utenis 11

Friday, February 23, 2018

Vasario 4-ąją minima Pasaulinė kovos su vėžiu diena kviečia atkreipti dėmesį į vėžio profilaktikos ir ankstyvosios diagnostikos svarbą. Tačiau tiems, kurie jau išgirdo sunkią diagnozę, svarbu ne tik gydymas ir vaistai, bet ir psichologinė pagalba, artimųjų parama, visuomenės supratimas. Specialistai ir vėžį įveikę žmonės pažymi, kad didžiausia klaida, kurią daro aplinkiniai, yra gailestis. Jo ligoniams tikrai nereikia.

Eglė Mėlinauskienė, sunkiomis ligomis sergantiems vaikams padedančios organizacijos „Mamų unija“ įkūrėja ir vadovė, pati žinanti, ką reiškia skaudi vėžio diagnozė, sako, kad sužinojęs apie ligą žmogus pajunta labai daug emocijų: nuo sumišimo iki baimės.
„Labai aiškiai pajunti, kad rytoj tavęs gali nebūti, pajunti savo laikinumą. Kažkurį laiką visai jokių minčių nebūna, tik beviltiškas blaškymasis. Po to pradedi galvoti, pykti. Baisiausia yra nežinoti, kas su tavimi bus rytoj, nežinoti, koks gydymas, kas laukia tavo šeimos“, – sako E. Mėlinauskienė.
Pasak jos, šiame etape svarbus ir aiškumas, ir visuomenės bei artimųjų palaikymas, supratimas. Tačiau neretai žmonės nežino, kaip elgtis, rodo gailestį. „Gailėdamas tarsi sutapatini žmogų su liga, sumenkini jo gebėjimą lipti į viršų. Labiau padrąsinimo reikia nei gailesčio. Reikia stiprių žmonių, į kuriuos ligonis galėtų kabintis“, – sako E. Mėlinauskienė.
Medicinos mokslų daktarė gydytoja vaikų hematologė Sonata Šaulytė-Trakymienė taip pat atkreipia dėmesį, kad gailestis gana natūrali emocija ir ją nuslėpti sunku, tačiau vis tik geriau jos neparodyti. „Bendraudami su ligoniu pabrėžkite, kad jis yra kovotojas ir kad su jūsų pagalba jis ligą įveiks. Jokiu būdų nenutraukite su juo bendravimo ir nebijokite kontakto su tuo žmogumi. Jis yra lygiai toks pat, kaip ir jūs“, – pataria gydytoja.

Nuo gydytojo iki namų
Parama ir supratimas išgirdusiems diagnozę yra svarbus nuo pat pirmos akimirkos, nuo gydytojų žodžių. S. Šaulytė-Trakymienė sako, kad, išgirdus diagnozę, tiek paciento, tiek šeimos narių emocijos būna įvairios: nuo ašarų, liūdesio iki pykčio ir nesupratimo. „Dažnai pacientas klausia, kodėl jam taip nutiko, juk jis viską gyvenime darė teisingai. Kiti nori sukelti visą pasaulį ant kojų ir padaryti viską, kas yra įmanoma. Tai yra labai normali reakcija, nes žmogus supranta, kad jo gyvenimas dabar yra ne tik gydytojų, bet ir jo paties rankose“, – pabrėžia gydytoja.
Ji pripažįsta, kad neretai sergantiesiems ir jų šeimos nariams tą akimirką tenka pabūti psichologe, panešant diagnozę tą pačią kalbą tenka pakartoti net ir kelis kartus bei atsakyti į pačius įvairiausius klausimus. Norėdami sušvelninti situaciją, gydytojai diagnozę stengiasi pranešti ne oficialioje aplinkoje, kurioje skamba telefonai ar vaikšto pašaliniai asmenys. Tokiam pokalbiui būtina pasirinkti kiek privatesnę vietą.
„Eurovaistinės“ farmacininkė Rūta Sudikienė, dirbanti Santaros klinikose, atkreipia dėmesį, kad neretai į jų vaistinę ateina žmonės, kurie nesenai išgirdo diagnozę. Vaistinės darbuotojai žino, kad atėjusiam žmogui reikia ne tik sveikatos specialisto, bet ir žmogaus, kuris galėtų jį palaikyti morališkai. „Sunkiai sergantys pacientai bei jų artimieji atėję drąsiai sako, kad nori pasiguosti, kartais tiesiog išsikalbėti, suprasti, kad yra palaikomi aplinkinių. Dažnai kartu išgėrus puodelį arbatos, pakalbėjus, žmogui tampa geriau“, – sako farmacininkė.
Jos teigimu, tiek specialistams, tiek aplinkiniams bendraujant su sergančiu žmogumi svarbu būti sąžiningiems, palaikyti, išklausyti, bet nereikia pulti perdėtai rūpintis, lepinti ar elgtis kaip su bejėgiu. Svarbu leisti žmogui suprasti, kad liga ir gydymas jokiu būdu nėra bausmė už kažką, žmogus nėra dėl to kaltas.

Kalbėjimas padeda sveikti
Pastebima, kad visuomenė per pastaruosius dešimt metų jau pasikeitė, rečiau susiduriama su keista reakcija į sergančiuosius vėžiu, drąsiau jaučiasi ir patys ligoniai. Pasak E. Mėlinauskienės, prieš dešimtmetį besigydantys paaugliai ir vaikai, ypač mergaitės, labai dažnai prašydavo perukų, kuriais slėpdavo dėl gydymo prarastus plaukus, nes buvo bijoma visuomenės reakcijos. Dabar tai labai retas atvejis.
„Aš pasirinkau viešumo kelią ir tuo metu buvai viena pirmųjų, kuri pradėjo drąsiai kalbėti apie ligą, kad yra tokia problema, su kuria turiu susidoroti. Tai buvo savigyda. Tai padėjo ir man pačiai gyti, ir daugeliui kitų žmonių. Gydymas labai priklauso nuo psichologinės būsenos, jei pats save „nurašai“, sveikti labai sunku“, – sako „Mamų unijos“ vadovė.
Pasak jos, Lietuvoje dar trūksta vientisos sistemos, kuri nuo pat pradžios, nuo diagnozės paskelbimo, žmogų ir visą šeimą vestų pagalbos keliu, nukreiptų ten, kur reikia. Didele dalimi tokią pagalbą dabar suteikia tiek su vaikais, tiek ir su suaugusiais dirbantys paramos ir labdaros fondai, asociacijos ir su liga susidūrusių žmonių viešai išsakomos patirtys.

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas