utenis 11

Friday, September 21, 2018

Atvirumo valandėlė

Lemtis nepakenčia išdavysčių

Marytė, susirangiusi ant plačios palangės, buku žvilgsniu žiūri į už lango be paliovos pliaupiantį lietų. Lyja taip, kad net greta esančių namų nesimato. Rodos, kad vietoje jų atsirado kažkokie drumzlinos spalvos siūbuojantys beformiai padarai.
Šitaip lijo ir vakar, ir dar anksčiau. Galbūt ir rytoj bus tas pats. Nors jubiliejinį gimtadienį tik ką atšventusiai moteriai visai nebuvo svarbu, koks oras už lango. Kažkuria prasme netgi geriau, kad šitaip lyja, kad tokiu oru galima pridengti visišką nenorą kelti koją iš namų, susitikti su kažkokiais žmonėmis, kurie Marytės gyvenime didelio vaidmens nevaidino.
Tokia būsena, kai atrodė, jog galvoje prikimšta vatos, kad gyvenimas tarsi sustingo sukaustytas šalčio, tęsėsi jau keletą dienų. Nuo tada, kai Romas, net nesvarstęs jos pasakytų žodžių, nuoširdžių pažadų, atviro prisipažinimo, kad tik jį vienintelį mylėjo visa širdimi, lediniu balsu ištarė: „Ne...“

Read more: Lemtis nepakenčia išdavysčių

Žmogaus nebėra, o nuoskaudos liko

Šiandien Ritai vis dar nepavyksta išlikti ramiai, nerodyti emocijų, nieko nekaltinti ir priimti realybę už gryną pinigą. Sunku buvo su ja kalbėtis apie praeitin nugarmėjusius metus, suteikusius jai ne tik laimės kruopelytes, bet ir didelius nusivylimus. Moteris, lėtai rinkdama žodžius, pasakojo apie netinkamai pasirinktus draugus, meilę tam vieninteliam, išdavystę, kuri laikas nuo laiko pasikartodavo, nors buvo žadama kitaip.
O ir pasakojo viską tarsi pati sau, akis įsmeigusi į ant sienos kabančios jauno vyro nuotraukos rėmelį. Nei atgalia ranka braukė, nei nosinaite šluostė iš akių kampučių vis pasirodančių ašarų. Tarsi nė nejuto, kad jos teka. O jos riedėjo saulėje įdegusiais skruostais viena paskui kitą, lyg ant nematomo siūlo suverti bespalviai karoliukai. Moteris vylėsi, kad išsikalbėjus, išsiverkus palengvės, kad sielą spaudžiantis aštriabriaunis akmuo nebe taip skaudžiai raižys širdį. Rita suvokė, kad kaimo kapinaitėse supiltas naujas kapo kauburėlis savotiškai užbaigė vilčių etapą, kad nebeliko netgi saviapgaulės vis dar tikintis ir laukiant. Visa tai, kas buvo, nebepakeisi, o ateities lyg ir nebėra. Net menkučio miražo, net pačios sugalvotos gyvenimo prasmės…
Pažintis su Roku nebuvo atsitiktinė, nes abu – to paties kaimo vaikai. Kartu žaidė, kartu į mokyklą ėjo, kartu, tik į skirtingus universitetus, studijuoti išvažiavo. Artimesnė draugystė prasidėjo Joninių naktį, kai abu suprato, jog namuose sėdėti nesinori, o tinkamesnės kompanijos lyg ir nėra. Po to pasisėdėjimai po žvaigždėtu dangumi kartodavosi, pokalbiams vis naujų temų atsirasdavo. Tik apie meilę ar beužgimstančius švelnius jausmus nė vienas neprasitardavo. Nebuvo jokių priesaikų nei pažadų ir po to, kai Rita savo draugui pranešė, jog jų naktinėjimų vaisius po keleto mėnesių pasibels į pasaulį.

Tęsinį skaitykite 2016 07 02 „Utenyje“

Dukra pavydėjo motinai laimės

Jolita laikė save laimingai ištekėjusia moterimi. Jos pirmoji ir vienintelė meilė Andrius pasipiršo vos tik abu baigė aukštuosius mokslus. Vestuvės buvo kuklios, bet labai linksmos. Jaunai šeimai iki pilnos laimės tuomet nieko netrūko. Nesudarė nepatogumų nei gyvenimas mažučiame bendrabučio kambarėlyje, nei menki atlyginimai, iš kurių neįmanoma buvo sutaupyti pinigėlių netgi netolimai kelionei, įdomesnėms pramogoms ar brangesniems baldams.
Kai Jolita iš netekėjusios tetos, kurią paglobodavo, gavo neįtikėtinai didelę dovaną – butą Vilniuje, atrodė, kad laimingesnių žmonių pasaulyje nėra. Ir darbe abiem sekėsi, ir su tėvais, prieštaravusiais jų vedyboms, pavyko susitaikyti, ir pomėgius suderinti. O kai suprato, kad į jų gyvenimą beldžiasi nauja gyvybė, atrodė, kad laimingo gyvenimo receptas surastas ir niekas jo iš jų nebeatims.
Kai Jolitos ir Andriaus pirmagimei buvo dveji metukai, gimė ir antroji dukrelė. Nors Andrius stengėsi žmonai padėti, vis tiek tris namų kampus laikė Jolita. Jai teko visi buities rūpesčiai, maisto gaminimas, dukrelių priežiūra ir auklėjimas, bemiegės naktys prie vaikų lovelių (vyrui juk į darbą) bei nesuskaičiuojami kasdienybės rūpestėliai.

Tęsinį skaitykite 2016 06 25 „Utenyje“

Apsimetinėjimo menas

Kai Antanas vedė gražuolę Bronę ir atsivežė ją į gimtąjį kaimą, kalbos ilgai netilo. Vos tik pamačiusios jaunamartę, moterys tuoj nusprendė, kad nebus grūdų iš šitų šiaudų, kad miestietė nepritaps kaime, kad darbštuolis Antanas laimės neturės.
Sielvartavo moterys ir dėl to, kad tame pačiame kaime gyvenanti, pasak moterų, labai darbšti, dora, kitaip sakant, visapūsiškai teigiama Reginutė „džiuvo“ dėl Antano, o tas į ją jokio dėmesio nekreipė. O iš jų tai tikrai būtų buvusi graži pora: toks buvo kaimo moterų vienbalsiai priimtas sprendimas, į kurį Antanas nekreipė visiškai jokio dėmesio.
Bronė greitai pajuto kaimo moterų antipatiją. Suprato esanti stebima, apkalbama, nemėgstama. Gal tik paerzinti kaimietes norėdama, o gal kitokių kėslų turėdama, ji rengėsi provokuojamai, ryškiai dažėsi plaukus, labai puoselėjo ilgus rankų nagus, be makiažo į gatvę neidavo. Nors buvo pats daržų ravėjimo metas, niekas jos nematė šio darbo dirbančios: vis Antanas ir Antanas. Jis ir su sunkiais krepšiais iš parduotuvės pareidavo, ir skalbinius lauke džiaustydavo, ir karvę melždavo, ir į darbą lėkdavo. O kuo per tą laiką užsiimdavo jo jaunoji žmonelė, niekas nežinojo.
Kai moterys sužinojo, kad Antanienė (vardu Bronės niekas nevadino) laukiasi, kad jos vyrelis nebežino, kaip jai pataikauti, o ji vis tiek sugalvodavo visokiausių negalavimų, praminė ją Sopuliuku. Nuo to laiko niekas kaime jos kitaip ir nevadino.
Pagimdžiusi berniuką, Sopuliukas jautėsi nusipelniusi tokios vyro meilės ir pagarbos, kokios net užsienietiškuose kino filmuose nerodydavo. Pirmiausia, ji pareikalavo, kad vyro motina atvažiuotų jai padėti auginti vaikelio. Kur dėsis moteriškė, atvažiavo, nors pati gyveno kaime, todėl darbų nestokojo. Nuo to laiko Sopuliukas pasijuto tikra ponia: niekas jos nematė nei su vaikeliu, nei prie kokio nors darbo. Anyta spėdavo visur, nors amžius, sveikata ir, žinoma, gydytojai reikalavo mažinti krūvius, lėtinti apsukas, bet aplinkybės diktavo kitus reikalavimus.
Kai sustreikavo moters širdis, Sopuliukas savo mamą išsikvietė. Toji irgi be atokvėpio dirbo, užtat dukrelė buvo tikra ponia.

Tęsinį skaitykite 2016 06 18 „Utenyje“

Močiutės klausau, bet savaip darau

Aštrialiežuviai eilutę iš liaudies dainos „Močiutės klausau, širdelės klausau“ perfrazavo į „Močiutės klausau, bet savaip darau.“
Kai kuriais atvejais tai netgi labai pasiteisina...
Dvynukai Darius ir Dalius mokykloje buvo patys didžiausi neklaužados. Tiesa, ne tie, kurie krėtė piktus pokštus, gadino inventorių, įžeidinėjo bendraamžius ar pedagogus. Jų pokštai buvo linksmi, niekam nieko blogo nedarantys. Pavyzdžiui, vienos priešais sėdinčios mergaitės kasas surišdavo su tame pačiame suole sėdinčios kitos mergaitės kasomis taip, kad jos nei atsistoti, nei pasilenkti negalėdavo, sukeisdavo klasės draugų portfelių turinį, pavasarį būtinai į klasę atsinešdavo karkvabalių ir t.t.
Baigę mokyklą, abu panoro būti inžinieriais. Pasisekė. Tapo. Sugrįžo gyventi ir dirbti į gimtąjį miestą ir apsigyveno pas tėvus. Abiem taip buvo labai patogu: nereikėjo rūpintis gyvenamuoju plotu, buities problemas išspręsdavo tėvas, motina niekada nepalikdavo nepamaitintų.
Žodžiu, gyvenk ir džiaukis.

Read more: Močiutės klausau, bet savaip darau

Paslaptis paaiškėjo po trijų dešimtmečių

Laura jautėsi taip, lyg būtų nepermatomame rūke paskandinta, lyg atskirta nuo išorinio pasaulio, lyg parblokšta ant žemės ir dar suspardyta. Viskas, ką ji šią minutę jautė ir suprato, tebuvo suvokimas, kad jau prabudo, bet dar labai bijojo atsimerkti. Atrodė, kad jei neatsimerks, tai taip ir liks gyventi iki vakarykštės dienos buvusiame pasaulyje. O jei atsimerks, teks susitaikyti su realybe...
Žinia, sudaužiusi Lauros gyvenimą į smulkius šipuliukus, vis dar nepasiekė moters sąmonės, dar vis sklandė ore, bet vis siaurindama ratą, vis grasindama įsmigti į pačią širdies gelmę. Abejonės vis labiau tolo, vis labiau panašėjo į miražą, o realybė dideliais žingsniais artėjo, artėjo, artėjo...
Apie kraujomaišą Laura kažką buvo girdėjusi, bet niekada negalvojo apie tai, kad ir jai pačiai teks išgirsti tris gyvenimą apvertusius žodžius: „Ištekėjai už pusbrolio...“
Jauna moteris žinojo, kad jos tėvas turėjo seserį ir brolį. Teta mirė, kai Laura dar nebuvo gimusi, o dėdės ji niekada gyvenime nematė. Tėvas su juo nebendravo (Laura niekada nesiaiškino kodėl), todėl apie jį nieko nežinojo, net nuotraukos nematė. O štai kaip gyvenimas atsigręžė...
Už trejais metais vyresnio Regimanto Laura ištekėjo tada, kai iki pilnametystės dar keleto mėnesių trūko. Taip skubėti vertė aplinkybės: po Lauros širdimi jau spurdėjo kūdikis. Berniukas gimė pavasarį, per patį gamtos spalvų gražumą. Jauni tėvai tik beveik po metų suprato, kad jų vaikelis negirdi. Gydytojai vienbalsiai tvirtino – kadangi negirdi, tai ir nekalbės.
Nors tėvai dar išbandė įvairiausius įmanomus gydymo būdus, padėtis nė kiek nepasikeitė. Supratę, kad kitaip tikrai nebus, nusprendė, jog jiems reikia dar vieno vaikelio.

Tęsinį skaitykite 2016 06 04 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

Žmona vyrui: „Brangusis, ką ten skaitai?“ – „Santuokos liudijimą.“ – „O kam?“ – „Galiojimo laiko ieškau...“
*
„Ponia, kiek jums metų?“ – „Tai, kad kasmet vis kitaip...“
*
„Ponia, ar jūs ištekėjusi?“ – „Kartais...“
*
Gera žinia – aš turiu darbą!
Bloga žinia – man į jį reikia eiti...
*
Sėdi moteriškė namuose, suskamba telefonas: „Čia iš policijos. Jūsų vyras padarė nusikaltimą, išplėšė banko seifą.“ Moteris galvoja: „Ot parazitas, kai namuose, tai agurkų stiklainio nesugeba atidaryti.“

suopirkimas

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

IŠNUOMOJU žemę su didele kūdra (yra galimybė nusipirkti). Tinka poilsiui ir žuvininkystės verslui. Apie 1 ha žemės galima dirbti. Šalia yra Lukno ežeras.  Tel. (8-686) 77639, el. p. rimantasemilija@gmail.com

 

PADEDAME paruošti reikiamus dokumentus pastatų įregistravimui
Statybų inspekcijoje (VTPSI).
Konsultuojame visais nekilnojamojo turto klausimais.
Tel.: (8-698) 18325, (8-608) 30123.

 

PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas.
Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti chitake grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

nuotr2

nuotr1

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas