utenis 11

Tuesday, October 23, 2018

Mūsų gyvenimo spalvos

Ko juokėsi begemotas

Vytautas Kazela

Šiandien pakalbėkime apie penkių Seimo narių bandymą išgyvendinti verslą iš sodų bendrijų. Bandymas visuomenės informavimo priemonėse buvo sutiktas nepalankiai.
Kaip minėjau, penkios Seimo narės užregistravo įstatymo pataisas dėl sodų bendrijų. Didžiausią pasipiktinimą sukėlė siūlymas uždrausti ūkinę ar komercinę veiklą. Lauk iš sodų bendrijų vaikų darželius, parduotuves ir bet kokias dirbtuves. Tik agurkai, vaismedžiai ir vaiskrūmiai težydi!
Pacituosiu keletą ištraukų iš aiškinamojo rašto: „Neaiškiu būdu iš valstybinių institucijų yra gaunami leidimai įvairiai veiklai, visai nesusijusiai su mėgėjiška sodininkyste. (...) Valstybės institucijos, nepaisydamos (...) draudimų, išduoda leidimus fiziniams ar juridiniams asmenims kitai veiklai. (...) Be to, sodininkų bendrijų valdytojai dažnais atvejais negauna informacijos apie turto pardavimą, sklypų formavimą, nekilnojamojo turto įkeitimą bankams ar antstoliams, todėl kyla įtampa tarp sodininkų bendrijų narių dėl įsiskolinimų nepadengimo.“

Tęsinį skaitykite 2018 10 17 „Utenyje“

Labanore mišką kerta – Vilniuje skiedros skraido

Didžiausias rugsėjo skandalas – plyni kirtimai Labanoro regioniniame parke. Kad kertami miškai Labanoro regioniniame parke, man seniai buvo žinoma. Prieš keliolika metų po ilgesnės pertraukos atvažiavęs į savo grybavimo vietas Labanoro regioniniame parke radau didžiulį iškirstą plotą. Net negera pasidarė. Daugiau ten nebevažiavau. Todėl kartoju: plyni kirtimai buvo ir anksčiau. Man jau teko apie tai rašyti. Daugiau nei prieš dvidešimt metų. Tik viskas buvo daroma gudriau – prie kelių buvo paliekama 300 metrų pločio nekirsto miško juostos. Beje, tada dar nebuvo skraidančių ir fotografuojančių dronų. Ir tada miškovežiai vežė lietuvišką medieną į užsienį. O vykstant kirtimo darbams kentėjo ir miško keliai, ir miško paklotas. Neoficialiame pokalbyje vienas buvęs aukštas Generalinės urėdijos pareigūnas prasitarė, kad nieko baisaus Labanoro miškuose nevyksta. Valdantieji gavo stiprų niuksą. Iš esmės ne už kirtimus, o už urėdijų reformą. Tik naivuoliai galėjo tikėtis, kad to nebus. Visgi mane nustebino premjero pasakymas: „Vis dar nerandame, kur galimai dingsta apie 1 milijoną kubinių metrų mūsų medienos. Ir, matyt, tai, kas vyksta čia, yra nulemta tų dalykų, kad norėtųsi, jog tas milijonas neatsirastų toliau.“ 1 milijonas kubinių metrų medienos ne eglės ar pušų spyglių maišas, kurio negalima rasti. Kodėl išleidžiame milijonus įvairioms kontroliuojančioms, saugančioms, baudžiančioms institucijoms išlaikyti, jei jos negali sugaudyti ir susodinti miško, o kartu ir valstybės biudžeto, vagių?

Tęsinį skaitykite 2018 10 10 „Utenyje“

Dėl pasitaikiusių kliūčių upė nekeičia krypties, arba Treji metai kartu

Vytautas KAZELA

Viešpatie, kaip lekia laikas! Rodos, neseniai perėmiau „Utenį“ į savo rankas, o spalio 1 dieną jau švenčiame trejų metų sukaktį. Neseniai atėjo žmogus užsiprenumeruoti „Utenio“ kitiems metams ir sako: „O jūsų konkurentai visiems aiškina, kad jūs jau bankrutuojate.“ Ką galėjau atsakyti? Kad panašios kalbos skleidžiamos jau beveik treji metai, o mes kaip gyvi, taip gyvi! Ir dar labiau sustiprėję. Atsakiau: o gal tie, kurie taip sako, patys arti bankroto? Kaip matote, mūsų durys fanera neužkaltos...
Kuo sustiprėjome? Visų pirma, skaitytojais, kurie atsispyrė bet kokiems gundymams, ekskursijoms į Baltarusiją, šantažui ir liko kartu su „Uteniu“. Ką pavyko atplėšti nuo mūsų? Vieną menininką... Prenumeruoti mūsų laikraštį pradėjo ir jauni žmonės, kuriems artima mūsų kryptis. Rugsėjį sutikau žmogų, kurį dar dirbdamas respublikinėje spaudoje buvau kritikavęs. Nusišypsojo, paspaudė ranką ir labai išmintingai pasakė: „Nėra nei amžinų priešų, nei draugų. Viską lemia aplinkybės.“
Ne mažiau džiaugiuosi ir „Utenio“ žmonėmis. Už tai, kad laikraštis pasikeitė, sustiprėjo, dėkingas jiems. Jie irgi patyrė įvairiausių gundymų, bet atsilaikė. Ne be suinteresuotų žmonių pagalbos „Uteniu“ neprekiaujama „Aibės“ parduotuvėse. Aišku, nesmagu, kad žmonės negali nusipirkti laikraščio, kur yra įpratę. Bet kai užsiveria vienos durys, atsiveria kelerios kitos, apie kurias anksčiau net nepagalvodavai.

Tęsinys 2018 10 03

Dievo pasiuntinys ateina pas paprastus žmones

Vytautas Kazela

Kartu su popiežiumi į Lietuvą atskrido ruduo. Penktadienį dar buvo 27 laipsniai šilumos. O šeštadienį jau perpus mažiau. Tačiau Katedros aikštėje ir aplinkinėse gatvelėse popiežiaus Pranciškaus sutikti atėjusių žmonių šiluma sušildė žvarbią dieną ir suteikė viltį. Bažnyčia Lietuvoje dar gyva ir tikėjimas gyvas. Esame maža šalis, bet jau antras popiežius per neilgą laikotarpį atvyksta pas mus. Yra ir didesnių šalių, apskritai nemačiusių popiežiaus. Tai reiškia, kad Dievas globoja Lietuvą. Jis siunčia savo vietininką žemėje, kad suteiktų mums jėgų, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, sutelktų Bažnyčią. Bažnyčios kritikai meta paskutinį argumentą – kunigų pedofiliją. Bet kuo čia dėtas dabartinis popiežius ir Lietuvos kunigai? Daugeliui popiežius Pranciškus yra nepatogus. Jis ne keikia ir grūmoja, o kviečia mylėti. Popiežius, kuris šypsodamasis ragina atrasti tikėjimo džiaugsmą, o ne smerkia mūsų klaidas. Popiežius, kuris asmeniniu pavyzdžiu moko atsisakyti besaikės prabangos ir lieka su vargstančia ir kenčiančia žmonijos dalimi. Jis nuplauna kojas pabėgėliams ir kviečia juos priimti. Jis neskelbia kryžiaus karų, jis kviečia mus būti gailestingus.

Tęsinį skaitykite 2018 09 26 „Utenyje“

Aš – iš provincijos

Beveik nežiūriu televizijos. Na, nebent žinias ir kultūrines programas. Ir kam žiūrėti, jei įsijungęs TV3 ar LNK tik susigadini nuotaiką – atrodo, viskas Lietuvoje blogai, gal net beviltiška. TV pagalbos, valandos su rūtomis, KK2, „Yra, kaip yra“ apie tai rėkte rėkia. Norėdamas išsiaiškinti, ar vis dar rodomos „24 valandos“, peržiūrėjau televizijos savaitės programą. Laidos neradau, užtat radau kitų, ne mažiau atgrasių net iš pavadinimų. Pavarčiau programas ir supratau, kad spręsti, ar kas nors keičiasi, dar šiek tiek anksti, nes naujasis televizijos sezonas dar neprasidėjo. Apie tai galėsime kalbėti po savaitės, kitos.
Ar Lietuvoje, ypač provincijoje, viskas yra taip blogai, kaip bandoma mums įteigti? Ar iš tikrųjų kaimas toks prasigėręs? Ar ten tik tinginiai ir paleistuviai, degradavę, asocialūs žmonės? Norėdamas atsakyti į šiuos ir kitus klausimus sutikau su LRT laidos „Misija knygnešys“ filmavimo grupe pavažinėti po kaimyninį Molėtų rajoną. Ką ten pamačiau, noriu ir su jumis pasidalyti.
Balninkai – atokus miestelis rajono pakraštyje. Čia aplankome buvusią bibliotekininkę, žinomą lėlininkę Ireną Pusvaškienę. Tik sustoję prie Pusvaškių namų aiktelime matydami dešimtis kieme žydinčių rožių.

Tęsinį skaitykite 2018 0919 „Utenyje“

Neskubėkime pasenti

Prisipažinsiu, bjauriai jaučiausi šiais metais. Skaudėjo nugarą, koją, širdį. Bandžiau viską nurašyti metams – va, jau ir septinta dešimtis prasidėjo. Rytą atsikėlęs pasižiūri į veidrodį ir supranti, kad nemėgsti to žmogaus, žiūrinčio į tave. Kasdieninė rutina užknisa negyvai.
Nors iš esmės geri šie metai. Tik ką išėjo mano eseistikos knyga „Paskutinis argumentas“, prieš keletą dienų iš „Kauko laiptų“ leidyklos parsivežiau savo naujausią eilėraščių knygą „Alyvmedžiai“. Ko gero, matyt, taip ir būčiau likęs tos mieguistos būsenos nelaisvėje, jei ne sūnus. Liepos gale atvažiavo pas mane ir sako: „Ruoškis. Užsakiau viešbutį netoli Zakopanės. Rugpjūčio paskutinę savaitę važiuosime į Aukštuosius Tatrus.“
Staiga viskas pasikeitė – senas niurzgalius iš veidrodžio tapo visai kitu žmogumi – gal net jaunesniu, spindinčiomis akimis. Iš kažkur atsirado jėgų. Prisiminiau jau aplankytus kalnus Rumunijoje, Čekijoje, Kroatijoje, Austrijoje, Italijoje. Išgirdęs, kad ruošiuosi eilinį kartą į kalnus, mano bendraamžis užsipuolė: „Tavo metų? Su tokia sveikata? Dar užklius koja už akmens ir nuriedėsi į prarają. Užsimuši.“ O aš tik nusijuokiau: „Agurkus žmona palaistys. O jeigu rimtai, tai 98 procentai žmonių miršta lovoje. Taigi lova – pavojingiausia vieta pasaulyje.“ Draugas tik pakraipė galvą. Jaučiu – nesuprato.

Tęsinį skaitykite 2018 09 12 „Utenyje“

Decrease font size Default font size Increase font size

NErgo 300x400px

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Suvalkietis gatvėje susitinka gydytoją ir nori veltui gauti konsultaciją:  „Daktare, ką jūs darote, kai persišaldote?“  „Čiaudau“, – atsakė tas ir nusišypsojo. Daktaras taip pat buvo suvalkietis.
*
Suvalkietis savo vaikui 12-ojo gimtadienio proga nupirko pusę torto, subedė į jį 6 žvakutes ir pastatė prieš veidrodį.
*
Atėjo suvalkietis į turgų pirkti kiaušinių.  „Po kiek tie kiaušiniai?“ – klausia vienos moterėlės.  „Po penkis centus sveiki, po keturis – susikūlę“, – atsako moterėlė. Tada suvalkietis paprašo: „Prašau man tuziną sukulti.“
*
Taupumo sumetimais suvalkietis studentas į povestuvinę kelionę iškeliavo vienas, be žmonos.

suopirkimas

Šių metų spalio 25 d. 17.30 val. Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) antrosios knygos „AISČIŲ DVASINĖS TAPATYBĖS BEIEŠKANT“ pristatymas

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 PARDUODAMAS nedidelis medinis namas miško apsuptyje, netoli Utenos. Yra elektra, tvenkinys, 23 arai kitos paskirties žemės. Tel. 612 46340

 

PARDUODAME auginti dvi telyčaites 3 savaičių ir vieną 2 mėn. Tel. 8 686 61521

 

PARDUODU Pakalnių gyvenvietėje nebaigtą įrengti Alytaus tipo namą, rūsys po visu namu, yra ūkio pastatai, 3765 kv. m namų valdos žemės sklypas. Nebaigtą įrengti požeminį trijų kamerų cechą su 0,0721 ha žemės sklypu.
Žemės ūkio paskirties 2,17 ha žemės sklypą su 0,08 ha vandens telkiniu. Ideali vieta motininių sraigių verslui, galima auginti chitake grybus. Yra projektas ir visi leidimai. Galima pirkti atskirai.
    Tel. +370 680 12762.

nuotr2

nuotr1

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas