utenis 11

Wednesday, February 21, 2018

IMG 0002Visa tai prasidėjo nuo Adomo ir Ievos pasivaikštinėjimo po Rojaus sodus. Koks svaigus žydėjimas! Kokie saldūs vaisiai! Paskui, kaip žinote, abu buvo išvaryti į žemę. Gyventi ir mirti. Viskas pamažu pasimiršo, liko tik nepaaiškinamas Sodo ilgesys. Nuo to laiko kiekvienas sodiname savo sodą.
Nesu išimtis ir aš. Kai nusipirkau namą, radau didžiulę trešnę, keletą desertinių vyšnių. Trešnė aukšta, viršūnėje uogos gražiausios, bet jų nepasieksi, todėl, kai prisirpsta uogos, kartu su paukščiais pradedame jas skinti. Paukščiai nuo viršūnės, mes nuo apatinių šakų. Kaimynas pasakojo: „Sėdžiu ramiai savo kieme, matau- atskrenda strazdas ir tupia į tavo trešnės viršūnę, net šakos nulinksta. Neilgai ten buvęs pakyla ir skrenda tiesiai į mane: akys išsprogusios, snape didžiulė uoga.“ Su paukščiais lenktyniaujame ir dėl vyšnių. Kai prisirpsta, jos už trešnes saldesnės, puikaus skonio. Tą vasarą iš užsienio turėjo parvažiuoti vaikai, tai nutariau pasaugoti uogas svečiams. Uždengiau tinklu medį, tik apačioje liko kiaura. Geriu kavą kiemelyje, matau- atskrenda paukštis ir tupia ant žemės, palenda po tinklu, nusiskina uogą ir išskrenda. Teko tinklą nuleisti iki pat žemės. Vieną rytą jame radau du įsipainiojusius ežius – pasikabinę už kojelių kybo lyg negyvi. Teko pjaustyti tinklą, kad išlaisvinčiau. Kol antrąjį gelbėjau, pirmasis nupūškavo į sodo gilumą.


Mėgstu uogas. Ypač mėlynes. Tačiau kasmet vis sunkiau jų prisirinkti. Dar turėdamas sodą sodų bendrijoje pasisodinau šilauogių. Žemė sunki, kieta. Augalai skurdo. Nuo kelių krūmų priskindavau porą saujų uogų. Kai nusprendžiau jas perkelti prie namų, kur žemė lengvesnė, iškasęs radau kaip rankos kumštis šaknų gniužulėlius. Naujoje vietoje šilauogėms patiko – jau pirmais metais davė pilną kibirą uogų. Dabar auginu 20 krūmelių ir nuo antros vasaros pusės iki naujo pavasario mėgaujuosi saule kvepiančiomis uogomis. Užšaldytos jos tampa dar saldesnės. Tiesa, užėjus stipresnėms pavasarinėms šalnoms uogakrūmius tenka pridengti. Nakčiai uždengti, ryte atidengti...

Tęsinį skaitykite 2016 04 16 „Utenyje“

Decrease font size Default font size Increase font size

Reklama

No tabs to display

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev
No tabs to display

Dienos anekdotas

Pokalbis ligoninėje: „Pasiruoškite blogiausiam!“ – „Gydytojau, aš mirsiu?“ – „Ne, rytoj – į darbą!“
Stotelėje vyrukas kalbasi su senute: „Tai kur važiuojate?“ – „Į kapines, vaikeli...“ – „Aš irgi namo važiuoju.“
Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
„Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis“, – parašė pirmūnė Marytė.
„Ašara – tai sielos lašas“, – parašė klasės poetė Diana.
„Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams“, – parašė Petriukas.
Naujasis rusas susilaužė ranką. Ateina pas daktarą, tas apžiūri ir sako: „Na, ką... Reikės dėti gipsą...“ – „Kam gipsą? Dėk marmurą, aš moku!“

Moteris Ukmergėje išsinuomotų mažą, atskirą kambarį pas šeimininkus nuosavame name su daliniais patogumais.

Tel. 8 675 12295

Kalendorius

loader

Varduvininkai

Cecilija, Steigintas, Dargintė
next
prev

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas