utenis 11

Monday, June 17, 2019

Atvirumo valandėlė

Per patį tulpių žydėjimą

Genovaitė ŠNUROVA

Pasakojimą pradėsiu nuo prisistatymo. Aš – Eglė. Mano sesuo – Miglė. Mes abi esame dvynės. Tiesa, mūsų charakteriai skirtingi. Netgi labai. Miglė daug energingesnė, judresnė, talentingesnė, spontaniškesnė, komunikabilesnė, o aš – lyg savotiškas jos šešėlis. Be to, aš esu netgi savotiška jos dublerė, nors išoriškai mes visiškai nepanašios.
Vaikystėje mes žaidėme su tais pačiais kiemo vaikais, krėtėme tokias pačias išdaigas. Užtat kai suaugome, prasidėjo keistoki dalykai. Apie tai ir noriu papasakoti...
Mes su sese panašiu laiku įsimylėjome. Vaikščiojome abi kojomis žemės nesiekdamos, svajojome apie gyvenimą su savaisiais „princais“, lyg mažos mergaitės džiaugėmės įvairiais mažmožiais, pasimatymų laukdavome lyg didžiausios šventės.
Po gal šiek tiek daugiau nei dvejų draugystės metų mano sesė prisipažino, kad jos mylimasis jai pasipiršo, o ji sutiko už jo ištekėti, todėl jau planuoja vestuves. Žinoma, pirmiausia reikėjo nueiti į Civilinės metrikacijos skyrių ir paduoti pareiškimus santuokai. Sutartą dieną sesė pakštelėjo man į žandą ir pasišokinėdama išlėkė susitikti su savo išrinktuoju. Prieš tai dar iš jos būsimos pavardės šaipėmės, iš naujų inicialų bandėme parašą suraityti.
Gal po poros valandų sesė sugrįžo neatpažįstamai pasikeitusi. Ji tiesiog įpuolė pro duris ir krito ant lovos raudodama. Aš pirmiausia pagalvojau, kad su jos mylimuoju atsitiko kažkas baisaus. Na, gal avarija, gal kažkoks nelaimingas atsitikimas, gal dar kažkas nenumatyto. Kai ji pagaliau šiek tiek apsiramino, tepasakė tik tiek, kad Civilinės metrikacijos skyriuje buvo ir daugiau žmonių, todėl teko šiek tiek palaukti. Po kokių penkiolikos laukimo minučių būsimas Miglės vyras pasakė jai einąs į tualetą ir... dingo. Negrįžo ir tada, kai Miglė eilę užleido keletui vėliau atėjusių porų.

Read more: Per patį tulpių žydėjimą

Tokių scenarijų tyčia nesugalvosi

Genovaitė ŠNUROVA

Noriu papasakoti apie dvi seseris, gyvenusias mano gimtajame kaime. Jų elgesys, mintys, o ir kai kurie darbai mums keldavo juoką. Abiejų seserų gyvenimą stebėjome kartais lyg komediją, kartais – melodramą, o kartais net juokas neimdavo. Kaimo moterys kasdien turėjo temų apkalboms, kurios, keliaudamos iš lūpų į lūpas, ir kitus artimiausius kaimelius pasiekdavo. Nereikėdavo net televizoriaus įsijungti – serialas „buvo filmuojamas“ čia pat po langais, o kadangi abi seserys buvo skardžiabalsės, tai ir „įgarsinimas“ buvo nepriekaištingos kokybės.
Seserys, apie kurias noriu papasakoti, – pametinukės: Rimai buvo devyniolika metų, o Astai – dvidešimt. Abi buvo šiaip ne taip baigusios aštuonmetę mokyklą, o siekti aukštesnių mokslų joms „gabumai neleido“. Abi dirbo už keleto kilometrų esančioje paukščių fermoje, o gyveno netoli mano tėvų namų kartu su niekur nedirbančia, bet kasdien šiek tiek alkoholiu pasimėgaujančia motina.

Tęsinys 2019 04 27

Turėjau vienintelį norą – būti laiminga

Genovaitė ŠNUROVA

Savo vaikystės, galima sakyti, neprisimenu. Tėvą esu mačiusi tik nuotraukose, nes jis žuvo avarijoje, kai man tebuvo dveji metukai. Mamą kažkokia liga pakirto man tebaigus pirmąją klasę. Prisiminimuose išliko tik toks faktas, kad priskyniau saujelę našlaičių ir jomis apibarsčiau karste gulinčią motiną. Man atrodė, kad taip gražiau, kad ji taip mėgstamų gėlių privalo nusinešti ir TEN. Dar prisimenu, kad neverkiau, nes buvau šventai įsitikinusi, jog mama mirė neilgam...
Palaidojus mamą, mane pasiėmė teta – mamos sesuo, kuri augino šešis savo vaikus. Kas nusprendė, kad būtent toje šeimoje aš turiu augti, nežinau. Juk kitos mamos sesers šeima vaikų iš viso neturėjo, tai kodėl mane ne jiems atidavė, nesupratau. Buvau per maža, kad aiškinčiausi tokius dalykus.
Tetos šeimai aš buvau tikrų tikriausias kliuvinys: ir per daug valgiau, per greit batus sunešiodavau, drabužius išaugdavau. Man nieko naujo nepirkdavo: kai išaugdavo jos dukros kokį rūbą, man atiduodavo. Tetos vyras buvo girtuoklis. Jei jis grįždavo namo labai girtas, visi bėgdavome į daržinę ir ten, į šieną įsikasę, miegodavome.
Kai lankiau kaimo pradinę mokyklą, niekas iš manęs nesityčiojo. Užtat kai nuo penktos klasės pradėjau mokytis už penketo kilometrų esančioje miestelio mokykloje, verkdavau kone kasdien. Ne tik mano klasės, bet ir vyresnėms mergaitėms kliūdavo mano apranga (sunešiota suknelė, išaugtas paltukas, berniukiški batai, plaukai surišti ne kaspinu, bet kažkokia virvele). O ką aš galėjau pakeisti – kuo aprengdavo teta, tą ir nešiodavau.
Kai jau buvau išsistiebusi į paaugles, tetos kaimynė manęs pagailėjo – iš kažkokių išardytų medžiagų pasiuvo man suknelę. Iš laimės buvau devintame danguje. Gaila, kad laimė buvo labai trumpa – teta atėmė iš manęs tą suknelę ir atidavė savo dukrai. Ta siuvėja kaimynė, pastebėjusi, kad ne aš nešioju jos dovanotąją, pasiuvo man kitą – dar gražesnę. Tik ir tąja džiaugiausi neilgai – kartą girtas grįžęs tetos vyras mane, sprunkančią pro duris, griebė už suknelės, kažkaip timptelėjo ir suplėšė...
Niekas šiandien nesuskaičiuotų vakarų, prarymotų kambarėlyje prie lango arba atsisėdus ant suoliuko prie senos obels, esančios gale sodo...
Kaip aš tada svajojau turėti nors vieną kitą gražesnį drabužėlį, nors vieną žiedelį, panašų į tuos, kuriuos vos ne ant visų pirštų mūvėjo tetos dukros, nors vienus aukštakulnius batelius, nors vieną lengvutį šalikėlį, kokiais pasipuošusios tetos dukros į šokius išlėkdavo...
Tada galvodavau, kad jeigu aš visa tai turėčiau, jeigu žinočiau, kad tas daiktelis yra tiktai mano, kokia būčiau laiminga...

Tęsinys 2019 04 20

Paslapties išsaugoti nepavyks

Genovaitė ŠNUROVA

Mano gyvenimo istorija gal ne visai tradicinė. Gali būti ir taip, kad daugeliui ji pasirodys visiškai neįdomi. Gal netgi banaloka. Žinoma, jokia naujiena, kad šeimos vyrai turi (arba turėjo) „atsargines“ meiles, su kuriomis yra susilaukę vaikų. Kai kurių vyrų žmonos žino apie sutuoktinių „paklydimus“ ir nesantuokinius vaikus, bet į tai gal dėmesio nekreipia (o priežasčių tam daug), gal toleruoja, gal ir pačios yra įsivėlusios į kažkokius meilės trikampius, nes tik labai retais atvejais šeimos išyra būtent dėl šios priežasties.
Kaip jau sakiau, mano situacija šiek tiek kitokia. Dar studijų metais draugavau su Aidu. Buvau jį taip įsimylėjusi, kad tikėjau juo besąlygiškai. Jei pasakydavo, kad važiuoja pas tėvus į kaimą, tikėjau, jei vėluodavo ar iš viso neateidavo į pasimatymus – bet kokiu pasiaiškinimu tikėjau. Net kai kartą užklupau jį sostinės autobusų stotyje besibučiuojantį su kažkokia šviesiaplauke, tikėjau, kad tai jo pusseserė, kurią jis tiesiog palydėjo į autobusą, vykstantį į jos kaimą.
Draugės stengėsi „atverti man akis“, bet aš tvirtai laikiausi savo: myliu, tikiu, laukiu. Mūsų meilė (gal tik mano, gal iš jo pusės nė nebuvo) baigėsi labai netikėtai – Aidas iš manęs pasiskolino stamboką pinigų sumą (studentiškais matais matuojant) ir dingo iš akiračio. Kaip vėliau paaiškėjo, visam laikui.

Tęsinį skaitykite 2019 04 13 „Utenyje“

Mįslingų aplinkybių niekas nebepaaiškins

Genovaitė ŠNUROVA

Gėda, bet reikia prisipažinti, kad savo senelių kapus, esančius mažame miestelyje, aplankau labai retai. Nedovanotinai retai. Kadangi seneliai mane keletą metų augino (vaikų darželio tais laikais nebuvo, o tėvai norėjo dirbti), dėl tokio savo elgesio nuolat jaučiu sąžinės priekaištus, bet jie kažkaip nublanksta, susidūrę su kasdienybe.
Praėjusių metų rudenį kasdienybė užleido vietą nostalgijai. Nusipirkau gėlių, žvakių ir išvažiavau. Tiesa, kelionės tikslas buvo ne vien tas. Tikėjausi aplankyti buvusią mokytoją, kuri mums buvo tarsi antra mama. Netgi lauktuvių nupirkau. O kapinėse manęs laukė pirmasis siurprizas...
Kai sutvarkiusi senelių kapus ir sukalbėjusi maldelę jau ruošiausi eiti kapinių vartų link, mano žvilgsnis užkliuvo už stilingo paminklo. Pasigrožėjusi juo, ir akmenyje iškaltą vardą bei pavardę paskaičiau – taigi čia guli... mano mokytoja, kurią rengiausi aplankyti. Iškalta mirties data fiksavo laiką – praėjo aštuoneri metai. Net šiurpas perbėgo nugara pagalvojus, kaip seniai šiame miestelyje nebuvau. Juk kai mačiau ją paskutinį kartą, žilstelėjusi moteris sveikata nesiskundė.
Kai atsitokėjau ir dar kartą žvilgterėjau į paminklą, supratau, kad ir jos vyras jau miręs. Netgi gerokai anksčiau nei ji.
Kadangi jų abiejų kapų kauburėliai buvo sutvarkyti, pagalvojau, kad gal tėvų namuose gyvena kuri nors iš trijų dukrų, todėl sumaniau nuvažiuoti į tuos namus ir pasikalbėti.
Nuvažiavau. Apsidžiaugiau pamačiusi kieme stovintį automobilį, o priartėjusi ir praviras namų duris – vadinasi, mokytojos namai tikrai netušti. Pasiėmiau paruoštas lauktuves ir pasibeldžiau. Duris plačiau atvėrė maždaug mano metų simpatiška moteris. Mintyse spėliojau, kuri iš dukrų čia galėtų būti. Juk mačiau jas visai mažas, kai mokytoja kartais atsivesdavo mergaites į mokyklą, o mes su jomis per pertraukas žaisdavome.

Tęsinys 2019 04 06

Meilė viską gali? Nebetikiu...

Genovaitė ŠNUROVA

Rytoj jubiliejinis mano gimtadienis. Sukaks 70 metų. Nenoriu švęsti. Nekviečiu svečių. Labai nenorėčiau, kad ir kokių nors „netyčiukų“ atsirastų. Niekada nemėgau tokių žmonių, kurie, paprastai kalbant, sugadina šventę ateidami nekviesti. Mano logika tokia: jei man norisi vakarą praleisti su mielais žmonėmis, tai aš juos pasikviesiu, o jei nekviečiu, vadinasi, šventinę dieną jų apsilankymas nepageidautinas. Aš pati irgi laikausi tokio paties principo – niekada niekur neinu nekviesta.
Ech, kažkaip nukrypau nuo temos, nuo to, ką noriu papasakoti.
Jubiliejaus išvakarėse užėjo noras apmąstyti savo gyvenimą. Lenkiau pirštus ir skaičiavau gyvenime padarytas klaidas. Nustebau, kad jų ne tiek ir daug, bet jos visos labai lemtingos...
Jaunystėje nusižiūrėjau Vytautą. Tėvai labai nenorėjo, kad aš su juo draugaučiau. Jie jame įžiūrėjo tik neigiamas savybes (nesiima jokių ilgalaikių darbų, nenori mokytis, negerbia tėvų, neatsakingas, nepareigingas ir t. t.), o man svarbu buvo, kad jo akys dangaus mėlynumo, kad aukštas, kad moka gražiai pakalbėti, kad puikus šokėjas.
Kad santuoka su juo – mano pirmoji klaida, supratau maždaug po pusmečio. Tiek laiko prireikė suvokti, kad gyvenant šeimoje svarbiausia ne akių mėlynumas, ne šokio grakštumas ar gražių žodžių tirados.
Žinoma, tėvams bijojau prisipažinti, kad jie buvo teisūs. Kantriai laukiau, kad viskas pasikeis į gera. Nesikeitė. Žmonės sakydavo, kad meilė viską gali, kad įsimylėjėliai yra geresni, pareigingesni, rūpestingesni. Mano atveju meilės galia neveikė: ir pinigus uždirbti, ir vaikus auginti, ir kitus darbus dirbti turėjau pati. Vyro interesų ratas buvo kitoks – jam patiko žvejyba, dainuoti ir šokti kultūros namų meno saviveiklos kolektyvuose, koncertai ir t. t. Žodžiu, trali vali... Viename darbe ilgai neužsilaikydavo: tai neįdomu, tai kolektyvas netikęs, tai viršininkas piktas.

Tęsinys 2019 03 30

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Pavydus vyras savo žmonai:
    – O už milijoną dolerių tu permiegotum su, tarkim, kad ir Briusu Vilisu?
    Įpykusi žmona:
     – Permiegočiau, jei tik sugebėčiau tiek surinkti...
***
    – Sakykit, kur jūs laikote savo santaupas?
    – Mintyse...
***
    – Atidarykite, policija!
    – O tai kokio velnio jūs ten užsidarėte?

 

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas