utenis 11

Tuesday, April 24, 2018

Atvirumo valandėlė

Laimės paieškos ilgokai užtruko

Genovaitė Šnurova

Pranciška, kurią dėl mažo ūgio ir lieknumo visi vadino tiesiog Pranute, buvo linksma kaimo mergaitė. Dar nė nesulaukusi pilnametystės ji krito į akį stamboko ūkininko iš kito kaimo sūnui Adomui. Jis, galima sakyti, visur persekiojo Pranutę: rasdavo ją laukuose, lyg netyčia vakare eidavo būtent tuo takeliu, kuriuo iš darbo grįždavo jam patikusi mergina.
Kai tėvai Pranutę jau išleisdavo į savame kaime vykstančias jaunimo vakaruškas, Adomas nuo jos beveik nesitraukdavo. Mergina nei su draugėmis pasikalbėti galėjo, nei pašokti su kitais kaimo vaikinais, nei namo viena pareiti...
Kai Adomas Pranutei pasipiršo, už ją kalbėjo tėvas. Jam būsimasis žentas patiko: darbštus, tvarkingas, patikimas. Būsimosios nuotakos niekas net neklausė, ar ji sutiks tekėti. Galbūt Pranutė ir būtų pasipriešinusi tėvo sprendimui, jei ne tas Adomo atkaklumas. Mergina suprato, kad vis tiek jis nepaliks jos ramybėje, visada sukiosis kažkur netoliese ir nepaleis jos iš akiračio.

Tęsinį skaitykite 2018 03 10 „Utenyje“

Skirtingesnių dvynių gal net nebūna

Genovaitė Šnurova

Iškart prisipažinsiu, kad visą gyvenimą buvau namisėda. Nemėgau ne tik keliauti, bet neidavau ir į jokias šventes, renginius vietos kultūros namuose. Nesilankiau netgi bibliotekoje, nepirkau knygų, laikraščius, irgi tik atsitiktinai į rankas papuolusius, paskaitydavau. Mane domino visai kiti dalykai. Visų pirma mezgimas. Vyras ir vaikai nuolat pykdavo, kad, vos grįžusi iš darbo, ne skanią vakarienę pagamindavau, o sėsdavau prie mezginių. Mezgiau ne tik sau, vyrui, vaikams, bet ir visiems, kas paprašydavo. Vėliau kažkas paskatino su savo megztais gaminiais dalyvauti parodose. Nuo to laiko, pasak vyro, „dėl mezgimo visai pablūdau“. Tada taip negalvojau, bet dabar jau galėčiau tai patvirtinti. Tikrai buvo taip.
Užtat dabar, kai rankas skauda taip, jog megzti nebegaliu, kai, irgi pasak mano vyro, pasibaigė mano galiojimo laikas, t. y. tapau pensininke, susidomėjau kelionėmis. Labai toli nevažiuoju, bet kiekvieną kartą stengiuosi aplankyti vis kitą vietovę. Kartą nuvažiavau ir į tą kaimą, kuriame gyveno mano seneliai ir kur aš praleidau daugybę vasarų. Žinojau, kad senelių namas seniai parduotas, kad jame gyvena man nepažįstami žmonės, bet dėl nei sau, nei kitiems paaiškinamų priežasčių vis tiek važiavau į tą kaimą.

tęsinį skaitykite 2018 03 03 „Utenyje“

Motina gyveno iliuzijomis

Renata buvo vienintelė Poškų duktė. Kažkodėl ją išskirtine laikė ne vien tėvai, bet ir mokytojai. Jie šiai gražuolei ir pažymius nepelnytai gerus rašė, ir vis pagirdavo esant netgi menkiausiai progai, o kartais ir iš viso be progos, kviesdavo į pedagogams skirtas išvykas ir t. t.
Aš su ja sėdėjau viename suole. Visi galvojo, kad mes draugės, bet iš tiesų tai tikrai ne. Negaliu sakyti, kad aš ją ignoravau, bet tikrai nemėgau. Visų pirma, gal dėl tos akivaizdžios neteisybės, to išskirtinumo, kurio ji tikrai nebuvo nusipelniusi.
Mokėsi Renata nė kiek ne geriau už mane, bet jos pažymių knygutėje buvo kitokie nei mano pažymiai. Žinoma, geresni. Aš labiausiai pykdavau, kai per rašto darbus lietuvių kalbos mokytoja stabteldavo prie mūsų suolo, paskaitydavo Renatos rašinį ir, nieko nesakydama, pirštu baksteldavo į kokį nors žodį. Suprask – ten yra klaida. Prie manęs net neprieidavo. Labai panašiai elgdavosi ir matematikas, kai rašydavome kontrolinį darbą.
Žodžiu, visa klasė tai matėme, bet visi kažkaip sutartinai nekreipėme dėmesio, vaizdavome, kad nieko nematome ir nesuprantame.
Dar prieš laikant brandos egzaminus vidurinėje mokykloje, klasės auklėtoja paragino mus surašyti savo svajones, jas gražiai apipavidalinti, sudėti į dėžutę ir palikti mokykloje. Sutarėme tą dėžutę atidaryti po dešimties metų. Aš parašiau, kad jei pavyks sėkmingai išlaikyti mokyklos baigimo egzaminus, bandysiu stoti į Vilniaus universitetą.

Tęsinį skaitykite 2018 02 24 „Utenyje“

Nutilusi daina

Tuomet buvo neįprasta, kad kaime gyvenanti šeima turėtų tik vieną vaiką, todėl kaimynai ir tolimesni giminės Gruodžių šeimą laikė išskirtine. Vienoms moterims labai rūpėjo išsiaiškinti, kuris iš jų „nesveikas“, kad šeimoje daugiau vaikų neatsiranda, o kitos teigė, kad pagrindinė priežastis – sutuoktinių amžiaus skirtumas. Mat žmona už vyrą buvusi daugiau nei dvidešimčia metų vyresnė.
Gruodžių vienturtėlė Kotryna nuo kitų kaimo vaikų skyrėsi ne tik tuo, kad pas tėvus augo viena, bet ir tuo, kad, dar visai mažutė būdama, vis dainuodavo. Dar kalbėti gerai nemokėjo, kai kurių žodžių visai neištardavo, bet iš suaugusiųjų nusiklausytas dainas vis atkartodavo.
Tais laikais visi kaimo žmonės dažnai dainuodavo: tiek namuose, tiek į pakermošį susirinkę, tiek darbus dirbdami. Kaimo vaikai tas dainas mokėjo, bet kad jas šitaip dainuotų kaip mažoji Kotryna, niekas negirdėjo.
Ir tada, kai Kotryna išsistiebė į paneles, dainuoti nenustojo. Ogi balsas koks buvo! Kai užtrauks dainą viename kaimo gale, kitame girdėdavosi. Tik žmonės prie to Kotrynos dainavimo taip buvo įpratę, kad nebelabai kas ir dėmesį kreipė: dainuoja, tai tegul dainuoja. Kaimo žmonėms svarbiau buvo, kad visi suaugusieji ir vaikai mokėtų ūkio darbus dirbti, o dainavimu duonos juk nepelnysi.

Tęsinį skaitykite 2018 02 17 „Utenyje“

Meilės ir kosulio nepaslėpsi

Užrašė Genovaitė Šnurova

Buvau labai pavargusi. Ne dėl to, kad daug dirbau, bet kad (paskutinė kvailė) žinodama, jog teks daug vaikščioti, apsiaviau aukštakulnius batus. Mano amžius toks, kad jau lyg ir turėtų galvoje būti šiek tiek proto, bet kai tik jo prireikia, jis kažkur išgaruoja.
Ėjau gatve žinodama, kad netoliese yra parkas, kuriame pilna suoliukų. Galvoje jokios kitokios minties nė nebuvo, o tik ta vienintelė – kuo greičiau atsisėsti ir pailsinti kojas. Priartėjusi prie parko vos neišgriuvau – visi suoliukai užsėsti. Nebežinodama, ką dabar daryti, apsidairiau aplinkui – jei nebus kitos išeities, sėsiuosi tiesiog ant žolės.
Kai jau buvau apsisprendusi taip ir padaryti, ant artimiausio suolelio sėdėjusi jaunų žmonių kompanija pakilo ir klegėdama nuėjo tolyn. Sėdėti liko tik šviesiaplaukė moteris, šalia kurios stovėjo vežimėlis su miegančiu vos keleto mėnesių vaikeliu. Jūs nė neįsivaizduojate, kaip aš puoliau prie to suolo, bijodama, kad niekas kitas manęs neaplenktų...
Atsisėdusi vis žvilgčiojau į tą šviesiaplaukę moterį. Man tiesiog knietėjo sužinoti jos amžių. Žinoma, tai man buvo visiškai nesvarbu, bet atsirado toks noras ir baigta. Gal dėl to, kad niekaip negalėjau nuspręsti, ar tai brandesnio amžiaus mama su savo vaikeliu, ar labai jauna močiutė su anūkėliu.

Tęsinį skaitykite 2018 02 10 „Utenyje“

Neteisingų sprendimų kaina

Užrašė Genovaitė Šnurova

Kažkada buvęs labai tvarkingas Teresės namas su gražiai prižiūrėta teritorija aplink jį, šiandien stovi tuščias. Seniai žole užžėlė visi takeliai jo link, vietoj buvusių rožynų – kiečių, builių ir dilgėlių sąžalynai. Pačius skaniausius obuolius nokinusi obelis, augusi prie pat lango, vaisių beveik nebeveda: apsamanojo, sulinko, pasviro į lango pusę taip, kad viena šaka tiesiog įsibedė į stiklą. Net pats stipriausias vėjas jos nepajudina. Atrodo, kad ji iš nuostabos negali atsipeikėti: kodėl namo viduje niekas nebevaikšto, kodėl užuolaidų vietą užėmė stori voratinkliai, kodėl niekas nebevarsto netgi durų į virtuvę...
Teresės namo stogas įlinko, langų stiklai pajuodo, lauko durys tesilaikė tik ant vieno vyrio, viskas, kas buvo ilgus metus tvarkingai prižiūrėta, puoselėta, – neliko nė ženklo. Vagys čia irgi turėjo ką veikti: iš namo vidaus išnešė viską, ką buvo galima panešti ar išvežti.
Gerai, kad pati Teresė to nemato. Gal net nenujaučia. Ji dabar socialinės globos namuose. Sako, jau sunkiai susivokia aplinkoje.
Jos vienintelis sūnūs Romas irgi gyvena tuose pačiuose globos namuose, tik kitame jų korpuse...
... Teresė ištekėjo vėlai, bet anksti liko našle. Romui tebuvo penkeri metukai, kai jos vyrą ir vaiko tėvą priglaudė medžiais apaugusias kaimo kapines.
Po kurio laiko net keletas vyrų bandė prisikalbinti Teresę dar kartą tekėti, bet ji buvo kategoriška – ne ir baigta. Vaiką užsiauginsianti pati, jokių patėvių berniukui nereikia...

Tęsinį skaitykite 2018 02 03 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

„O, kaip seniai tave mačiau! Ką dabar dirbi?“ – „Prekiauju baldais.“ – „Ir kaip sekasi?“ – „Puikiai! Namuose liko tik šiukšlių dėžė.“

Stovi du psichologai stotelėje. Vienas sako: „Labai ilgai autobusas neatvažiuoja.“ Kitas: „Nori apie tai pasikalbėti?“

Taupumo sumetimais suvalkietis studentas į povestuvinę kelionę iškeliavo vienas, be žmonos.

„Sakykit, kur jūs laikote savo santaupas?“ – „Mintyse...“

Tėvas klausia: „Petriuk, kaip tau sekėsi mokykloje?“
Petriukas: „Su dvejetukininko tėvu nekalbu!“

 

Parduodu 3 kW (užima 36 m2 ) saulės elektrinę.
Mainai su ESO tinklu, nemokėsite už sunaudotą elektrą! Kaina 1799 Eur. Kiekis ribotas.
    Tel. 8 603 18700.

 

Parduodu tris 2000 kW elektros generatorius CAT, Perkins, Iveco. Su ARĮ automatika ir korpusu (pilnas komplektas). 25 kW kaina – 5833 Eur.
    Tel. 8 603 18700.

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

nuotr1nuotr2PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas.
Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti „chitake“ grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas