Mūsų gyvenimo spalvos

Graži šventė – Lietuvos valstybės šimtmetis. Turėtume būti laimingi, kad gyvename šiuo laiku, kad esame laisvi. Šimtas metų valstybės gyvenime – viena akimirka. Nei tauta, nei valstybė nesusiformuoja per šimtą metų. Kažkodėl kalbėdami apie valstybingumo šimtmetį imame ir pamirštame, kad Lietuvos istorija siekia kur kas giliau, kur kas toliau. Kalbėdami apie šimtmetį, kurio pusę sudaro sovietinė okupacija, tarsi nuvertiname valstybę. Nepamirškime, kad mūsų valstybė buvo nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Kad jos istorijos kelyje buvo Žalgirio ir kiti svarbūs mūšiai. Buvo Mindaugas, buvo Vytautas ir kiti mūsų valstybei svarbūs žmonės.

Smetoninėje Lietuvoje taip pat nebuvo išskirtinių sąlygų vaikams
auginti, tačiau vaikai buvo gimdomi. Dauguma žmonių vargo, bet vaikai
užaugo dori Lietuvos piliečiai.

Na, gerai. Švęskime šimtmetį. Bet švęsdami nepamirškime apie šios dienos grėsmes. Pagrindinė šių dienų grėsmė yra ne prarasti nepriklausomybę, o visai išnykti. Tai, kad šeimos nebenori gimdyti vaikų, yra daugiau negu baisu. Galima bandyti teisintis atsakomybe – aš neturiu sąlygų užauginti daugiau vaikų, jei noriu suteikti jiems deramą išsilavinimą, užtikrinti sočią ir laimingą vaikystę. Smetoninėje Lietuvoje taip pat nebuvo išskirtinių sąlygų vaikams auginti, tačiau vaikai buvo gimdomi. Dauguma žmonių vargo, bet vaikai užaugo dori Lietuvos piliečiai. Nekalbu apie šių dienų asocialias šeimas, tačiau kokios normalios šeimos šiandien augina 3 ar daugiau vaikų? Daugiausiai inteligentų šeimos.

Tęsinį skaitykite 2018 02 14 „Utenyje“