utenis 11

Wednesday, August 22, 2018

Atvirumo valandėlė

Lazdos antrasis galas

Genovaitė Šnurova

Kai susipažinau su Aurimu, jis neskubėjo supažindinti manęs su savo motina. Apie jį žinojau tik tiek, kad jis – vienturtis vaikas, kad jo tėtis mirė, kai jam tebuvo penkeri, ir kad motina, nors našle liko labai jauna, antrą kartą neištekėjo, motyvuodama tuo, kad patėvis nemylės jos vienturtėlio.
Aš esu vyriausias daugiavaikės šeimos vaikas. Tuomet buvau technikumo trečiakursė, o mano jaunesni broliai ir seserys – moksleiviai. Mano tėvai buvo labai darbštūs, todėl pačių svarbiausių dalykų mums tikrai netrūko. Žinoma, prabangos nebuvo, bet mums jos nė nereikėjo.
O ir susipažinome mes atsitiktinai. Aš apsiavusi naujais bateliais vaikščiojau po sostinę tvarkydama įvairius reikalus. Kai bateliai koją nutrynė tiek, kad nebegalėjau paeiti, atsisėdau parke ant suoliuko, nusiaviau batus ir sukau galvą, kaip čia man pasiekti nuomojamą kambarėlį.
O Aurimas, lengvai išgėręs, pro tą parką ėjo namo. Pamatęs mane basą, prisėdo šalia. Atsiprašė už „kvapelį“ ir paaiškino, kad su draugais šiek tiek aplaistė tik ką gautą universiteto baigimo diplomą. Pamatęs mano kruvinus kulnus, iškvietė taksi ir palydėjo iki namų.

Tęsinį skaitykite 2018 06 16 „Utenyje“

Kalta, nes mylėjau...

Buvau gabi mokinė. Mokytojai nuolat girdavo, pritingintiems vis į mane rodydavo ir sakydavo, kad jie turėtų imti pavyzdį iš manęs. Žinoma, niekas į tai nekreipė dėmesio, bet ne vienas bendraklasis mane vadino „zubryla“. Šis žodis ne pagyrimą ar pagarbą tuomet reiškė, o greičiau atvirkščiai. Ir iš viso mėgdavome vieni iš kitų pasišaipyti, tik viso to tais laikais niekas nevadino patyčiomis.
Be vargo įstojau į universitetą, bet jo nebaigiau. Priežastis paprasta – meilė. Įsimylėjau metais už save vyresnį vaikiną iš kito fakulteto taip, kad be jo gyvenimo neįsivaizdavau. Jis be manęs – irgi. Nors mūsų abiejų tėvai buvo prieš mūsų ankstyvas (nebaigus mokslų) vedybas, bet mes nenorėjome laukti.
Tėvams nė nežinant susituokėme Vilniuje, kur abu mokėmės, liudininkais pasikvietę kurso draugus. Žinoma, tokiu savo elgesiu labai įžeidėme ir vienus, ir kitus tėvus, bet pakeisti jau nieko nebegalėjome. Svarbiausia, aš pasijutau besilaukianti vaikelio. Dėl jo gimimo mokslus turėjau nutraukti.
Kadangi mums reikėjo pinigų, vyras įsidarbino gamykloje. Ne, mokslų nemetė, perėjo į neakivaizdinį skyrių. Mes tikrai gerai sutarėme, vaikelis augo sveikas, net ir abiejų tėvai atlyžo, matydami, kad mums visai gerai sekasi.
Kai jau ir vyro mokslai buvo baigti, kai ir sūnelis paaugo, nutarėme išsinuomoti didesnį butą, nes jau galėjome sau tai leisti. Po poros mėnesių vyras iš darbo grįžo švytėdamas – jam buvo pasiūlytos aukštos pareigos su daug didesne alga. Prabėgo dar dveji laimingo gyvenimo metai. Vieną penktadienio vakarą, beplanuodami savaitgalio išvykas, susipykome. Neprisimenu dėl ko. Žinau tik tai, kad dėl kažkokios smulkmenos. Tada jis trenkė durimis ir, nieko man nepasakęs, išvažiavo pas savo tėvus vienas. Kitą dieną paskambino man jo motina (ji man niekada neskambindavo, tik sūnui) ir pasakė, kad mano vyras nuskendo besimaudydamas netoliese esančiame ežere...

Tęsinį skaitykite 2018 06 09 „Utenyje“

Gyvenimas ir suveda, ir išskiria

Visai netyčia pataikiau į savo gimtojo miestelio šventę. Važiavau tik aplankyti kapų. Žinojau, kad kapinėse praleisiu nemažai laiko, nes reikės ir nuravėti visus kauburėlius (tėvų, senelių, brolio), gėlių pasodinti, palaistyti, po poterėlį sukalbėti. Žinoma, tikėjausi ir nors vieną kitą pažįstamą žmogų čia sutikti (o kurgi kitur, jei ne čia), pasikalbėti, paklausinėti, kaip gyvena buvę kaimynai, buvusios mano draugės ir kt.
Jei kapinėse būtų buvę daug žmonių (kaip ir tikėjausi), Irenos gal būčiau ir nepastebėjusi. O jei ir pastebėjusi, tai tikrai nepažinusi, nes nemačiau jos keletą metų. Nors, tiesą sakant, net pastebėjusi ją nebuvau įsitikinusi, kad tai tikrai mano suolo draugė. Tik tada, kai pamačiau, kieno kapus ji tvarko, supratau, kad tai tikrai ji.
Priėjau, užkalbinau. Pasižiūrėjo į mane kažkokiu buku žvilgsniu ir jau ruošėsi nueiti. Supratusi, kad manęs neatpažino, prisistačiau. Tada net apsikabinome...
– – – –
Irena buvo našlaitė. Kiek prisimenu, ją augino kažkokia sena moteris. Gal močiutė. Matyt, tos moters pajamos buvo menkutės, nes mergaitę ji rengė pačiais prasčiausiais drabužiais. Nors tais laikais, kai aš mokiausi mokykloje, niekas nekreipė dėmesio į aprangą, bet nepastebėti skurdo buvo neįmanoma.
Baigusios tuometinę aštuonmetę mokyklą, išsiskirstėme kas kur. Jei gerai prisimenu, Irena netgi negalvojo niekur mokytis, ji iš karto pradėjo dirbti didelėje gamykloje pagalbine darbininke.

Tęsinį skaitykite 2018 06 02 „Utenyje“

Pagranduko teisybė

Aš tėvų gyvenimo istoriją sužinojau jau būdama studente. Man ją papasakojo kaimynė po to, kai dėl kažkokių priežasčių susipyko su mano tėvais. Tuomet buvau kaime, atostogavau. Kadangi buvo labai graži diena, išėjau žemuogiauti. Ten ir susitikau su kaimyne, kuri jau buvo prisirinkusi artipilnį kibirėlį kvepiančių uogų. Pradėjome kalbėtis lyg ir apie nieką, o po keleto minučių kalba pasisuko apie mano tėvus. Tiksliau – jų jaunystę. Pasirodo, mano tėvų vestuvės buvo „iš reikalo“. O tas „reikalas“ buvau aš...
Kaimynė papasakojo, kad mano tėtis jaunystėje buvo moterų numylėtinis. Sakė, kad vietiniai jį ir vadino ne vardu ar pavarde, o tiesiog „babniku“. Nors tėtis tuomet buvęs kažkokios įmonės partinės organizacijos sekretoriumi, tos pareigos jam netrukdė susitikinėti su moterimis, prikalbėti joms gražių žodžių, žarstytis pažadais. Į jo meilės voratinklį buvo pakliuvusios net kelios moterys iš mano gimtojo kaimo, o kiek jų dar buvo mieste, niekas tiksliai nežinojo.

Tęsinį skaitykite 2018 05 26 „Utenyje“

Aukštai pakilęs, žemai nusileido

Man pasisekė. Nusipirkau nedidelį butą mano gimtajame mieste. Kitaip sakant, sugrįžau iš didmiesčio į ten, iš kur kažkada neatsigręždama išvažiavau. Mano tėvų ( jų jau seniai nebėra, o ir aš nebe jauniklė) daugiabutis stovėjo (ir tebestovi) visai netoli tos vietos, kur dabar ir aš įsikūriau.
Nežinau, kodėl, išėjusi į pensiją, panorau grįžti į nedidelį rajono centrą. Jame man jaukiau, paprasčiau, kažkuria prasme netgi patogiau nei sostinėje. Gaila tik to, kad senų pažįstamų čia jau, galima sakyti, nebėra. O gal aš jų nebeatpažįstu. Juk laikas ne tik man priraitė raukšlių veide, bet ir jiems. Plaukus irgi keistoka spalva nudažė: dabar jie nei žili, nei juodi.
Vieną rytą išnešusi šiukšles į konteinerį, pastebėjau šalia jo besitrinantį vyriškį. Prasilenkdama kažkaip žvilgtelėjau į jį ir net stabtelėjau. Jo žvilgsnis ir akys man pasirodė labai matytos. Tiesa, nesureikšminau to susitikimo: parėjau namo ir pamiršau. Pasirodo, kad tik iki kito karto...
Keletą dienų to žmogaus iš viso nemačiau, bet kažkodėl nesilioviau apie jį galvoti. Po kurio laiko žvilgtelėjau pro buto langą ir pamačiau jį. Tą pačią akimirką čiupau šiukšles (nedaug teturėjau) ir išlėkiau. Bijojau, kad nenueitų, kol aš iki jo priartėsiu. Kai pamačiau, kad jis niekur neskuba, ir aš lėtai prie jo artinausi. Norėjau kuo atidžiau apžiūrėti. Taip, akys matytos, žvilgsnis matytas, kai kurie gestai atmintyje išlikę, bet ką tas žmogus man primena, niekaip negalėjau suprasti. O tai savotiškai siutino. Nė pati nepajutau, kad šiukšles pradėjau daug dažniau nešti, kad kiekvieną kartą vis dairiausi „stebimo objekto“, bet vis nesisekė.

Tęsinį skaitykite 2018 05 19 "Utenio" numeryje

Ir skausmas, ir džiaugsmas visad šalia...

Mano draugės Danutės jubiliejinis gimtadienis turėjo būti labai smagus. Nesvarbu, kad pati jubiliatė nebuvo linkusi švęsti, mes, penkios draugės, nė neketinome praleisti tokios puikios progos visoms susirinkti į bendrą būrį, todėl už jos nugaros rezgėme šventės scenarijų.
Žinojome, kad Danutės šeima prieš porą mėnesių nusipirko sodybą kaime ir kad niekam apie tą pirkinį neprasitarė, nes tikėjosi, kad tai bus puiki priebėga pasislėpti nuo visų sveikintojų. Mums beliko išsiaiškinti, kur ta sodyba yra, o visa kita – mūsų beribės fantazijos reikalas...
Į Danutės šeimos sodybą išsiruošėme vos prabrėškus – apie pusę penktos ryto. Kaip ir tikėjomės, radome juos dar kietai įmigusius. Tuo pasinaudojusios, kieme pastatėme palapinę, ištiesėme atsivežtą sulankstomą stalą, sudėjome valgius, pripūtėme balionų, uždegėme gausybę žvakių, teritoriją išpuošėme gėlėmis... Labai norėjome, kad Danutė, vos išlipusi iš lovos ir priėjusi prie lango atitraukti naktinių užuolaidų, visa tai pamatytų.
Staigmena pavyko. Ne tik Danutė, bet ir jos vyras, pamatę mūsų pastangas, ilgai negalėjo atgauti žado. Visą dieną linksminomės, juokavome ir rimtas temas gvildenome, gėrėme kavą pakaitomis su labai skaniu vynu, kepėme ant laužo šašlykus ir Danutės vyro sugautas žuvis, pokštavome, klausėmės muzikos ir net šokome.
Užtat vakare, leidžiantis saulei, jau labai pavargusios susėdome gerti arbatos. Kadangi linksmybėms jau nebeužteko jėgų, kalbėjome apie darbą, prisiminėme vieną mūsų bendradarbę, kuri neseniai sužinojo labai blogą žinią – jai „moteriškas“ vėžys. Gaila, kad jau labai pažengęs. Visos, pasamprotavusios, kad reikia kartkartėm pasitikrinti sveikatą, kalbą užbaigėme pasižadėjimu neatidėliojant nuvažiuoti į Vilnių ir atlikti būtinus tyrimus. Ir jubiliatę prikalbinome važiuoti kartu.
Sutartą dieną išvažiavome visos šešios. Visą kelią į Vilnių juokavome, anekdotus pasakojome, juokėmės iki ašarų iš linksmų nuotykių. Užtat grįžome tylėdamos: Danutei ir Akvilei buvo diagnozuotas vėžys. Abiem trečios stadijos. Juokas nebeėmė...
Akvilė, galima sakyti, tą pačią minutę puolė į depresiją. Žinoma, gydėsi, bet ne visada vykdė gydytojų nurodymus, metė darbą, niekur nebeišeidavo, nebenorėjo netgi su mumis susitikti. Nebeprižiūrėjo ir šalia namo buvusio gėlyno, niekada nebematėme jos sėdinčios už namo esančioje pavėsinėje. Nors ji labai mėgo grybauti, nebereagavo į kvietimus išvažiuoti į mišką.
Mes visaip bandėme ją išjudinti, stengėmės įtraukti į jos mėgstamą veiklą, bet nepavyko. Ne vieną kartą kreipėmės į specialistus, norėdamos išsiaiškinti, ką mes dar galėtume padaryti, kad Akvilė išbristų iš depresijos, bet ir tai nepadėjo. Ir mūsų, ir, žinoma, jos šeimos narių pastangos vieną dieną baigėsi liūdna žinia – po šiek tiek daugiau nei trejeto metų sužinojome, kad Akvilės nebėra...

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Motina klausinėja dukrą prieš vestuves: „Ar tavasis pasipasakojo apie ankstesnes merginas?“ – „Ne.“ – „Tai ožys! O tu ar pasakojai apie savo vaikinus?“ – „Aišku, ne!“ – „Protinga mergaitė!“
Paskaita apie alkoholio žalą. Lektorius: „Statistika rodo, kad geriančius vyrus kur kas dažniau palieka žmonos.“ Klausimas iš salės galo: „Ir kiek ilgai reikia gerti, kad žmona išeitų?“
Reklama: „Mūsų naujasis triašmenis skustuvas – vienu mostu įsipjausite triskart!“
Vyras klausia žmonos: „Ar tu uždėjai slaptažodį mūsų kompiuteriui?“ – „Taip, kad vaikai nelįstų.“ – „Ir koks tas slaptažodis?“ – „Labai paprastas – mūsų vestuvių data.“ – „O velnias!“

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

IŠNUOMOJU žemę su didele kūdra (yra galimybė nusipirkti). Tinka poilsiui ir žuvininkystės verslui. Apie 1 ha žemės galima dirbti. Šalia yra Lukno ežeras.  Tel. (8-686) 77639, el. p. rimantasemilija@gmail.com

 

PADEDAME paruošti reikiamus dokumentus pastatų įregistravimui
Statybų inspekcijoje (VTPSI).
Konsultuojame visais nekilnojamojo turto klausimais.
Tel.: (8-698) 18325, (8-608) 30123.

 

PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas.
Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti chitake grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

nuotr2

nuotr1

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas