utenis 11

Friday, February 23, 2018

DSC00309Šį kartą redakcijos svečias – Vytautas Račickas – vienas žymiausių vaikų rašytojų Lietuvoje, mokęsis Utenos tuometinėje 2- ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau – Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Vytauto Račicko knyga jaunimui „Šlepetė“ išrinkta geriausia 1996 m. knyga. Po dvejų metų rašytojui įteikta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už knygą „Zuika dar gyvas“, o 2003 m. – Vytauto Tamulaičio premija, 2011 m. – vaikų literatūros premija.
– Gerbiamas Vytautai, vaikystės ir mokykliniais metais gyvenote šalia Utenos esančiame Gedimino kaime. Ar jau ir tada, paprastų kaimo žmonių apsuptyje, įsivaizdavote esąs garsus rašytojas?

– Žinoma, kad ne. Net tokių minčių nebuvo. Mano tėvas buvo kalvis (tada sakydavo „kavolis“), aš jam padėdavau. Patikdavo žiūrėti į degantį žaizdrą, iki raudonumo įkaitintą geležį, iš kurios tėvas kažką išraitydavo. Tėvo kalvėje pūsdavau dumples ir galvodavau apie tai, kad ir aš užaugęs būsiu kalvis, kaldinsiu geležį ir padarysiu tokių gražių gaminių iš jos, kad ne tik aš pats džiaugsiuos, bet ir kiti pavydės. Mintyse jau mačiau tuos būsimus savo dirbinius. Žinojau ir tai, kad kalvis kaime – labai reikalingas ir gerbiamas žmogus, kuris prie bet kokios valdžios sugebės užsidirbti pinigų.
– O tai kas sutrukdė svajonei išsipildyti?
– Taigi lietuvių kalbos mokytojas (dabar šviesaus atminimo) Rapolas Šaltenis. Jis pastebėjo, kad parašau gražius rašinėlius. Vis pagirdavo, tai taip ir „užsidegiau“ rašymu. Nusipirkau sąsiuvinį ir beveik pilną prirašiau eilėraščių. Tušti liko keli puslapiai, bet daugiau eilėraščių tuomet nebesugebėjau parašyti, o palikti neprirašytą sąsiuvinį buvo nei šis, nei tas.

Tęsinį skaitykite 2016 0608 „Utenyje“

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas