utenis 11

Friday, February 23, 2018

Mūsų gyvenimo spalvos

Kuo kvepia Lietuva

Ar pastebėjote, kad didžiuosiuose prekybos centruose kartais pasimeti ieškodamas duonos skyriaus? Blaškaisi po parduotuvę ir negali rasti vietos, kur prekiaujama duona. Man taip pasijusti teko ne vieną kartą. Kartą net parduotuvės darbuotojos klausiau, kur yra duonos skyrius. Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad parduotuvėje duona nekvepia.
Dabar sau leisiu nuklysti prisiminimais į praeitį, gerą pusšimtį metų atgal. Bandau prisiminti tą dieną, kai namuose kepdavo duoną. Tai būdavo ypatinga diena, ypatingas ritualas. Nepasakosiu visko nuo pradžios – daugelis mūsų tai gerai prisimena. Pradėsiu nuo to, kaip, gerai iškūrenus krosnį, išvalius pušies šakomis pelenus, buvo imama duonos tešla ir iš jos formuojami kepalai. Būtent kepalai, o ne kepaliukai. Tiesa, paskutinis galėdavo būti ir mažiukas, už tai jį ir vadindavo pagranduku. Mama pasipuošdavo balta skarele ir prijuoste ir švelniai šlapiomis rankomis glostydavo jau suformuotą duonos kepalą, galiausiai ant jo užspausdama kryžiaus ženklą. Tada kepalą dėdavo ant ližės ir pašaudavo į krosnį. Ir nuo tos minutės namus užpildydavo palaimingas kepamos duonos kvapas. Jo su niekuo nesupainiosi. Ne tik tuo metu, kai kepdavo duona, bet ir visą dieną reikėdavo elgtis ramiai – netrankyti durimis, nerėkauti, kitaip „duona suzmegs“, „pluta atšoks“, „duona sutrūkinės“. Išimtą duoną uždengdavo lininiu rankšluosčiu ir išnešdavo į gerąjį trobos galą. Palikdavo tik vieną kepalą. Tėvas atpjaudavo po storą duonos riekę ir išdalydavo vaikams. Tepdavome sviestą, o jis tirpdavo... Praėjus daugeliui metų galvoju, kad nieko skanesnio taip ir neteko valgyti. Namai šviežia duona kvepėdavo visą savaitę, o einant per kaimą nesunku būdavo atspėti, kuriuose namuose buvo neseniai kepama duona.

Tęsinį skaitykite 2018 02 21 „Utenyje“

Lietuvos šimtmetis. Į ką atsiremsime?

Graži šventė – Lietuvos valstybės šimtmetis. Turėtume būti laimingi, kad gyvename šiuo laiku, kad esame laisvi. Šimtas metų valstybės gyvenime – viena akimirka. Nei tauta, nei valstybė nesusiformuoja per šimtą metų. Kažkodėl kalbėdami apie valstybingumo šimtmetį imame ir pamirštame, kad Lietuvos istorija siekia kur kas giliau, kur kas toliau. Kalbėdami apie šimtmetį, kurio pusę sudaro sovietinė okupacija, tarsi nuvertiname valstybę. Nepamirškime, kad mūsų valstybė buvo nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Kad jos istorijos kelyje buvo Žalgirio ir kiti svarbūs mūšiai. Buvo Mindaugas, buvo Vytautas ir kiti mūsų valstybei svarbūs žmonės.

Smetoninėje Lietuvoje taip pat nebuvo išskirtinių sąlygų vaikams
auginti, tačiau vaikai buvo gimdomi. Dauguma žmonių vargo, bet vaikai
užaugo dori Lietuvos piliečiai.

Na, gerai. Švęskime šimtmetį. Bet švęsdami nepamirškime apie šios dienos grėsmes. Pagrindinė šių dienų grėsmė yra ne prarasti nepriklausomybę, o visai išnykti. Tai, kad šeimos nebenori gimdyti vaikų, yra daugiau negu baisu. Galima bandyti teisintis atsakomybe – aš neturiu sąlygų užauginti daugiau vaikų, jei noriu suteikti jiems deramą išsilavinimą, užtikrinti sočią ir laimingą vaikystę. Smetoninėje Lietuvoje taip pat nebuvo išskirtinių sąlygų vaikams auginti, tačiau vaikai buvo gimdomi. Dauguma žmonių vargo, bet vaikai užaugo dori Lietuvos piliečiai. Nekalbu apie šių dienų asocialias šeimas, tačiau kokios normalios šeimos šiandien augina 3 ar daugiau vaikų? Daugiausiai inteligentų šeimos.

Tęsinį skaitykite 2018 02 14 „Utenyje“

Nereikia bijoti

Visada mylėjau Lietuvą. Ir mylėsiu. Tik be reklamos. Daug keliavau. Mačiau daug šalių. Bet visada norėjau grįžti namo. Didžiausia mūsų visų klaida, kad tapatiname Lietuvą su valdžia. O juk Lietuva taip pat verkia nuo mūsų pačių išrinktos valdžios. Aš irgi anksčiau piktinausi valdžia, kol supratau, kad lietingus orus ir prastą valdžią keikti yra beprasmiška. Turi arba susitaikyti, arba emigruoti ten, kur valdžia protingesnė ir saulės daugiau. Aš susitaikiau. Gyvenu čia ir jaučiuosi laimingas. Nė vienas ispanas taip nesidžiaugia saule kaip mes. Kai ji po dviejų savaičių lietaus išlenda iš už debesų, mums būna šventė, o jiems kasdienybė. Kodėl kalbu apie tai? Praeitą savaitę buvau Punske, kur maždaug 80 procentų gyventojų sudaro lietuviai. Alkoholio pardavimo laikas ten neribojamas, o ir gėrimų kainos 20–30 procentų mažesnės. Bet prie parduotuvių nesimato mėlynų veidų, niekas neprašinėja zlotų. Žmonės ir ten išgeria, bet ne iki žemės graibymo. Pamatys girtą einantį gatve – užjuoks kaimynai. Ir nusikalstamumo beveik nėra. Kiek lankiausi Punske, tiek mačiau, kad tame krašte knyga yra vertinama, o rašytojai gerbiami. Ten ir Dievu tikima, ir į bažnyčią einama. Nei užsieninių, nei savų žurnalų Punske niekas neplėšo. Niekas neverčia rašytojų rašyti, kad kunigaikščiai ne midų, o pieną gėrė. Vaikai skaito taip, kaip yra parašyta, ir nė vienas dėl to alkoholiku netampa. Dabar galvoju, kad mūsų begalviams cenzoriams reikės ir kai kuriuos Biblijos lapus išplėšyti, nes Viešpats su mokiniais vyną gėrė ir duoną laužė. Iki kokių absurdų prieinama. Gal jau netoli tas laikas, kai pamatęs rūkantį žmogų policininkas ims matuoti, koks atstumas nuo jo iki mokyklos ar darželio. Kiek metrų ir centimetrų iki kavinės. Praeitą savaitę naujienų agentūros pranešė, kad prie Seimo atsivėrė smegduobė. Gal tai yra įspėjimas iš aukščiau?

Tęsinį skaitykite 2018 2 07 „Utenyje“

Pas ką važiuosime į svečius?

Kiekvieną savaitę rašant įvykių apžvalgą, susidaro toks įspūdis, kad Lietuvoje vyksta nuolatinis serialų ar absurdo filmų filmavimas. Vienas tokių kino „šedevrų“ galėtų vadintis „Jasaičiai“. Nesigilinau į šio filmo scenarijų, todėl jo turinio atpasakojimas gali būti netikslus: savo karjerą baigiantis išgėręs krepšininkas ne taip pakalbėjo ir netgi ranką suspaudė savo antrai žmonai. Ši iškvietė policiją. Teisme iškelta byla. Krepšininkas gali būti nuteistas.
Kažkodėl abejoju, ar šioje šeimoje kada nors buvo meilė. Kažkodėl imu galvoti, kad gerų santykių pagrindas galėjo būti pinigai. Kai esi jaunas, meistriškumo viršūnėje, pinigai upėmis ir upeliais teka. Tada gali visas savo gražuolės žmonos užgaidas patenkinti. Tada ir meilė didžiulė. Bėgant metams meistriškumas krinta, tada ir pinigų upės ima sekti, kol pavirsta į vos sruvenantį upelį. Keisčiausia, kad senkant pinigams ima sekti ir meilės jūra. Prasideda barniai.
Taip, krepšininką reikia nubausti. Už ką? Už jaunystės klaidas. O šio pasakojimo moralas: nesusigundykite, būsimieji krepšininkai, aplink besisukiojančiomis gražuolėmis. Gyventi visada paprasčiau su vidumi gražia moterimi. Tie patys dėsniai galioja ir antrąją jaunystę išgyvenantiems verslininkams. Šis filmas nesulauks didelio pasisekimo, bet filmų apie meilę tikrai nepristigs. Koks skirtumas – „Jasaičiai“ ar „Rudokai“? Kai perskaitai, kad pagyvenęs vyras, kuris jau galėtų džiaugtis anūkais, veda beveik 30 metų jaunesnę gražuolę, atleidi vadžias vaizduotei ir tarsi kino filme matai, kaip po dvidešimties metų ši gražuolė „su meile“ keičia sauskelnes savo „mylimam vyrui“.

Tęsinį skaitykite 2018 01 31 „Utenyje“

Kas apsuks lėktuvus atgal

Šią apžvalgą norėčiau pradėti nuo džiugios žinios: praėjusių metų gruodį iš Lietuvos emigravo 2 tūkst. 835 žmonės, o imigravo 3 tūkst. 71 žmogus. Pasitelkus aritmetiką nesunku paskaičiuoti, kad gruodžio mėnesio pabaigoje šalyje buvo 236-iais žmonėmis daugiau.
Tiesa, visų metų duomenys dar liūdina. Bet atsiranda truputėlis vilties. 62,4 procento pradėjusių gyventi Lietuvoje yra lietuviai, kiti 2017 gruodį atvykusieji į mūsų šalį yra trečiųjų šalių (Ukrainos, Baltarusijos) piliečiai.
Neseniai kalbėjausi su viena į Uteną gyventi grįžusia šeima. Šeimos galva į Olandiją emigravo prieš daugiau nei devynerius metus. Ten sutiko lietuvaitę iš Kauno, sukūrė šeimą, netgi išsimokėtinai įsigijo būstą. Kol dirbo abu, viskas buvo labai gerai. Tačiau gimus vaikeliui viskas tapo kur kas sudėtingiau. Už darželį kas mėnesį teko pakloti po 600 eurų. Be to, sutrumpėjo mamos darbo valandos (reikėjo vaiką nuvežti į darželį ir jį iš ten pasiimti). Kaip žinoma, daugiausia pinigų emigrantai uždirba dirbdami viršvalandžius ir švenčių dienomis. Pora paskaičiavo, kad, gaudami 600 eurų į rankas, Lietuvoje jie gyventų ne blogiau.
Beje, dėl viršvalandžių. Visą laiką galvojau, kodėl Lietuvos darbdaviai nenori leisti darbuotojams dirbti viršvalandžių. Atsakymą gavau visai neseniai kalbėdamasis su vienu Utenos verslininku: įtemptai dirbdami 8 valandas žmonės pavargsta. Dirbant viršvalandžius krinta darbo našumas ir kokybė. Buvusi „Utenos trikotažo“ darbuotoja tai patvirtino: kai dirbdavo viršvalandžius, o apmokėjimas buvo vienetinis, žmonės padarydavo perpus mažiau.

Tęsinį skaitykite 2018 01 24 „Utenyje“

Čia jau ne mums linksma – čia pasaulis juokiasi

Sakoma, kad Lietuvoje nėra gerų humoro laidų, neįmanoma sukurti siaubo filmų. Netiesa. Vienas skaitytojas yra sakęs, kad išėjęs į pensiją pradėjo žiūrėti Seimo posėdžių transliacijas. „Prisijuokiu iki nukritimo“, – pasakojo žmogus. Ir iš tikrųjų. Visa bėda, kad tie serialai trunka pernelyg ilgai, o tada jau darosi liūdna. Dėkui Dievui, viena laida, kurios pagrindinis veikėjas buvo K. Pūkas, baigėsi – Seimo narys atsistatydino. Bet prieš tai buvo ištransliuota visa gašlūno istorija, kaip jis vykdė padėjėjos atranką. Padėjėjos atrankos procesas buvo toks įdomus, kad prieš jį galėtų nublankti aktorių ar modelių atrankos. Neįdomu pasidarė tada, kai K. Pūko bylą ėmė nagrinėti Konstitucinis Teismas. Daugumai Seimo narių buvo neaišku, ar K. Pūkas pažeidė kažkokias normas. Panašių dalykų Seime būta ir anksčiau. Prisiminkime S. Stomos atvejį. Linksma pasidarė, kai K. Pūkas ėmė išsisukinėti: susirgo, bandė išeiti tėvystės atostogų. Negali nepritarti D. Šakalienei – K. Pūkas iš Seimo išėjo per vėlai. Apkalta neįvyko – K. Pūkas po kitų rinkimų vėl galės prisiekti Seime. Tai jau būtų linksma!

Tęsinį skaitykite 2017 01 17 „Utenyje“

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas