utenis 11

Tuesday, December 11, 2018

Atvirumo valandėlė

Bumerangas visada smogia atgalios...

Savo klasės draugę Virginiją Julius įsimylėjo dar devintoje klasėje. Užgimusio jausmo iš paauglystės metų bebaigiantis išaugti jaunuolis meile nevadino. Paprasčiausiai jam buvo gera žinoti, kad kitą dieną pamatys ją mokykloje, kad nė neprašytas pasiūlys nusirašyti jo kruopščiai išspręstus matematikos uždavinius, kad per pertraukas stengsis būti kuo arčiau jos...
Virginija gyveno nedideliame kaimelyje, nutolusiame gal porą kilometrų nuo miestelio, o Julius – gerokai toliau. Julius vien dėl tos priežasties, kad po pamokų galėtų pusę kelio eiti kartu su patinkančia mergina, atsisakė kai kurių būrelių, nebedalyvavo jokioje užklasinėje veikloje, nes ja nesidomėjo ir Virginija. Kadangi jai ir mokslas sunkokai sekėsi, Julius siūlydavosi po pamokų užeiti pas ją į namus ir paaiškinti tuos dalykus, kurių ji nesupranta, tačiau mergina pagalbos atsisakydavo, motyvuodama tuo, kad, grįžusi namo, pirmiausia kokią valandėlę nusnūsta ir tik po to sėda pamokų ruošti.
Nerodė Virginija Juliui jokių dėkingumo ženklų ir tada, kai žiemą, einant užpustytu keliu namo, Julius stengėsi ir jos portfelį panešti, ir taką sniege praminti.
Julius labai nelaukė mokslo metų pabaigos, bet ji neišvengiamai artėjo. Vasarą jis net keletą kartų buvo nuėjęs į Virginijos tėvų namus, bet arba jos nerasdavo, arba ji buvo užsiėmusi kokiais nors darbais ir neturėjo laiko su juo bendrauti.

Tęsinį skaitykite 2016 10 21 „Utenyje“

Lemtis norų nepaiso

Šiandien Albertas gyvena vienas. Visas jo pasaulis prasideda ir baigiasi savame kieme: pulkelis vištų, žalmargė karvė ir du dideli kalakutai. Artimiausi kaimynai gyvena už trejeto kilometrų. Tiesa, pora namų yra ir arčiau, bet juos užstoja miškas. O jei ir neužstotų, džiaugsmo nebūtų: namai jau senokai negyvenami ir tik rudenį į nepjautą žolę bumbsintys prinokę, sultingi obuoliai primena, kad čia kažkada kažkas gyveno.
Šiltais vasaros vakarais, sutvarkęs savo nedidelio ūkelio reikalus, Albertas išeina į lauką, atsisėda ant paties pasidaryto suolo, pastatyto šalia alyvų krūmo, užsidega cigaretę, įbeda akis į tolį ir žiūri, rodos, nė nemirksėdamas. Ir šitaip valandų valandas. Iki to laiko, kol sutemos paslepia horizontą, kol pajunta, jog į kūną braunasi vėsa. Per tą laiką ne viena cigaretė virsta pelenais, ne vienas uodas būna skaudžiai įgėlęs.
Prieš du mėnesius Albertas tapo pensininku, bet nuo to jo gyvenimas nepasikeitė: jokie pinigai nesugrąžins nei jaunystės, nei sveikatos, nei be laiko anksti šią ašarų pakalnę palikusios žmonos. Penkeri metai praėjo nuo tos dienos, kai vienintele ir pačia ištikimiausia drauge jam tapo vienatvė – neteisianti, neišduodanti, neskaudinanti. O, rodos, dar taip neseniai viskas buvo kitaip...
Albertas ir Marytė – klasės draugai, keletą metų visiškai nekreipę jokio dėmesio į vienas kitą. Tik po vieno bulviakasio, į kurį buvo pakviesti abu, „neformalioje aplinkoje“ praleidę visą dieną, pajuto vienas kitam švelnesnius jausmus. Po to tai pykosi, tai taikėsi, vėl pykosi, kol po keleto metų sutarė susituokti.

Tęsinį skaitykite 2016 10 08 „Utenyje“

Nesušaudyta...

Kartą per metus, dažniausiai rudeniop, senųjų žydų kapinių vartelius praveria aukštas, gunktelėjęs žilaplaukis vyriškis. Atsisėda ant suoliuko ir žiūri į vieną tašką. Jei vėjas labai stiprus, pasistato palto apykaklę, o jei dar ir lyja, užsideda kepurę. Su niekuo nesikalba, pas jokius miestelio žmones neužeina, kitų miestelyje esančių kapinių neaplanko. Tiesiog sėda į prabangų automobilį ir išvažiuoja.
Netgi netoli žydų kapinių gyvenantys miestelio senbuviai to žmogaus neatpažįsta, kalbinti nedrįsta, todėl spėlionių netrūksta. Jei tai būtų tamsiaplaukis žydiškų veido bruožų žmogus, visiems būtų aiškiau ir paprasčiau. Manytų, kad tai tose kapinėse besiilsinčiųjų sūnus ar anūkas. O gal šiaip koks giminaitis. Betgi taip tikrai nėra. Užtat ir kuriamos legendos nieko tikro nežinant.
Vis dėlto yra vienas žmogus, kuris žino, kas tas nepažįstamais ir kodėl jis čia kasmet atvažiuoja. Žino, bet kažkodėl nė vienam spėliotojui nepasakoja. Pasak jo paties, nenori drumsti palaidotųjų ramybės: prasidės apkalbos, vertinimai, įvairios išvados. Kam to reikia...
...Miestelyje buvo daug žydų. Gerokai daugiau nei lietuvių. Apie žydų apsukrumą, sugebėjimą iš menkniekio išspausti pinigėlį žmonės pasakodavo visokiausių istorijų. Nepiktai, žinoma, o tiesiog kaip apie sumanius, apsukrius žmones, mokančius gyventi. Apie jų sugyvenimą tarpusavyje irgi sklido kalbos. Daug kas netgi sielodavosi dėl to, kad lietuviai nemoka šitaip vienas kitą užtarti, šitaip globoti, pasirūpinti.
Visų miestelyje buvusių krautuvėlių savininkai buvo žydai. Jie netgi savo mokyklą turėjo, ir sinagogą pasistatę buvo.

Tęsinį skaitykite 2016 10 01 „Utenyje“

Trys didelio skausmo etapai

Kažin ar Veronika buvo skaičiusi Vienuolio „Paskenduolę“, bet jos situacija buvo labai panaši. Vos tik jos Juozapėlis išvyko uždarbiauti į Braziliją, kur jau gyveno kažkoks tolimas giminaitis, Veronika pajuto, kad jų meilės rezultatas tikrai bus. Kol apvalėjantį pilvuką dar buvo galima paslėpti po platesniais drabužiais, tol apie savo „bėdą“ ji niekam neparsitarė. O kai vieną vakarą, susėdus vakarieniauti, ji nebeištvėrė ir pravirko, motina pirmoji suprato priežastį. Tėvas, pirmiausia pasižiūrėjęs į žmoną, po to į dukterį, trenkė kumščiu į stalą taip, kad net bulvės iš didelio dubenio išsibarstė. Po akimirkos jo veidas apsipylė šaltu prakaitu, akių obuoliai iššoko ir pamėlusias lūpas sunkiai judindamas ištarė: „Lauk iš mano namų. Lauk tuoj pat. Ir kad mano akys daugiau tavęs nematytų.“

Read more: Trys didelio skausmo etapai

Genuose užkoduotus įpročius gali pakeisti tik lemtis

Ona buvo tylenė. Ryte anksti atsikėlusi ji stengdavosi kuo greičiau išsprukti į lauką, susirasti kokį nors darbelį ir nesipainioti nei tėvams, nei dviem vyresnėms seserims po kojomis. Mergaitė nebuvo ujama, niekas jai dėl nieko nepriekaištavo, bet kažkokia nepaaiškinama atskirtis jautėsi.
Kartą, darželyje besikapstydama, pro atvirą langą Ona išgirdo tėvus barantis. Ką mama sakė tėčiui, sunku buvo suprasti, užtat skardžiabalsis tėtis šaukė taip, kad lauke girdėjosi. Ginčo esmės tada ji nesuprato. Gerai įsiminė tik keletą žodžių ir tai, kad ji – nelaiku atsiradęs vaikas. Ką tai reiškia, Ona nesuprato, bet, tiesą pasakius, nelabai ir stengėsi: kas ką nori, tą tegul kalba.
Onai bebaigiant septynioliktuosius metus, šeimą ištiko skaudi nelaimė – tėvą miške užgriuvo medis ir mirtinai sužalojo. Sunku buvo verstis ūkyje likus be vyriškų rankų, todėl motinos galvoje buvo subrandinta mintis ištekinti vyriausią dukterį už darbštuolio iš kito kaimo ir padaryti viską, kad jis taptų užkuriu. Pusę plano pavyko įgyvendinti – vestuvės buvo atšoktos, bet žentas nė už ką nesutiko persikelti gyventi į uošvės namus.

Read more: Genuose užkoduotus įpročius gali pakeisti tik lemtis

Trumpalaikis triumfas

veeŠiandien Džiuginta supranta, kad jos triumfas buvo labai trumpalaikis, savanaudiškas, nepadėjęs nei jai, nei dviem vienas kitą mylėjusiems žmonėms. Jauna moteris vadina save egoiste, visai kitaip vertina savo paaugliškų metų poelgį ir labai gailisi. Tik savigrauža dabar nieko nebepakeisi. Tai suprasdama, Džiuginta stengiasi rūpintis ligų užklupta motina, savo kaltę bando švelninti lauktuvėmis, brangiais vaistais, dovanėlėmis, švelnumu. Tik nuo to praktiškai niekas nesikeičia. Motina stengiasi būti dukrai švelni, dėmesinga, bet nereikia būti labai akylam, kad pastebėtum, jog giliai širdyje niekuo nepridengta tyliai tūno nuoskauda, o supratimas, kad nieko nebepakeisi, seniai pavirtęs į labai skausmingą neviltį.

Sakoma, kad laikas gydo. Nieko panašaus. Šitas „gydytojas“ tik kasmet kitokius vaistus išrašo: išverktas ašaras pakeičia dar sūresnėmis, skiria kitokius skausmo slopintojus, ilgesio vėrinius ant storesnio dvasinės tvirtybės siūlo suveria. Tik tiek. Dar niekam nepavyko pabėgti nuo savęs...

Read more: Trumpalaikis triumfas

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

karolina22

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Britų mokslininkai nustatė, jog plaunant kojas nusiplauna ir rankos.
*
Mes pasistengsime, kad jūs mūsų sanatorijoje jaustumėtės kaip namuose.
– Ką jūs! Aš atvažiavau pailsėti.
*
Skambutis į duris:
– Atleiskite, aš renku aukas naujam baseinui.
– Prašau, štai jums kibiras vandens.
*
Pasodino į kalėjimą prancūzą, žydą ir lenką. Leido pasiimti po vieną daiktą. Lenkas paprašė parūkyti. Žydas – telefono. Prancūzas paprašė moters.

suopirkimas

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

Savo namuose prižiūrėčiau neįgalų žmogų. Didelė patirtis. Tel. 8672 18418

 

Pigiai IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos miesto centre, 1 a. Tinka parduotuvei, biurui, paslaugoms teikti.
    Tel. (8-614) 64501.

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 PARDUODAMAS nedidelis medinis namas miško apsuptyje, netoli Utenos. Yra elektra, tvenkinys, 23 arai kitos paskirties žemės. Tel. 612 46340

 

PARDUODAME auginti dvi telyčaites 3 savaičių ir vieną 2 mėn. Tel. 8 686 61521

 

PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas. Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti chitake grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

nuotr2

nuotr1

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas