo, mesteldavo kažkokį piktą žodį ir nueidavo, ranka numojęs. Motina vis užverktomis akimis vaikščiojo, stengėsi tėvui nesimaišyti po kojomis. Ir šitaip buvo kone kasdien.
Kai po trejeto metų kita sesuo susiruošė tekėti, namuose vėl kilo sąmyšis. Julius tada jau buvo baigęs dvi pradžios mokyklos klases, pats paskaitydavo knygeles su didelėmis raidėmis, o ir rašyti jau mokėjo. Kartą, kai nieko nebuvo namuose, pas juos užsuko kažkoks vyriškis ir paliko smulkiai prirašytą popieriaus lapą, kurį prašė perduoti tėvams. Vaikui labai buvo įdomu, kas tame popieriuje parašyta, bet raidės buvo tokios mažos, taip įdomiai suraitytos, kad perskaityti jam nepavyko nė vieno žodžio.

Tęsinį skaitykite 2017 12 09 „Utenyje“

Jaunystės žavesį sunaikino bėgantys metai

Mano senelio brolis Simonas į Ameriką (tiesa, pirmiau į Argentiną) išvyko prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Žodžiu, tada, kai aš net gimusi nebuvau. Žinoma, ir mano senelis, ir tėvai man, jau paaugusiai panelei, ne kartą rodė jo jaunystės nuotraukas, pasakojo apie neeilinį jo grožį, darbštumą, mokėjimą groti kažkokiu muzikos instrumentu (nebepamenu kokiu) ir labai gražų balsą. Jau, sako, kai uždainuodavo, tai visos penelės ir ištekėjusios moterys apsaldavo nuo gražumo.
Prisimenu, kad į visokiausias giminių šventes, susiėjimus tėvai ir mane vesdavosi. Ten nuolat girdėdavau kalbas apie tą paslaptingąjį Simoną. Vieni kitų klausinėjo, ar kuris nors negavo iš jo kokių nors žinių, ar bent laiškelio kam nors neparašė.
Tų pokalbių metu minėdavo ir kažkokią Magdutę, kuri buvusi pati didžioji (o gal net pati pirmoji) Simono meilė. Ji gyvenusi gretimame kaime, buvusi vienturtė duktė. Dar prisimenu, kad ją vadino pavainike. Aš nesupratau, ką tas žodis reiškia. Kurį laiką galvojau, kad toks keistas tos mergaitės vardas. Sako, kad Simonas, kur buvęs, kur nebuvęs, vis pas ją traukdavo. Tėvai šita draugyste buvo labai nepatenkinti, grasindavo jos į savo namus neįsileisią, bet Simono tai netrikdė.
Nežinau, kuo ta jų meilė būtų pasibaigusi, jei Simonui nebūtų reikėję bėgti iš Lietuvos. Vieni kalbėjo, kad jis sumanė išvykti, kad galėtų užsidirbti pinigų, grįžęs pasistatyti namelį, vesti savo didžiąją meilę Magdutę ir gyventi. Kiti kalbėjo, kad jeigu nebūtų spėjęs išvykti, tai ne tik jis, o gal ir visa šeima būtų buvę ištremti į Sibirą. Nežinau, kaip ten viskas iš tikrųjų buvo. Buvau per daug jauna, daug ko nesupratau (o ir nesigilinau). Man rūpėjo kiti dalykai. O ir suaugusieji kažkodėl stengdavosi „rimtomis“ temomis vaikams girdint nekalbėti.

Tęsinį skaitykite 2017 12 02 „Utenyje“

Sūnus nenorėjo turėti patėvio

Jauna tada buvau. Netgi labai jauna. Jei gerai atsimenu, tai nė aštuoniolikos nebuvo, kai įsimylėjau dešimčia metų vyresnį Juozą. Ne tik tėvai, giminaičiai, bet ir mano draugės atkalbinėjo mane „nuo šio žavesio objekto“, bet visos tos kalbos manęs nė kiek nedomino: reikia man jo, ir baigta. Stengiausi būti visur, kur tik, žinojau, jis gali būti. Liaudiškai kalbant, maišiausi jam po kojomis lyg beprotė. Svarbiausia, jis tikrai nebuvo gražuolis, tikrai neturėjo jokių patrauklių bruožų, bet mane lyg magnetas prie jo traukė. Žinojau ir tai, kad jis nevengia vienai kitai nakčiai „prisiglausti“ prie kurios nors mano kaimo merginos šono, stiklelį pakilnoti. Išgėręs jis man atrodė dar gražesnis, šaunesnis, geresnis.
Po kurio laiko atsitiko taip, kad ėmiau nebesuprasti, kas darosi su manimi: ėmė svaigti galva, pykinti, kartais atsitikdavo taip, kad net akyse imdavo dvejintis. Tai pastebėję, tėvai sunerimo ir skubiai išvežė mane pas gydytoją. Ten atliko daugybę tyrimų, kažką man nelabai suprantamo sakė mano mamai. Mačiau, kad mama labai susinervino, pradėjo ašaroti, o kai gydytoja jai dar kažką pasakė, susiėmė už galvos, stvėrė mane už rankos ir tempte ištempė iš ligoninės. Iki namų važiavome tylėdamos. Tik namuose ji man girdint tėvui išrėkė, kad mūsų dukra „prisilakstė“, kad dabar reikia kažką daryti, kad užtraukė gėdą ne tik visam kaimui, bet ir visai giminei. Aš vis dar nesupratau, kodėl tėvai taip pyksta ir kodėl kažkokia mano liga gėdinga. Tik po keleto dienų, kai mama apsiramino, o tėvas vis išeidavo iš namų kažkokių reikalų tvarkyti, mama man pagaliau „žmoniškai“ išaiškino: esu nėščia, o tėvas jau sutarė vestuves su mano mylimuoju. Tai išgirdusi aš buvau devintame danguje iš laimės. Kiekvieną minutę galvojau, kad pagaliau Juozas bus tik mano, kad abu nuo ryto iki vakaro būsime kartu.

Tęsinį skaitykite 2017 11 18 „Utenyje“

Lyg žemiški angelai

Laiškas krikšto tėvams ir sutvirtinimo motinai

Pakartosiu seną tiesą: žmogus – tai ne tik kūnas, bet ir siela. Įgavę vienaip ar kitaip genetiškai sąlygotą kūniškąjį pavidalą, gyvenimo tėkmėje bandome jį formuoti. Jam įtaką, be abejo, daro ir žmogaus raidos dėsniai, ir įvairios aplinkybės, pagaliau stengiamės ir patys jį vienaip ar kitaip padailinti ir pagražinti. Taip pat ir su siela. Tik ji gal daug trapesnė nei kūnas. Todėl jai reikia tvirtesnės atramos.
Kai žmogus pasodina mažą medelį, jį pririša prie tvirto šalia į žemę įkalto kuoliuko. Tam, kad stiprūs vėjai ir audringos liūtys liauno medelio nenulaužtų. Taip ir su žmogumi: jam gimus, paprastai ieškoma jo sielos užtarėjų – krikštatėvių, kurie visą gyvenimą jį, savo krikštavaikį, lydėtų ir globotų, padėtų atpažinti tai, kas tikra, neleistų paklysti vingiuotuose gyvenimo keliuose ir takeliuose.
Kai mintimis grįžtu į savo gyvenimo pradžią, susimąstau, ar sunku buvo mano tėvams jų aplinkoje tuomet surasti žmones, kurie taptų mano krikšto tėvais. To nežinau, bet gerai žinau, kad jais netapo atsitiktiniai žmonės: mano krikštamotė – geriausia mamos jaunystės dienų draugė Irena, krikštatėvis – tėčio jaunesnysis brolis Povilas. Gera galvoti ir pasakoti apie juos, nes jie – tikrai ypatingi žmonės.
Dora, paprastumas, kuklumas, sąžiningumas, santūrumas – turbūt svarbiausi mano krikšto mamos Irenos būdo bruožai. Negaliu atsistebėti jos kantrybe, pasiaukojimu dėl kitų: ji, jauniausias vaikas gausioje šeimoje, nestokojo jėgų saugoti ir globoti kitus, šalia jos buvusius ar esančius. Šiek tiek apmaudu ir liūdna, kad būtent dabar, kai jai pačiai reikia daugiau aplinkinių šilumos ir dėmesio, galbūt to kartais ir pristinga. Visgi ji sugeba viena pati tvarkytis savo sodybą, įsikūrusią ant vaizdingo Salinių kaimo kalnelio. Beveik visi jau senokai paliko tą kaimą, išėjo laimės ieškoti kitur; ji – viena iš nedaugelio, visą savo gyvenimą susiejusi su gimtine.
Jos tyros mėlynos akys kalba apie gilią gyvenimišką išmintį, kurios taip norėtųsi kuo daugiau pasisemti. Tik tas bėgimas vis pirmyn, ta nuolatinė laiko stoka neleidžia taip dažnai, kaip norėtųsi, susitikti ir kartu pasidžiaugti nors mažais gyvenimo stebuklais, pabandyti nors trumpam šalin nuvyti vienatvės ar liūdesio šešėlį. Ir visas jos gyvenimas – lyg dailiai išausta lininė drobulė, kurioje nerasi nei akį rėžiančių spalvų, nei netaisyklingų ornamentų. Tokią ją, drobulę, ir gavau dovanų savo dvidešimtojo gimtadienio proga – jos, mano krikštamotės, rankomis išaustą. Lyg simbolį ir priesaką dorai ir sąžiningai gyventi.

Tęsinį skaitykite 2017 11 11 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Kalbasi du draugai: „Tavo žmona kitą savaitę švęs gimtadienį, taip? Ar jau pasakė, ko norėtų dovanų?“ – „Žinoma. Pageidauja arba perlų vėrinio, arba automobilio.“ – „Ir ką tu jai dovanosi?“ – „Savaime suprantama, kad perlų vėrinį. Negi tu esi matęs dirbtinių automobilių?“
*
Eina du suvalkiečiai. Mato, benamis prašo paramos. Jie susiginčija, kuris mažiau duos.
Pirmasis prieina, įmeta 1 ct ir žiūri, ką darys kitas. O kitas sako:  „Čia už abu.“
*
Restorano lankytojas padavėjui:
– Jūsų kepsnys atsiduoda degtine!
Padavėjas pasitraukia kelis žingsnius atgal ir klausia:
– Ar vis dar atsiduoda?

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

Savo namuose prižiūrėčiau neįgalų žmogų. Didelė patirtis. Tel. 8672 18418

 

Pigiai IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos miesto centre, 1 a. Tinka parduotuvei, biurui, paslaugoms teikti.
    Tel. (8-614) 64501.

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 PARDUODAMAS nedidelis medinis namas miško apsuptyje, netoli Utenos. Yra elektra, tvenkinys, 23 arai kitos paskirties žemės. Tel. 612 46340

 

PARDUODAME auginti dvi telyčaites 3 savaičių ir vieną 2 mėn. Tel. 8 686 61521

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas