utenis 11

Friday, February 23, 2018

Po Aukštaitijos dangumi

Eilėraščiai kaip palaimintas laikas

022Teksto antraštė atsirado kažkaip nejučia, sudūrus dviejų poezijos knygelių viršelių užrašus. Abi knygas neseniai išleido ,,Kamonada“. Vienos sudarytojas, o kitos redaktorius tas pats Vytautas Kaziela. Net kalbos redaktorė ta pati – Regina Katinaitė-Lumpickienė. Tik viršelių autoriai skirtingi. Skiriasi ir knygelių turinys. Tiesa, misija ir tikslai turi bendrumų – kurių svarbiausias – gražus Vytauto Kazielos noras pristatyti visuomenei mažai žinomus, padrąsinančios rankos reikalingus autorius.

Bet pakalbėkim apie kiekvieną knygą atskirai
Eilėraščių rinkinys ,,Prisimink mane“ – antologinio pobūdžio leidinys. Jame, kaip rašo sudarytojas V. Kaziela, įvairiuose Lietuvos kampeliuose gyvenančių autorių kūryba. ,,Stilių ir formų įvairovė. Šalia poezijos meistrų glaudžiasi ir mažiau patyrę kūrėjai. Visus jungia meilė tėviškei, jos gamtai ir žmonėms.“
Paskutinis teiginys neginčytinas ir tinka visiems 15 autorių, prisiglaudusių po vienu viršeliu, kuriam panaudotos švenčioniškio, bet Utenos poezijos mėgėjams pažįstamo žurnalisto ir poeto Algio Jakšto nuotraukos. Trečdalį autorių galima vadinti Utenos krašto žmonėmis. Pusė autorių atstovauja Aukštaitijai. O antroji pusė – iš Dzūkijos. Maža to – išskyrus tik alytiškį Stasį Šukį – tai moterys. Matyt, V. Kaziela šventai įsiklausė į kažkada Viktoro Miliūno pasakytus žodžius, kad geriausios moterys – dzūkės, ir neslepia savo simpatijų to krašto kūrėjoms.

Tęsinį skaitykite 2017 09 30 „Utenyje“

Kodėl kopiame į piliakalnius?

104Rugsėjo pradžioje, prieš pat miesto šventę, pasirodė graži knyga ,,Nalšios piliakalniai žili“, kurioje surinkti Utenos krašto tautodailininkų darbai, Utenoje gyvenančių rašytojų, Utenos literatų poezijos ir prozos tekstai, tautosakos kūriniai. Knygos sudarytoja – literatų klubo ,,Verdenė“ pirmininkė Regina Stakėnienė. Redaktorius – rašytojas Stepas Eitminavičius. Viršelyje – tautodailininkės Jolitos Gradauskaitės-Levčenkienės tapybos darbas ,,Narkūnų piliakalnis“. Peizažus spaudai fotografavo Adolfas Sinkevičius. Tekstus į anglų kalbą vertė Eglė Kirilauskaitė.
Knygos leidybą rėmė Utenos rajono savivaldybė iš kultūrinės veiklos finansavimo lėšų, meras Alvydas Katinas.
Knygą išleido leidykla-spaustuvė ,,Utenos Indra“.
Leidinys skirtas Piliakalnių metams ir Atkurtos Lietuvos 100-čiui.

Read more: Kodėl kopiame į piliakalnius?

„Jau buvau...“


Skiriama Genovaitės Balčiūnienės (Abromaitytės) atminimui

balciunŽmogiškoji atmintis yra labai trapi. Dažnai būna, kad netolimos praeities įvykiai išnyksta, jų kontūrai vis labiau susilieja. Tačiau yra dalykų, kurie nenueina be pėdsako į nebūtį.
Šių metų kovo 21 d. režisierei, logopedei, poetei Genovaitei Balčiūnienei, 27-erius metus gyvenusiai Utenoje, būtų sukakę 68-eri... O štai jau 20 metų, kai šios nuostabios, iškilios, kūrybingos, nuoširdžios moters nebėra tarp mūsų. Išėjo Genovaitė 1997 m. rugpjūčio l5 d., per Žolinę, per patį gamtos ir savo žydėjimą.
Gimė Genutė 1949 m. kovo 21 d. nedideliame Šeduvos (Radviliškio r.) miestelyje, gražioje Abromaičių šeimoje, kurioje augo dar dvi seserys – Adelė ir Vida (Genovaitės dvynė). Baigusi Šeduvos vidurinę mokyklą, studijavo režisūrą Vilniaus kultūros mokykloje, Ją baigė 1969 metų gruodį, o 1970-ųjų sausį pagal paskyrimą atvyko dirbti į Utenos rajoninius kultūros namus režisiere, turėjo gerą dramos kolektyvą, pastatė keletą spektaklių. Genovaitė subūrė meninę agitbrigadą „Perpetum mobile“ (tais laikais tai buvo labai madinga ir netgi reikalaujama turėti kultūros namuose tokį kolektyvą, vykdavo respublikinės apžiūros), pati jai vadovavo. Deja, jos paruošta agitbrigados programa neįtiko nei komisijai, nei žiūrovui. Žinovų teigimu, programa buvo pernelyg intelektuali, Genovaitė niekada ne tik nemėgo, bet tiesiog neapkęsdavo lėkštų juokelių...

Read more: „Jau buvau...“

Gyvenimas meile gėlei, medžiui, paukščiui, žmogui, žemei...

109222Prasidėjus kalendoriniam pavasariui poetas, fotografas Algis Jakštas, gyvenantis Švenčionėliuose, uteniškius pradžiugino savo kūrybos vakaru „Gyvensiu meile“. Į Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos konferencijų salę rinkosi ir poezijos, ir fotografijos gerbėjai. Autoriaus skaitomą poeziją saksofono garsais lydėjo Stasys Montrimas.
Fotomenininkas A. Jakštas menine fotografija domėtis pradėjo dar 1980 metais. Yra surengęs per 100 personalinių parodų Lietuvos miestuose ir rajonuose: Vilniuje, Šiauliuose, Marijampolėje, Utenoje, Rokiškyje, Klaipėdoje, Kaune, Visagine, Panevėžyje, Telšiuose, Tauragėje, Mažeikiuose ir kt., Lenkijos miestuose.
Jo fotografijos, dvelkiančios laukų ir miškų ramybe, sidabro tyla, spinduliuoja meilę gimtajam kraštui, gamtai. Uteniškiai grožėjosi sustabdytomis žaviomis akimirkomis: medžiais ir laukais, paskendusiais stebuklingoje vakarinėje tyloje, kylančiu nuo žemės skambančiu rūku, rasos lašelių paslaptingumu...

Read more: Gyvenimas meile gėlei, medžiui, paukščiui, žmogui, žemei...

Apie save

Vaikystėje į Alvito aštuonmetę mokyklą laksčiau Kazio Bradūno ir Salomėjos Nėries takais. Senelė gebėjo imituoti daugelio kaimynų balsus ir klausydamas jos bei kaimyno Krivinsko jaunystės istorijų parašiau pirmas noveles. Kai mokiausi Vilkaviškio S.Nėries vidurinės mokyklos baigiamosiose klasėse, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos vyras buvo rajoninio laikraščio redaktorius. Taip tapau šiokiu tokiu literatu, o vėliau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Retkarčiais sudėlioju vieną kitą eiliuotą tekstą... Su metais vis sunkiau pabėgti nuo egzistencinių minčių...

Read more: Apie save

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas