Vytautas Kazela
Kartu su popiežiumi į Lietuvą atskrido ruduo. Penktadienį dar buvo 27 laipsniai šilumos. O šeštadienį jau perpus mažiau. Tačiau Katedros aikštėje ir aplinkinėse gatvelėse popiežiaus Pranciškaus sutikti atėjusių žmonių šiluma sušildė žvarbią dieną ir suteikė viltį. Bažnyčia Lietuvoje dar gyva ir tikėjimas gyvas. Esame maža šalis, bet jau antras popiežius per neilgą laikotarpį atvyksta pas mus. Yra ir didesnių šalių, apskritai nemačiusių popiežiaus. Tai reiškia, kad Dievas globoja Lietuvą. Jis siunčia savo vietininką žemėje, kad suteiktų mums jėgų, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, sutelktų Bažnyčią. Bažnyčios kritikai meta paskutinį argumentą – kunigų pedofiliją. Bet kuo čia dėtas dabartinis popiežius ir Lietuvos kunigai? Daugeliui popiežius Pranciškus yra nepatogus. Jis ne keikia ir grūmoja, o kviečia mylėti. Popiežius, kuris šypsodamasis ragina atrasti tikėjimo džiaugsmą, o ne smerkia mūsų klaidas. Popiežius, kuris asmeniniu pavyzdžiu moko atsisakyti besaikės prabangos ir lieka su vargstančia ir kenčiančia žmonijos dalimi. Jis nuplauna kojas pabėgėliams ir kviečia juos priimti. Jis neskelbia kryžiaus karų, jis kviečia mus būti gailestingus.
Tęsinį skaitykite 2018 09 26 „Utenyje“
