utenis 11

Monday, February 18, 2019

Atvirumo valandėlė

Užtrenktos durys išdavystei

Genovaitė ŠNUROVA

Kadangi per šventes namuose sėdėjau viena, buvo laiko apmąstymams. Netgi šviesos neužsidegusi tūnojau sofos kamputyje su kavos puodeliu rankoje, mėgaudamasi prieblanda, ir galvojau apie savo gyvenimą, svarsčiau, ar jį jau laikyti prabėgusiu, ar dar turėti kažkokių vilčių. Nors jei kas nors būtų paklausęs, kokių vilčių išsipildymo dar norėčiau, kažin ar būčiau atsakiusi. Tikrai žinojau, kad nekeisčiau gyvenamosios vietos, tikrai netekėčiau, tikrai nepradėčiau jokios naujos veiklos, tikrai nebenorėčiau dirbti tokio darbo, kurį visą gyvenimą dirbau ir nejutau jokio pasitenkinimo, netikėjau, kad padariau kažką reikšmingo, reikalingo žmonėms. O tai kokių tada vilčių dar turėti? Nežinau. Tenoriu tik nebūti niekam našta, jei užklups ligos, neprarasti proto. Gal tai ir daug mano metuose?..
Mano draugės prieš keletą dešimtmečių pradėjo mane vadinti senmerge. Nežinau kodėl, nes kartą buvau ištekėjusi, susilaukiau sūnaus, bandžiau ištekėti dar kartą, bet...

Tęsinį skaitykite 2019 01 05 „Utenyje“

Sugadinta šventė pakeitė mano gyvenimą

Jurga – pirmoji mano meilė. Aš į ją atkreipiau dėmesį dar mokykliniais metais. Nors abu mokėmės paralelinėse klasėse, tai mums netrukdė draugauti. Arba aš jos, arba ji manęs laukdavome po pamokų, nes kartu eidavome namo: ji gyveno toje pačioje gatvėje, kur ir aš, tik gerokai toliau. Labai neskubėdami, tiesiog koja už kojos, mes eidavome namo. Pokalbių temos būdavo įvairios. Ypač dažnai kalbėdavome apie tai, kuo norėtume būti baigę vidurinę (tuomet taip vadinosi šiuolaikinės gimnazijos), kurį miestą ir kurį universitetą ar institutą pasirinktume.
Kadangi mūsų pomėgiai skyrėsi, tai ir būsimi pasirinkimai nesutapo: man norėjosi įgyti profesiją, susijusią su brėžiniais (nes labai patiko braižyba), o Jurgai geriausia perspektyva atrodė istorija.
Sėkmingai išlaikę abitūros egzaminus, pabandėme laimę tapti studentais. Dideliam mūsų džiaugsmui – abiem pavyko. Džiaugsmą temdė tik tai, kad aš mokysiuosi Kaune, o Jurga – Vilniuje.
Susitarėme, kad bendrausime laiškais, nes tuomet dar nebuvo jokių mobiliųjų telefonų, interneto ir kitų ryšio priemonių.
Laiškus vienas kitam rašydavome net nelaukdami atsakymo: tiesiog turi pusvalandį laisvesnio laiko ir sėdi rašyti laišką. Vėliau sugalvojome kitą bendravimo būdą – važinėjome vienas pas kitą traukiniais. Iš Vilniaus į Kauną važiavo ji, o kitą kartą iš Kauno į Vilnių važiavau aš. Traukinių eismas tuomet buvo intensyvus, todėl jokių problemų dėl to nebuvo. Mes visą dieną galėjome praleisti kartu. Skirtumas tik tas, kad kartais Kaune, kartais Vilniuje.

Tęsinys 181229 numeryje

Įkalčiai gimimo dieną

Genovaitė ŠNUROVA

Turiu brolį. Abu mes gimę 1955-aisiais. Iš karto sakau – mes tikrai ne dvyniai. Aleksas gimęs minėtų metų vasario 16-ąją, o aš – gruodžio 24-ąją. Tie, kas žino tikslias mūsų gimimo datas (mėnesį ir dieną), nesistebi, o tie, kurie mato tik gimimo metus, yra įsitikinę, kad mes dvynukai. Dėl to būdavo ir labai linksmų nesusipratimų, ir net kuriozinių situacijų.
Vaikystėje būdavo labai linksma: tie, kas sveikindavo brolį su gimtadieniu, ir man dovaną įteikdavo, mat galvojo, kad mes tikrai dvyniai, tik netyčia gimimo dienos neteisingai užrašytos. Tie, kas sveikindavo mane, ir broliui dovaną įteikdavo – juk dvynys. Tai kaipgi nebus linksma gimtadienį švęsti du kartus per metus. Ir tiek pat kartų dovanų gauti...
Užtat mokykliniais metais aš buvau vadinamas dvynuku-nevykėliu, mat brolis, kuris už mane vyresnis dešimčia mėnesių, pirmas mokyklą pradėjo lankyti, o aš metais vėliau. Taip ir mokėmės – jis klase aukščiau, o aš jam iš paskos. „Matai, taip dažnai būna, kad vienas iš dvynukų būna silpnesnis“, – kalbėdavo situacijos gerai nežinantys, užjaučiančiu žvilgsniu žiūrėdami į mane.

Tęsinį skaitykite 2018 12 22 „Utenyje“

Išblaškytų gyvenimų takais

Dažnai pasikalbėdavome su Anele. Sulaukusi garbaus amžiaus ji labai išgyveno dėl vienatvės, dėl išblaškytų artimųjų, dėl nesusiklosčiusio jos pačios gyvenimo. O juk gyvenimo pradžia blogų lemties ženklų nerodė...
Anelė miglotai prisimena tremties pradžią. Kai naktį kareiviai pasibeldė į jų namus, mergaitei tebuvo septyneri. Vienas jos brolis buvo dešimčia metų vyresnis, o kitas – dvylika. Žinoma, buvo ir tėvai. Anelė per miegus matė, kad verkia motina, tėvas keikiasi jai nesuprantamais žodžiais, broliai tylėdami kraunasi daiktus. Mergaitė tesuprato tik tiek, kad teks kažkur važiuoti, kad šeima privalo palikti savo namus, kad turi skubėti susirinkti daiktus. Užmiegotomis akimis žiūrėdama į besiblaškančius po namus šeimos narius, mergaitė vėl krito į patalus ir pareiškė, kad ji niekur nevažiuos, o jūs – kaip sau norite. Tik tada, kai išgirdo, jog teks važiuoti traukiniu, pašoko iš lovos, susigriebė mėgstamiausius žaislus, apsirengė ir pirmoji išėjo į lauką, pasiruošusi, kaip jai pačiai atrodė, įdomiausiam gyvenimo epizodui – kelionei traukiniu...

Tęsinį skaitykite 2018 12 15 „Utenyje“

Pavėluota atgaila

Aš Ingą įsimylėjau, galima sakyti, iš pirmo žvilgsnio. Pamačiau institute organizuotame vakarėlyje ir tą pačią akimirką nublanko merginos, su kuria tuomet draugavau, grožis...
Visą vakarą negalėjau nuleisti nuo Ingos akių. Stengiausi būti kuo arčiau, kažkaip atkreipti jos dėmesį, bet man nelabai sekėsi. Gal dėl to, kad prie Ingos buvo prilipęs kažkoks neišvaizdus jaunuolis. Matyt, jos gerbėjas. O ir aš buvau su mergina. Viskas, ką aš tada galėjau padaryti, tai susirasti žmogų, kuris man suteiktų nors šiokią tokią informaciją apie ją. Radau. Tada ir sužinojau, kad ji – Inga ir kad pirmakursė matematikos studentė.
Pradžioje man to užteko. Vėliau prasidėjo „didieji galvosūkiai“ – kaip su ja susipažinti artimiau, kaip sublizgėti, kad ji susidomėtų manimi. Prisipažinsiu – sunkiai sekėsi, bet aš buvau atkaklus, tikėjau, kad man vis tiek kada nors pavyks. Žinoma, stebinau savo kurso draugus tuo, kad ir gėles nuolat jai dovanojau, ir laiškelius rašiau, ir į koncertus bei spektaklius kviečiau. O kai sužinojau, kad ji aukštų rezultatų pasiekusi lengvaatletė, įnikau studijuoti lengvaatlečių startų grafikus. Juokas juokais, bet, besistengdamas užkariauti Ingos širdį, ir pats sportu susidomėjau.

Tęsinį skaitykite 2018 12 08 „Utenyje“

Paslaptis, kurios nenorėjau žinoti

Dabar jau esu pensininkė. Gyvenu nuosavame, nelabai dideliame name visiškai viena. Aplinkiniai namai žiemą lieka tušti – vasarą čia atvažiuojantys laikinieji gyventojai žiemoje miestuose. Vadinasi, jau supratote, kad rudenį ir žiemą net pasikalbėti neturiu su kuo. O ir paskambinti nėra kam: visi turi savo gyvenimus, savo problemų ratą, todėl niekas nenori klausytis svetimų dejonių apie vis labiau prastėjančią sveikatą, apie skaudžią vienatvę, apie negrįžtamai prabėgusius metus, į Amžinybę iškeliavusius žmones...
Dabar net patikėti sunku, kad kažkada ir aš buvau jauna, kad mylėjau, kad laksčiau į pasimatymus, kad pykau ant draugės, nuviliojusios mano nusižiūrėtą kavalierių. Vėliau labai džiaugiausi, kad nuviliojo. Kai sužinojau, kad jis vos ne kasdien namo pareina girtas, kad muša žmoną, kad kartais šeimai net iš namų reikia bėgti, nusiraminau ir netgi savotiškai džiaugiausi, kad ne aš, o mano draugė yra toji, kuri priversta šitaip gyventi.
Žinoma, ištekėjau ir aš. Šiandien negalėčiau tvirtinti, kad iš didelės meilės. Jei jau viską nusprendžiau pasakoti atvirai, tai prisipažinsiu ir tai, kad tik tas vienas Julius į mane dėmesį atkreipė, tik jis vienas beveik kas vakarą ateidavo pas mane. O kai pasiūlė ištekėti, nei labai apsidžiaugiau, nei priešinausi: ko jau čia geriau besulauksi peržengusi trisdešimtmečio ribą...

Tęsinį skaitykite 2018 12 01 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Kalbasi du draugai: „Tavo žmona kitą savaitę švęs gimtadienį, taip? Ar jau pasakė, ko norėtų dovanų?“ – „Žinoma. Pageidauja arba perlų vėrinio, arba automobilio.“ – „Ir ką tu jai dovanosi?“ – „Savaime suprantama, kad perlų vėrinį. Negi tu esi matęs dirbtinių automobilių?“
*
Eina du suvalkiečiai. Mato, benamis prašo paramos. Jie susiginčija, kuris mažiau duos.
Pirmasis prieina, įmeta 1 ct ir žiūri, ką darys kitas. O kitas sako:  „Čia už abu.“
*
Restorano lankytojas padavėjui:
– Jūsų kepsnys atsiduoda degtine!
Padavėjas pasitraukia kelis žingsnius atgal ir klausia:
– Ar vis dar atsiduoda?

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

Savo namuose prižiūrėčiau neįgalų žmogų. Didelė patirtis. Tel. 8672 18418

 

Pigiai IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos miesto centre, 1 a. Tinka parduotuvei, biurui, paslaugoms teikti.
    Tel. (8-614) 64501.

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 PARDUODAMAS nedidelis medinis namas miško apsuptyje, netoli Utenos. Yra elektra, tvenkinys, 23 arai kitos paskirties žemės. Tel. 612 46340

 

PARDUODAME auginti dvi telyčaites 3 savaičių ir vieną 2 mėn. Tel. 8 686 61521

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas