utenis 11

Saturday, March 23, 2019

Projektas „Paribio istorijos“

Psichologas, psichiatras, psichoterapeutas – į kurį kreiptis?

Rasa MILERYTĖ


Kai pakyla temperatūra ar ką nors suskausta, iškart žinome, ką daryti: į kokį gydytoją kreiptis, kokią tabletę išgerti ar kokia liaudies medicinos priemone negalavimą slopinti. Ketinau rašyti, kad, suskaudus sielą, atsiduriame akligatvyje. Bet tai ne visai tiesa. Mes irgi puikiai žinome: reikia tylėti, neišsiduoti, ištverti. Tokio mąstymo priežastis – visuomenėje įsišaknijusi psichikos sveikatos stigma. Vis dar galvojama, tai itin būdinga žemesnį išsilavinimą turintiems žmonėms, kad psichikos sveikatos problemos – vaizduotės vaisius, o kreiptis į šias ligas gydančius specialistus paprasčiausiai gėda. Jei jau pasiryžtama kreiptis, tai apsiribojama medikamentine pagalba. Kaip parodė 2018 m. atliktas psichikos sveikatos prevencijos ir priežiūros poreikių ir patirties tyrimas, 80 proc. depresija sergančių pacientų gauna būtent šį gydymą, o nemedikamentinį – 8 susitikimus per 12 savaičių – mažiau nei 1 proc. Kad Lietuvoje su psichikos sveikatos priežiūra yra problemų, ryškiausiai parodo savižudybių rodiklis – Lietuvoje jis didžiausias tarp ES šalių. Akivaizdu, kad pagalbos kreiptis reikia. Tik kur?

Psichologas konsultuoja, bet negydo
Nors savo emocinę būklę dažnai esame linkę nuvertinti, laikydami ją ne tokia svarbia kaip fizinė sveikata, visgi psichologinė būsena yra vienas pagrindinių veiksnių, darančių įtaką mūsų gyvenimo kokybei, fiziologinei būklei bei galimų ligų atsiradimui, todėl itin svarbu ja rūpintis, o prireikus – kreiptis pagalbos į psichologą. Psichologas – tai specialistas, pasiruošęs išklausyti žmogų, turintį psichologinių sunkumų, padėti jam rasti išeitis iš susidariusios sudėtingos gyvenimo situacijos ir pasijusti geriau.
„Gal dar palaukti? Ar aš tikrai sergu? Ar jau iš tikrųjų viskas taip blogai?“ – klaidingai keliami klausimai, užkertantys kelią gauti profesionalią pagalbą. Psichologas nėra gydytojas, todėl nereikia sirgti, kad galėtumėte į jį kreiptis. Į psichologą galite kreiptis, kai jaučiate poreikį pasikalbėti apie sunkumus, išgyvenimus, savo savijautą, nuotaiką ir kitais rūpimais klausimais. Taip pat jei jaučiate stiprią baimę ar nerimą, išgyvenate pykčio priepuolius, kankina nepasitikėjimas savimi ir vienatvė, susidūrėte su netektimi, patiriate santykių problemas.
Vis dar numojama ranka: „Kam man psichologas? Apie problemas galiu pakalbėti su drauge!“ Svarbu suprasti, kad pokalbis su draugais skiriasi nuo pokalbio su psichologu. Draugas išklauso ir paguodžia, duoda patarimą. Psichologas – specialistas, galintis padėti geriau suprasti save, surasti sprendimą pačiam, atpažinti mąstymo klaidas ir jų nekartoti. Gauti patarimą – puiku, tačiau draugai, duodami patarimus, dažniausiai remiasi savo asmenine patirtimi, o psichologas situaciją padeda išspręsti susitelkdamas į jūsų asmeninę patirtį. Kitas aspektas: ar visada galima pasitikėti draugais? O štai specialistas užtikrina konfidencialumą.

Užsitęsus nerimą keliantiems simptomams, reikia kreiptis į psichiatrą
Kai problemos gilesnės, psichologo konsultacijos gali neužtekti. Matydamas, kad reikia kompleksinio gydymo, t. y. ne tik konsultacijų, bet ir medikamentų, psichologas gali rekomenduoti apsilankyti pas psichiatrą. Psichiatras – asmuo, baigęs bendrąsias medicinos gydytojo studijas ir pasirinkęs psichiatrijos specializaciją. Šie specialistai išmano ligas, konsultuoja ir teikia gydymo paslaugas. Gydytojo psichiatro konsultacija apima ne tik išsikalbėjimą, bet ir specialiomis psichiatro žiniomis paremtų išvadų, psichikos sutrikimų ir ligų nustatymą, gydymo vaistais ar psichoterapija skyrimą. Gydytojas psichiatras galutinei diagnozei nustatyti gali skirti papildomą tyrimą – psichologinius testus, galvos smegenų kompiuterinę tomografiją. Psichiatro ar psichologo konsultacijų metu stengiamasi prieiti prie išvados, paremtos paciento bei psichikos sveikatos specialisto bendru sutarimu.
Pablogėjusi nuotaika, išnykęs pasitenkinimo gyvenimu jausmas, sumažėjęs veiklos tempas, darbingumas – pagrindiniai depresijos, kurią gydo psichiatras, požymiai. Šalia šių požymių vystosi kiti: vieni jaučiasi užslopinti, kiti – nerimastingi, blaškosi. Mąstymas gali tiek sulėtėti, kad žmogus negali atsikelti, nusiprausti, atlikti elementarių veiksmų. Depresijos atveju sunku ne tik nueiti į darbą, bet net ir atsikelti, pasigaminti valgyti, bendrauti. Nenatūraliai sumažėja arba padidėja apetitas, dėl to pastebimai nukrenta arba išauga svoris. Nemiga – taip pat dažnas simptomas. Gali būti, kad žmogus užmiega lengvai, bet 4–5 valandą ryto prabunda ir nebegali užmigti. Depresiją dažnai lydi somatiniai negalavimai, širdies permušimai, kraujospūdžio kilimas, virškinimo sutrikimai.
Jei kurie nors iš šių simptomų tęsiasi dvi savaites, jau verta sunerimti, jei užsitęsia mėnesį ir ilgiau – būtina kreiptis pagalbos į psichiatrą.

Psichoterapeutas – sielos gydytojas
Psichoterapija – metodas, kai padedant specialistui pokalbio metu nagrinėjami tarpasmeniniai santykiai, aplinkos suvokimas, įprastinio elgesio modeliai, tuo siekiant ilgai išliekančių pokyčių paciento asmenybėje. Psichoterapija gali būti taikoma tiek kaip psichikos sutrikimo gydymo metodas, tiek kaip galimybė sveikam žmogui geriau pažinti savo vidinį pasaulį, įsisąmoninti iki tol nežinotus dalykus apie save. Psichoterapija yra tęstinis procesas (gali trukti keletą metų), šio proceso metu nagrinėjamos gilesnės psichologinės sutrikimų priežastys. Tuo psichoterapija skiriasi nuo psichologinio konsultavimo. Psichoterapeutui mažiau svarbi diagnostika pagal tarptautinę ligų klasifikaciją, jam svarbiau nustatyti žmogaus charakterio tipą, sugebėjimą prisitaikyti tarp kitų žmonių. Į psichoterapeutą rekomenduojama kreiptis dėl asmenybės, elgesio ar emocijų sutrikimų.
Kalbant paprasčiau, galima sakyti, kad psichoterapija – tai savo „gerųjų“ ir „tamsiųjų“ dalių paieška, siekiant išryškinti pozityviąsias. Psichoterapeutas neretai pavadinamas sielos gydytoju. Psichoterapija gali padėti išspręsti su depresija, neurozėmis, stresu, gyvenimiškomis krizėmis susijusias gilumines problemas.
Nors pripažįstama, kad psichoterapija yra ypač paveikus metodas, ir ruošiama vis daugiau įvairių sričių psichoterapeutų, ši paslauga Lietuvoje, deja, nėra kompensuojama. Tai ir nulemia, kad pacientai dažniau renkasi psichologo ir psichiatro pagalb

logo spaudos remimo fondas2

Smurtas artimoje aplinkoje – ar tikrai reikia kentėti?

Genovaitė ŠNUROVA

Vietoje įžangos

Kiekvienos dienos policijos suvestinės mirga nuo pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje. Tose suvestinėse niekada neteko pastebėti, kad smurtą nuo blaivaus vyro (sugyventinio, meilužio) patyrė blaivi moteris ar kuris kitas artimos aplinkos žmogus. Vadinasi, didžioji ir nepateisinama smurto priežastis – alkoholis. Štai keletas pastarųjų dienų įrašų iš policijos suvestinių: žentas (2,45 prom. girtumas) konflikto metu rankomis ir kojomis keletą kartų sudavė į veidą ir galvą uošviui; senelis smurtavo prieš nepilnametę anūkę; vyras (0,47 prom. girtumas) smurtavo prieš žmoną, kuriai nustatytas 2,49 prom. girtumas; vyras (2,89 prom. girtumas) smurtavo prieš neblaivią sugyventinę; sūnus smurtavo prieš tėvą (2,10 prom. girtumas); blaivus sutuoktinis smurtavo prieš neblaivią (2,99 prom. girtumas) sutuoktinę; brolis (2,63 prom. girtumas) smurtavo prieš seserį ir t. t.
Kodėl tiek moterys, tiek vyrai taip įprato prie besikartojančių smurto protrūkių, kad jau nė nebeįsivaizduoja, jog gali būti kitaip? Kodėl dauguma smurtą patiriančių moterų leidžiasi žeminamos, menkinamos, niekinamos? Iš kur tas nepasitikėjimas savimi, baimė pasipriešinti, apginti savo orumą? Kodėl smurtautojams atleidžiama dešimtis kartų? Kodėl policija fiksuoja tik fizinį smurtą, kai yra daugybė ir kitokio smurto apraiškų?

Trys istorijos
***
Gerokai per 80 metų perkopusi močiutė – smulkutė, sulinkusi, baltutėliais lyg sniegas plaukais, reumato išsukiotais pirštais, kankinama daugybės senatvinių ligų, – su vyru, mirusiu prieš 40 metų, užaugino dvi dukras ir sūnų. Visi jie sukūrė savo šeimas, išėjo iš tėvų namų ir apsigyveno miestuose. Retai lankydavo tėvus. Ypač tada, kai patys susilaukė vaikų, kai padaugėjo savų rūpesčių ir problemų.
Tuomet, kai dar sutuoktiniai gyveno abu, nelabai ir reikėjo vaikų pagalbos: patys susitvarkydavo su visais darbais. Našle likusi moteris nebeaprėpė visų darbų, todėl pardavė gyvulius, o ir žemės mažiau dirbdavo. Vaikai dažniausiai atvažiuodavo tik tada, kai mamos užauginto derliaus prireikdavo...
O prieš keletą metų į mamos 80-mečio jubiliejų atvažiavo dukros, žentai, anūkai ir girtut girtutėlis sūnus. Marti neatvažiavo. Priežastis paaiškėjo kitą dieną – ji nusprendė nebegyventi su valkataujančiu, be alkoholio nė dienos neištveriančiu vyru. Žmonoms paprasčiau – išsiskyrei su vyru ir gyveni ramiai. O kaip su vaiku išsiskirti motinai? Sūnus nė neklausė, ar mama priims jį gyventi. Jam tai atrodė savaime suprantama. Na, ir prasidėjo...
Motina kasdien privalo duoti sūnui pinigų alkoholiui. Kai baigiasi menkos pensijos pinigėliai, namuose prasideda dar didesnis košmaras. Girtas sūnus, negavęs iš motinos pinigų arba alkoholio, tokią audrą sukelia, kad ir puodai, ir keptuvės, ir visi kiti indai skraido pro duris.
Kartą motina, sugrįžusi iš bažnyčios, rado atlapotas spintos duris, išmėtytus drabužius, ištrauktus komodos stalčius. Senutė iš karto suprato, kad sunkiai sutaupytų ir paslėptų pinigėlių neverta net ieškoti...
Sūnus namuose nesirodė keletą dienų, o kai grįžo, prasidėjo tie patys reikalavimai – duok, duok, duok... Ir valgyti ant stalo visada turi būti padėta. Ir ne bet ko, o mėsos, skanios ir daug.
Motina dar labiau sumenko, užgeso gerumu švietusios akys, sugrubusios rankos ėmė sunkiai nulaikyti rožinį. Su juo senutė beveik nesiskiria – vis prašo Dievą apšviesti sūnui protą. O Dievas, matyt, nespėja visų prašančiųjų norų vykdyti...
„O kam gi pasiskųsi, vaikeli, – vos girdimu balsu šnabžda sengalvėlė. – Kurgi jis dėsis, kas jį priims... Motinos negali išsižadėti savo vaikų. Kad ir kokie jie būtų“...
***
Nesiverčia liežuvis žmogumi vadinti anūkę, kuri kokį kartą per savaitę viena ar su girtuoklių kompanija aplanko močiutę, gyvenančią vienkiemyje. Pačia seniausia pasaulio profesija nuo paauglystės metų užsiimanti mergina vargu ar kada išsiblaivo. O kai miesto daugiabučio kaimynai, neapsikentę triukšmo ir lėbavimų, iškviečia policiją, toji išveža gerokai apgirtusią kompaniją, kažkur trumpam uždaro ir paleidžia. Ir vėl viskas iš naujo...
Pinigai – slidus daiktas. Vos patekę į kurio nors linksmosios kompanijos nario rankas, jie praktiškai tą pačią minutę virsta alkoholiu. Pačiu pigiausiu, nes jo daugiau išeina... O kai nė vienas nebesugalvoja būdų, iš kur dar prasimanyti pinigų, prisimena močiutę – kam jai reikalinga pensija, juk užsiaugina daržovių, todėl alkana nesėdės...
Močiutė pagal kažkokius tik jai vienai suprantamus ženklus per ilgą laiką įgudo nujausti, kada laukti artimiausios anūkės viešnagės, todėl apsidrausdama išeina nakvoti pas kaimynus. Ir pinigus su savimi išsineša, bet anūkė ne iš tų, kuri tokios senolės gudrybės nebūtų perpratusi... Visi kaimynai jos prakeiksmus ne kartą girdėjo, įsiminė tiesiog išrėktus grasinimus padegti namus, jei ir toliau jie imsis slėpti močiutę. Senutei vis sunkiau pavykdavo rasti prieglobstį...
Kartą senutė per vėlai pamatė atvykstančią kompaniją. Viskas, ką ji spėjo padaryti, tai sprukti į lauko tualetą ir ten užsidaryti. Pro plyšius tarp lentų ji matė ir girdėjo viską, kas vyksta namuose: triukšmą, rėkavimus, mėtomus daiktus, dūžtančius indus... Pinigų kompanija nerado – sutaupytuosius močiutė buvo išnešusi pas kaimynus, o pensiją turėjo gauti tik po poros dienų.
Kompanija šėlo, vėliau visi nešvankiai šūkaudami išgarmėjo į lauką. Po kurio laiko viskas nutilo. Senutė įsidrąsino išlįsti iš savo slėptuvės. O tada pamatė dūmus. Degė ūkio pastatas, kuriame buvo ir malkos, ir šienas, ir vištos, ir triušiai...
Namo parėjusi rado dar vieną „siurprizą“ – ant stalo padėtame raštelyje buvo parašyta, kad kitą kartą, jei neras pinigų, uždegs namus...
O kam pasiskųsi. Juk anūkė...
***
Dar kolūkio laikais statytame name gyvenanti jauna moteris labiau panaši į senutę: dantys išbyrėję, o tie, kurie likę, nulūžinėję. Veidas nenusakomos spalvos, plaukai nežinia kada šukuoti, iš burnos nuolat sklinda tokių žodelyčių tirados, kad nors ausis užsikimšk. O ir artintis prie jos nepatartina – oi, ne pakalnučių kvapas sklinda...
Jos vyras – visai kitoks žmogus. Kasdien skuba į darbą, vaikus prižiūri, namus tvarko, daržus ravi, skalbia, verda, o jei žmonos vieną kitą dieną namuose nesulaukia, eina ieškoti ir bando parsivesti. Kartais pavyksta, kartais – ne.
„Kodėl tu su ja gyveni?“ – kartą paklausiau. „O kur ją dėti? Nugrius kada nors kur, sušals. Kartą apie tai su vaikais susėdome pasikalbėti. Jie klausėsi, klausėsi ir... pravirko. Jiems reikia mamos. Netgi tokios. Gal kai dar paūgės, kitaip galvos“, – bandė paaiškinti vyras.
***
Smurto spalvos – ne vaivorykštės gražumo. Jų niūrumas pritrenkiantis. Pro jį neprasimuša joks ryškesnis spindulėlis.
Kodėl apie pastarąsias tris istorijas jų dalyviai nelinkę viešai kalbėti? Gėda? Nesinori nešti „šiukšlių“ iš namų? Betgi jos vos ne viešos. Aplinkiniai mato ir girdi. Nors, antra vertus, kas pasikeis, jei draskysiesi? Kas pasikeis, jei bet kuriuo atveju vis tiek gyvensi su smurtautoju, nes kitos išeities nėra.
Jei bet kokios smurto apraiškos nebūtų toleruojamos, kažin ar daug šeimų gyventų kartu...
Atleisti suklydusiam reikia. Pabandyti leisti ištaisyti padėtį reikia. Tikėti, kad žmogus pasikeis, irgi gal reikia, bet iki tam tikros ribos. Tik ar reikia metų metais, subėgančiais į dešimtmečius, kasdien gyventi nuolatinėje baimėje, išgyventi nuolatinį stresą, įsitikinus, kad tikrai niekas nepasikeis...

Remiantis Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu, yra organizuojama pagalba nukentėjusiajam.
* Policijos pareigūnai, atvykę į smurto artimoje aplinkoje įvykio vietą, informuoja smurtą patyrusį asmenį apie galimybes gauti pagalbą ir su jo žinia praneša apie įvykį specializuotos pagalbos centrui.
* Specializuotos pagalbos centras, gavęs pranešimą iš policijos pareigūnų, nedelsdamas susisiekia su smurtą patyrusiu asmeniu ir jam pasiūlo specializuotą kompleksinę pagalbą.
* Policijos pareigūnai nedelsdami, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną, praneša vaiko teisių apsaugos skyriui, jeigu nepilnametis patyrė smurtą artimoje aplinkoje, buvo jo liudininkas, gyvena aplinkoje, kurioje buvo smurtauta, arba jeigu įtariamas smurtavęs asmuo yra nepilnametis.
Smurtą patyręs asmuo turi teisę:
1) gauti iš policijos pareigūno ir iš specializuotos pagalbos centro informaciją apie įstaigas, teikiančias pagalbą pagal šį įstatymą (šioje dalyje nustatytos teisės galioja ir tada, kai nebuvo kreiptasi į policijos pareigūnus dėl smurto artimoje aplinkoje);
2) gauti specializuotą kompleksinę pagalbą, numatytą smurtą patyrusiems asmenims;
3) kreiptis ir gauti pagalbą šio įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.
Smurtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
Smurtautojas, padaręs žalą žmogaus sveikatai, turtui, aplinkai, taip pat padaręs neturtinę žalą, privalo ją atlyginti smurtą patyrusiam asmeniui Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.logo spaudos remimo fondas2

 

Emocinės (psichologinės) pagalbos tarnyba

Telefono numeris

Darbo laikas

„Jaunimo linija“ www.jaunimolinija.lt
Emocinę paramą teikia savanoriai

8 800 28888

I-VII visą parą

„Vaikų linija“ www.vaikulinija.lt
Emocinę paramą teikia savanoriai

116 111

I-VII 11.00-23.00

„Vilties linija“, psichologinė pagalba suaugusiems www.kpsc.lt
Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai

116 123

I-VII visą parą

„Pagalbos moterims linija“

http://www.moters-pagalba.lt

Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai

8 800 66366

I-VII visą parą

„Linija Doverija“ (pagalba paaugliams ir jaunimui teikiama rusų kalba)

Emocinę paramą teikia savanoriai – moksleiviai

8 800 77277

II-VI 16:00-20:00

Gyvenimas šalia sergančiojo psichikos liga: kaip padėti?

Rasa MILERYTĖ

Depresija – viena dažniausių psichikos sveikatos ligų, kuria per gyvenimą nors kartą gali būti sirgę iki 16,9–19 proc. pasaulio žmonių. Neretai žmonės paprasčiausią liūdną nuotaiką apibūdina kaip depresiją, tačiau išties depresija yra įvairių simptomų rinkinys. Sumažėjęs pasitenkinimas anksčiau malonumą teikusiomis veiklomis, nemiga arba padidėjęs mieguistumas, pakitęs kūno svoris, tuštumos, nevilties jausmai, irzlumas, nuovargis, kaltės jausmas – vieni ryškiausių depresijos požymių. Šia liga sergantis žmogus dažnai neturi ne tik noro, bet ir jėgų užsiimti įprasta veikla, jį kankina nepraeinantis noras verkti, asmuo pradeda jaustis nereikalingas, atsiranda mintys apie savižudybę. Nesirgusiems depresija sunku suprasti, kaip jaučiasi sergantis žmogus, todėl dažnai apie ligonį sakoma, kad jis išsigalvoja, neturi ką veikti, kad jam rūpi tik jo paties problemos, kad sergantysis yra savanaudis. Psichikos liga – iššūkis ne tik pacientui, bet ir jo artimiesiems.

Artimojo depresija pakeitė gyvenimą
„Kai mama susirgo depresija, visos iki tol buvusios problemos ėmė atrodyti vaikiškos, – pokalbį pradeda Lina. – Mamai 55-eri, kiek tik atsimenu iš vaikystės, ji visada buvo labai stiprus žmogus, daug dirbo, rūpinosi namais. Ji nebuvo toks žmogus, iš kurio tikėtumeisi, kad atsiguls į lovą ir nebenorės keltis. Bet po sunkios ligos mirė tėtis ir po kurio laiko mamai viskas tarsi pasidarė nebesvarbu. Eidavo į darbą, bet savaitgaliais nebeatvažiuodavo į svečius, nebenorėjo, kad mes važiuotume pas ją, nebesidomėjo anūkais. Turim tradiciją – šeimos pietūs kartą per mėnesį. Mama atsisakė vieną kartą, kitą, trečią... Aišku, mes visi supratom, kad tai jau ne gedulas, o liga, ir mama sutiko, kad serga, bet nenorėjo nei eiti pas gydytojus, nei vartoti vaistų, galvojo, kad išsikapstys pati. Kad jai nereiktų būti vienai, išėjau atostogų ir išvažiavau pas ją.“
Toliau Lina pasakoja, kad atsikrausčius pas mamą paaiškėjo, jog viskas kur kas blogiau, nei atrodė iš šalies. Didžiąją laiko dalį ji praleisdavo lovoje, nuolat verkdavo, nebesirūpino savimi, vis dažniau ėmė kalbėti apie tai, kad yra našta artimiesiems ir kad gyventi nėra prasmės. Kad ir kaip Lina stengdavosi prablaškyti mamą – vesdavosi papietauti mieste, suorganizuodavo smagias išvykas į Vilnių, atsiveždavo savo vaikus aplankyti močiutės, naudos iš to nebuvo.
„Pradėjau skaityti knygas apie depresiją, kad geriau suprasčiau, kaip jaučiasi mama. Iš jų sužinojau, kad depresija yra pagydoma ir kad neretais atvejais pats žmogus nemato reikalo gydytis, todėl jo artimieji turi labai pasistengt, kad įkalbėtų kreiptis į medikus, – kiek patylėjusi Lina priduria: – Mama kreiptis pagalbos pasiryžo tik tada, kai paskelbėm ultimatumą – arba gydaisi, arba paliksim tave vieną.“
Utenos pirminės sveikatos priežiūros centre moteriai buvo pasiūlyta gulti į ligoninę. Ji nenoromis, bet sutiko. „Pagelbėjo tai, kad visi artimieji gyvena Vilniuje, taigi būtų galėję dažnai aplankyti“, – sako Lina. Vaistai, psichologinė pagalba, įvairios terapijos padėjo Linos mamai, dabar ji vėl gyvena visavertį gyvenimą, tačiau tai tik viena istorijos pusė.

Palaikymo reikia ir sergančiųjų artimiesiems
Kai mama sirgo, Linai labiausiai trūko žmogaus, su kuriuo galėtų atvirai apie tai pasikalbėti. Nors artimieji ir bičiuliai palaikė, linkėjo stiprybės, tačiau Linai buvo akivaizdu, kad jie nenori, o turbūt ir nežino, kaip kalbėti apie depresiją.
Lina atvirauja, kad mamos ligos periodu apleido ir savo šeimą, ir save pačią. „Stengiausi visą laiką būti namie, jei mamai ko nors prireiktų. Ryte atsikeldavau, kad pažadinčiau ją į darbą, nes ji pati neturėdavo jėgų keltis, reikėdavo priverst. Paruošdavau pusryčius, kol jos nebūdavo, skaitydavau apie depresiją, po pietų visas dėmesys vėl mamai. Vis rečiau skambindavau vaikams ir vyrui, nebebuvo laiko rūpintis savo poreikiais“, – prisimena pašnekovė.
Neprireikė daug laiko, kol Lina pajuto pati grimztanti į depresijos duobę. Ėmė kankinti vienatvės ir nevilties jausmai, atrodė, kad visa tai niekada nesibaigs. Nuovargis ir noras pabėgti tapo kasdienybe. Lina neslepia jautusi ir pyktį, kad mama nesirūpina savimi ir tai turi daryti dukra. „Dabar galvoju, kad yra anoniminių alkoholikų draugijos, yra grupės, į kurias renkasi tie, kurių artimieji turi priklausomybių, o ko nors, kur būtų galima ateit pasikalbėt apie depresiją, neradau, nors kaip dabar suprantu, sergančių depresija artimiesiems taip pat reikia pagalbos ir palaikymo“, – mintimis dalijasi Lina.
Ieškodama pagalbos ji kreipėsi į psichologą, ten, kaip pasakoja, sužinojo daug svarbių dalykų, kurių nerado knygose: kad pagalba artimajam turi turėti ribas, kad ligonis turi prisiimti atsakomybę už save, kad negalima nustoti rūpintis savimi. „Iš visų vizitų pas psichologę labiausiai įstrigo žodžiai, kad labai dažnai, kai artimieji suserga baisia liga, žmonės linkę prisiimt visą atsakomybę už juos, o rūpinimasis tampa pasiaukojimu, bet taip neturėtų būti. Psichologė kalbėjo, kad jei nesirūpinsiu savimi, nebeturėsiu jokių pomėgių, tai nebebus iš ko semtis jėgų. Ir dar sakė, kad neturėčiau nuolaidžiaut mamai, nes ji, nors ir serga, yra pati už save atsakinga. Atrodo, elementarūs dalykai, bet tada labai reikėjo, kad kas nors tai pasakytų.“

Kaip pasirūpinti savimi?
Specialistai pripažįsta, kad gyventi su depresija sergančiu asmeniu gali būti itin sunku. Kiekvieną dieną artimieji patiria daugybę sunkių emocijų, tokių kaip pyktis, baimė, kaltė, netgi gėda. Dalis pacientų artimųjų nuolat nerimauja dėl artimojo noro nusižudyti. Dėl artimojo ligos pasikeičia šeimos planai, emocinė atmosfera.
Tyrimai rodo, kad psichinį sutrikimą turinčių asmenų globėjai patiria daugiau emocinių problemų nei besirūpinantieji artimuoju su fizine negalia. Specialistai pastebi, kad įsitraukdami į nuolatinės pagalbos artimajam procesą žmonės dažnai pradeda gyventi svetimą, sergančiojo, gyvenimą. Ilgainiui šeima izoliuojasi nuo draugų, nustoja gyventi socialinį gyvenimą.
Psichikos liga – didelis iššūkis ne tik pacientui, bet ir artimiesiems. Specialistai pataria ligonį prižiūrintiems artimiesiems turėti bent vieną žmogų, su kuriuo būtų galima atvirai kalbėtis. Jei tokio žmogaus nėra, galima kreiptis į psichologą. Taip pat specialistai pabrėžia, kad reikia suprasti, jog padėti artimajam svarbu, tačiau nereikia pamiršti, kad įtaką ligai daro ir kiti dalykai – vaistai, psichoterapinė pagalba – vien rūpestis ligonio neišgydys. Nereikėtų atsisakyti savo pomėgių, hobių ar veiklos – reguliarus atsitraukimas nuo sunkumų yra būtinas.logo spaudos remimo fondas2

Alkoholizmas – liga ar apsileidimas?

Vaiva Leišienė

Dešimtys tūkstančių Lietuvos žmonių kenčia įvairių priklausomybių narvuose. Kasdien ši skaudi rykštė paliečia vis daugiau gyventojų. Priklausomybė tampa ne tik priklausomą asmenį, bet ir visą jo šeimą, jo gyvenamąją aplinką griaunančia jėga. Priklausomi žmonės – tai ne skaičiai valstybinių institucijų ataskaitose, bet jautrios asmenybės – su savo gyvenimo istorijomis, skausmu ir kenčiančiais artimaisiais.
Klaidinga manyti, kad priklausomybė – valios trūkumas ar apsileidimas. Pasak psichologės dr. Justinos Kymantienės, priklausomybė yra liga, tačiau tai nėra mirties nuosprendis: „Labai daug žmonių, kurie, atrodo, jau buvo tapę visiškais griuvėsiais, sugebėjo grįžti į gražesnį ir giedresnį gyvenimą, nei buvo iki ligos. Didžiausia problema ne pati liga, bet baimė pripažinti problemą, gėda, savęs pasmerkimas.
Dažnai žmonės sako, jog priklausomybių turintis ligonis pats pasirinko šią ligą. Aš norėčiau pacituoti kunigą Kęstutį Dvarecką: „Ką tai reiškia, kad žmogus pats pasirinko tapti alkoholiku, narkomanu, lošėju? Vieną dieną nusprendė – būsiu alkoholikas? Tai skamba neadekvačiai. Tikrai nėra sąmoningas pasirinkimas griauti savo, savo artimųjų gyvenimą.“ Ši liga labai grėsminga. Tačiau polinkis smerkti, teisti ir nuvertinti yra klaidingas ir jis turi keistis.
Visuomenė turi padėti sveikstančiajam. Ligoniui turėtų būti suteikiama visokeriopa pagalba. Tik tada galima tikėtis teigiamo rezultato.“

Anoniminių alkoholikų grupės atviras susirinkimas
Kai sužinojau, kad anoniminių alkoholikų (AA) grupė „Ąžuolija“ mini 24-erių metų sukaktį ir organizuoja atvirą susirinkimą, nusprendžiau nueiti ir aš, kad apie tai galėčiau papasakoti jums. Įsivaizdavau, kad rinksis žmonės, slėpdami savo veidus po gobtuvais. Turėjau skarą ir aš. Tačiau kai kieme stovinčio vyro paklausiau, ar čia vyks susirinkimas, supratau, kad skaros neprireiks – jis ne tik mandagiai atsakė, bet ir draugiškai paaiškino, pro kurias duris įeiti. Anonimiškumas yra dvasinis draugijos pamatas, garantuojantis narių sveikimo privatumą, todėl pažadėjau nefotografuoti.
Anoniminiai alkoholikai – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras mesti gerti. Anoniminiai alkoholikai nemoka nei stojamojo, nei nario mokesčio – išsilaiko iš savo pačių įnašų.
Anoniminių alkoholikų draugija nesusijusi su jokiomis religijomis, sektomis, politika, organizacijomis ar įstaigomis, vengia bet kokių ginčų, neremia jokių judėjimų ir juose nedalyvauja. AA pagrindinis tikslas – būti blaiviems ir padėti kitiems gyventi blaiviai.

Nuo 1988-ųjų...
1988-ųjų birželio 30 d. Vilniuje įvyko pirmasis AA susirinkimas, kuriame dalyvavo 6 žmonės – trys lietuviai ir trys atvykę amerikiečiai. Susikūrė pirmoji AA grupė Lietuvoje, o kitą dieną įvyko pirmasis atviras susirinkimas vienoje Vilniaus miesto ligoninių. Dalyvavo AA nariai, gydytojai, ligoniai, žurnalistai.
Pirmieji AA nariai rengė atvirus susirinkimus Vilniuje, rūpinosi knygų „Anoniminiai alkoholikai“ ir „Dvylika žingsnių ir dvylika tradicijų“ vertimu į lietuvių kalbą.
Tais pačiais metais Vilniuje buvo įkurta antroji AA grupė ir pirmoji Kaune. 1994 metais Lietuvoje jau veikė 17, 1998 m. – 47, 2002 m. – 96, 2003 m. – 108 AA grupės. Šiandien šalyje yra apie 120 AA grupių, dar 13 lietuviškų AA grupių veikia užsienyje (Airijoje, Anglijoje, JAV, Švedijoje). Per savaitę skirtinguose Lietuvos miestuose vyksta apie 600 susirinkimų.
Grupė „Ąžuolija“ į susirinkimus renkasi pirmadieniais ir ketvirtadieniais 19 val. (Vytauto a. 4, Utena).
Vienas anonimų po susirinkimo paaiškino, kad čia renkasi tie, kurie „yra gavę per ausį“. Tik antausis kiekvieno kitoks: „Man žmona pasiūlė rinktis – arba eiti į anoniminių alkoholikų susirinkimą, arba – skyrybos. Atėjau. Ir jau po pirmo susirinkimo aš išėjau visai kitas žmogus...“

Kai serga kūnas, siela ir protas
(Anonimo pasakojimas)
Mano tėvas buvo iš tų, kurie anais deficito laikais galėjo bet ką „sukombinuoti“. Mirė būdamas dar jaunesnis už mane. Jį pražudė alkoholis.
Mama buvo aktorė. Tad aš jau nuo vaikystės žinojau, kaip atrodo bohemiškas gyvenimas. Buvo visiškai suprantama, kad joks vakarėlis neįmanomas be alkoholio, o kuo įvairesnės gėrimų spalvos buteliuose, kuo prašmatnesnės etiketės, tuo labiau pavykęs vakarėlis.
Buvau komunikabilus, skambinau gitara, lankiau muzikos mokyklą, tad buvau vakarėlių siela. Baigęs mokyklą studijavau, o pirmame kurse sukūriau šeimą, nors tam dar nebuvau pasirengęs. Viskas baigėsi tuo, kad aš po muštynių su uošviu atsidūriau Vilniuje, dirbau kultūros srityje. Prisimenu, vaikščiodavau ilgu lietpalčiu, lakuotais blizgančiais batais, baltais marškiniais, dvelkdamas prabangiais kvepalais, sumišusiais su alkoholio kvapu. Vėliau grįžau į Kauną, vėl sukiojausi kultūros srityje. Iki tol, kol mano liga – alkoholizmas – išprovokavo kitą ligą – antro tipo cukrinį diabetą. Mano svoris nuo 95–100 kilogramų ėmė augti kone iki 200. Žinojau, kad jei nieko nedarysiu, manęs laukia mano sugėrovų, kurių jau nebėra, likimas.
Numesti nors šiek tiek svorio nesisekė, nors būdavo dienų, savaičių, kai mano ir maistas, ir vanduo buvo tik alkoholis. Supratau, kad pačiam sureguliuoti svorio nepavyks. Rizikavau. Man buvo atlikta operacija, kurios metu pašalinta dalis žarnyno ir taip pagreitinta medžiagų apykaita. Bet įdomu tai, kad aš prieš operaciją turėjau negerti tris mėnesius, po jos – dar du. Aišku, išbūti blaivus tris mėnesiu aš negalėjau. Melavau gydytojams. Geriausiu atveju aš buvau negėręs tris savaites.
Po operacijos iš naujo mokiausi po gurkšnelį gerti, po kąsnelį valgyti. Ir tuomet, kada jau mokėjau valgyti, nusprendžiau, kad galiu ir gerti. Kaip šiandien atsimenu – stoviu prie baro ir renkuosi vyną. Po to – visiška tamsa. Atsipeikėjau po keturių parų. Pažvelgęs į veidrodį išsigandau pats savęs. Pageltę buvo ne tik akys, bet ir paakiai, liežuvis neaiškios spalvos... Tuomet pagalvojau, kad pasitaikė blogas alkoholis. Dar nesupratau, kad man išvis negalima gerti.
Po vienų tokių išgertuvių pabudau, o alkoholis bėgo iš burnos, nosies ir iš visur kitur... Išeitis – detoksikacija. Tuomet supratau, kad reikia gydytis. Sužinojau apie Minesotos programą (28 dienų psichologinės socialinės reabilitacijos programa stacionare paremta 12 žingsnių programa). Užsiregistravau. Po gydymo grįžau su taksi, tik ne į namus, o į barą. Iš tokio užburto rato mėginau kapstytis porą metų.
Vėliau nuėjau į anoniminių alkoholikų susirinkimą. Nors man visi dvylika žingsnių gerai žinomi, rodos, visai kitaip suskambėjo trečias žingsnis – „Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes Jį suprantame, globai.“ Mano ryšys su tikėjimu buvo itin silpnas, o gal jo ir visai nebuvo. Rodos, tik dabar išgirdau tą paaiškinimą „kaip mes Jį suprantame“. Juk aš puikiai žinojau, kad sergu. Serga mano kūnas, siela ir protas. Todėl tam, kad galėčiau suvaldyti ligą, man reikalingos aukštesnės jėgos. Kaip tas jėgas mes įvardysime, ne taip svarbu, svarbiausia, kad jos mums padėtų.
Neslėpsiu, pradėjus blaivų gyvenimą po dvejų metų buvo atkrytis. Bet tąsyk aš jau žinojau, ką reiškia būti blaiviam, ir toks gyvenimas man labai patiko. Pamenu, tada prašiau savo draugo: „Tapk mano globėju.“ Ir jis sutiko. Šiandien jis pripažįsta, kad sutiko tik todėl, kad man tąsyk nebūtų taip bloga. Paprašiau jo atnešti man šimtą gramų. Tai buvo paskutinis mano išgertas alkoholis.
Šiandien aš džiaugiuosi savo gyvenimu. Pusseptintų metų nevartoju jokių svaigalų. Man pavyko atkurti santykius su dukra iš pirmosios santuokos. Pavyko susidraugauti su mano mylimos moters sūnumi. Šiandien esu mylimas ir mylintis. Turiu šeimą, namus, darbą ir kiekvieną vakarą prašau Dievo suteikti mano artimiesiems sveikatos ir dėkoju, kad man suteikė jėgų pradėti gyvenimą iš naujo.
Džiaugiuosi, kad galiu būti naudingas visuomenei, nes anksčiau buvau lyg parazitas. Kad ir koks aš sau atrodžiau „kietas“, dabar suprantu, kad buvau visiškai tuščias savo vidumi. Tad atsiprašau visų, kuriuos įskaudinau, ir dėkoju, kad padėjote man tapti tuo, kuo esu šiandien.logo spaudos remimo fondas2

Decrease font size Default font size Increase font size

kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777– Ar galima Klausui patikėti paslaptį?
– Žinoma, jam prieš trejus metus pakėlė atlyginimą, o jo žmona iki šiol to nežino.
*
Smarkiai žvairuojanti moteris apsilanko pas okulistą:
– Ar seniai jūs pradėjote žvairuoti? – klausia gydytojas.
– Nuo tada, kai mano dvynukai pradėjo vaikščioti.
*
Kalbasi du vyrukai:
– Kodėl moterys gyvena ilgiau?
– Tyčia.
*
Barasi sužadėtiniai:
– Man nusibodo gyventi su tavim, tu prakeiktas šykštuoli! Še, pasiimk savo žiedą!
– O kur dėžutė?

teatrai1

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

PARDUODA traktorių T-16M, T-40A, priekabą-platformą GKB, priekabą 2PTS-4, T-40 variklį (300 eur), pavarų dėžę, tarpinį, pakabą, plūgą PL-3x35.
    Tel. (8-607) 48852.

 

PARDUODAMI šienainio rulonai.

Tel. 8-640 32364

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas