utenis 11

Wednesday, February 21, 2018

Atvirumo valandėlė

Gyvenimas nesuteikė galimybių rinktis

pusisSalomėjos gimtajame kaime tebuvo vienas vienintelis jos amžiaus vaikinas. Užtat panašaus amžiaus merginų – per dvidešimt. Nors tarp jų buvo puikių šokėjų, skardžiabalsių dainininkių, o viena netgi armonika groti mokėjo, gegužinių kaime niekas neorganizuodavo: negi šoks panelė su panele.
Tas vienintelis kaimo vaikinas kažkodėl Salomėją buvo nusižiūrėjęs: tai meiliai pakalbins kažkur susitikęs, tai kokį gėlės žiedą iš motinos darželio jai už kasų užkiš. Nors iš anksto niekada nebūdavo susitarę, bet vakarais vis prie šaltinio susitikdavo.

Read more: Gyvenimas nesuteikė galimybių rinktis

Gyvenimo smilkstančios nuotrupos

incence III filteredŽinau, kad jai liko tik prisiminimai. Tik trumpi laimės blykstelėjimai iš tų dienų, kurias galėjo vadinti brandaus gyvenimo atspindžiais. Tik žodžiai, kuriais kažkada pati save ramino ir kitus guodė…
Nebeliko nieko brangaus. Širdyje atsirado daug tuščios vietos. Kuo ją užpildyti? Sutaupytais jausmais? Neišmylėta meile? Vienatvės giluma?
Vasarą dažnai matau vienišą, palyginti, dar neseną moterį kaimo kapinaitėse. Sėdi ji ant suoliuko prie tėvų kapų iki vėlumos. Su niekuo nesikalba, niekur nesižvalgo. Tiesiog sėdi suakmenėjusiu veidu.
Kartą mačiau ją labai keistai einančią: lyg šlubčiojo, lyg svirduliavo į šonus, lyg už kažko nematomo stvarstėsi. Nepuoliau padėti, tiesiog stovėjau ir stebėjau, kuo toks ėjimas baigsis. Ogi baigėsi visai paprastai: atėjo prie tėvų kapo, atsisėdo ir vėl įsmeigė žvilgsnį į tolumą.
Dar keletą kartų pamačiusi ją keistokai klupinėjančią, pamaniau, kad, ko gero, ji šitaip vaikšto po persirgto insulto ar kokios kitos eiseną sugadinusios ligos. Pasirodo, klydau. Kartą kapinėse sutikta pažįstama moteris, pamačiusi, kad stebiu tą keistai einančią moterį, pasakė, kad ta liga, priverčianti moterį klupinėti, vadinasi daug paprasčiau – alkoholizmas. Tada ir liūdną istoriją papasakojo…

Tęsinį skaitykite 2016 01 23 „Utenyje“

Senosios obels sielvartas

Nebeliko senolių, kurie prisimintų gale kaimo buvusią sodybą ir jos gyventojus, nes šiandien tas kaimas jau visiškai kitoks. Iš tėvų, jiems mirus, paveldėtas sodybas vaikai pardavė visai su šiuo kraštu nesusijusiems žmonėms, kurie čia kūrė ir tebekuria savus gyvenimus perstatydami namus, renovuodami juos taip, kad pirmykštės išvaizdos nė kvapo nebelieka. Nė vienam iš jų tikrai nerūpi kaimo istorija, čia gyvenusių žmonių likimai. Nė vienas nė nebando išsiaiškinti, kokią šeimos tragediją slepia senutėlė kaimo gale, niekieno žemėje auganti obelis, kurios šakos jau įsirėmė į žemę taip, kad, rodos, neatplėši. Ne ji viena likusi buvusios sodybos vietoje. Šalia – didžiulis erškėtrožių krūmas, rudenį apsipilantis labai ryškiai raudonomis uogomis. Niekas jų neskina, nors puikiai žino, koks tai puikus, liaudies medicinos žinovų pripažintas vaistas.
Ir iš viso dabartiniai kaimo žmonės šios sodybvietės kažkodėl iki šiol vengia: niekas nerenka šalia jos kasmet užderančių žemuogių, neskina vešliais kuokštais augančių rūgštynių, netgi vaistinių ramunėlių kvepėjimu niekas nesusigundo. Nejaugi dabartiniams kaimo gyventojams kažkas pripasakojo apie tai, kad šita vieta buvo vadinama Velnyne. Tokį pavadinimą tuometiniai kaimo žmonės sugalvojo po to, kai čia buvusioje sodyboje nebeliko nė vieno žmogaus. Visi jie mirė keistokomis aplinkybėmis. Kiekvieną kartą, grįžęs iš laidotuvių, artimiausias šeimos kaimynas sakydavo: „Kažkokia velniava čia gaunas. Ne kitaip.“ Pamažu žmonės įprato prie retai tuometinių kaimo žmonių vartojamo žodžio „velniava“. Taip ir atsirado Velnynė…

Visą savaitę amžinai mylėsiu…

file20556371 4ab35499544f8cae8fRamunė nebuvo nei gera draugė, nei tas žmogus, kurio labai pasiilgdavau. Tiesiog buvom pažįstamos ir tiek. Kartkartėmis susitikdavome, paplepėdavome apie šį bei tą ir vėl ilgam išsiskirdavome. Na, iki kitų atsitiktinių susitikimų. Tik paskutinis susitikimas buvo neplanuotai ilgas. Atsitiko taip, kad Ramunė nevalingai ieškojo peties, ant kurio galėtų išsiverkti, o kaip tik pasitaikiau aš…

Read more: Visą savaitę amžinai mylėsiu…

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas