utenis 11

Sunday, February 17, 2019

Atvirumo valandėlė

Pigiausio vyno butelis – ir išsigelbėjimas, ir draugas

Žinojau, kad mano mokyklos valytoja, nuo kurios skardaus balso krūpteldavo ne vien mokiniai, turi dvi gražuoles dukras. Nijolė gerokai vyresnė už mane, tuomet jau buvo studentė. Nesidomėjau, kokią profesiją ji pasirinko. Tada man tokie dalykai mažai rūpėjo. Tiksliau, visiškai nerūpėjo.
Užtat jaunėlė Vilma buvo mokyklos pažiba: puikiai mokėsi, dalyvavo visuomeninėje veikloje, gražiai piešė, šoko, dainavo. Dėl to mes, jaunesnių klasių mergaitės, jai nepavydėjome. Bet tada, kai visi mums patinkantys berniukai pastebėdavo tik ją, buvome pasiruošusios Vilmą ir apstumdyti, ir apspjaudyti, ir kaip nors kitaip jos didybę sumenkinti. Ir kažin kaip ten būtų buvę, jei ne grėsmingai atrodanti skardžiabalsė jos motinėlė. Jos mes šiek tiek prisibijojome, stengdavomės nesirodyti akyse, nors niekada niekam ji nieko blogo nedarė.
Kai Vilma baigė mokyklą, pradėjo rengtis išskirtinai gražiai. Visi kalbėjo, kad jai drabužių priperka, o gal pačios panešiotus atiduoda Nijolė, kuri, pasak žinančių, tiek uždirbdavo, jog nieko sau neatsakydavo.
Vilma irgi kibo į mokslus, džiugino tėvus pasiekimais, bet į gimtuosius namus kaskart vis rečiau sugrįždavo.
Tapusi pilnamete, pas tėvus atvažiuodavo jau nebe autobusu ar traukiniu. Ją atveždavo labai išvaizdūs vyriškiai: vieną kartą vienas, kitą – kitas. Po kurio laiko sužinojome, kad Vilma išteka. Pamačiusios jos būsimąjį, ne tik netekėjusios miestelio merginos, bet ir savo vaikus jau užauginusios moterys vieningai tvirtino, kad tokio gražuolio jos dar nemačiusios. Gandonešiu vadinama viena kaimo žvitruolė netruko išsiaiškinti, kad tas Vilmos išrinktasis – didelius mokslus baigęs, aukštas pareigas užimantis valdininkas. Visoms, norinčioms žinoti daugiau pikantiškų smulkmenų, buvo paaiškinta, kad Vilmai dirbti nereikės, kad vyras ją aprūpins, kad pėsčia nevaikščios, sunkių krepšių su pirkiniais netampys. Žodžiu, viskuo bus pasirūpinta, viskas padaryta. Jaunai žmonai teliks puoštis, „kūrenti“ šeimos židinį ir su skania vakariene laukti grįžtančio vyro.

Tęsinį skaitykite 2017 02 25 „Utenyje“

Kaimynai kalbėjo tiesą

Sniego pataluos beveik nesimato suzmekusio kapo kauburėlio. Tik gerai žinantiems aišku, kad šitas nedidukas žemės plotelis miestelio kapinėse priglaudė Oną, o prieš gerą dešimtmetį – ir jos vyrą Alfonsą.
Vasarą šitų kapelių niekas neišpuošia gėlėmis, niekas nenuravi suvešėjusių piktžolių. Kartais per Vėlines kažkas uždega kuklią žvakelę. Tai ir viskas, kas liko iš šių dviejų darbščių žmonių gyvenimo. O juk buvo tikėtasi, kad viskas bus kitaip, kad senatvė bus rami ir saugi, kad įdukra padarys viską, jog abu senoliai būtų prižiūrėti, viskuo aprūpinti, rūpestingai slaugomi. Deja...
Ona ir Alfonsas buvo paprasti kaimo žmonės, savo ūkelyje laikę keletą galvijų, kasmet nupenintys trejetą kiaulių, lesinantys keliasdešimt vištų ir dar kasdien einantys į darbą buvusiame kolūkyje. Po gal dešimties bendro gyvenimo metų jie galutinai įsitikino – savo vaikų tikrai nesusilauks. Kai kartais, susėdę vakarienės, pasvajodavo apie ateitį, užsimindavo ir apie įvaikinimą. Kai tvirtai pasiryžo tą padaryti, ne vieną kartą važiavo į tuometinius Vaikų globos namus, dairėsi visai mažo vaikelio. Abu su vyru nesutarė dėl vieno: Alfonsui norėjosi berniuko, o Onai – mergaitės.
Kartą jiems paskambino iš Vaikų globos namų ir paklausė, ar nenorėtų pasiimti vos keleto mėnesių mergytės, kurią nuolat girtaujanti motina tiesiog atnešė ir paliko prie to paties kaimo gyventojų, kurie dėl tokio gyvenimo būdo jai nuolat priekaištavo, durų.

Tęsinį skaitykite 2017 02 18 „Utenyje“

Niekam nereikalinga

Birutė – aštuoniasdešimt antruosius gyvenimo metus bebaigianti moteris. Nedidukė, lieknutė, guvi, puikios atminties našlė mielai pasakojo savo gyvenimo istoriją. Klausydamasi įdėmiai stebėjau jos akis. Jos tokios vaikiškai tyros, tokios permatomai mėlynos ir vis atrodė, kad ji ir šypsosi tik akimis...
„Gimiau ir gyvenau nedideliame kaime, esančiame pačiame rajono pakraštyje,- pasakojo Birutė. – Netgi iki artimiausios didesnės gyvenvietės buvo apie 10 kilometrų. Gyvenome labai skurdžiai, nuo pat vaikystės, kiek save atsimenu, ganiau gyvulius, ravėjau daržus, melžiau karves, penėjau kiaules, dirbau kitus ūkio darbus. Mama buvo nelabai geros sveikatos, tai ji daugiau sukiojosi namuose. Tėvo neprisimenu, nes jis mirė, kai aš buvau vos keleto mėnesių. Pirmą kartą į kitame kaime buvusią gegužinę su pusseserėmis nuėjau tik tada, kai man buvo gal jau 25-eri metai. Šokti, žinoma, nemokėjau: pastovėjau už merginų nugarų ir parėjau namo. Kadangi neturėjau kuo pasipuošti, tai daugiau niekur nebėjau. Net bažnyčion retai ir tik vasarą išsiruošdavau, nes šiltų išeiginių drabužių neturėjau.

Tęsinį skaitykite 2017 02 011 „Utenyje“

Taisykles diktuoja gyvenimas

Sofija nebaigė vidurinės mokyklos. Nelindo jai mokslai į galvą. Nors, tiesą pasakius, nelabai ir stengėsi. Kadangi tuomet nepažangius mokinius palikdavo antriems metams, Sofija gal tik pradinėse klasėse buvo perkeliama iš klasės į klasę, o nuo penktosios vis tekdavo antrus metus kartoti tos pačios klasės kursą. Kai jos bendraamžiai jau ruošėsi laikyti abitūros egzaminus, ji dar „tebesikapstė“ ar tik ne septintoje klasėje. Netgi aštuonmetės mokyklos nebaigusi sulaukė pilnametystės, nusispjovė į mokslus ir kažkur dingo iš kaimo žmonių akiračio. Vieni sakė, kad ji mokosi kirpėjos amato, kiti tvirtino, jog ji tiesiog linksmai leidžia laiką mieste.
Po kurio laiko pasklido kalbos, kad Sofija laukiasi, kad būsimo vaikelio tėvas nė nesiruošia jos vesti. Kažin ar taip iš tikrųjų buvo, ar nebuvo, bet po keleto metų į kaimą ji grįžo viena, tik nebe tokia linksma, kaip būdavo anksčiau. Įsidarbino artimiausio miesto autobusų stotyje konduktore. Darbas buvo nesunkus, netgi savotiškai įdomus: kasdien vis kiti maršrutai, vis kiti keleiviai. Važiavusieji pasakojo, kad ji rasdavo pretekstą užkalbinti jaunus gražius vyrus, iš jų sulaukdavo dviprasmiškų užuominų, bet niekas tikrai nežinojo, ar visu tuo nors kartą buvo pasinaudota.

Tęsinį skaitykite 2017 02 04  „Utenyje“

Skaudų įvykį pamiršti padėjo kitas žmogus

Albiną dar mokyklos laikais buvau nusižiūrėjusi – aukštas, liesokas, mėlynakis, mažakalbis. Nežinau kodėl, kiek įmanydama, vengiau susitikti jį mokyklos koridoriuje, krepšinio aikštelėje prieš treniruotes stengiausi nesimaišyti jam po kojomis, nenorėjau, kad kartu eitume namo, nors gyvenome toje pačioje gatvėje.
Taip elgiausi galbūt dėl to, kad jis buvo trejetu metų už mane vyresnis, kad dėl jo dėmesio tarpusavyje varžėsi ne viena vienuoliktokė, o aš tebuvau tik aštuntoje klasėje. Bijojau, kad, sužinoję apie mano širdyje įsižiebusius jausmus mūsų mokyklos aukštaūgiui, bendraklasiai tikrai šaipysis, užgaulios, gal netgi tyčiosis.
Kartą „mano problema“ išsisprendė savaime. Tiesiog atsitiktinai. Mūsų auklėtoja, kartu ir šokių būrelio vadovė, atėjo į klasės valandėlę susinervinusi. Paaiškėjo, kad viena šokėja susilaužė koją, o kolektyvas po poros savaičių turėjo dalyvauti kažkokiame konkurse. Tai išgirdusi, aš stryktelėjau iš vietos ir tą pačią akimirką pasisiūliau tą šokėją pakeisti. Žinoma, pridūriau, kad ne vienus metus esu šokusi kitame kolektyve, kad moku daugelio lietuvių liaudies šokių žingsnelius ir t.t. Auklėtoja pakvietė ateiti į repeticiją ir pabandyti. Sutikau su didžiausiu džiaugsmu. O kai nuėjau ir pamačiau, kad tas šokėjas, kuris liko be partnerės, yra būtent Albinas, galvojau, kad iš kailio išsinersiu bedžiūgaudama...

Tęsinį skaitykite 2017 01 28 „Utenyje“

Meilė atėjo mažučiais žingsneliais

Dabar aš jau senas ir vienišas. Buvusio žavesio nelikę nė lašelio. Dažniausiai būna netgi taip, kad nesiskutu barzdos, dienų dienom nesiprausiu ir niekur neišeinu iš namų. Vieni tokią būseną vadina depresija, o aš ją įvardijau kitaip – atlygis už nemeilę, nepagarbą, nepelnytus įžeidimus ir, sudėtinga prisipažinti, neištikimybę.
Mylėtos moterys seniai turi kitas šeimas, gyvena kitais rūpesčiais. Gal dėl to, kad savo laiku jos labai nusivylė manimi (pagrindas tam buvo, neneigsiu), nė viena nenori su manimi bendrauti, netgi telefonu pasikalbėti. Nejaugi aš galėjau taip skaudžiai įžeisti? Specialiai to tikrai nedariau. Tiesiog mėgavausi moterų žavesiu, žaidžiau jų jausmais. Dabar tegaliu tik atgailauti, pakeisti nieko nebegaliu. O ir prasmės nebėra...
Jaunystėje tikrai buvau padūkęs. Net neįsivaizdavau, kaip gali vyrai išsirinkti vieną vienintelę merginą iš didelio pulko gražuolių ir ją vesti. Tada man tai buvo nesuprantama. Juk ir viena graži, kita – dar gražesnė, trečia – lipšnesnė, ketvirta – mielesnė ir t.t. Todėl ir naudojausi tuo, kad aš visoms patikau, visos manęs siekė (ne tik man taip atrodė, bet ir kiti tvirtino, jog tai tiesa), nė viena neatstumdavo.

Tęsinį skaitykite 2017 01 21 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Kalbasi du draugai: „Tavo žmona kitą savaitę švęs gimtadienį, taip? Ar jau pasakė, ko norėtų dovanų?“ – „Žinoma. Pageidauja arba perlų vėrinio, arba automobilio.“ – „Ir ką tu jai dovanosi?“ – „Savaime suprantama, kad perlų vėrinį. Negi tu esi matęs dirbtinių automobilių?“
*
Eina du suvalkiečiai. Mato, benamis prašo paramos. Jie susiginčija, kuris mažiau duos.
Pirmasis prieina, įmeta 1 ct ir žiūri, ką darys kitas. O kitas sako:  „Čia už abu.“
*
Restorano lankytojas padavėjui:
– Jūsų kepsnys atsiduoda degtine!
Padavėjas pasitraukia kelis žingsnius atgal ir klausia:
– Ar vis dar atsiduoda?

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

Savo namuose prižiūrėčiau neįgalų žmogų. Didelė patirtis. Tel. 8672 18418

 

Pigiai IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos miesto centre, 1 a. Tinka parduotuvei, biurui, paslaugoms teikti.
    Tel. (8-614) 64501.

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 PARDUODAMAS nedidelis medinis namas miško apsuptyje, netoli Utenos. Yra elektra, tvenkinys, 23 arai kitos paskirties žemės. Tel. 612 46340

 

PARDUODAME auginti dvi telyčaites 3 savaičių ir vieną 2 mėn. Tel. 8 686 61521

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas