utenis 11

Wednesday, June 26, 2019

Projektas „Paribio istorijos“

Genovaitė ŠNUROVA

Vaiva LEIŠIENĖ

Senoliai buvo įsitikinę (matyt, turėjo tam pagrindą), kad Aukščiausiasis kiekvienam ant pečių uždeda išbandymų kryželį. Jei mato, kad lengvai jį neši, parūpina sunkesnį. Jei ir tą sugebi panešti, parenka dar sunkesnį ir stebi, ką su juo darysi: bandysi nusimesti ar kantriai neši jį toliau. Jei mato, kad klumpi, kad nuo naštos linksta keliai, naštą palengvina arba visai nuima nuo pečių. Užtat jeigu mato, kad neši, nesvarbu, kad sukandęs dantis, tai dar ir prideda, tarsi norėdamas patikrinti žmogaus galimybių ribas...
Lemtis Onutę Palubinskienę nutarė išbandyti dar paauglystėje. Tik nežinia, kodėl ant jaunų ir dar labai gležnų petelių pirmuoju bandymu uždėjo patį sunkiausią kryžių – tėvų netekties. Kitaip sakant – našlaitės kryžių. Tėtį vėžys sugraužė per porą mėnesių, o tokia pačia liga susirgusi motina, prieš tai slaugiusi didžiausius skausmus kentusį vyrą, nutarė nesigalynėti su liga... Per nepilnus metus Onutė neteko abiejų tėvų. O jai tebuvo vos septyniolika...

Svajones teko pamiršti

Onutė turėjo vienintelę svajonę – mokytis režisūros. Su džiaugsmu kibusi į išsvajotos profesijos mokslus, tegalėjo pasimokyti tik vos dvi savaites. Dar nė pilnametystės nesulaukusi mergina, netekusi abiejų tėvų, neteko ir materialinio pagrindo. Kitaip sakant, žemė išslydo iš po kojų...
Supratusi, kad svajonė sudužo į smulkius šipulius, kad niekas kitas ja nepasirūpins, kad nenugyvens jai skirto gyvenimo, mergina pradėjo dirbti. Juk reikėjo kažkaip pragyventi. Jau dirbdama, neakivaizdiniu būdu baigė Maskvos kooperacijos institutą (Vilniaus filialą), įgijo nieko bendro su režisūra neturinčią buhalterio-ekonomisto profesiją, bet visada norėjo būti scenoje. Užpalių kultūros namų dramos būrelis, ko gero, buvo vienintelė atgaiva meniškos sielos moteriai – čia ji galėjo įsijausti į pačius įvairiausius vaidmenis, išgyventi pačius tauriausius herojų jausmus.
Onutė niekada neieškojo, kur geriau, – Užpaliai taip ir liko vienintele jos gyvenimo stotele, pačiu svarbiausiu uostu, padėjusiu atlaikyti visus likimo siųstus išbandymus. Čia ją ir meilė aplankė, čia ir dukra gimė, čia sutikta daug gerų žmonių, padėjusių tada, kai buvo sunkiausia. Dešimtmečiams nusiridenus į istorijos pakalnę, čia ir našle, ir uošve, ir močiute tapo...

Lemtis nepamiršo

Amžiaus rykšte vadinama liga – vėžys– įsisukusi ir į kitų žmonių gyvenimus, ne vieną susirgusiojo artimąjį parklupdžiusi prie kapo duobės, po keleto dešimtmečių sugrįžo į Onutės namus. Moteris atvirai pasakojo apie tai, kad, pajutusi, jog kažkas negero vyksta jos organizme, kreipėsi į medikus. Jie siuntinėjo vienas pas kitą, bet ligos nerado. Visi pasakydavo tą patį – sveika.
Bet Onutė sveika nesijautė. Kartkartėmis vis lankėsi pas gydytojus, pasakojo jiems apie savo negalavimus, o jie kartojo tą patį – sveika.
Iš dalies moterį džiugino tokios medikų išvados (kas gi nenori būti sveikas), bet sveikatos nebuvo. Nesiliaujantys skausmai sakyte sakė – nenuleisk rankų, ieškok ligos. Ji ir ieškojo, bet ir toliau buvo siuntinėjama „nuo Einošiaus pas Kaipošių“, o išvada nesikeitė – sveika. Neva ieškai, ko nepametusi.
Po keleto metų Onutė kreipėsi į visai kitos srities gydytoją – į echoskopuotoją, kuris irgi pasakė, kad „iš jo pusės“ ji esanti sveika. Moteris neatlyžo. Ji jau netgi nebeprašė, o tiesiog maldavo gydytoją echoskopu „pasižiūrėti“ į jos nurodytą vietą. Gydytojas labai ilgai atsikalbinėjo, sakė, kad negali „lįsti į ne savo sritį“, bet galiausiai pasidavė moters prašymui. Rezultatas trenkė lyg perkūnas saulėtą dieną – vėžys, ketvirta stadija...
Tada visi gydytojai, pas kuriuos moteris daug metų lankėsi, „pamatė“ ir patvirtino diagnozę – tikrai vėžys...
Onutė ir šiandien nenori prisiminti visų onkologiniams ligoniams skirtų procedūrų ir savijautos po jų, bet pergale prieš nepagydomą ligą tikrai džiaugiasi – liga nugalėta, tai ko daugiau begali norėti. Apie savo ligą ji kalba ramiai, tarsi tai būtų buvusi pati paprasčiausia sloga. „O ką pakeisi, jei nuolat apie ją galvosi, liesi ašaras ar nesiliausi savęs graužti klausimais: kodėl būtent man taip atsitiko, kodėl būtent dabar, kodėl, kodėl... Kiek skirta, tiek gyvensi. Ir nė dienos trumpiau ar ilgiau,– įsitikinusi O. Palubinskienė. – Reikia gyventi įprastinį gyvenimą ir ne apie mirtį galvoti, o užsiimti širdžiai miela veikla. Tada visos ligos išbėgios... “

Paveikslai, gėlės, suvenyrai

Onutė namuose nesėdi be užsiėmimo. Ant sienų prikabinta jos tapytų paveikslų, visa „oranžerija“ iš organzos (toks audinys) „išaugintų“ įvairiaspalvių gėlių žiedelių, iš jos namų iškeliavusių netgi į tolimas šalis. Tūkstančiai tokių mažų šedevriukų sukurta ir tai toli gražu negalutinis skaičius.
Kai pajunta, jog mintys dėliojasi į posmus, ima į rankas rašiklį ir užrašo. O prieš keletą metų, kai šventė savo septyniasdešimtmetį, moterį nustebino dukros Inos staigmena – nemačiomis surankiojusi motinos eilėraščius sudėjo juos į knygelę...
Jaunimas, ko gero, net nežino, kas tai yra džiuto maišai ir kam jie reikalingi. Tik vyresnės kartos žmonės prisimena, kaip jie praversdavo per bulviakasį. O kai atsirado gerokai lengvesnių, bet ganėtinai stiprių maišų, džiuto maišus visi pamiršo. Gal ir turi kur nors užmetę ūkio pastatėliuose, bet jie palikti tik, ko gero, pelių gūžtoms susisukti...
Užtat Onutei netgi džiuto maišai – puiki kūrybinė medžiaga. Išplauna juos, sutvarko, susikarpo reikiamo dydžio gabaliukais ir... suraito iš jų rožių žiedus. O tada... O tada matytumėte, kaip jie panaudojami... Jei ji pati nebūtų pasakiusi, niekaip nebūčiai įtarusi, kad jos rankų darbo meniškiems kūrinėliams panaudoti tokie daiktai, kuriuos kiti, nė nesusimąstydami, išmeta į šiukšliadėžę (skardinės nuo šunų, kačių ėdalo, įvairios pakuotės ar talpos nuo skalbimo priemonių). Moteris juos apvynioja storoku siūlu ar plona virvele, o ant jų pritaiso puokštelę rožių žiedų. Žiūri ir neatsistebi išradingumu.
„Jei būtų tik rankos užimtos, tai mintys visur skrajotų. Gal tada ir apie blogiausius dalykus nuolat galvotum. O kai ir galva nuolat prikimšta visokiausių idėjų, apie nieką kitą galvoti negali“, – įsitikinusi užpališkė.

Reikia tikėti

Deja, liga dar kartą priminė apie save. Vėl jaudulys, vėl savotiška sumaištis. Neprarasti sveikos nuovokos nelengva, tačiau moteris pavydėtinai rami – sodina daržoves, džiaugiasi aplink namus augančių gėlių žydėjimu ir yra tvirtai įsitikinusi, kad liga ir šį kartą bus priversta trauktis. Optimizmas tikrai nugalės, nes kitaip ir negali būti...
Visada reikia tikėti žmogaus pergale prieš ligą. Netgi tada, kai nusivili, kai pritrūksta jėgų. Tik tvirtai tikintiems gera baigtimi gyvenimas dovanoja tai, apie ką svajoji.
Nuo Užpalių iki Vyžuonų nėra ir dešimties kilometrų. Čia gyvena kita moteris, serganti ta pačia liga. Bet tai jau kita istorija...

Aš sergu, bet tai nėra nuosprendis mano gyvenimui

Pasakojimą apie save Galina Zazajeva pradeda šiek tiek neįprastai – kalba apie gražų Vyžuonų miestelį, apie gatvelę, į kurią prieš šešiolika metų, pardavę butą Utenoje, atvažiavo su vyru Vladimiru. Jau tuomet pamatė, kad ne tik miestelis gražus – čia gyvena ir geri žmonės. Tačiau kad kaimynai mieli, nepaprastai nuoširdūs, paslaugūs, pajuto tada, kai sužinojo, jog serga onkologine liga. Tuomet moteris suprato, kad ne savi, o kaimynai greičiau išties pagalbos ranką, juolab kad visi jos giminaičiai gyvena toli.
Žinia apie ligą moterį užklupo netikėtai. Nieko neįtardama Galina nuėjo pas gydytoją Beatą Naumkinienę recepto vaistams. Tačiau rūpestinga gydytoja ne tik receptą išrašė, bet ir pasiūlė pagal programą atlikti mamografinę krūtų patikrą. „Sutikau, – prisimena Galina, – prieš porą metų balandžio 4 dieną man buvo atliktas tyrimas, po kurio iš gydytojos Janės Onos Palskienės išgirdau žinią, kad teks važiuoti į Vilnių, į onkologinę ligoninę. Mane ištiko šokas, puoliau į ašaras dar nespėjusi išeiti iš kabineto. Bet gal Dievas man pasiuntė mano gydytoją (aš esu astmatikė) pulmonologę Violetą Griškevičienę. Girdžiu jos nuoširdų klausimą: „Galina, kas atsitiko?“, o žodžio ištarti negaliu. Tik medicininius dokumentus jai ištiesiau... Ir įsivaizduokite – po penkių dienų jau buvau Vilniuje Nacionaliniame vėžio institute pas nuostabų gydytoją Saulių Bružą. Tai V. Griškevičienė mane užregistravo. Iškart buvo atlikti kraujo tyrimai.“

Išgirdus šią žinią, viskas apsiverčia aukštyn kojomis

Vėžys – viena klastingiausių ir pavojingiausių šio amžiaus ligų. Kasmet Lietuvoje šią diagnozę išgirsta daugiau nei 17000 žmonių. Nors sergamumas dažnesnis tarp vyresnio amžiaus lietuvių, su šia liga susiduria ir jauni, energingi žmonės.
„Kai išgirdau tokią žinią, viduje tarsi viskas apsivertė, – tęsia pasakojimą Galina. – Bet praėjus keletui dienų susitvardžiau, ėmiau ramiau vertinti situaciją. Dar prieš vizitą pas S. Bružą ėmiau save tikinti, kad viskas bus gerai. Pamenu, pripuolusi prie interneto daug skaičiau. Save nuteikiau pozityviai, planuodama, ką turiu padaryti.“
Galina įsitikinusi, kad žinios apie ligą nereikia slėpti. Geriau, kai aplinkiniai viską sužino iš pirmų lūpų. Tad kai astmos klubo „Kvėpuok giliau“ nariai ruošėsi ekskursijai į Latviją, moteris visiems paaiškino, kodėl atsisako kelionės: „Noriu, kad viską išgirstumėte iš manęs, – aš sergu vėžiu. Buvo paimta biopsija ir jau patvirtintas krūties vėžys. Sakau tai ne dėl to, kad manęs gailėtumėte ar aikčiotumėte.“ Pašnekovė žino, kad mes, lietuviai, pasakodami išgirstą naujieną, mėgstame dar ir nuo savęs pridėti. Taip informacija labai iškreipiama.
Galina galvojo, kad ją paguldys į ligoninę, darys operaciją, po kurios taikys gydymą. Bet echoskopijos metu kepenyse buvo aptiktos metastazės. Tai sunkino padėtį. Todėl gydytojai skyrė cheminį gydymą. „Ir plika buvau, – apie kovą su liga kalba pašnekovė. – Nežinia, kaip būčiau visa tai ištvėrusi, jei vyras šalia nebūtų buvęs. Juk po chemoterapijos labai blogai jautiesi – skauda ne tik kaulus, raumenis – visą kūną. Žmogus praktiškai pats negali apsiversti. O ką jau kalbėti apie tai, kad reikia nueiti prie stalo, pavalgyti... Vyras ir valgį paruošdavo, ir prie stalo nuvesdavo, bet vos keli šaukštai – ir viskas. Ėmė labai kristi svoris. Kai baigėsi chemoterapija, man buvo skirta biologinė terapija. Tuomet kas tris savaites važinėjau į Vilnių.“
Pernai rugpjūtį auglys atsinaujino. Gydytoja ramino, sakydama nekreipti į tai dėmesio, kadangi liga išėjusi į kepenis. „Išėjusi, tai išėjusi“, – pamanė Galina. Bet pastebėjo, kad tas augliukas ne tik didėja, bet ir ima skaudėti. „Ėmiau klausinėti savo likimo sesių, tų, kurios jau pasveiko. Susiradau klasės draugę po 49-erių metų, kuri jau buvo perėjusi visą šį pragarą. Jos atveju buvo gerai tai, kad nebuvo metastazių.“

„Yra daktarų, kuriems dėkinga būsiu visą gyvenimą“

„Klasės draugė man papasakojo, jog ją gydė Kaune nepaprastai gera gydytoja, – tęsia pašnekovė. – Ir aš vykstu į Kauną. Kadangi Kauno medikai neturėjo tyrimų, gydytoja Jurgita Ežerskienė patarė nenutraukti gydymo. Atsivežiau visus tyrimus.“ Vilniuje gydžiusi gydytoja, sužinojusi, kad moteris nusprendė tęsti gydymą Kaune, nesidžiaugė, bet suprato, kad savo tvirto apsisprendimo Galina nekeis.
Pakeitus gydymo įstaigą, Kaune buvo atlikta kaulų scintigrafija (branduolinės medicinos tyrimas). Metastazės buvo aptiktos ir vienuoliktame stuburo slankstelyje. Tačiau moteris save ramino, kad ne ji viena čia tokia. „J. Ežerskienė mane nusiuntė pas nuostabią chemoterapeutę Jurgitą Gudaitienę, – sako Galina. Kiekvieną kartą, paminėjusi gydytojo pavardę, pašnekovė primena, kokia ji dėkinga kiekvienam medikui, lydėjusiam ją gydymosi metu. – Gal man taip likimas lėmė, bet aš papuoliau pas labai gerus gydytojus, jiems būsiu dėkinga visą gyvenimą. Tai gydytojai B. Naumkinienė, V. Griškevičienė, G. Matulienė, S. Bružas Vilniuje ir kauniečiai. Apie visus šiuos daktarus negalėčiau pasakyti nė vieno blogo žodžio.“


„Aš kovosiu“


Galina daug galvoja apie savo ligą, dažnai pasvarsto, kiek dar jai Dievulis skyrė. Bet paskui prisimena: „Štai mano kaimynė Aida iškovojo 20 metų, pusbrolio žmona – penkerius metus, aš irgi iškovosiu! Nepasiduosiu. Viduje reikia kovoti, nusiteikti, kad viskas turi būti gerai.
Lankydamasi ligoninės koridoriuose sutinku visokių žmonių. Vieni paskendę savo mintyse, kiti skaito knygas, treti nori bendrauti. Aš laukdama lašelinės infuzijos procedūrų stengiuosi nesivelti į jokias diskusijas. Niekada. Visada skaitau knygą.
Pikta, kai išgirstu kalbas apie neva stebuklingus vaistus, kurie labai veiksmingi, kurių galima ten ar ten nusipirkti, kainuoja tiek ar tiek... Klausau ir galvoju, tai kodėl gi jūs čia sėdite ir laukiate, žinodami, kad yra tokių stebuklingų vaistų?
Labai daug ir uteniškių sutinku. Keista. Eini gatve, su tavimi sveikinasi, o tenai – tarsi nepažįsta. Gal ir dėl to, kad pats žmogus nori likti nepastebėtas, kad apie jo ligą nesužinotų kiti. Aš manau, kad ir kur būtume – bendraukime. Net jei susitikom ten. Juk ten tūkstančiai žmonių. O kiek gydosi jaunų, mano anūkų metų – va čia tai didžiulis skaudulys.
Didelių planų ateičiai neturiu, manau, jie nėra tokie svarbūs. Daug svarbiau, kad aš šiandien atsikėliau, kad nieko neskauda, matau žmones, medžius, paukščius, saulę – čia yra daug svarbiau. Ir matau šalia savęs žmogų, kuris manimi labai rūpinasi. Tai, ko gero, yra pati didžiausia laimė. Tiek daug žinau pavyzdžių, kai žmogus ir per pusmetį iškeliavo į aną pasaulį. Rodos, važinėjome, lyg ir gerai buvo, staiga sužinai, kad jo nebėra...
Jei neturite šalia žmogaus, galinčio padėti, reikia turėti gerą draugą, kaimyną. Bet išsikalbėti būtinai reikia. Tik be jokių pagražinimų, aikčiojimų, dejavimų. Be to, kas pakenktų jums patiems. Reikia, kad viskas būtų pozityvu. Juk galima kalbėti apie perskaitytą knygą, pamatytą filmą ar apie jaunystę. Temų yra labai daug. Man labai padeda astmos klubas, tik aš jaučiu, kad greičiau pavargstu, senka jėgos. Juk man dabar lašinama chemija. Būna, kad bendrauji, o viduje jau kažkas kirba – Galina, tau rytoj reikės važiuoti...“

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Verslininkas giriasi savo kaimynui:
– Kai prieš 20 metų pradėjau karjerą, turėjau tik dvi tuščias kišenes. Šiandien turiu milijoną.
– Dėl Dievo meilės, kam jums tiek kišenių!
***
Liaudis: „Vėl viskas pabrango! Devynis kailius nuo manęs lupi.“
Valstybė: „O kurių galų tau devyni kailiai?! Vieno užteks.“
***
– Atleiskite, ar jūsų šuo turi giminės medį?
– Tikrai taip. Antras medis nuo bandelių kepyklėlės.
***
Vyriškis skambina draugui: „Aš ką tik grįžau iš žvejybos.“ – „Ir ką pagavai?“ – „Žmoną su meilužiu.“

 

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas