utenis 11

Tuesday, October 23, 2018

Atvirumo valandėlė

Reikalinga tik tol, kol buvo ištekėjusi

Genovaitė Šnurova

Noriu papasakoti savo sesers istoriją. Ne todėl, kad ji kažkaip ypatingai įdomi, bet todėl, kad taip ir liko neatsakytų klausimų, protu nesuvokiamų dalykų, spėlionių ir šiokios tokios pagiežos.
Šiandien visi trys šios istorijos herojai ilsisi tose pačiose kapinėse, visų trijų kapeliai retai lankomi, visiems per Vėlines uždegama tik kukli žvakelė. O juk galėjo viskas būti kitaip.
Kai pagalvoju, tai iki šių dienų, ko gero, tik aš viena likau šios meilės istorijos liudininke, bet man jau per 80 metų, gyvenu tolimame Lietuvos pakraštyje, vaikų neturiu, todėl esu įsitikinusi, kad man išėjus Amžinybėn ji liks užmiršta. O juk buvo meilė. Gal netgi tikra...
Mano sesuo Rita buvo paprasta kaimo mergaitė. Baigusi vidurinę mokyklą įsidarbino to paties kaimelio pašte, nes kitokių darbo vietų ten paprasčiausiai nebuvo. Tėvų namuose ji gyveno viena, nes motina mirė, kai Ritai tebuvo vienuolika metų, o tėvas – užpernai. Jauna mergina turėjo svajonių: norėjo gyventi dideliame mieste, įgyti mokytojos profesiją, turėti gražią šeimą, auginti vaikus ir džiaugtis gyvenimu. Tik kad tų tinkamų jaunikių nebuvo.

Tęsinį skaitykite 2018 08 25 „Utenyje“

Tėvų deimantinės vestuvės

Genovaitė Šnurova

Prabudau nuo palaimingos tylos. Ilgokai gulėjau užsimerkusi, laukdama, kol pasigirs įprasti tokio ryto meto garsai: viršuje gyvenančio senuko kosėjimas ir sunkus ėjimas iš kambario į virtuvę pasiramsčiuojant lazdele, darbą pradėjusios kiemsargės burbėjimas ant netvarkingų namo gyventojų, amžinai primėtančių šiukšlių, nuorūkų, o kartais ir butelių, bei anksti kasryt kažkur išvažiuojančio kaimyno automobilio durelių trinktelėjimas. Keista, bet viso to nebuvo. Pirmiausia pagalvojau, kad atsibudau kažkodėl per anksti. Pramerkiau vieną akį ir pasukusi galvą norėjau pasižiūrėti, kiek valandų rodo šalia lovos ant staliuko stovintis laikrodis, o jo nebuvo. Nei staliuko, nei laikrodžio. Išsigandau. Staiga atsimerkiau ir nė nepajutau, kaip atsisėdau lovoje. Apsidairiau ir viską supratau...
... Aš ne namuose. Vakar vėlai vakare atsibeldžiau į tetos sodybą, kurioje jau keletą metų niekieno nebūta. Šiaip ne taip atsirakinau jau užrūdijusią spyną, atsidariau girgždančias duris, kampe stovėjusia šluota perbraukiau pakampėse ir palubėje išsidraikiusius voratinklius, pasiklojau patalą ir nė karto neprabudusi išmiegojau iki ryto.

Tęsinį sklaitykite 2018 08 18 „Utenyje“

Du meilės atspalviai

Ona Raugienė – mano pirmoji mokytoja. Gal tai, kad ji buvo labai panaši į mano mamą, aš ją labai mylėjau. Nors, žinoma, ne tik aš. Iki šiol nepamiršau, kaip žiemą stengdavomės įsikibti į jos ranką eidami į kitą pastatą stiklinės arbatos (nebėr tokios skanios dabar), kaip rungtyniaudavome, kuris pirmas paduos jai pirštines, kurias ji visada palikdavo ant staliuko prie durų.
Mokytoja buvo labai rūpestinga. Ji žiemą neišleisdavo mūsų po pamokų namo nepatikrinusi, ar užsidėjome kepures, užsirišome šalikus, susivarstėme batus, užsimovėme pirštines. Tik kiekvieną patikrinusi nusiramindavo – eikit...
Mokytoja su vyru, kuris dirbo kažkokiu viršininku (taip kalbėdavo mūsų tėvai), augino dukrą Reginą ir dvejais metais jaunesnį sūnų Rimgaudą. Kartais juos abu, o kartais kažkurį vieną mokytoja atsivesdavo į mokyklą, pasodindavo tuščiame suole ir liepdavo tylėti. Kadangi tuomet kaime jokių darželių nebuvo, tai jos vaikus prižiūrėjo samdyta moteris. O kai ji susirgdavo ar turėdavo kokių svarbių reikalų, vaikais tekdavo pasirūpinti pačiai mokytojai.
Kai baigiau pradinę mokyklą (mūsų kaime tebuvo tik pradinė mokykla), išvažiavau mokytis į rajono centrą, o kai baigiau vidurinę, išvykau studijuoti į Vilnių. Mano tėvai irgi išsikėlė iš to kaimo ir apsigyveno rajono centre, todėl nei mokytojos, nei jos vaikų nuo to laiko nemačiau.

Tesinį skaitykite 2018 08 04 „Utenyje“

Gyvenimo dugne galimybės kitokios

Genovaitė Šnurova

Jaunystėje Dariui daug kas pavydėjo. Ir ne vien grožio. Jam labai gerai sekėsi mokslai, panelės paskui jį nuolat sekiojo. Tiesa, šiokio tokio pasipūtimo jo elgesyje buvo, bet tais laikais niekas į tai nekreipė dėmesio.
Šeimoje Darius buvo vienturtis vaikas. Galbūt ir būtų dar turėjęs brolių ar seserų, bet tada, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas, jam tebuvo penkeri metai. Tėvą, naktį per mišką grįžtantį namo, kliudė kulka. Vėliau žmonės kalbėjo, kad per klaidą. Partizanai esą laukė kito žmogaus, bet tamsoje gerai neįžiūrėjo. Kai rytą atsitiktinai tuo keliu ėję žmonės negyvėlį rado, žinia apie nelaimę plačiai pasklido...
Dariaus motina labai stengėsi, kad vienturtėlis nejustų, jog liko našlaitis. Darbščiai moteriai netrūko besisiūlančių į užkurius, bet ji visiems atsakydavo vienodai: gyvensiu dėl vaiko, nes svetimas vyras jo nemylės taip kaip savo.
Pačiai sau duoto pažado daugiau nebetekėti Dariaus mama laikėsi visą gyvenimą. Netgi tada, kai sūnus baigė aukštuosius mokslus, kai įsidarbino viename Lietuvos didmiestyje, kai sukūrė šeimą ir susilaukė savo sūnaus.

Tęsinį skaitykite 2018 07 28 „utenyje7

Skubotas sprendimas

„Žinau, kad jums savo istorijas dažniau pasakoja moterys, – savo apstebėjimais pasidalijo Juozas. – Skaitydavau jas ir galvojau, kad moterų išgyvenimai labai įdomūs ir skirtingi. Kiekvienam žmogui visko atsitinka, bet ne viską sureikšminam, ne viską tinkamai įvertinam, suprantam. Svarbiausia, kad tada, kai kažkas vyksta, atrodo vienaip, o po kurio laiko, kai „ataušti“, – visiškai kitaip. Aš irgi noriu papasakoti savo istoriją. Gal kas susimąstys paskaitęs, gal nepasielgs taip, kaip aš.
Savo tėvų šeimoje augau vienas. Man tikrai nieko netrūko. Greičiau atvirkščiai – kartais gal visko buvo net per daug. Mama buvo šiek tiek griežtesnė, o tėvas – gerokai nuolaidesnis.
Ilgai galvojau, kad mano tėvai niekada nesibara. Tiesiog neteko man girdėti netgi menkų jų nesutarimų. Kitaip būdavo mano bendraklasių šeimose, kuriose man teko lankytis. Muštynių, aišku, nemačiau, bet iš vienos ir kitos pusės tokie žodeliukai kartais skraidydavo, kad aš net ausis norėdavau užsikimšti.
Mano mama buvo mokytoja, tėvas – statybos inžinierius. Jis dažnai būdavo komandiruotėse, mama jo labai laukdavo grįžtančio. Prisimenu ir tai, kokius skanius valgius gamindavo jam sugrįžus. Man atrodė, kad laimingesnių žmonių nėra.
Kai baigiau vidurinę ir išvažiavau į tuometinį institutą, tėvai liko vieni. Dažnai rašydavau jiems laiškus, skambindavau, jie man irgi. Jokių nerimo signalų nepajutau.
Kartą parvažiavau namo iš anksto neįspėjęs. Mamą radau apsiverkusią, tėvo namuose nebuvo, nors buvo savaitgalis. Mama tada paaiškino, jog susigraudino žiūrėdama serialą, o aš tuo patikėjau.
Kitą kartą, irgi netikėtai parvažiavęs, nė vieno iš tėvų namuose neradau. Mama parėjo tik vakare. Tai, žinoma, manęs nenustebino: maža kur buvo išėjusi. Užtat nustebino tai, kad mama parėjo „su kvapeliu“. Šitas faktas buvo labai netikėtas. Nė vieno iš tėvų nesu matęs geriančių alkoholinius gėrimus net per šventes ar svečiams atvažiavus.

Tęsinį skaitykite 2018 07 21 „Utenyje“

Motina nulėmė sūnaus likimą

Genovaitė Šnurova

Stasys nebuvo gražuolis, bet merginoms labai patiko. Gal dėl to, kad mokėjo gražiai pakalbėti, mėgo stilingai rengtis, labai grakščiu rankos judesiu atmesti ant akių krintančią garbanotų plaukų sruogą. Mokslai nelabai lindo į jo galvelę, užtat šokėjas buvo nepamainomas. Iš išvaizdos atrodė, kad jis pasiturinčiai gyvenančių žmonių vienturtis, o iš tikrųjų jis tebuvo, kaip anksčiau kad sakydavo, mergos vaikas.
Nė vienai merginai Stasys nerodė išskirtinio dėmesio: visas vienodai apkabindavo, pakalbindavo, o ilgaplaukes dar ir už kasų patampydavo.
Kai mokykla jau buvo baigta, jaunas vaikinas neilgai suko galvą, rinkdamasis profesiją. Seniai jo buvo sugalvota, kad bus vairuotojas, nes jį domino tik automobiliai ir niekas daugiau.
Žinoma, galėjo rinktis ir kitokią profesiją, bet, svarbiausia, jis nenorėjo niekur išvažiuoti iš savo miesto. Priežastis labai proziška ir, ko gero, vienintelė – motina, kuri jau prieš metus buvo pradėjusi vos ne kasdien verkšlenti, kad ji viena bijos gyventi pamiškės namelyje, kad Stasiui išvažiavus nebus kam padėti darbus nudirbti it t. t.

Tęsinį skaitykite 2018 06 30 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

NErgo 300x400px

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Suvalkietis gatvėje susitinka gydytoją ir nori veltui gauti konsultaciją:  „Daktare, ką jūs darote, kai persišaldote?“  „Čiaudau“, – atsakė tas ir nusišypsojo. Daktaras taip pat buvo suvalkietis.
*
Suvalkietis savo vaikui 12-ojo gimtadienio proga nupirko pusę torto, subedė į jį 6 žvakutes ir pastatė prieš veidrodį.
*
Atėjo suvalkietis į turgų pirkti kiaušinių.  „Po kiek tie kiaušiniai?“ – klausia vienos moterėlės.  „Po penkis centus sveiki, po keturis – susikūlę“, – atsako moterėlė. Tada suvalkietis paprašo: „Prašau man tuziną sukulti.“
*
Taupumo sumetimais suvalkietis studentas į povestuvinę kelionę iškeliavo vienas, be žmonos.

suopirkimas

Šių metų spalio 25 d. 17.30 val. Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) antrosios knygos „AISČIŲ DVASINĖS TAPATYBĖS BEIEŠKANT“ pristatymas

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 PARDUODAMAS nedidelis medinis namas miško apsuptyje, netoli Utenos. Yra elektra, tvenkinys, 23 arai kitos paskirties žemės. Tel. 612 46340

 

PARDUODAME auginti dvi telyčaites 3 savaičių ir vieną 2 mėn. Tel. 8 686 61521

 

PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas. Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti chitake grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

nuotr2

nuotr1

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas