utenis 11

Friday, February 23, 2018

Atvirumo valandėlė

Močiutė ne močiutė šiandien jaučiasi laiminga

Lina šiandien gyvena didmiestyje. sukūrusi šeimą, baigusi medicinos mokslus, dirba, augina savo vaikus ir džiaugiasi gyvenimu. Tik tada, kai išsiruošia nuvažiuoti į kaimą, kur tebegyvena ją užauginusi moteris (močiutė ne močiutė), Lina pagalvoja apie tai, kas būtų, jei jos gyvenime nebūtų buvę šios moters, jei ji būtų užaugusi kažkurioje vaikus globojančioje įstaigoje. Tada jauną moterį užlieja toks dėkingumo jausmas, kad, rodos, jokios lauktuvės jų atpirkti negali, atys nuoširdžiausi padėkos žodžiai irgi jokios galios neturi. Juk viskas galėjo būti kitaip...
... Rimantas buvo aukštas, gražus jaunuolis. Kažin ar buvo bent viena mergina, kuri būtų jam abejinga. Tik vienos tą rodė atvirai, o kitos stengėsi neišsiduoti.
Gražuolis vaikinas visada būdavo vakarėlių siela, įvairiausių siurprizų sumanytojas, geros nuotaikos skleidėjas. O jei dar gitarą atsinešdavo, jei uždainuodavo merginoms patinkančias dainas, ne viena dėl jo tirpdavo. Ilgainiui atsitiko taip, kad jei norėdavai, jog vakarėlis pavyktų, jame būtinai turėtų būti Rimantas. Tada sėkmė garantuota. Tada visi bus patenkinti.
Iš pradžių Rimantas į mažai pažįstamų vaikinų ar merginų kvietimus dalyvauti jų gimtadienių, vardadienių ar kokių nors kitokių asmeninių švenčių vakarėliuose ignoruodavo. Paprasčiausiai atsisakydavo, nes nemėgo kompanijų, kur alkoholis „liejosi laisvai“, kur susėdus prie stalo tiesiog nebūdavo apie ką pasikalbėti, kur alkoholio padauginusios merginos atvirai varžėsi tarpusavyje dėl to, kuriai jį pavyks nusitempti į lovą.

Tęsinį skaitykite 2018 01 06 „Utenyje“

Prarastos laimės nebesugrąžinsi

Simonas ir Laura buvo klasės draugai. Tik tas ir siejo juos. Na, gal dar tai, kad abu buvo iš vieno kaimo. Tik tada, kai, baigę mokyklą, abu išvažiavo į tą patį miestą mokytis, lyg ir susidraugavo. Bet ir tai, galima sakyti, iš reikalo. Mat kol apsiprato naujoje vietoje, daugiau pažįstamų neturėjo.
Simonas dažnai ateidavo pas Laurą, nes kambarėlio, kurį ji išsinuomojo, šeimininkai gyveno kitur. Taigi – laisvas plotas... Po kurio laiko jų santykiai peraugo į abipusius jausmus. Abu juokais paspėliodavo: ar čia jau meilė, ar tik prisirišimas prie vienas kito.
Atsitiko taip, kad tas „prisirišimas“ davė rezultatą – Laura ne iš karto suprato, kad laukiasi vaikelio. Abiem tai buvo labai netikėta, nelaukta. Svarstymai, ką dabar daryti, tęsdavosi iki ryto. Aiškaus sprendimo nebuvo: abu studentai, abu be tvirto materialinio pagrindo, be gyvenamosios vietos ir, žinoma, supratimo, kaip reikės gyventi toliau.
Po bemiegių naktų, svarstymų ir Lauros išlietų ašarų buvo nuspręsta: Simas išvažiuos į tuo metu garsias Baikalo-Amūro magistralės (BAM) statybas, uždirbs pinigų nors gyvenimo pradžiai, sugrįš, abu susituoks ir pradės gyvenimą kartu. Gali būti, kad jau trise.
Simui išvažiavus, Laura nusprendė parvažiuoti į kaimą ir naujieną pasakyti tėvams. Įėjusi į namus rado tėvus pietaujančius. Tėvas, tarpduryje pamatęs dukrą, tik kilstelėjo antakius, lyg norėdamas įsitikinti, ar čia tikrai dukra tokiu netikėtu laiku parvažiavo, ar čia jam akyse kažkokie miražai rodosi. O motina reagavo audringai: kokią naujieną praneši taip netikėtai atvykusi.
Laura nebežinojo, kaip elgtis: pasakyti viską ir apsisukus išeiti ar iš viso neprisipažinti. Bet supratusi, kad tokio fakto ilgai nenuslėpsi, tebestovėdama tarpduryje pasakė, kad po keleto mėnesių jie taps seneliais. Tėvas taip ir sustingo keistoje pozoje su pilnu šaukštu rankoje, o motinai lyg kas per galvą sunkiu daiktu užvožė: kad ėmė šaukti, kad ėmė plūsti dukrą namams nešlovę užtraukus, jog, rodės, perplyš per pusę iš pasiutimo. Nė neatsigręžusi į dukrą, nė nepasižiūrėjusi į jos užverktas akis, lyg kirviu nukirto – lauk iš namų ir kad daugiau tavo nė jokios čia nebūtų...

Tęsinį skaitykite 2017 12 30 „Utenyje“

Paslaptis paaiškėjo po daugelio metų

Kai Vilma su vyru Robertu atvažiavo dirbti į kolūkį, tuo metu laisvų namų ar butų nebuvo. Pirmininkas paprašė šeimą laikinai pagyventi nemažame name, kuriame tuo metu buvo apsistojusi viena vienintelė gyventoja – buhalterė Loreta. O kai tik bus baigtas (jau pastatytas, bet dar ne visiškai įrengtas) namas, jis bus skirtas jiems.
Robertas su tokiomis sąlygomis sutiko iškart, o Vilma dar šiek tiek papurkštavo, bet greitai nusiramino: negi vėl kažkur važiuosi gyvenamosios vietos ir darbo ieškoti.
Aplinkybės susiklostė taip, kad Robertas jau kitą dieną pradėjo dirbti vairuotoju, o Vilmai buvo pasiūlytas darbas (po savaitės darbuotoja turėjo išeiti motinystės atostogų) buhalterijoje. Taip netyčia ir susiklostė, kad jos su Loreta ir darbe sėdėjo viename kabinete, ir gyveno viename name.
Po keleto mėnesių atsitiko taip, kad Vilmos šeimai niekur nebereikėjo kraustytis iš laikinųjų namų, mat Loreta gavo palikimą – labai neblogą namą už kokio pusantro kilometro nuo miestelio. Ji su didžiausiu džiaugsmu išsikraustė ten gyventi, nes tame name (tai tetos namas) prabėgo jos vaikystė, visai šalia upė tekėjo, čia pat miškas. Visa tai jaunai moteriai labai patiko. O kai Robertas pasakė žmonai, jog jiems nereikia to būsimo naujo namo, kad jie pasiliks gyventi šiame name, Vilma irgi sutiko.
Prabėgo keleri metai. Loreta, Vilma ir Robertas dažnokai kartu leisdavo laisvalaikį, viešėdavo vieni pas kitus. Juos gal suartino tai, kad visi buvo laisvi: Vilma ir Robertas vaikų neturėjo, o Loreta niekada nebuvo ištekėjusi, todėl savo sprendimų nereikėjo su niekuo derinti, atsižvelgti į niekieno norus.

Tęsinį skaitykite 2017 12 23 „Utenyje“

Tris sūnus palaidojusią motiną net dievas pamiršo

Šiandien pagrindinis Veronikos užsiėmimas – sėdėti ant minkštos kėdės ir beveik nė nekrustelint žiūrėti pro langą, įbedus akis į vienintelį netoliese augantį medį. Na, dar į praplaukiančius debesis. Na, dar į kartkartėm ant to medžio nutupiantį paukštį.
Moteris retai kada pasako kokį žodį. Ne dėl to, kad nenorėtų išsikalbėti, išsipasakoti, bet tiesiog nėra kam. Senolių globos namų kambarėlyje Veronika, žinoma, gyvena ne viena, bet jos kambario draugė visiškai kurčia. Todėl moteris teturi tik keletą progų per dieną ištarti vieną vienintelį žodį – „ačiū“. Ir tai tik toms moterims, kurios atneša valgyti, ateina sutvarkyti kambario.
Tik kažin ar jos išgirsta tą tyliai ištartą padėkos žodį, nes vienos tik padeda indus su maistu ant siauros spintelės, o kitos perbraukia drėgnu skuduru grindis ir skubiai išeina. Jos neturi laiko kalboms – darbai laukia. O ir noro su senais žmonėmis kalbėtis ne kiekvienas turi.
Veronikos niekas nelanko. Tik marti praėjusiais metais buvo atvažiavusi pasveikinti jos su 95-uoju gimtadieniu, papasakojo naujienas ir išskubėjo savais reikalais.
Trys Veronikos seserys buvo už ją vyresnės – nė vienos seniai nebėra. Dvi nebuvo ištekėjusios, todėl ir jokių palikuonių nėra. Trečioji buvo ištekėjusi už našlio su keturiais mažais vaikais. Užaugino juos visus, bet kur jie yra dabar ( o ir ar iš viso dar tebėra gyvi), Veronika nežino. Labai daug metų jų nematė.

Tęsinį skaitykite 2017 12 16 „Utenyje“

Kas lemties suplanuota, nepakeisi

Julius šeimoje buvo dvyliktas vaikas. Pats mažiausias, pats guviausias, pagranduku vadinamas. Jis nesuprato pastarojo žodžio reikšmės, bet jei vadina, tai tegul vadina. Atsiliepdavo vyresniųjų brolių ir sesių visaip šaukiamas: ir Juliuku, ir pagranduku, ir mažyliu, ir baltapūkiu.
Kai jam buvo gal kokie šešeri metai, ištekėjo viena iš jo vyresnių seserų. Kiek jai tada buvo metų (girdėdavo vadinant sumitusia merga, bet ką tai reiškia, nesuprato, o ir nesidomėjo), vaikas nežinojo. Suprato tik tai, kad dėl tų vedybų namuose įvyko kažkas negero, mat tėvas vaikščiojo visas persimainęs, supykęs, rūškanas. Jei jo kas nors ko nors paklausdavo, mesteldavo kažkokį piktą žodį ir nueidavo, ranka numojęs. Motina vis užverktomis akimis vaikščiojo, stengėsi tėvui nesimaišyti po kojomis. Ir šitaip buvo kone kasdien.
Kai po trejeto metų kita sesuo susiruošė tekėti, namuose vėl kilo sąmyšis. Julius tada jau buvo baigęs dvi pradžios mokyklos klases, pats paskaitydavo knygeles su didelėmis raidėmis, o ir rašyti jau mokėjo. Kartą, kai nieko nebuvo namuose, pas juos užsuko kažkoks vyriškis ir paliko smulkiai prirašytą popieriaus lapą, kurį prašė perduoti tėvams. Vaikui labai buvo įdomu, kas tame popieriuje parašyta, bet raidės buvo tokios mažos, taip įdomiai suraitytos, kad perskaityti jam nepavyko nė vieno žodžio.

Tęsinį skaitykite 2017 12 09 „Utenyje“

Jaunystės žavesį sunaikino bėgantys metai

Mano senelio brolis Simonas į Ameriką (tiesa, pirmiau į Argentiną) išvyko prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Žodžiu, tada, kai aš net gimusi nebuvau. Žinoma, ir mano senelis, ir tėvai man, jau paaugusiai panelei, ne kartą rodė jo jaunystės nuotraukas, pasakojo apie neeilinį jo grožį, darbštumą, mokėjimą groti kažkokiu muzikos instrumentu (nebepamenu kokiu) ir labai gražų balsą. Jau, sako, kai uždainuodavo, tai visos penelės ir ištekėjusios moterys apsaldavo nuo gražumo.
Prisimenu, kad į visokiausias giminių šventes, susiėjimus tėvai ir mane vesdavosi. Ten nuolat girdėdavau kalbas apie tą paslaptingąjį Simoną. Vieni kitų klausinėjo, ar kuris nors negavo iš jo kokių nors žinių, ar bent laiškelio kam nors neparašė.
Tų pokalbių metu minėdavo ir kažkokią Magdutę, kuri buvusi pati didžioji (o gal net pati pirmoji) Simono meilė. Ji gyvenusi gretimame kaime, buvusi vienturtė duktė. Dar prisimenu, kad ją vadino pavainike. Aš nesupratau, ką tas žodis reiškia. Kurį laiką galvojau, kad toks keistas tos mergaitės vardas. Sako, kad Simonas, kur buvęs, kur nebuvęs, vis pas ją traukdavo. Tėvai šita draugyste buvo labai nepatenkinti, grasindavo jos į savo namus neįsileisią, bet Simono tai netrikdė.
Nežinau, kuo ta jų meilė būtų pasibaigusi, jei Simonui nebūtų reikėję bėgti iš Lietuvos. Vieni kalbėjo, kad jis sumanė išvykti, kad galėtų užsidirbti pinigų, grįžęs pasistatyti namelį, vesti savo didžiąją meilę Magdutę ir gyventi. Kiti kalbėjo, kad jeigu nebūtų spėjęs išvykti, tai ne tik jis, o gal ir visa šeima būtų buvę ištremti į Sibirą. Nežinau, kaip ten viskas iš tikrųjų buvo. Buvau per daug jauna, daug ko nesupratau (o ir nesigilinau). Man rūpėjo kiti dalykai. O ir suaugusieji kažkodėl stengdavosi „rimtomis“ temomis vaikams girdint nekalbėti.

Tęsinį skaitykite 2017 12 02 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas