utenis 11

Wednesday, June 26, 2019

Projektas „Paribio istorijos“

Rasa MILERYTĖ

Ramunei (vardas pakeistas) šiandien 47-eri, moteris džiaugiasi keturiais vaikais ir anūke, turi daug pomėgių, yra aktyvi ir myli save bei gyvenimą. Kad atsidurtų ten, kur yra šiandien, turėjo nueiti ilgą kelią: alkoholikas tėvas, nepagrįstai griežta mama, geriantis ir smurtaujantis sutuoktinis, menka savivertė, baimė imtis atsakomybės ir kažką keisti, sudėtingi santykiai su vaikais... Ramunė yra SAV – suaugęs alkoholikų vaikas. Ji sutiko pasidalyti savo gyvenimo istorija ir papasakoti, koks buvo (ir vis dar yra) jos gijimo kelias.

Pažymėta nemeilės žyme
Ramunė augo disfunkcinėje šeimoje: tėvas gėrė, o mama dukrai buvo nepagrįstai griežta, meilę rodė jaunesniajai seseriai, o Ramunei negailėjo skaudžių žodžių. Pasak Ramunės, daug didesnės žaizdos sieloje vėrėsi būtent dėl mamos įtakos. „Aš nuo vaikystės buvau apkūni ir mama visada šantažuodavo: tu stora, tu negraži, tu šiokia, tu anokia. Tai įvarė labai daug kompleksų. Būdavo, mama nuperka saldainių sesei, o man neperka, pasakiusi, kad aš stora“, – skaudžius mamos žodžius mena Ramunė.
Mamos sukelta baimė moterį lydėjo ilgai, net suaugusi nesugebėjo atsikratyti jos įtakos. „Ji visą gyvenimą vadovavo. Atvažiavusi į svečius perplaudavo lėkštes, apžiūrėdavo spintą, o aš bijojau jai prieštarauti. Bijodavau jos kaip ir vaikystėje. Net jos žvilgsnis keldavo baimę. Ji buvo labai pedantiška, ir vienu metu aš buvau tapusi tokia pat kaip ji.“
Vaikystėje Ramunei nepaprastai trūko mamos meilės. Moteris įsitikinusi, kad jei mama būtų auklėjusi su meile, labiau apgalvodavusi žodžius, būtų pavykę išvengti daugelio psichologinių traumų.
Kiek kitokia situacija buvo su tėčiu. „Jis mane mylėjo tokią, kokia esu“, – sako pašnekovė. Deja, toji meilė buvo panaši į punktyrinę liniją, kurios brūkšneliai cikliškai nutrūksta. Pirmadienį–penktadienį tėtis būdavo rūpestingas, noriai bendraudavo, domėjosi dukra, o penktadieniui einant į pabaigą šeimos vietą užimdavo alkoholis. „Tėtis mane mylėjo penkias dienas per savaitę, o dvi dienas nekęsdavo“, – apibendrina Ramunė.
Tėčiui užgėrus, prasidėdavo konfliktai, grasinimai ir mamai su dukromis tekdavo bėgti iš namų. Pragariški savaitgaliai prilygdavo ištisiems mėnesiams, ir penkios meilės dienos nublankdavo.

Nuo vilko ant meškos
Didžiausia Ramunės svajonė buvo ištrūkti iš tėvų namų, pabėgti nuo geriančio tėvo ir psichologiškai smurtaujančios motinos. Mama neketino skirtis, tėvas niekad nebandė gydytis nuo priklausomybės, tad vilties, kad situacija šeimoje pagerės, nebuvo.
Ir štai Ramunės gyvenime atsirado vyras. Moteris atvira: „Žinojau, jog jis truputį vartoja, bet galvojau, kad esu jauna, graži ir tikrai padarysiu taip, kad jis atsisakys alkoholio ir mūsų gyvenimas bus labai gražus.“ O ir mama skatino: „Tekėk, nes jei liksi senmerge, man bus gėda.“ Deja, svajonė neišsipildė. Praktikoje dažnai pasitaiko, kad augusieji disfunkcinėse šeimose atkartoja vaikystėje matytą šeimos modelį: Ramunė nebuvo išimtis.
Vyro išgėrinėjimai dažnėjo, girtas tapdavo vis agresyvesnis, ir Ramunei, kaip kadaise jos mamai, tekdavo bėgti iš namų.
Per septyniolika santuokos metų šeimoje buvo visko: psichologinio ir fizinio smurto, konfliktų ir gražių akimirkų, Ramunė neslepia, kad vienu metu ir pati vartojo alkoholį.
Tiesa, sykį šeimoje sužibo viltis. Vyras pradėjo lankyti AA (anoniminių alkoholikų) grupę ir maždaug metus namuose buvo ramu. Atrodė, kad viskas susitvarkys, sutuoktiniai nusprendė susilaukti dar vieno vaiko. Bet kai Ramunė išvažiavo gimdyti, vyras vėl užgėrė, ir visos viltys žlugo.

Vyrui alkoholis buvo svarbiau nei šeima
Ramunė buvo gera žmona ir vyru rūpinosi kaip įmanydama. Dėl to dažnai kentėdavo vaikai: kol vyras kirsdavo skanų kepsnį, vaikams tekdavo tenkintis paprasčiausia koše. Tada Ramunė galvojo, kad tokia ir yra meilė: kęsti, aukotis, atiduoti viską, ką turi. Šiandien jos mąstymas pasikeitęs: „Dabar suprantu, kad negaliu valdyti kito žmogaus, kad turiu žiūrėti tik savo gyvenimo. Nereikia painioti gailesčio su meile. Aš visada painiojau. Galvodavau, kad be manęs jis prapuls. Tapau tokia, kaip mano mama, kuri tėčiui ir valgyt paduodavo, ir šlepetes atnešdavo, ir kojines sudėliodavo. Net nesupratau, kad pati neturiu jokių norų ir pataikauju vyrui, kad jis mane pamiltų.“
Apie nesantaiką šeimoje Ramunė papasakodavo mamai, bet ši skatino kentėti. Moteris patarimo klausė ne vieno kunigo – jaunesni patardavo skirtis, o vyresniems atrodė, kad reikia išsaugoti šeimą. Nors žodis „šeima“ jau seniai buvo tapęs bereikšme sąvoka, Ramunė vis nesiryžo nutraukti santuokos.
Galima sakyti, kad sprendimą jai atsiuntė Dievas, kuriuo šiandien moteris kliaujasi. „Kartą ėjau iš bažnyčios visa apsiverkusi, ir mane užkalbino nepažįstama močiutė, paklausė, kas yra, kodėl verkiu, – prisimena Ramunė. – Viską jai papasakojau. O ji man ir sako: turi vaikus, grįžus namo susodink visus ir pasikalbėkit apie tai, jei vyras bus blaivus, ir jį pasisodink. Taip ir padariau. Pasikalbėjom ir vyras pasakė, kad alkoholis jam svarbiau už šeimą. Vaikams turėjo būti labai skaudu. Šiandien mes kalbamės apie tai ir vaikai žino, kad alkoholizmas yra liga, kuri su žmogumi padaro baisių dalykų, bet tie vyro žodžiai vis tiek yra skaudūs. Viena dukra šiek tiek bendrauja su tėvu, kiti vaikai nenori.“
Santuokoje moteris išgyveno septyniolika metų.
Ramunė kartais pasikalba su buvusiu vyru, tačiau jis neprisideda prie vaikų auklėjimo: nei finansiškai, nei emociniu palaikymu.
Ką šiandien Ramunė patartų jos situacijoje atsidūrusioms moterims? Kuo greičiau išsiskirti, ieškoti pagalbos, nekentėti smurto, nes tokio gyvenimo žymės lieka ilgam, be to, kenčia ir vaikai.

Padariniai išliko ilgam
Ramunė pasakoja niekada neturėjusi savo nuomonės, bijodavusi prisiimti atsakomybę, bijodavusi autoritetų (pvz., mamos). „Visada buvau pelė“, – taip apibūdina savo gyvenimą. Jai būdavo baisu kalbėti viešai, atsidurti didelėje minioje.
Visą laiką atrodė, kad, nutraukus siūlą, viskas pasikeis savaime. Išeis iš tėvų namų – ir gyvenimas bus gražus, išsiskirs su vyru – ir viskas susitvarkys.
Šiandien moteris jau supranta, kad žaizdos gyja lėtai. „Išsiskirti dar nereiškia, kad iškart viskas pasikeis. Nebematysi to žmogaus, bet skauduliai vis tiek liks, – samprotauja Ramunė. – Kaip ir iš tėvų namų išėjus niekas nepasikeitė. Bijojau mamos, vengiau lankyti tėvą, nes buvo negera matyti jį girtą. Ir po skyrybų dar labai ilgai savęs nemylėjau, nesugebėjau priimti savęs kaip mamos. Nemokėjau išklausyti vaikų, neturėjau tam kantrybės. Pykau, kad kitiems žmonės daug geriau gyvenime sekasi. Norėjau, kad kas nors kitas viską sutvarkytų. Yra daug kompleksų, kuriuos reikia nugalėti, bet kiekvieną dieną mano gyvenime kažkas keičiasi. Aš dabar žinau, kad prie kiekvienos problemos, prie kiekvienos situacijos turiu prieiti ramiai. O anksčiau tik nuolat skubėdavau. Kitas dalykas – vaikystėj aš pradėdavau ir niekada nepabaigdavau to, ką pradėdavau, nes man pritrūkdavo drąsos, pritrūkdavo ryžto, o šiandien jau moku: jei pradėjai, turi pabaigt. Aš galvodavau, kad viskas pasidarys savaime. O juk niekas nepasidaro savaime. Reikia įdėti labai daug pastangų ir noro.“

Sveikti pradėjo savipagalbos grupėse
Dar gyvendama santuokoje Ramunė pradėjo lankyti Al-Anon savipagalbos grupę. Al-Anon – tai alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija. Vėliau prisijungė prie SAV – suaugusių alkoholikų vaikų grupės. Čia prasidėjo sveikimo procesas. „Sunkiausia buvo pamilti save, – prisimena Ramunė, – nes visada buvau apkūni, jaučiausi negraži. Kai pradėjau lankyti šias programas, pradėjau galvoti: jei Dievas mane sukūrė, tai jis mane sukūrė gražią, ir jei jis man davė tą svorį, tai taip ir turi būt, ir aš turiu mylėt save tokią, kokia esu. Žinoma, kad tai suprasčiau, reikėjo labai daug darbo. Būdama Al-Anone uždavinėjau daug klausimų ir ieškojau atsakymų. Po truputį ėmiau suprasti, kad reikia gyventi dėl vaikų, kad reikia kažką daryti, nes ir jiems, ir man jau gresia pavojus. O SAV grupėje supratau, kad tai, kas vyko vaikystėje, ateina ir į mūsų, kaip suaugusių žmonių, gyvenimus.“
Lankydama grupių užsiėmimus Ramunė išmoko atleisti ir nesmerkti, suprato, kad tėvai ją augino taip, kaip mokėjo, o į patirtus sunkumus dabar jį žiūri kaip į patirtį, iš kurios galima pasisemti stiprybės. „Šiandien žinau, kad viskas, kas įvyko mano gyvenime, įvyko taip, kaip turėjo įvykti, ir tie sunkumai mane užgrūdino ir parodė, kad aš savo patirtimi galiu tarnauti kitiems žmonėms, o dalydamasi tuo, ką savyje sukaupiau, pati stiprėju. Išbudinau savo vidinį vaiką, atradau naujų hobių. Labai mėgstu siūti, pradėjau gaminti žaislus ir realizuoti save. Išmokau džiaugtis gyvenimu. Esu laiminga, o tai nepriklauso nuo esamų situacijų. Ir būna tokių momentų, kad ir pati savim stebiuosi: negi čia aš, negi aš galiu būti tokia drąsi, tokia išsilaisvinusi? O geriausia, ką patyriau tose grupėse, yra tai, jog radau asmeninį ryšį su Dievu. Taip pat išmokau būti mama, galiu kalbėtis su savo vaikas, turiu kantrybės jų klausytis, išmokau išgirsti. Dabar mūsų santykiai kuriami ramioje aplinkoje. Žinoma, ne viskas išeina tobulai, bet viskas labai pasikeitė. Ir vaikai sako, kad aš labai pasikeitusi.“

SAV grupė pradeda veikti Utenoje
Nuo rugsėjo 29 dienos SAV susitikimai vyksta Utenoje. Jei augote disfunkcinėje šeimoje, jei vienas iš tėvų arba abu gėrė ir jaučiate, kad neigiamos vaikystės patirtys daro įtaką dabartiniam jūsų gyvenimui, galite prisijungti prie grupės. Esate laukiami kiekvieną šeštadienį 16.30 val. Dievo Apvaizdos bažnyčios klebonijoje, Aušros g. 78.
Ramunė priduria: „Kas įdomiausia, gali ateiti ir tie, kurių tėvai buvo mokytojai ir karininkai. Man atrodydavo, kad ten problemų nėra, bet teko girdėti tokį liudijimą, kad mama buvo mokytoja ir dukros labai nukentėjo nuo jos.“
Susitikimų metu, kaip pasakoja Ramunė, pasirenkama tema ir dalijamasi patirtimi. Temos kaskart skirtingos, o kartais galima kalbėti ir visai be temos – apie tai, kas šiandien skauda: „Grupėje nedalijam patarimų. Tik išklausom tą žmogų, nes labai svarbu yra išklausyti ir nepertraukti. Man labai sunku būdavo klausyti, aš visada buvau tokia gudri ir protinga, man norėdavosi duoti patarimus. Ši programa išmokė, kad reikia leisti žmogui išsisakyti, neteisti, nekritikuoti, nesmerkti. Supratau, kad kiekvienas žmogus vienodai svarbus Dievo akyse. Ir jei jis kažką daro ne taip kaip aš, tai nereiškia, kad daro blogai.“
Pašnekovė pabrėžia, kad grupės nariai turi laikytis anonimiškumo principo: nepasakoti apie tai, kas lanko grupę ir kokiomis nuoskaudomis dalijasi.
Grupėje vykdoma 12 žingsnių programa, labai panaši į AA dvylikos žingsnių programą, galima dirbti su globėju. Ramunės įsitikinimu, sveikti labai padeda Dievo galia: „Sveikimo procesas vyksta su stebuklinga Dievo galia. Man reikėjo pačiai suvokti, kad mano tėvas, kuris mane iš tiesų myli, yra danguje. Jis mane sukūrė, bet panaudojo mano tėvus kaip indą, kad aš ateičiau į gyvenimą. O dalijimasis patirtimi padeda tuo, kad pamatai, jog nesi vienas toks.“ logo spaudos remimo fondas2

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Verslininkas giriasi savo kaimynui:
– Kai prieš 20 metų pradėjau karjerą, turėjau tik dvi tuščias kišenes. Šiandien turiu milijoną.
– Dėl Dievo meilės, kam jums tiek kišenių!
***
Liaudis: „Vėl viskas pabrango! Devynis kailius nuo manęs lupi.“
Valstybė: „O kurių galų tau devyni kailiai?! Vieno užteks.“
***
– Atleiskite, ar jūsų šuo turi giminės medį?
– Tikrai taip. Antras medis nuo bandelių kepyklėlės.
***
Vyriškis skambina draugui: „Aš ką tik grįžau iš žvejybos.“ – „Ir ką pagavai?“ – „Žmoną su meilužiu.“

 

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas