utenis 11

Wednesday, February 21, 2018

vaidotas zalaTie, kas domisi automobilių sportu, nesitraukia nuo televizoriaus, transliuojančio reportažus iš Dakaro lenktynių, be abejo, žino, kad tarp ekstremalų yra ir du Utenai prijaučiantys žmonės: lenktynininko Benedikto Vanago tėtis, garsus dirigentas Juozas Vanagas, kilęs iš Užpalių seniūnijos Vilučių kaimo, ir šturmanas Saulius Jurgelėnas, kuris ir gimė, ir mokėsi Utenoje. Dabar su šeima gyvena Vilniuje, o tėvai įsikūrę labai gražioje sodyboje prie Dumblio ežero, esančio šalia Kuktiškių.
Visada skubantis Saulius, be kitų darbų ir mėgstamų užsiėmimų, dar ir bitininkauja. Bet šį kartą su juo kalbėjomės apie pačią didžiausią jo aistrą – greitį ir azartą.

– Gerbiamas Sauliau, sakoma, kad obuolys nuo obels toli nenurieda, bet jūsų atvejis kitoks, nes tėvai – tikrai ne ekstremalai. Kaip juos ir savo šeimą „paruošiate“ prieš varžybas?
– Kažkaip specialiai neruošiu: informuoju, kur važiuosiu ir tiek (šypsosi).
Žmona Rasa ir dukra Ugnė reaguoja paprasčiau, tėtis – santūriai, o mama, kaip ir priklauso, visada nerimauja ir bando atkalbėti.
– Kodėl iš viso susidomėjote tokia, palyginti, rizikinga sporto šaka?
– Viskas prasidėjo nuo paprasto visureigio „Mitsubishi Pajero“, kurį nusipirkau važinėti į sodybą. Labai patiko, „užsikabinau“. Pradėjau dalyvauti bekelės lenktynėse Lietuvoje 2003 m. Keičiau ir tobulinau techniką: vis ieškojau geriausio varianto. Dažniausiai pats vairuodavau, bet tekdavo būti ir šturmanu. Aišku, bekelės lenktynėse greičiai kitokie. Dažniau tekdavo braidyti purve iki juosmens, o ne lėkti bekraštėmis platybėmis. Dykumų lenktynėse debiutavau 2009 m. Libijoje. Nuo tada ir „susirgau“. Taip sakant, kartą paragavęs, negali sustoti…

Tęsinį skaitykite 2016 02 10 „Utenyje“

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas